patylom

[patylom]

Dienos išlietos, kaip rašalas ant nusidevėjusio popieriaus, kažkur padžiūvęs, kažkur palikęs skyles, nėra pradžios ar pabaigos, tik tęstinumas, vienodas, rutiniškas toks, tęstinumas. 

Nėra pradžios ar pagaibos - užmiegant, bundant, užmiegant, bundant, leidžiant prabėgt savaitėm taip normaliai ir neprabudus. Budri tik jausmams, tokiam specialiam nematomam rašalui, kuris vieną dieną is medaus tapo actu. Kada? Turbūt kažkur tarp užmiegant-bundant, kažkur rutinos lopšyje, vidury tobulo viesulo, sustojau akimirkai. Tai ne aš. Tai ne aš? Tai tikrai ne aš.  

Man nereikia žmonių, kuriems nereikia manęs. Simple as. Tik kaip padėti tašką, kai rašalas liejasi visur? Ant popieriaus, ant rankų, ant akių. Rašalas liejasi taurėmis, vyno taurėmis, vienišomis vyno taurėmis, ir tas vynas sako - tuoj bus geriau. Galbūt rytoj, galbūt kitą savaitę. Bet vynas nežino, jog aš bailė. Bailė pati ištraukti naują popieriaus lapą ir padeti švarų tašką. Taigi taškuojam ant purvino, ant kurio nesimato tukstančio taškų.

[patylom]

Toks tas vienišumas. Norisi dažyti lūpas, dėtis aukštakulnius ir sukneles, šokti prieš veidrodį, daug rūkyti, per daug rūkyti, važiuoti visomis galimomis kryptimis, norisi dėmesio ir lygiai tiek pat nedėmesio.  Tokios tos dienos. Tingios, su daug kavos puodelių, bet visad po vieną, užtrauktom užuolaidom, nematant pasaulio, kuris sustojęs, tylinčiu telefonu, jaučiant, kaip laikas lėtai slysta oda. Tokios tos naktys. Ilgos ir bemiegės, raudonu vynu nudažytos, su netylančiom mintim ir netylančiu automobilių ūžimu už lango. Tokie tie jausmai, nerimaujant dėl ateities, liūdint dėl praeities, gailintis klaidų, kurios amžinai paliko dėmę ant mano karmos, kartojant sau, kad negalima gailėtis, planuojant sugrįžimą ir kuriant scenarijus savo galvoje, kaip šį kartą elgtis teisingai, kaip nebedaryti klaidų, kaip apsimesti, kad nerūpi. you can never go back - tokios tos klaidos, sugriaunančios ateitį, praeitį, principus ir tuos pamatus, ant kurių jie pastatyti, sudrebinant visus įsitikinimus, žinant, kad jos ir tas gėdos jausmas tave persekios visą likusį gyvenimą. Toks tas vienišumas.

[patylom]

Pasitaiko, kad loterijoje laimi laiko sau, ypatingo laiko. Laiko spoksoti asmeninėms baimėms į akis, knaisiotis po praeitį, raišioti patirties mazgus, taisyti klaidas jau buvusiuose poelgiuose, bent mintyse. Tada sunkiausia – nesidalinti. Nes noras sugrūsti savo neviltį (įkvėpimą?) kitiems į nasrus, galvas, širdis tada atrodo toks tikras ir natūralus. Iš tiesų jis siaubingai savanaudiškas, jo prigimtis egoistiška. Bet nesidalinant lengva prarasti sveiką protą, ypač kai besiturkšdamas minčių lavonyne supranti, kad tai tikrai-tikrai lavonynas, kad ten, giliai viduje, nėra nieko gyvo. Arba dar blogiau – apskritai nėra nieko. O trauki tą tuštumą lauk ir demonstruoji, lyg būtų kuo didžiuotis? Kai nebeturi ką pasakyti, ir nereikia. Apsimesk, kad visi žodžiai jau grįžę į savo vietas, iškalbėti kūkčiojimais, išzyzti į nematomas ausis. O jei pasitaikys, kad loterijoje laimėsi laiko sau, ypatingo laiko, gražink prizą į fondą. Kitaip jis padarys tave tuo, kuo nenori būti. Nežinojimas yra tobulas talentas. Juk vaikystėj gyvenimas būna gražus. Turbūt. Tai įkvėpk, iškvėpk, išgerk arbatos. Ir dar kartą apsimesk, kad tai baigėsi.

[patylom]

Važiuodama galvojau, kad gal galima man kitą gyvenimą, tokį pūkuotą, minkštutį, skaidrų kaip stiklo lakštas, su daug daug butterflies. Nes kas mano, atpažįstama, tai tik kvepalai kaklo duobutėje. Daugiau - visokios spalvos, nežinia kieno palietos; visokie prisilietimai, nučiupinėta dykumos spalvos oda, prikimęs balsas, nuo šitokio oro paraudę pirštai. Ir laukimas laukimas laukimas, su viltimi, nors ir žinai, kad nėra ko laukti. Nebent paskutinės maršruto stotelės. Tarpinės. Jeigu iš vis galima žinoti, kur veda šitas reisas. Ir, jei leidi, - ar su tavimi man pakeliui?

[patylom]

Aš bandžiau liūdėti ir bandžiau šokti. Gerti vyną ir klausyti muzikos. Skaityti knygas. Labai ilgėtis, geisti ir negalvoti. Mąstyti laiką, kurį turiu, neišlįsti iš pižamos ir dažytis lūpas; dar ne viską, bet jau pakankamai daug.

[patylom]

Pabaigų visad daugiau nei pradžių, nes pradžios dažniau praleidžiamos pro akis ir ausis. Ir reikia daug perskaityti, kad suprastum, kodėl skaityti kartais nereikia. 

Visi galvoja, kad laimi. Jie nelaimi, ne. Pasitraukiu ir pasilieku su kortomis rankovėse. 

[patylom]

Žinau daugybę būdų, kaip sugadinti gyvenimą. Taip, tą vienatinį ir nepakartojamą, kuriame viskas baigiasi patį pilkiausią rudenį, kuriame ilgesys stipresnis už viską, kuriame mylintys sako sėkmės ir viskas, ir viskas, ir tiek, po velnių, nes girdžiu sakant, kad mano vertybės yra šūdas, bet as nė velnio taip nemanau. 

[patylom]

Būsiu gera. Ketinu tokia tapti, staigiai, per vieną žiemos sekmadienį. Susitvarkysiu šiukšlyną, kurį užkaupiau per dvidešimt aštuonis metus, išmesiu nereikalingus daiktus ir žmones. Nutariau, kad yra dalykų, kurių bijau labiau nei vorų ir tikros beprotybės. 

[patylom]

Toks baisus švelnumas - mėgti vienas kito tolstančias nugaras. Nes tarp mūsų nebėra personažų vaiduoklių, interpretacijų ir klydimų, tik atmintis, trečdalio mano ir mūsų gretimų gyvenimų. Artimas atskirumas. 

[patylom]

Būna dienų, kai atrodo, kad nebestovi ant žemės. Ne iš laimės, iš pasimetimo. Viskas dvokia kažkokiu dekadansu, o tu stovi ir spoksai, kaip pasaulis irgi sustojo, sunkus toks, pašvinkęs, su lėtu rudenišku lietum pavasarį. O tada kažkas prasideda. Gero, matyt. Jaučiu iš savo išsiviepusio veido, suskambėjus telefonui, ir tokio gero jausmo pabundant.