nevermindmymeow

[nevermindmymeow]

aš labai tikiuosi

kad kažkurioje dimensijoj

kažkurioj paralelinėj visatoje

paraleliniam pasaulyje

aš kas rytą nubundu prie tavęs

ir tu pramarkęs akis pamatai mane

ir nusišypsai

[nevermindmymeow]

Braižau giminės medį genetikos nd

Tas suvokimas, kad mano galvoje, mano abi močiutės dar gyvos

Nors vienos jau beveik du metus nebėra, bet aš vis dar jaučiuosi, lyg ji būtų

Ir per Vėlines aplankę kapus pas ją užvažiuotume, ji būtų prikepusi savo firminių kotletų. O vaikystėje pasakojo tokią daugybę baisių istorijų, dalį išgalvotų, dalį tikrų. Apie karą ir jo siaubą, kai turėdavo slėptis.

Ir matymas, kad tėvai sensta ir suvokimas, kad mano vaikai matys juos senus, tokius, kokius aš mačiau savo senelius

Bet man jie visada bus tie, kurie buvo vaikystėj

Kokia keista kelionė tas gyvenimas. Sapnas. Tripas.

Taip greitai lekia.

Kažkas vyksta vyksta vyksta, atrodo taip svarbu tuo metu

Bet kažkuriuo momentu atsigręži atgal ir viskas tik migla

Supranti, kad turi tik šią akimirką, o ir ji tik iliuzija, nes kol apie ją pagalvoji, ji jau ir pasibaigia

Viskas vyksta vienu metu, bet tuo pačiu tarsi niekada nevyko, tarsi buvo tik sapnas, tik dūmas, išblaškytas vėjo

Kokia graži šita iliuzija, tik kokie mes kvaili. Vaikomės patys nežinom ko, nors viskas neišvengiamai sprūsta pro pirštus, nesvarbu kaip stipriai bandytume suspausti

Bet ir kito būdo nėra, turime mėginti patirti šitą sapną, įkvėpti jo pilnus plaučius, kažko išmokti

O tada

Patys kaip dūmai išnykti į kažkur kitur. Turbūt.

[nevermindmymeow]

Atrodo minia žmonių rėkia galvoje, visi vienu metu

Noras tėkštis į sieną su mašina, šokt nuo tilto, daryt bet ką, kad tik tai užčiaupt

Nes kai užeina, atrodo, kad eini iš proto

Bet baisiausia dalis, kad tarp jų visiškos ramybės ir tylos epizodai

Ir tada nebesupranti, kodėl ir kas galėjo būt taip blogai

O tada atsėlina jis iš pasalų ir norisi nupurtyt kaip įkyrią musę, bet niekas nepadeda, vadovauji jau čia ne tu

Ir šitų triukšmo epizodų daugėja paskutiniu metu ir jie ilgėja

Norisi aiškinti hormoniniais svyravimais, bet realybė, kad

Alsuoja į nugarą burnoutas

Paklausiau draugės, kodėl nebebando vėl stot, nes žinau, kad svajojo apie tai

O ji atsako, negalėčiau derinti su darbu, ne visi turi psichiką geban��ią tiek visko pakelti

Tik, kad ir aš neturiu. Viskas tik iš aklo užsispyrimo, tik iš principo, tik iš baimės sustot.

[nevermindmymeow]

Grįžti namo TA šiaip ne taip pravarius, su mintimi, kad va pagaliau viena didelė problema atkrito

Vaikui vėjaraupiai

Nu ok, let's go

[nevermindmymeow]

aš nesuprantu kas negerai su šita savaite

bet baigia ji mane pabaigt

ir taip visiškai iš pasalų

buvo ilgą laiką geriau nei apskritai per gyvenimą yra buvę

buvo taip gera, jaustis daugiau mažiau sveiku žmogum

ir tada vieną dieną pabudus, supratau, kad ne visai gerai

bet taip kartais būna labiau pavargus

paprastai užtenka naktį pamiegot ir ryte nebežinau, kodėl kažkas blogai atrodė dieną prieš

bet šįkart antrą dieną vis dar nebuvo geriau

trečią dieną išėjau iš paskaitos, atsisėdau į mašiną ir supratau, kad nežinau kaip namo parvairuot, nes kūnas nelabai nori tokį veiksmą atlikt.

Nu bet okey, pasėdėjau, kelios ašaros nubėgo, bet lyg nieko kritinio. Važiuojam.

Aha, tik pradėjus važiuot jau pajaučiau, kad blogai. Visiems dar aišku reikėjo sukti, eismas stoja, o man alsuoja į kaklą baisiausia panikos ataka, kiek apskritai per gyvenimą yra buvę turbūt. Kvėpuoju jau kaip prieš gimdant, kad tik nuraminti šitą pareinančią bangą. Ir va pirmą kartą gyvenime supratau, ką žmonės turi omeny, kad per panikos ataką atrodo, kad mirsi. Anksčiau kažkaip kiek jų buvę, visada žinojau kas su manim vyksta, išlaukdavau ir all good. Dabar ji net nekickino pilnu stiprumu, nes per visą šitą dar turėjau ir vairuot sąlyginai saugiai, bet nafik, galvojau, kad mirsiu, nes galvojau, kad čia ir dabar save pati pribagsiu, kad tik tai baigtųsi pagaliau. Kad viskas baigtųsi.

Ir šiaip čia į aikštelę įžengia šunys, nes jie buvo ta mintis, kur sakė negaliu to daryt, nes, o kas tada bus su jom? Tai kai nesupranta žmonės kam tie šunys, ta va tam. Jos mane šitam supistam nekenčiamam pasaulyje palaiko.

O blogiausia šitos istorijos dalis, kad atrodo nebuvo jokios priežasties, staiga viskam pablogėt. Streso daug, taip. Nuovargis irgi jau užsikaupęs normaliai. Bet taigi čia kasdienybė, kodėl būtent dabar. Atrodo turi būt priežastis, o ne tiesiog vieną dieną atsikeli ir BAM nebegaliu.

Nors aš jau nebegaliu ilgai, labai ilgai, per ilgai.

Tikiuosi, kad senatvės neteks sulaukt

[nevermindmymeow]

toks suvokimas kickino, kad mokaus su 19niolikiniais žmonėm

Ir man dabar tiek, kiek jam tada buvo

O jiems tiek, kiek buvo man

Koks nesveikas, nenormalus padaras turi būt, kad paimtų tą žmogų be patirties ir bandytų specialiai psichologiškai sunaikinti, nes cituoju: "tu drugelius gaudai, aš tau noriu realybę parodyti"

Ir vis tiek nėra jis blogas žmogus. Tai buvo pamoka apie žmogaus dvilypumą. Žmogus gali elgtis siaubingai ir vis tiek nebūti blogas žmogus

O aš guodžiu savo kolegą pirmakursę, verkiančią, kad blogai parašė fiziką ir bandau parinkti visus tinkamus žodžius. Kad normalu jausti stresą, kad normalu nervintis dėl tokių dalykų, kad jai tai naujas etapas gyvenime, ir visos šitos emocijos normalu. O su laiku bijai visko vis mažiau. Ir aš savo šešėlio bijojau kažkada. Bet tai praeina. Gal kartais per "nebegaudyk drugelių" terapiją, huh. Bet praeina.

Matau kaip jie stengiasi, kaip gal kiek mažiau bijo, nei mano laidos pirmakursiai. Ir man tai norisi kaip tik šituos jaunus žmones saugoti ir padėt jiems geresnį ir laimingesnį gyvenimą kurt. Ir skatinti gaudyti drugelius. Nes kai jie miršta, baisiai skauda.

[nevermindmymeow]

Man dažnai atrodo, kad inkarnuotis šitoje žemėje turėjo būt tavo idėja

O aš sutikau, nes neištverčiau inkarnacijos, kur nebūtų tavęs

Galiu įsivaizduoti mūsų ginčą, kur aš tvirtinau, kad, o kas jei manęs neatpažįnsi, o tu tikinai, kad viskas bus gerai

Tiesiog ilgiuos tavęs ir nemanau, kad kažkada bus kitaip

Atsižvelgiant į aplinkybes, tai labai kvaila, bet there is nothing I can do

[nevermindmymeow]

just me running high as eiffel tower

[nevermindmymeow]

Nu ką, metai beveik baigės

Tikiuosi, kad jums buvo geri

Vasaros pabaigoje dar ir man atrodė geri ir, kad yra vilties, nors jau sakiau, kad mano kelias greičiausiai bus į savidestrukciją

Tik įsivaizdavau kažką kito

Bet kai yra susikurti sveiki mechanizmai, kai susidūrus su negandom jau negali šokt į svaigalus ar atsitiktinį seksą, prireikia kažko kito.

Tai pasirodo savidestrukcija gali turėt ir tokią formą, kad vis krauni sau dar truputį ir dar truputį ant viršaus, du, tris gyvenimus bandai talpinti į vieną ir atrodo, kažkuri dalis viduj tavęs tikisi, kad galiausi palūši. Bet kai jau atrodo, kad tas artėja, labiau pasirūpini savim ir vėl tvarkoje viskas, o tada dar kažką pridedi jau į ir taip nesilaikančią krūvą.

Ir tada netenka galvot apie tai kaip jautiesi, nes nėra kada.

Kol ateina Kalėdos ir apkabini ex pasveikinant ir kaip niekad kickina suvokimas ant kiek kūnas prisimena viską ir nori verkti, nes nenori į tai grįžt, bet dalinai ir ilgiesi, o tuo pačiu ir apskritai jau šiemet gavai per snapą tiek, kad nori tik nuo visko atsiriboti ir net nežiūrėti į santykių pusę. Norisi sakyt, niekada daugiau.

Ir atrodo jau pamatei kiek reikėjo ir šis potyris nepatiko ir galėtų jau viskas baigtis.

Bet ta linguojanti krūva dalykų leidžia užsimiršt, suskirsto gyvenimą į dalykus, kuriuos reikia padaryti iki datos ir taip dienos bėga. Ir bent nereikia nieko jausti. Jei krūvos nebūtų, gal ir aš išnykčiau, kas žino.

Tikiuosi kiti metai stebuklingai atneš aiškumo ir ramybės.

Šiemet jaučiau kiek daug išmokta, kiek daug sustiprėta. Ir drąsos daugiau nei kada nors turėjau. Jei nustoju žiūrėti į tai kas negerai ir kur skauda, matau, kad nueitas šioks toks kelias.

Bet kartais nori nenori demonai sumurkia, primena, kad sėdi ten kažkur giliai, globoja skaudulius ir primena apie juos. Nes jie dalis manęs. Dalis, nuo kurios bent dalinai ir bėgu bandydama daryt viską kiek tik pajėgiu ir vadindama tai svajonių siekimu.

Iš dalies taip, tai yra dalykai, kuriuos noriu pakeist. Ir gyvent reikia dabar, o ne svajonėse, kur kažkada neva bus geresnės aplinkybės. Bet labai jaučiu ir, kad nemažėsnė dalis yra savo ribų mėginimas, kaip bandymas save naikinti ir bandymas pabėgti, nuo to kas mano viduje ir nuo ko neįmanoma pabėgti.

Žodžiu, metai baigiasi su baime tikėt gražiais dalykais, nes skaudančios vietos dar per daug ir per dažnai apie save primena. Ir šiuo metu atrodo, kad tai galbūt niekada ir nenustos skaudėt.

Bet nauji metai, naujos galimybės. Ir vis primenu sau, kad lygiai taip pat kaip visada bet kam gali nutikt kažkas blogo, gali nutikt ir kažkas gero. Ir tas bet kas galiu būt net ir aš kurią nors dieną, kas žino.

[nevermindmymeow]

Kūnas prisimena.

Bet mane vis dar stebina kokiu tikslumu jis tai daro.

Kūčios žymės lygiai du metus nuo mano baisiausio gyvenimo tripo.

Per radiją išgirdus dainą vis skambesys kažkuo primena Enya.

Šiandien sapnavau dalykus.

Ir susimąsčiau kodėl dabar pradėjau vis grįžt į tą laiką prieš du metus. Tada prisimiau, kad tuoj Kūčios. Ir paaiškėjo kodėl.

Ne pirmą kartą pastebiu, kad tam tikri kvapai, garsai primenantis kažką, atrodo sustiprėja būtent tuo laikotarpiu, kada tas prisimenamas dalykas nutiko.

Atrodo keista, kad atmintis taip veikia. Kad kūnas prisimena būtent šitaip, lyg įstrigus nuolatinėje spiralėje, kur atrodo viskas nuolatos kinta, bet tuo pačiu vis grįžti į tą pačią akimirką.

Nes tai kas nutiko kažkada, amžiais tampa dalimi mūsų.

[nevermindmymeow]

Kaunas. 2024-11-10

[nevermindmymeow]

Išeiti iš ilgalaikių santykių labai keista

Ypač jei tai buvo pirmi santykiai

Ypač jei jie prasidėjo tik pradėjus savarankišką gyvenimą

Ir realiai nėra jokio prieš tai

Tą reikia susikurti nuo 0

Ir elementarūs dalykai visai neatrodo elementarūs

Nesupranti kokia dabar tavo vieta pasaulyje

Atrodo kažko trūksta atrodo jau niekada nebūsi visai pilnavertis žmogus

Naujai tau rodomas dėmesys stebina, kelia begalybę klausimų

Ar čia flirtas ar tik draugiškumas kaip nubrėžti ribas kaip paaiškinti, kad 99,9% procentai žmonijos man yra giliai friendzone

Bet tuo pačiu norisi tyrinėti šią naują save

Tyrinėti per kitus žmones

Per pokalbius, per pasivaikščiojimus

Ir atrandi, kad visgi turi savyje savigarbos ir meilės sau

Norėtųsi sakyt, kad ji grįžo po nevykusių santykių

Bet deja, jos niekada nebuvo, todėl tie santykiai ir galėjo prasidėti

Bet kaip liaunas daigelis pavasarį ji po truputį skleidžiasi

Atrodo baisu

Gal ateis netikėta šalna ir jis nušals

Gal per kaitriai pakaitins saulė ir jis nudžius

Vis pasitikrini, kaip naujagimį kūdikį, ar viskas gerai, ar kvėpuoja

O jis dar čia. Auga.

Tai tarsi naujas gimimas

Tarsi vėl palikti tėvų namus

Tik dabar jau turi tiek daug kuprinėje

Žinių, patirties ir liūdesio

Bet ir liūdesys gali būt geras

Jis taip pat veda per pasaulį

O kuo tai baigsis?

Bet aš vėl juokiuos ir vėl šypsaus

Ir pirmą kartą ilgiuosi vasaros jai tik pasibaigus

Tartum pagaliau po nežinia kiek metų būtų pasibaigus šviesos baimė

Nes viduj pagaliau šviesu.

[nevermindmymeow]

This is probably just stupid thoughts but

What if the only way out of the terrible existencial dread is accepting the love you feel without owning the object of it and still living it through everything you do.

What if it is also living in this exact moment while accepting the reality of it and not constantly thinking about all the what ifs.

Live at the moment and project your love on everything you do.

And trust the universe.

What if this could be simple as this?

[nevermindmymeow]

Kaunas, 2024-10-08

[nevermindmymeow]

Skaitau "Raizgų gyvenimą" kol laukiu vaikų prie baseino.

Moteris: Čia *kažkokio romano pavadinimas*?

Aš: ???

Moteris: Ar čia skaitot *kažkokio romano pavadinimas*?

Aš: parodau viršelį.

Moteris: Ai, labai panašus viršelis, norėjau paklausti nuomonės. O "Raizgus gyvenimas" ar įdomu?

Aš: Jeidomitesgamtalabaiįdomuapiegrybusirjųtarpusavioryšiusirryšiussumedžiaisirkaipviskassusiję.

*Both looking confused*

Aš esu tikra, kad ji galvojo, kad "Raizgus gyvenimas" yra romano pavadinimas.

[nevermindmymeow]

Tas nuovargio lvl, kai grįžti namo ir dar 5-10 min sėdi mašinoje, nes žinai, kad namie šuo ir nuosavas šuo atrodo, kaip visiškai too much social interactions at the given moment.

[nevermindmymeow]

Chemija per budėjimą, chemija po dienos Vilniuj, chemija savaitgalį, kad ir 5 valandas iš eilės.

Va prie ko gali nuvesti vienas spalvingas festivalis liepos mėnesį.

Kartais reikia keistos kombinacijos ir kad nepažįstamasis, kurio gal niekad ir nebesutiksiu, festivalyje gerai atpistų protą, kodėl nedarau savo gyvenime to ko noriu.

Aš per plauką buvau nuo stojimo į buhalteriją. Nes gi ar taip ar taip su finansais dirbu ir būtų naudinga...

Jaučiuosi išgelbėta nuo klaidos padarymo.

Ir kaip gyvenimas kažkur neša, vis neša. Tu jam tik leisk, nepražiopsok galimybių ir leisk.

Aš niekada nemokėjau mokytis. Truputį gabesnės už vidurkį smegenys lėmė, kad mokykloj mokytis taip ir neišmokau. Nes užtekdavo truputį paskaityt kažką paskutinę naktį ir galėdavau gauti gerą pažymį. Su tiksliaisiais taip neveikė. Tai jų tiesiog atsisakiau kiek galimybės leido.

Mama sakė: Bet jei būtum iš karto po mokyklos čia įstojusi, kaip būtų lengviau. Dabar tiek visko reikia spėt.

Et, mama. Ir kaip aš tau galiu paaiškint, kad jokiu kitu metu negalėjau čia atsidurti. Atsidūriau būtent tada, kai esu pasiruošus čia būti. Ir viso kas iki čia vedė, reikėjo tam. Joks žingsnelis negalėjo būti praleistas.

Jaučiau stiprų spaudimą kažkur stoti iškart po mokyklos baigimo. Tam ir pasidaviau, nes tai atrodė greičiausias būdas ištrūkti iš namų.

Aš metai iš metų tikrindavau reikalavimus stoti į veterinariją.

Nes norėjau mokytis Kažką Su Gyvūnais.

Ir ta bjaurybė chemija niekaip nedingdavo iš privalomų laikyti egzaminų sąrašo.

(Dabar galiu matyt, ką davė visi metai, nes dabar, griebiu Bjaurybę Chemiją už ragų ir perprasiu aš ją, perprasiu, kad ir kiek valandų man tam reikėtų, tai yra motyvacija, tai yra ženklas, kad esi savo vietoj, kai padarysi bet ką, kad čia ir liktum)

Ir tada. Likus geram pusmečiui, jei ne mažiau, iki egzaminų. Bam. Pasidarė reikalingas arba chemijos, arba matematikos egzaminas, kuris mums ir šiaip jau tapo privalomu.

Atrodė kaip ženklas iš kažkur aukščiau. Ir su B lygio biologija nedrąsiai pasakiau mokytojai, kad norėčiau laikyti biologijos egzaminą. Ir aš minėsiu geru žodžiu šitą mokytoją iki gyvenimo galo, kiek ji man nemokamai laiko skyrė ir į simbolinę padėką sureagavo tik pasakymu, kad tai jos darbas ir nieko nereikėjo.

Kaunas, kaunas kaunas... Dėl nesuprantamų priežasčių niekad nemėgau Kauno. Visada kiek save pamenu. Atvažiuot gyvent į slabotkę irgi nebuvo labai optimistiškai nuteikianti patirtis. Aš prisimenu tas siauras duobėtas gatves ir aptriušusius namus. O, kaip niūru visa tai atrodė.

Barakas. Pirmi santykiai. Nešiojimas ant rankų į balkoną ir šaltis, nes būt išneštai su pižama lapkritį į balkoną yra šalta.

Kiek daug man reikėjo išmokt. Bet išmokt reikėjo gyventi. Išmokt reikėjo gyventi savo galvoje. Ir aš negalėjau dar mokytis ir anatomijos ir Dar Didesnės Nei Chemija Bjaurybės Histologijos. Ir visų kitų dalykų.

Dalis manęs mėgavosi buvimu tarp žmonių, kurie visi kaip vienas išsilydo univero koridoriuje sutikę šunį. Bet tuo pačiu ir žinojau, kad ne savo vietoj esu, manęs nedomina medicina, jokia medicina. Aš nenoriu nieko gydyti, tai ne mano. Tiesiog ne mano. Ir kankinti 5,5 metus vien tam, kad turėtum diplomą, su kuriuo Galbūt Galėtum dirbti Kažką Su Gyvūnais... Atrodė nesąmonė.

Dar dirbau, norėjau kuo greičiau galėt save išsilaikyt.

Ir tie nevykę santykiai, kurių niekaip taip ir neužbaigiau dar tiek metų, nors nuo pat pradžių žinojau, kad turėčiau.

Viskas baigėsi burnoutu. Ir aišku studijos po metų buvo nutrauktos. (Spaudimas iš tėvų dėl to. Kaip nesuprantama dabar tai atrodo. Bet ir jie paaugo, labai labai paaugo per tą laiką).

Ir tada dalykai dėliojosi toliau. Skandinavų kalbos skamba kaip lojimas, paukščių kalba... Aha. Spėkit kas savo žodžius ragavo.

Nunešė viskas į švedų kalbą. Ir kaip bebūtų keista, va dabar pagaliau truputį po truputį išmokau mokytis. Nes mokytis irgi reikia mokėt.

Nežinau ar pavyks pagyvent Švedijoj, nors labai norėčiau, jei manifestacijos veikia, išsimanifestuot magistrą ten. Bet jau šitos studijos davė bent tai, kad mokytis pagaliau išmokau.

Buvo likę labai labai nedaug laiko, gal savaitė, pakeist savo stojimo sąrašą lamoj. Neįsivaizdavau kaip reikės sumokėt už mokslus. Kaip reikės viską suderint. Viskas atrodė neįmanoma.

Bet pasakiau sau. Aš visada galiu pabandyti. Jeigu įstoju, nereiškia, kad turiu ir studijuot. Ir kai mokėjau stojimo mokestį pasirašant sutartį, sakiau sau: kad pasirašau sutartį dar nieko nereiškia, visada galiu ją nutraukt. Ir kai ėjau į pirmą paskaitą sakiau sau: kad nueisiu į vieną paskaitą dar nieko nereiškia, gal į kitas nepavyks. Bet kol kas praėjo mėnesis. Nors vis dar nežinau kas bus toliau, bet žiūriu viena diena, viena savaite į priekį.

Ir tas laiškas apie galimybę gauti universiteto skiriamą stipendiją. Pabandysiu, sakiau sau, blogiau nebus. Mintyse galvojau kaip būtų gerai, jei bent vieną pusmetį padengtų. Bet gavau pusę visų studijų kainos. Tai geriau, nei galėjau bet kuriam sapne sapnuot. Aš nežinau ar esu gyvenime jautusis laimingesne, nei perskaičius laišką, kad gavau tą stipendiją. Ir tai dar vienas ženklas, kad esu ten, kur turiu būt.

Vis kas nors periodiškai paklausia kodėl.

Nes aš kvėpuoju tuo nuo tada, kai mąstyt pradėjau.

Nes dar nemokėjau kalbėt, bet animal planet jau įsijungdavau.

Ir turbūt visi ryškiausi atsiminimai iš vaikystės, tai kaip bandžiau kokį gyvį namo parsitempt, kaip auginau skruzdeles kaime stiklinėse ir žiūrėjau kaip juodosios kovoja su rudosiom, kaip parsinešiau "sloike" moliuską ir stebėjau kaip jis tai prasidaro, tai užsidaro, parsivežiau iš kaimo karkvabalį namo ir jis pabėgo ir reikėjo už lovų ieškot ir vos neįkalbėjau, kad tikrai noriu vežt namo tą dėdės sugautą žalčiuką. Ir tai nepraėjo su vaikyste. Ir dabar aš nejaučiu didesnio džiaugsmo, nei sutikt dar nematytą gyvį, atrast dar nematytą grybą, o saulašarės pažintiniame take per parką visą maršrutą man teikė ekstazę. Aš kvėpuoju gamta.

Tai yra tai, kam galiu skirti valandų valandas. Apie ką domėtis nepavargau visą gyvenimą ir net sakyčiau priešingai, tai tik auga, tik didėja.

Tikiu, kad kiekvienas į gyvenimą atsinešam kažką savo. Tik ne visi sugebam atrast, nes aplinkinis triukšmas labai stengiasi tą užgožt. Ir jaučiu didžiulią baimę, šitą prarast, galimybę būti čia, kur atrodo labai labai mano. Ir nežinau kas bus rytoj, kas bus po savaitės, po metų. Bet šiuo metu šitai daro mane laimingą ir aš matau kaip viskas po truputį dėjosi ir nešė mane į šią akimirką, tad viskas kas dabar man belieka, daryt geriausia ką galiu ir žiūrėt kur toliau mane viskas nuneš.