#pochuj

[skubanaa]

huj jebać mnie japierdole pochuj ja zjadłam tego Rogala ala marvinski japierdole przecież to gówno ma tyle kalorii muszę to spalić

[boycannibal]

pochuj szlam do tego liceum i na te studia poszlabym do technikum nauczylabym sie naprawiac maszyny i moglabym caly dzien w sluchawkach siedziec naprawiac maszyny... nikt by sie do mnie nie przyczepial nikt by nic ode mnie nie chcial

[pushthebutton2]

Mieliśmy w zeszłym tygodniu spór.

Bo bąbelek z babcia do teatru a potem pociągiem do niej.

No i #pochuj się pytam. Hoży bąbelek i babcia z siatami nie do końca skoczna. On tłumaczy że jak i tak ma jechać na wakacje. A ja na to że to normalnie #nieuczciwametodaerystycza bo ten wyjazd to dla mnie borderline’owy jest, wiec nie może być uzasadnieniem dla uprzedniego przesuwania granic. Od słowa do słowa się zrobiło nieuprzyjemnie. I dalej uważam że mam racje i argumentowałam w pełni kulturalnie i nie mogę odpowiadać za jego nieprzerobione scenariusze z dzieciństwa, niewypowiedziane oceny & so on. I nie dałam się wplatać w avanti, choć bardzo się starał rzucając jakieś #atwojamama czy zarzucając mi toksyczność. Bardzo dzielnie to wszystko zniosłam, nie dałam się wkręcić, stosowałam zapędy wychodzenia poza dyskusje i odpierałam zarzuty. A potem on sobie poszedł, ja się rozbeczałam, bo dużo napięcia, i nawet chciał rozmawiać, ale ja byłam rozbeczana. A potem się rozmyło. Bo rano to nie moment, a po południu to… A potem mi oświadczył, że oczywiście powiedział #nototrains a i był jeszcze motyw urodzin - no dobra tu przyznaję - moja uwaga o tym, że mama zaprasza nas na jego urodzinowy obiad mogla zostać potraktowana złośliwie - nawet w mojej głowie taka była, choć w samej wypowiedzi nic złośliwego nie było - mogło to zrobić niezdrowy grunt -W każdym razie - mimo że w kłótni nic na ten temat nie było - to oświadczył, tudzież zapytał czy może zaprosić w sobotę wszystkich na obiad do restauracji. A ja wtedy, że super, i w ogóle to może do nas - właśnie skończyliśmy grilla i wszystko tak fajnie wyszło, powtórzymy za tydzień rodzinnie.

No i super, w sb imprezka, wszystko po mojej myśli :)

Ale dalej kwestia niefajnisci tamtej kłótni pozostaje. Jak do tego wrócę to będzie #pochujdrążysz :) :) :)

[shirtibo]

[leprekonas]

Treningai

Nors man nepatinka pripažinti, bet aš pirmą kartą pamatęs žmogų pradedu jį vertinti nuo batų ir priimu skubotas išvadas. Lakerkos, aukštakulniai - jūs man neįdomūs. Kerzai - pakalbėsim po 5 metų. Balti nauji kėdai Lacoste, lonsdale- saugokitės, čia labai rimtas hoolsas. Seni neodiniai kėdai be nublizginto label’o - man tu patinki. Tos mintys ateina savaime ir akimirksniu ir tik akims kylant aukščiau link sekančio medžiagos gabalo atsibunda blaivas protas ir duoda man pliuchą. Jis primena - rūbai pochuj.

Būdamas dar paauglis neformalas aš ieškojau savęs subkultūrų pasaulyje ir matavausi atitinkamas uniformas. Savaitę buvau gotas, nes patiko (ir dabar patinka, bet niekas negali žinoti) HIM ir viena Moonspell daina pavadinimu Nocturna. Per darbų pamoką buvau išsipjovęs pakankamai didelę žvaigždę iš metalo plokštės ir nors pirmas sumąstymas buvo pasidaryti shurikeną, bet tada prisiminiau, kad gotai nešioja pentagramas ir nusprendžiau pasikabinti ant kaklo. Paskui kelias savaites buvau metalistas, kol mano tuometinė meil�� prasitarė, kad jai patinka pankai. Na man patiko visai Blink 182 ir SUM 41, so why the fuck not! Susidomėjau pankroku, nes norėjau patikti merginai. Kaip tu gali būti pankas devėdamas gariūniškai madingus paaugliškus rūbus? Niekaip. Reikėjo bent jau supjaustyti juos ir nusipirkti kerzus. Pradėjau maldauti mamos, kad nupirktų man kerzus. Buvau pakankamai įkyrus ir galiausiai nupirko man kerzus iš tų pačių Gariūnų. Kainavo apie 200 litų. Pagaliau aš buvau ne toks kaip visi! Tapau toks kaip visi paaugliai pankai! Gyvenimas kaipmat pagerėjo nes visi žinojo, kad aš rimtai nusiteikęs. Ypač klasiokė-meilė ir jos klasiokė-draugė. Tada aš prisiekdavau, kad vasarą nekaršta su kerzais ir kad nagas nusilupęs nuo pėdos nykščio po nesėkmingo susidūrimo su metaliniu kerzo priekiu iš vidaus, kuris ataugdamas vis įaugdavo man į pirštą ir reikalavo chirurgo pagalbos kas kelis mėnesius yra tik menkniekis.

Mano apetitas augo. Man žūtbūt reikėjo kasuchos aka kožos arba odinės striukės kaip pas metalistus. Dabar man sunku tuo patikėti, bet aš kažkaip sugebėjau įkalbėti mamą nupirkti man ir ją. Vėl Gariūnai. 800 litų. AŠTUONI BLET ŠIMTAI LITŲ!!!!!11 Aš niekada nemylėsiu nieko taip, kad pirkčiau striukę už aštuonis blet šimtus litų, bet mano mama norėjo, kad aš būčiau laimingas (pa)auglis. Aš pasakiau “ačiū” ir pabūčiavau ją į skruostą už tai. Net palaukiau metus prieš pradėdamas ją puošti kaip kiti pankai daro, tik biški subtiliau, kad mama nebartų. Tai buvo brangiausi reikalingi rūbai, su kitais buvo papraščiau.

Visada stengdavausi rengtis kaip priklauso, visada džinsai, visada papuošti antsiuviais, grafkėm ir kitokiai “originaliais” atributais. Dėl per dažno džinsų vartojimo man netgi neaugo plaukai ant kojų tose vietose, kur džinsai dažniausiai trindavosi su oda. Kai paaugau ir pakrykštijau save SHARP skinheadu (tų skinheadų visokiausių rūšių yra, kiekvienas trumpai kirptas galėtų rasti kažką pagal savo skonį) aš panorau atrodyti solidžiau ir laikytis jau kitokių madų. Lonsdale, levis, fred perry, ben sherman ir kiti brendai approve’inti tuometinių stabų. Bet mamos nebemaldavau man pirkti naujų rūbų, nes working class pride gi. Gariūnai baigėsi, užteko second hand’ų. Mes su Dima vadindavom ���medžiokle”, kai eini į second hand’ą ir ieškai ten brendinių rūbų. Nusiperki ir paskui rašai sms vardindamas ką gero radai. Svarbiausia buvo brendas - pirkau daug ir dažnai ne savo išmeros rūbų ir dalį tiesiog turėjau ne karto neužsidėjęs kaip trofėjus. Kas liečia batus - čia vienareikšmiškai vyšniniai Dr Marten’s kuriuos blizginau kiekvieną dieną. Nusipirkdavau pats. Kai per gimtadienį pinigų padovanodavo ar kažką. Dima turėjo kokias 10 parų visokių brangių kerzų, kuriuos paskui tiesiog išdalindavo, nes irgi nenešiojo. Nors Martensai gi ne “kerzai”, o “martensai”. Kerzus nešioja banglai, o martensus rimti oicai. Ir kaip nebūtų keista, jau tada šaipiausi iš skinhead’ų hipsterių, kuriems yra svarbiausia gerai atrodyt ir turėti brangių madingų rūbų. Skirtumas buvo tas, kad mano rūbai buvo nenauji ir nebrangūs, o atrodyti kaip tikras skinhead’as buvo man ne pirmoj vietoj, o gal kokioj šeštoj ar septintoj. Dvigubi standartai.

Ateini toks į koncertą visas apsirengęs kaip skinhead’as. Visi pažiūri ir iš pirmo žvilgsnio supranta kas tu esi ir kad nusiteikęs labai rimtai. Eini toks visas mundiruotas per gatvę, pamatai kokį fašį ir piktais žibirkščiojančiais žvilgsniais palydit vienas kitą. Nuvažiuoji į nepažįstamą miestą ir tave tokie pat kaip tu priima kaip saviaką ir užmezga su tavimi ryšį. Man tai patikdavo.

Mano garderobas buvo labai neįvairus. Iš kelnių - tik džinsai ir cargo pants. Net šortų neturėjau, nes kojos su plikom dėmėm atrodo nekažką. Tuo metu dar norėjau tapti ugniagesiu ir man reikėjo bėgioti, kad ugdyti fizinę ištvermę ir ruoštis pirmajai atrankai. Jeigu jus dar nežinote, tai bėgioti dėvint džinsus yra taip pat patogu kaip valgyti spaghetti šaukšteliu. Reikėjo sportinių kelnių, o juos aš paskutinį kartą dėvėjau dar mokykloje per kūno kultūros pamoką ir nuo to laiko nebeturėjau. Man nepatiko sportinės kelnės, jos man asocijavosi su marozais.

Nusipirkau pigiausias sportines kelnes iš second hand’o. Net ne Lonsdale, o tiesiog. Jose ir pradėjau bėgioti. Pirmą laiką po treniruočių eidamas namo ir mąstydamas apie kažką mane vis pertraukdavo refleksas nukreipt žvilgsnį į apačią ir patikrinti ar aš neeinu per Kirtimus be kelnių. Treningai buvo lengvi ir kojos jose judėjo nevaržomos, todėl nieko keisto, kad po 7 metus besitęsiančios džinsų komos man buvo neįprasta juos dėvėti. Vis dažniau užsidėdavau juos ne treniruočių metu, kol pastebėjau, kad užsimauti džinsus yra tas pats, kad užsidėti antrankius sau - jie varžo. Aš pradėjau nešioti treningą viešumoje ir pasaulis nesubyrėjo. Nors niekas nebežinojo kokiai subkultūrai aš atstovauju, man rūpėjo labiau tai, kaip aš jaučiuosi.

Kai tu nešioji treningą, žmonės reaguoja į tave visai kitaip. Praeiviai vengia ilgai žiūrėti į tave, merginom tampi neįdomus. Jautiesi pusiau vaiduokliu. Tu vis dar esi, bet tavęs nemato. Niekas nesigilina į tai ką slepia viršelis, nes žmonės labai paviršutiniški. Nebelieka to keisto noro kažkam įtikti. Išdrįsti dėvėti pačius patogiausius ir sezoniškai tinkamus rūbus nepaisant nenusiplaunamų dėmių ar skylių ir jaustis gerai ir patogiai. Dažniausiai visi galvoja, kad tu gėzas arba benamis, tai savo pastabas pasilieka tik sau, nes kas ten žino kas ten gali tau šaut į galvą.

Draugeliai ir pažįstami dar iki dabar dar mane sutikę pusiau juokais pavadina marozu ir pakomentuoja mano rūbus, nors man jau visai neįdomu. Atvirai pasakius, aš niekada nemokėjau gražiai rengtis. Kiti tai moka daryti by default, aš - ne. Dabar aš ir nesistengiu to daryti ir man net patinka, kad mano apranga išprovokuoja klaidingą pirmąjį įspūdį apie mane. Perkandę šitą kevalą žmonės nustemba ir tampa su manimi atviresni. Skanuojantis rūbus žvilgsnis sušyla ir nukrypsta į akis. Stebėti tai yra kur kas įdomiau, nei ieškoti pigiausius fred perry polo humanoje.

Aš per ilgai save apgaudinėjau. Sakydavau, kad man nerūpi kitų nuomonė, bet stengdavausi atrodyti pagal kitų nustatytus standartus. Atsisakęs daiktų iš gyvūnų odos vis dar turėjau dr marten’s odinius batus ir save įtikinėjau, kad šituo atveju galima taikyti išimtį. Galvojau, kad man patogu, bet neturėjau su kuo palyginti dėl paties sau nustatytų rėmų. Ir tų pavyzdžių - begalė. Atsistatidinu. Aš nebedalyvausiu šitame konkurse. Tegul likęs pasaulis eina iš proto dėl savo madų ir toliau, o man jau gana. Be to, plaukai ant kojų ataugo.

Man patinka seni kėdai. Tuos kuriuos nešioju dabar jau 2 kartus ruošiausi išmesti, nusipirkęs naujus, bet vis ištraukdavau iš šiukšlių dėžės paskutinę akimirką. Jie suplyšę ir sušlampa lietuje, per dideli man ir niekada nebuvo gražūs. Bet man gera juos avėti. Galbūt tau gera avėti lakerkas ir aukštakulnius ir aš jaučiuosi visišku kvailiu vertindamas tave pagal avalynę.

[tiredofevil]

Kiekviena diena bunu dideliuose apmastymuose. Kad ir dabar,guliu ir negaliu nustot galvoti. Keista,nes pirmasias savaites mano galva buvo tokia tuscia,o dabar. Kaip viska ir aprasyti,dienorascio nepildzau gal keturias dienas,nes net nezinau kaip visus jausmus verbalizuoti. Vis galvoju,kaip taip gali buti,kad tukstanciai kilometru nuo namu as atradau tiek daug zmoniu,kuriuos pamilau taip greitai. Atrodo,su jais as lygi,tokia pat,musu vertybes bendros. Kaip taip gali buti,kad namuose nebeliko nieko,suvokiau,kad visi zmones man tokie svetimi ir as visada jauciausi tokia viena tarp ju,kazkokia kitokia blogaja prasme. Noriu likti Phnom Penhe,nes pagaliau galiu atsipusti,tai,kad susiradau ten draugu mane taip ramina. Zinau,kad sulauksiu pagalbos del kambario,darbo,del visko. Kai kuriu zmoniu sirdys pernelyg dideles,ir man gera jausti,kad maniske dideja su kiekviena diena. As dideliuose apmastymuose,todel eisiu pas bureja. Pati juokiuosi,nes visada zinau ka darau,taciau dabar nezinau ka rinktis, ar Vietnama su didesniu atlyginimu ir baisiais zmonemis, ar likti cia,kur man gera. Blogai jauciuosi tik del to vaikino,nes kaskarta buna tas pats per ta pati ir tai taip vargina. Nenorejau "pasigaut"jausmo,bet tai ivyko,ir dabar su tuo jausmu reikes susigyventi. Bet nera streso,sunku stresuoti,kai nuolatos vaikstai ko nors pavartojas. Azija,mano meile. Ir zmones cia tiek daug sypsosi. Man sako " tu visada sypsaisi,tik pasiziurek i tave ir tu issiepusi. Tau idomios visos vietos,kur tave atsivezu ir tau viskas patinka". Taip. Nes labai labai paprasta, as tiesiog esu isimylejusi savo gyvenima. As nuolatos jauciu kakzokia meile KAZKAM, ir tai yra toks laisvinantis jausmas. Laisvai dainuoju,laisvai soku,laisvai issaukau savo jausmus,nors i juos bus atsakyta "ne",laisvai einu ir laisvai kalbu. Azija,mano meile. Du menesiai ir jie atrodo buvo idomesni uz metu metus praleistus Lietuvoje. Siaubingai neidomi salis su dar nuobodesniais zmonemis. Pries pora savaiciu sutikau lietuvi Saigone. Labai apsidziaugiau. Uzkabinome tema,kodel nei jis nezada grizti,nei as - zmones. Pochuj,ar jie sypsosi ar vaiksto susirauke,bet pati prafiltravau savo draugu/pazystamu rata ir negalejau suprasti,kodel visi tie nuostabus zmones,talentingi,kurybingi ir grazus,nori gyventi kaip vidutinybes. Vis galvojau nuo ko tas priklauso,kad vieni zmones nori visko,nori viska pamatyt,viska isragauti,viska pajausti,o kiti apsiriboja kakzokiais sistemingais sablonais- mokykla>universitetas>vaikinas>bendras bustas> darbas>pinigai> 2savaites atostogu i metus Ir man nesvarbu,nes esu mergele(!),bet man tai atrodo taip liudna,taip graudu,nes negali tai buti viskas,ko zmogus nori,tik ne musu karta. Perskaiciau Aziz Ansari knyga "modern romance", ir tai,kaip jis aprase 50'uju Amerika,ar net 20's, kone toks pats romantinis modelis cirkuliuoja Lietuvoje VIS DAR. O dievuliau,graudu. Zinot,kiek as sutinku nuostabiu zmoniu,nuostabiu vaikinu,ir as negaliu ne apsiriboti viena salimi,ar net kontinentu,nes idomiu zmoniu yra tiek fucking daug. Perfrazuojant knyga : " anksciau zmones susimesdavo i kruva su zmonemis,kurie gyvendavo toje pacioje gatveje,ar ejo i ta pacia mokykla, dabar zmones keliauja per visa pasauli,kad surastu tikrai verta laiko zmogu". Ir zinot ka? Tai taip jaudina,taip dziugina,nes po kurio laiko,istiesu pamatai zmoniu ivairove,ir kas karta pats ismoksi vis kazko naujo. O DIEVE!!! Azija!! Mano meile!! Mano gyvenimas yra toks nuostabus ir as labai savimi didziuojuosi,nes ji gyveni taip kaip visada norejau, ir taip kaip man buvo lemta ji gyventi. Isimylejau.

[rozpromieniona]

ja odpieradalam? dziewczyno powiedziałam ci przestan się wpierodalac w nasze życie, oboje mamy na ciebie wyjebane więc nie wiem pochuj się produkujesz

Zegnam

[shirtibo]

[shirtibo]

[shirtibo]

[shirtibo]

[shirtibo]

https://www.amazon.de/dp/B09NC624S5