#sielo

[hwajam]

240529

· Please do not re-upload it to another site

· Don’t convert my screenshot to AI

· Don’t use it without my permission

[unbidden-yidden-deactivated20240]

Jewish Song of the Day #31: Avram Avinu

Comments:

Posting this song today because I can't get it out of my head, it's too catchy, I've been listening to it on repeat

Question for any Sephardi folks: is this a really "big" song in Sephardi nusach? Because when I went looking for Ladino songs, I kept finding version after version of this one song lol.

Here is another excellent version (although it uses an alternate name it's the same song as far as I can tell) and has an excellent explanation in the description:

Vocals & arrangement by Farya Faraji. This is a song from the Sephardi music repertoire; the Jewish community that was expelled from Iberia at the end of the Reconquista, and settled around the Mediterranean, developping diverse regional styles based on where they settled. This specific song is from Tangiers, Morocco, and was written by an anonymous author in 1890. Different songs using this text, or similar ones detailing the birth of Abraham have existed during the centuries, but this one in Maqam Hijaz is the most well known one. My arrangement pays homage to the Moroccan-Spanish background of the song by mixing a Moroccan string section, percussions and oud with a Spanish guitar chord progression similar to Flamenco’s.

Lyrics in Ladino: Kuando el rei Nimrod al kampo salia mirava en el sielo i en la estreyeria vido una lus santa en la juderia Ke avia de naser Avraham Avinu. Chorus: Avraham Avinu, Padre kerido Padre bendicho, lus de Israel. Luego a las komadres enkomendava Ke toda mujer ke prenyada kedara si paria un ijo, al punto la matara Ke avia de naser Avraham Avinu. La mujer de Terah kedo prenyada i de dia en dia el le preguntava (or demandava) "¿De ke teneix la kara tan demudada?" Eya ya savia el bien ke tenia.

En fin de mueve mezes parir keria iva caminando por kampos i vinyas, a su marido tal ni le descubria topo una meara, ayi lo pariria En akella ora el nasido avlava: "Anda vos, la mi madre, de la meara, yo ya topo kien m'alechara, Malah de sielo me acompanyara. Grande zekhut tiene el senyor Avraham, que por él conocemos el Dío de la verdad. Grande zekhut tiene el senyor parido, que afirma la mitsvá de Avraham Avinu.

English translation: When King Nimrod went out to the countryside He was looking at heaven and at the stars He saw a holy light in the Jewish quarter [A sign] that Abraham, our father, was about to be born. Chorus: Abraham our Father, beloved father, Blessed father, light of Israel. Then he told the midwives That every woman who was still pregnant If she gave birth to a male child at once he will be killed because Abraham our father was about to be born.

Terach's wife was pregnant and each day he would ask her "Why do you look so pale?" She already knew the blessing that she had. At the end of nine months she wanted to give birth, She walked through fields and vineyards She didn't tell her husband anything, She found a cave; there, she would give birth. At that time the newborn spoke: "Walk away from the cave, my mother I have already found someone who will take me away. An angel from heaven will accompany me Because I am a child of the blessed God."

After twenty days she went to visit him. She saw in front of her a young man leaping, Looking at the sky and (looking carefully/noticing everything), In order to know the God of Truth.

Great merit has honorable Abraham Because of him we recognize the true God. Great merit has the father of the newborn Who fulfills the commandment of Abraham our father (circumcision).

[tau1tvec]

Sielos.

[airi8min]

EDIT: ¡¡LA PALOMA AL SIELO Y A E//UR//O VISIÓN!! La mejor noche. Que se me ha borrao. :( Pero que soy feliz, llevamos algo que queremos muchos. Que sea lo que Dios quiera, pero reina llevamos.

Toño con la ropa de la semi de mi favorita. :3

Y quiero aprovechar para decir algo, que vengo amargada con ello.

Respeto y acepto que no os guste el flamenqueo, a mi tampoco me gustaba de chica. No es para todo el mundo.

AHORA, una cosa es eso y otra muy diferente decir que “no representa para nada a E//spa//ña”. Este país es todo lo que lo compone, y si tratas mi cultura pa’l arrastre sólo porque perdieron los tuyos el año pasado, me parece una aberración. :(

[garden-ghoul]

Today I'm translating a folk song in Ladino that has got me. You can listen to it here, sung beautifully by Françoise Atlan. It's called "This Mountain Before Me."

This mountain before me Catches alight and burns. It's there I lost my love. I sit and fall to weeping. The little jasmine tree I planted in my garden, I grew it, raised it up. Now only others enjoy it. I want to find out secrets, Those secrets of my life. The sky I want for paper, The sea I want for ink, Trees for quill pens, To write my misfortunes. No-one knows my pain, Not strangers nor family.

Original lyrics and translation notes under the cut.

Esta muntanya d’enfrente S’asiende i va kemando. Ayi perdi al mi amor, M’asento i vo yorando. Arvoliko de yasimin, Yo lo ensembrí en mi guerta. Yo lo kresi, lo engrandesi, Otros s’estan gozando. Sekretos kero deskuvrir, Sekretos de mi vida. El sielo kero por papel, La mar kero por tinta. Los arvoles por pendolas, Para eskrivir mis males, No ay ken sepa mi dolor, Ni ajenos ni parientes.

It's a pretty straightforward one, honestly, and it helps that I found a Spanish translation online. And though I can't guarantee that expressions are used the same way in Spanish and Ladino, I've used Spanish as a guide where necessary. Mostly I wanted to share it here because the imagery fucking rules. One thing I really love is how opaque some of the metaphor is here. Are the mountain and the tree literal objects that exist? If so, what's the connection between them?

fall to weeping --- vo yorando/voy llorando as opposed to simply yoro; I think ir is being used here in the sense of beginning or becoming something. The same construction is used in the second line; I might have translated that as "catches alight and begins to burn" but I'm trying for a sort of scansion.

jasmine tree --- Atlan does not say "yasimin," but I have no idea what she's actually saying, and the lyrics I've found online said this.

raised it up --- my dictionary gives engrandecer as "to amplify, enlarge, magnify; exalt, extol; enhance." Kind of reminds me of the language in the second section of Kaddish! Interestingly the Spanish translator chose to render this as "floreció," ("it flourished") even when a cognate was available. Anyway I think this isn't just meant in the sense of literally growing it taller, but also making it beautiful and worthy of love.

only others --- it just says "others are enjoying it," so technically this could be the speaker saying that after she's raised the tree she can share it with everyone, but the bitter tone of the song suggests otherwise.

misfortunes --- definitely some ambiguity since the word being used here is males. It could mean the singer's misdeeds, ailments, or misfortunes. I love the idea of her feeling terrible guilt for something she's done and wanting to write it down, but I think the text definitely implies it's misfortunes.

[skausmas]

Tu nustojai būti tuom, kuo buvai, kai tau buvo 17. Tu nustojai svajoti, nustojai gyventi tame chaose ir audroje. Dabar tu tik gyveni vardan darbo. Tu nebesi tas žmogus, kuriuo norėjai tapti saldžioje jaunystėje. Tu nebegrįžti namo paryčiais, nebevaikštai susipynusiomis kojomis. Tavo širdis nebekrenta į kulnus, kai eini į pasimatymą. Dabar ji krenta, kai išgirsti savo vardą iš direktoriaus lūpų. Tu tiesiog tuščiai vegetuoji. Nebežinau, ar tau 25, ar 75. Tu išdavei save. Tu suteršei tai, ką turėjai tyriausio. Tu net nebeturi sielos draugų, su kuriais galėtum susitikti. Visi tave pamiršo. Net ir tu.

[resentfuljustice]

Kaina su rimtu pirkėju derinama

Aš – nuodas. Man darėsi negera, iš nerimo negalėjau nustoti grąžyti rankų, vis pirmyn ir atgal segiojausi savo žieminį paltą – nurimdavau tik tą sekundę, kai užtrauktukas paliesdavo smarką. Žvilgtelėjau į medžiagos kampučius, kurie jau buvo išsitepę mano veido pudra. Snieguotose provėžose vis kartkartėmis sumėtydavo mašiną. Stebėjausi, kad toks tarptautinės reikšmės greitkelis nebuvo pabarstytas – sausio viduryje žiema nelabai galėjo užklupti netikėtai. 

– Ar tau nešalta?

Dar labiau susigūžiau automobilio sėdynėje, bet prieš tai papurčiau galvą. Jis, atrodo net neišgirdęs mano žodžių, iki pat galo pasuko temperatūros rankenėlę keleivio pusėje. Jo rankai įsiveržus į mano asmeninę erdvę, suvirpėjau. Vyriški krumpliai buvo tankiai apžėlę juodais plaukais, delnų oda net suskilinėjus nuo sausumo, o odelės aplink nagus apdraskytos. Išsitraukiau iš rankinuko rankų kremą ir pradėjau iš lėto masažuoti savo pirštų galiukus. Pastebėjau, kad lakas ant nykščio nago buvo truputį apsilupęs – jam trūko perlamutrinio kampučio. Jo telefonas, numestas šalia puodukų laikiklių, pradėjo vibruoti. Pakėliau akis į apsnigtą kelią ir toliau tylėjau.

– Labas, dabar pakeliui pas klientą. Šiauliuose. Žinau, dar kai tokios šūdinos eismo sąlygos, manau grįšiu vėlai.

Jis viena ranka laikė telefono ragelį, o kita įjungė posūkį į dešinę. Aš – nuodas. Skleidžiausi jo gyvenime kaip rašalo dėmė ant languotų marškinių, ištepdama viską, kas buvo balta ir šventa. Ant jo žieminės striukės dešiniojo peties kaip šerkšnas žėrėjo blizgučiai, būtent toje vietoje, kur priglaudžiau savo skruostą jį apsikabindama. Aš jį pažymėjau – kaip okupuotą teritoriją, dėl kurios kažkada kraujuos svetimos širdys, nes į žemę jau buvo įsmeigta purvina vėliava. Stipriau prie savęs prispaudžiau savo krepšį, kuriame buvau įsidėjus jo dovanotus apatinius. Įsivaizdavau, kaip išardžius nėriniuotus kraštus, ištempčiau siūlą nuo šios automobilio sėdynės iki jo namuose esančio, baltomis plytomis iškloto židinio, prie kurio dabar greitu žingsniu pirmyn atgal vaikščiojo jo žmona. Aš – nuodas. Ji nujautė neišvengiamai link jos sėlinantį sielos vėžį, tik dar nežinojo, kad ji neišgydomai kamuosis iš viso keturis metus. Vietoje chemoterapijos ji save bandys pripumpuoti etanolio, o aš stovėsiu šalia su uždegta cigarete, belaukdama tinkamos akimirkos.

Mes nevažiavom į Šiaulius – mes buvom nutolę nuo Kauno centro vos 15 kilometrų atstumu. Ir jis šiandien nelankė jokio kliento – nes klientas buvo jis.

Žinoma, jis niekada nebūtų savęs taip pavadinęs. Bet nesugalvojau jokio tinkamo žodžio, kuris galėtų apibūdinti reiškinį, kuris vyko šiuose keliuose kubiniuose metruose oro, įstrigusiuose automobilio salone. Prabraukiau pirštu pro mygtukus su skaičiais – iki šiol nesupratau, kam mersuose reikalinga telefoninė klaviatūra. Ar tam, kad galėtum patogiau paskambinti su laisvų rankų įranga? Kad greičiau surinktum GPS koordinates? Ranka nuslydo link mediena padengtos panelės dalių, ir aš išjungiau šildomas sėdynes. Jis vairavo “bananą” – naujausią CLS, kuris man formomis labiau priminė delfiną iš jūrų muziejaus, o ne tropinį vaisių. Pasvajojau, kad ir aš kada nors tokį turėsiu. Juk aš – nuodas. Pati užsidirbsiu jam pinigų ir nusipirksiu, o ne nusičiulpsiu – bet tada pagalvojau, kad vienaip ar kitaip tai bus sunkus darbas.

Ant galinės sėdynės buvo pritvirtinta vaikiška kėdutė. Mačiau ties minkštosios dalies kraštais įstrigusius kukurūzų trupinius, šalia besimėtančius parduotuvės čekius ir tuščią vandens buteliuką. Prisiminiau, kaip vėlų rudens vakarą man paskambino nežinomas numeris, ir aš, prieštaraudama visiems savo instinktams, pakėliau ragelį. Kitapus laido girdėjau tylų, moterišką verkimą ir kažkur fone nerimstantį kūdikį. 

– Prašau, palik jį ramybėje. Palik mus ramybėje. Jis pats nežino, ko nori. Bet aš geriau už jį žinau, ko jam reikia. Prašau.

Gerklėje užstrigo gėdos gumulas, ir aš nieko jai neatsakiau. Aš – nuodas. Nuodas nesiteisina, nuodas tik skverbiasi gilyn, palieka neišgydomas žaizdas, užkrėsdamas gyvą esybę žaibišku sepsiu. Jos balse girdėjau beviltišką maldavimą, kurį ji, padėjusi kremu išteptą skruostą ant drėgnos pagalvės, kartodavo kas vakarą prieš miegą. Aš žinojau, kokios spalvos šią savaitę buvo jos patalynė – smėlio. Retkarčiais mes net prasilenkdavom važiuodamos pro rajono šlagbaumą, o jos antklodė būdavo dar šlapia nuo mano prakaito.

– Kam tau jis reikalingas. Ar per mažai vyrų pasaulyje? Mes turim mažą vaiką.

Kodėl ji galvojo, kad viso to nežinau? Kaip ji nesuprato, kad aš tiesiog buvau nuodas. Buvau nuodas visiems kitiems, bet pirmiausia sau. Tą tamsuma persunktą tulžį man reikėjo kažkur išlieti, vien tik tam, kad neužspringčiau, ir man atsitiktinai pasimaišė jos vyras. Mačiau pro jos juodai dažytus plaukus išlendančias šviesias šaknis, ir jos rankose šiek tiek per greitai sūpuojamą kūdikį. Vienu metu aš nejaučiau nieko, ir jaučiau viską – jos į kampą varančius įtarimus žinutėse, jos nervingai pakeltą balsą šeštadienio rytais, jos virpančius pirštus, užsegančius žalsvą pižamą, prieš vienai lipant į apleistą ir vienišą šeimyninę lovą, nes jis ir vėl neatsiliepia. 

Jis neatsiliepia, nes jis mane nurenginėja ir alsuoja karštu oru po mano ausim.

Mes įsukom į Via Baltica viešbučio aikštelę, ir jis išjungė variklį. Žinojau, kad jis ir vėl vienas nueis pasiimti kambario raktą, kol aš palauksiu mašinoje. Mes taip ir leidom savo akimirksnius – per daug nekalbėdami, kartodami tą patį vaidinimą, kuriame vietos improvizacijoms nebuvo likę dėl teorinio saugumo sumetimų. Aš atlikau savo vaidmenį gerai – kažkokiam kitam gyvenime man būtų už jau ketvirtą kartą šią savaitę įteikę auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą. Bet čia galėjau pasitenkinti tik susisemdama laurus už simptominį kitos asmenybės santuokos krizės gydymą. Štai kuo aš save laikiau – praktiškai terapeute – nes vaistą nuo nuodo skiria tik kiekis.

Jis atidarė keleivio pusės dureles, ir prisidegė cigaretę.

– Ar nebuvo rūkomo kambario?

– Dabar visi užimti.

Išlipau iš mašinos ir užtrenkiau dureles. Nužvelgiau ant dešiniojo sparno tykantį įlenkimą – prieš savaitę jam nepavyko sėkmingai viena ranka bevairuojant numauti man pėdkelnių, ir jis brūkštelėjo į prekybos centro parkavimo aikštelės kuoliuką. Tą vakarą jam bevežant mane namo, jis telefonu žmonai pasakojo, kad kažkas šiandien į jį atsitrenkė ir pabėgo. 

– Ne, jokios prekybos centro kameros neužfiksavo – jos visos muliažai, juk žinai!

Kaip ir jų santykiai. Dėl mano kaltės. Juk aš – nuodas. 

Užsimaukšlinau gobtuvą ir susikišau plaukus į jo vidų. Jis stipriai mane apkabino per liemenį ir patraukėme link įėjimo. Eidama pro registratūrą, bandžiau pagauti jo žvilgsnį, bet jis žiūrėjo kažkur žemyn, sau po kojomis. Lyg jausdamas, kad esu į jį įsistebeilijus, jis pirštų galiukais suspaudė mano šoną, po truputį keldamas delną link šonkaulių. Po minutėles mane paleido – jo rankų šiluma atsiskyrė nuo tuščiavidurio kiauto, kur nenuilsdamai riaumojo mano alkana vienatvė. Niekas, niekas negalėjo tos skylės užkamšyti, ji kasdien vis iš naujo užsipildydavo nuodais. Jis, pats to nenutuokdamas, atidaręs viešbučio kambario duris, sukėlė manyje bangą ir šliūkštelėjo nuodų ant oranžinio kilimo. Mes abu, praktiškai nepažįstami žmonės, stovėjome varganuose 15 kvadratinių metrų kančios, o nuo mano žieminių batų byrėjo ne druska, o kalio cianidas. Norėjau, kad jis išsemtų mano skausmą su arbatiniu šaukšteliu, išgramdytų kaip susicukravusio medaus likučius iš stiklainio. Gal iš tiesų ir norėjau reikšti jam daugiau. Gal…

Bet aš tik nuodas. Numečiau paltą ant rašomojo stalo kėdės, o jis nuėjo į vonią nusiskusti barzdos. Negalėjau pakęsti, kai į mano skruostus, kaklą arba šlaunis trinasi šviežiai ataugę dygliai – ir jis maloniai tam kaskart pakluso. Šiurkščiai nutraukiau auksinės spalvos apdangalus nuo viešbučio lovos, stengdamasi per daug negalvoti apie tai, kokiu dažnumu juos skalbia. Po šešių minučių tos mintys prarado prasmę – mes abu, nesižvalgydami atgal, vartėmės purve. Lyg pasikeisdami kūnų skysčiais, mes apsimainysime priešnuodžiais ir vienas kitą pagydysime nuo fantominio meilės trūkumo. 

Vėliau gulėjau ant nugaros, rankas atsainiai užmetus virš galvos, ir žiūrėjau į įtrūkimus šviežiai perdažytose lubose. Žvilgsniu sekiau nesibaigiančias gijas, kurios po truputį pavirto nuplikusių medžių viršūnėmis, kurias blaškė atšiaurūs ciklono sukelti gūsiai. Vėliau gijos iš lėto pradėjo susitraukinėti, pulsuoti – lyg neritmiškai veikiantys mano plaučiai, kuriems reikalinga specialisto konsultacija – ir aš užsimerkiau. Nuodas. Jaučiau ant savo čiurnos besiilsinčias išsausėjusias svetimas pirštų pagalvėles, jos su pertraukomis slidinėjo mano mėlynėmis nusėta blauzda – prieš savaitę įsismarkavau bandydama atidaužyti prišalusias garažo duris. Žinojau, kad ten turiu bent du tuščius kanistrus, į kuriuos jis man žadėjo pripilti žalio dyzelio. Pagaliau išklibinusi spyną, išsitraukiau tuščias talpas į lauką ir laukiau. Garažų boksuose nešvietė nei viena lempa – visa eilė metalinių durų buvo matoma tik dėka mano mašinos ilgų šviesų. 

Po gero pusvalandžio laukimo užgesinau variklį ir sėdėjau žiūrėdama į tamsą. Akys iš lėto priprato prie prieblandos, ir įžiūrėjau baltas, nedažytas, kreivai sudėliotas plytas ties kiekvieno garažo įvažiavimu. Vis patikrindavau telefoną – ryšys nedingo, tiesiog jis manęs neieškojo. Gal pamiršo. O gal pastarasis mūsų susitikimas tikrai buvo paskutinis?

– Manau, kad daugiau nebepasimatysim. 

Po kelių kartų supratau, kad į šitą sakinį aš neturiu nieko atsakyti. Šitą mantrą jis kartojo pats sau, po nosimi – lyg kokį motyvacinį šūkį, prieš išstumiant dar nebandytą svorį su kampine štanga. Bet jis tapo priklausomas, jam reikėjo gydymo – o tuo tarpu aš vyniojausi aplink jo kaklą kaip barškuolė, vis skubiai atsegdama juodo odinio diržo sagtį. Tuo metu man tiesiog gyvybiškai reikėjo, kad kas nors mane mylėtų – nors ir trumpai, paslapčia, gėdingai, stipriai, nesąžiningai, ne laiku – nesvarbu kaip ir kokiomis aplinkybėmis. Man reikėjo kažko tikro ir apčiuopiamo. Nors ir laikino. 

Kai po visko stovėjau po tekančiu nešventintu vandeniu ir iš visų jėgų bandžiau nusišveisti mano odą apvilkusią nuodėmę, išgirdau kaip kažkas trinktelėjo kambario durimis. Užsukau kraną, išlipau iš dušo kabinos su varvančiais plaukų galais, ir basomis stovėjau ant to paties nešvaraus oranžinio kilimo. Kambaryje nieko nebebuvo – iškart pastebėjau, kad ant kabliuko prie durų nebekabėjo jo žieminė striukė. Šalia lovos mėtėsi suglamžytos pagalvės su geidulio įspaustais kumščių pėdsakais. Ant tamsiai rudos naktinės spintelės švietė dvi mėlynos kupiūros. Priėjusi arčiau, įsižiūrėjau į Vydūno veidą – net tas negalėjo žiūrėti tiesiai man į akis neapsinuodydamas. Perlenkiau pinigus per pusę ir įsikišau 400 litų į savo palto vidinę kišenę. 

Prisėdau ant lovos krašto ir pro užuolaidas žvelgiau į ūžiantį greitkelį. Mačiau, kaip jo CLS galą užmetė išsukant atgal į kelią. Aš – nuodas. Tą akimirką pro mano odos poras skverbėsi toksiški, svaiginantys garai – tik nebuvau tikra, kas buvo jų pirminis šaltinis – aš ar jis. Palto kišenėje suvibravo mano telefonas. Išsitraukiau jį ir atlenkiau norėdama paskaityti žinutę. Jų buvo net dvi – abi nuo to paties bevardžio numerio, kurį pamačius iš malonumo trumpam nutirpdavo viršugalvis.

“Manau, kad daugiau nebepasimatysim”

Kitoje žinutėje jis man citavo Vydūną.

“Niekuomet žmogus nebūna toks gražus, koks jis būna kurdamas”

[princesepersikas]

Tik reikia pažvelgti kur kas gyliau...

Ji buvo graži, bet ne tokia kaip tos merginos žurnaluose. 

Ji buvo graži dėl to, kaip galvojo.

Ji buvo graži, nes jos akys spindėjo, kai ji kalbėjo apie tai, ką myli. 

Ji buvo graži, nes sugebėjo priversti kitus nusišypsotis, net jei jai buvo liūdna. 

Ne, ji nebuvo graži dėl tokio dalyko kaip jos išvaizda. 

Ji buvo graži gyliai iki sielos. 

-F Scottas Fitzgeraldas*

[birutebi]

plastinė sielos chirurgija #astrologija #zodiakas #liūtas #plastinėchirurgija #palmira

View this post on Instagram

A post shared by Birute Bikelyte (@birutebi)

[hwajam]

240613

· Please do not re-upload it to another site

· Don’t convert my screenshot to AI

· Don’t use it without my permission

[hzrnvm]

dammit. now sielo isn't just not working for discord. now it's not working for tumblr either. i have to use Browsec Free VPN. this is such bullshit.

[yoonmwi]

talbes el sielo no era comolo kreias

[th0w]

d mentes kansadas

no debio amaneser

el sielo c volvio gris

i komenso a yober

(tdo en silensio)

lagrimas d mentes nubladas, d mentes kansadas

[unsilensio q gruta kuando kiero dormir]

tantas inkognitas

[un silensio q yora kuando kiero morir]

d tantas tormentas

[kndo kiero morir]

ila pas c va cm un relampago

m yeno d kontradicciones, d adicciones

[d adicciones......d adicciones....]

no existo

siento q no existo

no soi nda

no eskuxo mi voz al gritar

(tdo en silensio)

unsilensio q gruta kuando kiero dormir

un silensio q yora kuando kiero morir

(tdo en sklensio)

solo kiero dejar d yober

(tdo en sklensio)

mentes nubladas

(tdo en sklensio)

mentes nubladas

(tdo en sklensio)

□soi la parte visible del silensio, de la pena iel dolor... i nesesito ayuda...oi es otra mente nublada....donde la luna no c kiso okultar.....i el sol....no debio amanecer□

[cdholikas]

Cassette (MC) Wet Wet Wet - High On The Happy Side

Pakilkite su Wet Wet Wet „High On The Happy Side“ kasetėje! Šis albumas, kuriame yra sielos kupinų melodijų ir pakilių kūrinių, suteikia džiaugsmo kiekvienam klausymui. Griebkite savo kopiją dabar ir mėgaukitės nesenstančiomis melodijomis klasikiniu kasetės formatu!

https://cdholikas.lt/collections/cassette-all/products/wet-wet-wet-high-on-the-happy-side-ad6733

[laiperoconi]

M dijiste ola kok una sonrisa or siertp tan lidna nmkomo el mismo sielo

[seoxpertas]

Kodėl verta rinktis Gera Namie vaikų ūgio matuokles?

Vaikų sveikata ir vystymasis yra pagrindiniai tėvų prioritetai. Vienu iš svarbiausių rodiklių, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra vaiko ūgis. Teisingai vertinti vaiko augimo tempą ir tendencijas padeda kokybiška vaikų ūgio matuoklė.

Vaikų ūgio matuoklė iš geranamie.lt gali tapti ne tik nuostabių prisiminimų liudytoja, bet ir įdomiu namų dekoro akcentu, kuris praturtins jūsų namų interjerą.

Vaikų ūgio matuoklės privalumai

Vaikų ūgio matuoklė gali tapti nuostabių prisiminimų liudytoja, kuri prisideda prie šeimos bendrystės ir sukuria šiltas tradicijas. Pamatuokite savo vaiko ūgį kiekvieną gimtadienį ir pažymėkite tai ant ūgio matuoklės, naudodami specialiai skirtą grafiką tam.

Toks ritualas ne tik yra linksminantis, bet ir padės jums sekti vaiko augimą ir vystymąsi, tarsi atspindint jūsų šeimos istoriją ant sienos.

Taip pat ši interjero detalė taps ne tik svarbiu funkciniu elementu, bet ir dalimi jūsų namų sielos. Ji primins apie laiką, praleistą kartu, apie augimo ir pokyčių stebuklą, kurį patiriame kiekvieną dieną. Tai investicija į prisiminimus ir šeimos laimę, kuri taps nuolatine jūsų namų dalimi.

Galiausiai, verta paminėti Gera Namie prieinamą kainą. Nepaisant aukštos kokybės šios vaikų ūgio matuoklės yra prieinamos daugeliui tėvų. Tai suteikia galimybę kiekvienam tėvui rūpintis savo vaiko sveikata ir vystymusi naudojant patikimas ir patogias priemones.

Puiki idėja dovanai

Vaikų ūgio matuoklė iš Gera Namie gali būti puikus pasirinkimas kaip dovana kūdikio besilaukiančiai porai arba mažyliui gimtadienio ar Kalėdų proga. Ši matuoklė ne tik bus praktiška ir naudinga dovana, bet ir taps nuostabiu dekoratyviniu akcentu jų namuose.

Vienas iš mūsų svarbiausių principų yra naudojimas tvirtos ir ilgaamžės medžiagos gamybai. Ūgio matuoklės pagamintos ant kokybiškos drobės, todėl jos yra ne tik patvaresnės, bet ir kokybiškesnės už įprastus ūgio lipdukus, kurie laikui bėgant praranda estetinį vaizdą.

Tai reiškia, kad mūsų matuoklė bus ilgalaikė investicija į jų šeimos laimę ir gerovę. Todėl tai bus dovana, kuri liks vertinga prisiminimas ir taps dalimi jų šeimos istorijos.

Ūgio matuoklių priežiūra

Vaikų ūgio matuoklių priežiūra yra svarbi, norint užtikrinti jų tikslią veikimą ir ilgalaikį naudojimą. Štai keletas pagrindinių patarimų, kaip tinkamai prižiūrėti ūgio matuoklę:

Valymas: Reguliariai valykite matuoklę, naudodami švelnius valymo priemones ir drėgną švarų skudurėlį. Būkite atsargūs, kad nenaudotumėte aštrių chemikalų, kurie gali sugadinti matavimo prietaisą.

Saugojimas: Laikykite matuoklę sausoje ir švarioje vietoje, kur ji nebus paveikta drėgme, dulkėmis ar tiesioginiu saulės šviesos poveikiu. Jei matuoklė turi dėklą arba dėžutę, saugokite ją jose.

Apibendrinant

Vaikų ūgio matuoklė iš Gera Namie ne tik suteikia galimybę tėvams tiksliai vertinti vaiko augimą, bet ir gali tapti ypatinga šeimos tradicija ir puiki interjero detalė. Be to, matuoklės priežiūra yra paprasta, užtikrinanti ilgalaikį ir patikimą jos naudojimą.

Įsigijus matuoklę iš Gera Namie, tėvai ne tik gauna aukštos kokybės priemonę už prieinamą kainą, bet ir investuoja į šeimos laimę ir prisiminimus, kurie taps nepakeičiamu namų dalimi.

Informacijos šaltinis https://geranamie.lt