a-human-washed-ashore - Tumblr blog

[a-human-washed-ashore]

my book is out on 5/31!

[a-human-washed-ashore]

An attempt.

I swear I tried, I really did. Of course I know how it ended. Tears fighting their inner eyes veil to be set free. It aches. That sugary feeling of knowing this can't get any worse than it is. I've skipped a lesson at this point, I can't bear it any longer. I'm slowly losing my sane mind. Nearly crying and having a neurosis in the middle of the hallway. Breaking and twisting my own palm just to feel some sense of relief after the pain goes way.

łłłłł

A road that once started off paved, now is nothing more than a shitstained field laced and sprinkled with nails. Of course you'd fall to your knees and break. How can one bear the constant physical, both mental agony of simply getting by.

łłłł

I'm starting to get used to this. This fleeting feeling that starts to reside in my abdomen. It's no wonder to losing every bit of positiveness in an hours process anymore. It is no suprise than I can bear this crumbling pattern of my life no longer. I tried, I really did. What comes next is none other than the stench.

The stench of blood drifting in the mist that I constantly ventilate in, trying to catch a clear breath so don't lose myself and rot in my own vaporized produce.

I got rather far. And I really swear I tried.

But what more can I work around with this pathetic mind of mine?

łłłł - viskas ant siūlo galo.

łłłł

Sapnavau aš nakti, namus,

Tokius gražius, samoningai makaulei bjaurius,

Per jo akis matau - stovi žmogus,

Net oras užuodžiamas viduj, saldus.

Išvydęs manąją būtį, suledėjo,

Netrūkus vemdamas į virtuvės kriauklę,

Vaizdas kirptas, mano rankos surakintos,

Žmogus bežadis, bekvapis.

Negalėjau, daugiau aš nebekentėjau,

Jie supa iš visų dūsinančių pusių,

"Dabar viskas pagerėjo", tardamas pasitraukiau,

Ištraukdamas savo fizinę būtį iš gyvenimo užkeikto.

[a-human-washed-ashore]

Man papraščiau neleidžiama turėti kas yra.

Therapy pradeda skambėti kaip protingiausias dalykas ever invented. Sadly savo psihologo niekad nesusigražinsiu.

łłłłł - minimali kontrolė.

Tai dega, tai dega.

Kodėl, kodėl,

Nes tenka, nes nusprendė.

ł

Alekso gimtadienis more like šansas pasileisti ir išgerti.

The thoughts immerse me into going out of my mind. Daug kas klykia. Mažai kas tyli.

Intrusive thoughts, štai. Finally.

Maksimalus garsas, maksimali beprotystė.

Kąsk savo odon ir veržk dantis savo vidun. Pamesk akis ir leisk savo impulsui save vesti. Pamesk. PAMESK PAMESK PAMESK PAMESK.

Sulaužyk kas tikra ir nuglaistyk viską tikra savo spalva.

Šlykštuma. Bjaurastis. Atsiribotumas.

Procesas atradimo save iš naujo. Visos mano kūno sporos pumpuoja prakaitą.

Neurozė.

Ausys įkarštyje. Smegenys atskira būtybė. Rankos mano paštininkės. Kūno plaukai spiegia kartu su daina.

Priimk mane galiausiai, susitaikyk su manim visų pirmiausiai.

Atsisakai. And honestly thats okay. Gauk savo arba patirk netektį savęs right now.

[a-human-washed-ashore]

I'm still not in my right mind.

How things are going, this is really horrible.

Some things are being held in place, growing, taking root in me, an organism.

Some. Some are looking very grave. ..

Aš nebemoku rašyt.

Oh my worthless child.

Aš...

Hah, wow. Pradedu suvokt savo trapumą ir bevertiškumą vis labiau. Jis ten. Jis bjauriai auga su each passing day. Aš nepakankamai suaugęs. Aš...man fucking skauda. Momentai kaip šie kada viskas kas lieka tai tik bjaurus dūris kruty...I fucking cant.

Find.

The right words anymore.

Aš tampu vis labiau shut savo emocijom. Aš pamirštu kaip išsireikšt so badly.

Nothing does it anymore. Ar man tikrai jau laikas save palikt?...

Aš nepasikeičiau though. Aš tas pats žmogus kaip visada buvau. Aš nesikeičiu. Aš stuck in place. Aš tik prarandu. Its. Doomed to...aš nebenoriu gyvent.

[a-human-washed-ashore]

Siurbiamas atgal aš vėl turiu laužyti savo nagus kapstydamasis šio šulinio sienomis. It's all so dark. Man pradeda atrodyt, kad the sole thing that is temporary is pain. Džiaugsmas, ramuma, viskas tas, tai iškovojama, išsigalabijama. Vienas kas visada liks ir lauks yra tas, kas pažįstamas. Tas ūžėsys. Tas bjaurus šiurpulys. Nervuoja, kaulai spaudžiasi iš pykčio. Palik mane, maldauju. Aš nenoriu kandžioti savo rankos ir būti ant nikotino kaip savo lašelinės. Bet tenka ir tenka. Kas tai per šūdas. Kas tai per beprasmybė. Mano gyvenimas incredibly unfullfilling. Mano kaltės jausmas daužosi pastarosiomis. Apleidžia kaip ir nuojauta, kad mirsiu. Kaip, kodėl. Fuck do I know. Nelengva. Aš noriu išlaisvinti save. Bet aš toks silpnas. Aš toks silpnavalis. Aš toks durnas. Aš toks gležnas. Aš toks trapus. Bėgt ir bėgt ir bėgt. Kentėti ir bėgti yra viskas ką aš moku daryti. Aš to nenoriu. AS SUPRANTU KAD AS VISKA GALIU PAKEISTI GERAI? UZSICIAUPK TU GALIAUSIAI. Baik mane kratyti tu bjaurastie. Aš nekenčiu tavęs su likusia savo smegenų apimtim. Kita dega. Kita skauda. Skauda, nes negalėjau tą dieną nusižudyti. Katik tau parašiau. I feel putrid. Kaltės jausmas infiltruoja venas kaip alkoholis... ... ... pat pat pat... ... ... Skauda. Man taip suknistai skauda. Ir aš negaliu NIEKO daryti. Nepadedi right now su savo mielom žinutėm. Aš...jaučiuosi kaltas už kiekvieną "myliu" kurį sakau. I fucking hate my insides. Kodėl man taip sunku būti normaliam. Kodėl aš negaliu būti toks kokį aš save matau. Maldauju. Aš tavęs klaupiantis maldauju. Leisk man gyventi. Leisk MAN NORĖTI GYVENTI. BAIK KIŠT KOJĄ. BAIK MAN TRUKDYTI. Atsiknisk. Galiausiai su pačiu manim mirk. Iš širdies į smilkinius, receptoriai persiunčia sensacijas per kūną. Kaltė už viską. Rašymą, jausmus, emocijas. Kaltė. Nusidėjimas. Aš nenoriu apie nieką galvoti. Aš nenoriu nieko laukti. Man blogai ir aš noriu supūti. Aš nenoriu, kad man būtų geriau. Tai taip baisiai laikina. Tai taip išdavikiška. Garsas daužo mano pasamonę. Man skauda. Man supistai skauda. Kiekvienas kūno plaukas stovi. Man šalta. Tačiau kambaryje šilta. Aš noriu būti perpjautas per puse su tokia jėga ir greičiu. Tai jaučiasi lyg vienintelis išsilaisvininas. Kažkas viduje. Kažkas gyliai tavyje. Eisiu maudytis ir mirsiu vonioje...(ne literaliai, emociškai). Tebūnie taip. Aš nematau saugesnio ir švaresnio būdo užbaigti dieną. Viskas galvoje baigiasi pūnančia mėsa arba kraujuojančia oda. It's pathetic. It's all so fucking pathetic. Kodėl aš. Kodėl aš turiu būti toks silpnas. Visą savo prakeiktą gyvenimą iki šio IR NET DABARTINIAME TAŠKE aš turėjau tiek daug potencialo. Viskas yra. Niekas nenutinka. Ant siūlo. Ant mažos prakeiktos linijos. Kaip atlikėjas cirke, kabantis 50m. virš žemės. Kaip beždžionė. "Varyk beždžionėle, varyk", skanduoja jie. Žvengsiantis iš mažiausio suklibėjimo mano kojų. Aš drebu. Ne pirmas kartas, bet aš lygiai tiek pat bijau.

Bijau, kad nesugebėsiu,

kažkada iškentėti šios sau teiktos dovanos.

Gyvenimo.

[a-human-washed-ashore]

Oh scuffed. How fucked.

Rašiau vienur. Užsisukau dešinėn. Kažkas mano kambary. Garsai. Steps. Vibracijos. Nieko. Aš rimtai bijočiau. Jeigu mano smegenys kažką nuspręstu kito pamatyti. Man skauda ranką tačiau aš negaliu užsisukti. Kažkas ten.

Kalba dešinėje ausyje? Cool. Čia tik muzika. Čia tik neurozė. Its okay. Tu tvirtesnis negu tai. Gyvenk. Baik prakaituoti. Kodėl tu taip baisiai prakaituoji. Ant kairės geriau. Aš nenoriu š

.

.

.

Aš nenoriu laikyti dantis anymore. Aš nenoriu šitos psychologinės kančios anymore. Aš nenoriu jausti dysphoria kiekvieną kartą pažiūrėjąs į veidrodį. Aš nenoriu išjungti smegenis kiekvieną kartą tik kad galėti būti. Prkaitas. Liejasi upėmis. Tačiau man ne karšta. O šalta. Liekis upėmis, srovėm. Seniai gi leidau. Ilgai kaip buvau atsipalaidavęs. Ar tai tiesa? Ar šitai yra tiesa? Ar?

Aš tavęs maldavau. Aš nieko blogai nepadariau. Kodėl tu taip elgiesi. Kodėl tu taip kalbi. Kodėl tu taip manęs nekenti. Palik mane ramybėje. Išvaržyk mane iš šių pančių turėjimo atsakomybę būti organizmui. Aš tiek nesuprantu tiek žinau kas čia darosi. Aš nenoriu grįžti į šitą un healthy habit man uźknsio nman taip baisia uzkniso as nebenoriu as negaliu fuck fucm fuck fuckf dicjrcurkc fucjf rufncir duckruf fjfufkcurck fuck

FUCK.

Kam.

At this point kam.

Aš žinau kadip tavo svajonės baigiasi.

Rašyk tom savo nosinėm. Tau raidės liejasi. Nugara dreba rankos kojos ir kakta šlapia

all the joy in life was gone -

TAIP šlapia.

Kodėl aš t

Baimė gaubia mane savo traumuojančiu aksomu. Im not the same. Neither is this. I cant do it anymore.

Kažkas turi keistis.

[a-human-washed-ashore]

Dar viena diena.

Dar viena kančia.

Kūnas letargiškas.

Smegenys siunčia šiurpą per visą mano kūną. Per gerklę iki širdies. Agonija.

Ašaros telkiasi už akių, bet negaliu dar lūžti.

Tai kaina gyvenimo.

Tai atsipirkimas už visą mano egzistensiją.

Čia už kiekvieną momentą per, kurį pasirinkau šypsotis ir bėgti nuo savęs.

Čia už tai, kad aš su tavim.

Čia už tai, kad aš turiu draugų.

Čia už vaikystę.

Ir čia galiausiai už gimimą.

Netyčiukas.

Praslydau.

Dabar kentėsiu.

Kainą už orą.

Kiekviena graži diena. Kad ir kiek pilka.

Nebus tamsesnė už mano skrandį.

Kiekvienas prarytas ar laikomas dalykas.

Kiekvienas momentas kada širdis yra suimama su jėga titaninio kumščio.

Suneriama su šimtais adatų.

Tylėk ir kvėpuok.

Nerodyk nė mažiausio skausmo lašelio.

Neverk.

Nedrįsk man rodyti, kad tau sunku.

Sunku yra visiems. Tau kur kas mažiau negu kitiems.

Tu papraščiausiai silpnesnis.

Gležnesnis.

Trapesnis.

Ir ima. Ir duria. Ir dieve kaip aš noriu nuo savęs bėgti.

Dieve kiek aš tau kartu kartosiu, kad aš noriu mirti.

Aš noriu mirti. Aš noriu nusižudyti.

Ko tu negali suvokti? Ko tu negali išgirsti?

Leisk šitam trupiam balsui tave pasiekti.

Bet tu tyli.

Ir krataisi ant kėdės.

Tau skauda. Tau jėzau kristau kaip skauda.

Tik spaudi mygtukus ir tikiesi išlaisvinimo.

Tylos.

Atodūsio dienos.

Čia toli nuo pabaigos.

Aš save paruošiau. Savo ateitį dviem variantam.

Viskam arba pabaigai.

Nepyk, bet taip teks.

Niekas nėra kaltas.

Išskyrus vienas.

Vienas, kuris negali.

Vienas. Vienutėlė siela.

Kramtyk savo nagus. Griežk savo dantis.

Sulauksi amžino atilsio. Gražią dieną.

Vieną dieną.

[a-human-washed-ashore]

Prone to believe that times like these have no end.

Kaip neatsikratomas kraujas nuo mano marškinių, iškyla vis iš naujo dienos kaip šios. Tos, senos. Tos, kurios žino, kad neapkenčių jų. Dienos kada tu neesi ten, dienos, kurių svoris jau nebeįprastas. Natūra ar ilgesys? Tavasis skausmo lašelis kaip adatos pakastos gyliai mano mėsoje, darkančios patį, su judesiu kas nėra tylus meldimasis. Žinau aš, žinau, kad tai neteisinga. Nesąžininga visais atvėjais.

Tai blogai, šita minkšta dalis. Į ją tik gavusi šansą šlykštuma lys kaip į verdantį puodą vidury pūgos. Duris atlapotos, aš prašausi pats savęs plyšti tokiu būdu.

Gręžiu. Patikėk manim, aš dantim taip stipriai gręžiu...

Kiek saldumo, kiek atvirumo. Kiek saugos, kiek ramumos.

Kiek šilumos.

Kokie kiekiai yra reikiami, kad pro atodūsi tu išleistum paskutinę savo gyvybę, manasis?

Tikėt linkstu, kad nežmogiški.

Dvipusybė. Su oru, su dangum, su žmogum.

Su savim pačiu.

Praradai ryšį, netekai savos rankos glėbio.

Kas dvelkia po tavo oda, tau jau kitakilmiška.

Kadaise artimiausias glėbis dabar nieko už stingdančią baimę keliantis prisilietimas.

Mano pūvena, kur tu?

Kuom tu apsimeti?

[a-human-washed-ashore]

Such a...wonderous night.

Nepakanka savęs, dar ir pasauliui reikia manęs.

Jūs paprasčiausiai mylit mano mėsą. Joks kiekis jūsų nepasotins. Galva pirma tiesiai antram epizodui per vieną naktį. Ko tikėtis, ritualo neįvykdyto palikus. Tikrai negerą laiką radote kreiptis į mane, lyg sugrįžusį iš numirėlių. Klasika. Jau panašumai kiekviename karte matosi. “Ryyytoj skrisim. Šiandien būūnam. Būnam čia. Ir dabar.” Tačiau nebūnam, o pūnam. Kas žino kas iš šio kūno liks rytdien. Nors techniškai jau ir rytdiena atėjo. Tai kas tiksliai nutiko?...

Hah. Aš fucking myliu šitą save naikinančią nesąmonę vadinama pasąmonę.

Gryna katastrofa. Ieškoti savyje dar ir dar ir dar ko galima duoti. Aš tikrai neapskaičiavau visko. Yra priežastis kodėl aš jus mečiau. Aš vos išrankioju energijos savam būviui. Gale dienos, nuoširdžiai, ta energija beprasmė. Savam būviui ji beprasmė. Kol dienos šviesėja, šitos retos naktys tik šlykštėja. Aš žinau, kad momente kaip šis, racionalumas išplaukia iš mano proto. Aš suvokiu, kad vėl gebant nusišypsoti šis blokas atrodys kaip nesąmonė iš praeitos eros. Tačiau aš negaliu apeiti šios būklės. Ji įmūryta mano gyvastyje. Ah. Įsilaužiančiojos. Prašau, būkit neteisios. Prašau, būkit tiek realistiškos kaip lunatikių meldžiamasis “Dievas”. Pūkit ten iš kur kilot, su savo dvelkiančia mirtim gimimo vieta. Šiupras nepaleidžia, bet dabar aš to negeidžiau, tai paprasčiausiai išsivėmė su viskuom, kas kimšo mano gerklę. Ką gi man daryti apie tai. Gailėtis? Slėptis? Aš atsisakau savęs, sparčiu, kuris senokai jau matytas. Aš tvirtėju, tačiau šis vidinis geismas stiprėja. Katastrofa. Tragedija. Kaip dėlės paliktos mėnėsiam, svaigdina ir atima tai kas laiko tave gyvą. Nakties pradžioje, mėnulio akistatoje, švinta mano kūnas. Tai mano dantys. Tai mano paties žaizdos. Geliančios aštriau negu bet kokia rūgštis. Kažkas manęs nepaleidžia, kažkas vis šią būklę žadina. Aš negaliu tavęs apčiuopti, kvapą ir šnerves užnagary pajusti, gebu, užuot. “Do you feel it now?”. Sunku prieš tokį šnabždesį ausin atsilaikyti. I do. I feel it very well. Aš kumštį suimti galiu. Lygiai taip pat kaip ir dantis sukąsti. Aš turiu daugiau negu milijoną priežasčių, kodėl aš turėčiau leisti šiai tamsai mane suryti. Jos kratanti tekstūra, atiemanti visą gyvybe ir spalvą. Viskas apie ją kelia geismą.

Dar ne.

Dar ne dabar.

Aš neišslysiu iš savo rankų.

I’m putting up such a pathetic fight.

But I really can’t let myself down again.

I’ve got to stay so so strong now.

Bear so many things I’ve done, thought and will do.

It’s but what I truly desire.

This inner match, with the power to light up a dancing wildfire that could keep me burning and aching for more.

I need to keep it dry.

I cannot throw it into the same well I reside in yet.

Momentarily I will feel petrified. Helpless. Powerless. Pathetic. Out of my sane mind.

This time...this...one....last fucking time...

What doesn't kill you Makes you wish you were dead Got a hole in my soul growing deeper and deeper And I can't take One more moment of this silence The loneliness is haunting me And the weight of the world's getting harder to hold up

It comes in waves, I close my eyes Hold my breath and let it bury me I'm not OK and it's not alright Won't you drag the lake and bring me home again

I really...cannot afford to break again.

[a-human-washed-ashore]

via

[a-human-washed-ashore]

[a-human-washed-ashore]

Vargana.

Dienos eiga, buvo papraščiausias tempimas savęs.

Pokalbiai su ta, kuri į tave žiūri su nusivylimu, rūpesčiu ir baime.

Ne ką mažiau negu pats.

ł

Šiuo metu, kad ir kur aš stoviu ir einu, viskas trapu ir nestabilu. Didžiausia nepaliekanti baimė yra vėl kristi. Šis nutikimas paiemęs fizinę formą kvėpuoja tiesiai man už nugaros, tiesiai į kaklą, paleisdamas šiurpulį per mano odą, galiausiai ir visą kūną.

Baimė. Nepaliekanti baimė. Noras džiaugtis, hyperventiliuojantis iš mirties grėsmės. Krutinė, vis sunkėjanti su kiekviena šypsena, nes ji žino kokia šios išraiškos kaina.

Aš geidžiu džiaugtis savimi ir gyvenimu, bet aš pradedu bijoti, kad tai nėra man galima. Šis auglys prisilipinęs prie mano kūno pasiglemžė tiek daug manęs. Aš nenoriu tikėti, kad vienintelis būdas jo atsikratyti yra palikti savo fizinę formą atgal šiai žemei.

Kol šiurpas beperstojo mane krato, aš bandau vėl jungti šias raides, kad parodyti savo jausmus.

Beprasmiška, pradedu galvoti.

Aš perdaug skendęs, kad kadanors vėl sugebėti gyventi ant sausumos.

Ar aš darau teisingus sprendimus?

Ar aš atlaikysiu tai, kas nusižada?

Kol ausinės toliau užspaudžia mano sensorius su tiek daug įvairių breakcore'o garsų aš negaliu negalvoti, tai vienintelis dalykas, kuris man lemtas daryti.

Todėl ir darau.

Todėl ir rašau.

ł

Ką jie mato?

Ką jos mato?

Tokie nuostabūs kūriniai.

Tiek įvairūs, mylimi ir gerą žandantys.

O šis.

Pasaulio už savo akių nematęs.

pervertintas.

Dienos šviesoje, matomas, kaip kreivas ir išsigimęs medis.

Jame randamas grožis.

O šis.

Negebantis suvokti ko jo egzistensija tiek yra geidžiama.

Pjaukit mane, skanduoja šis.

Gal tada bent kiek naudos atnešiu, gal sutapysių kitų laiką, nebeatkreipdamas dėmesio, teigia jis.

ł

Taip galingai ir be užuojautos kramtantis, šis jausmas.

Kad ir kiek jėgos įdėjąs, manęs jis dar neužmušiąs.

...

...

...

Tiek daug minčių šį kart, bet...tsk. nutraukti teks viską greičiau negu norima.

Iki kito karto, mielasis.

Manęs tu neatsikratysi.

Bet svajok.

Svajokli.

[a-human-washed-ashore]

Other than the fact, that I freeze in fear each time I reach beyond “now”.

[a-human-washed-ashore]

⊂⌒⊃｡Д｡)⊃カジ速≡≡≡⊂⌒つﾟДﾟ)つFull Auto | 感動した画像

[a-human-washed-ashore]

Atsakymas(?)

Pats jo entirely nesuprantu. Galiu sieti tik su viena emocija, labai reluctant ją minėti, tačiau it’s simply fear. There is so much fucking fear flowing through me with each word or action. Aš žinau, kad tai nesveika ir aš turėčiau mokintis išsireiškti normaliai ir nebijant. Palyginus su prieš mėnesį ar praeitais metais man sekasi daug geriau. Tai tikrai nėra pakankamai. Fear. Vienas intrusive fuck liko, aš jo normaliai atsikratyti negaliu, it’s an insecure lump. Of what. What is it exactly, I cannot comprehend. Tas kreivas žvilgsnis ir pasibjaurėjimas. Tavo veido. Kiekvieną kartą ištrynus žinutę ar dabar, praeito posto, seka tas pats prakeiksmas. Sienos traukiasi į save, lubos krenta, grindys skęsta, koridorius ir distancija iki tavęs tik tolėja. Tai kaip nevaldomas arklys, nes tai rather naujas konceptas. Kiek arklių, kiek mirusių, kiek užtat naujų. Kiek visko, ką man teks nugalabyti savo rankomis. Blogiausia, kad man tai daryti reikės dabar ir kuo greičiau. Laikas mažas, žmogus silpnas. Gal pavyks. Jau važiuoju nuo temos, naudojau daug anglų kalbos, sunku pamiršti, kad tu quite literally už manęs. Ar tai atsako į tavo klausimą? Tikiuosi šita daina mane sugrąžins į tikrovę.

[a-human-washed-ashore]

damn i fucking adore this bitch<33

[a-human-washed-ashore]

you're my new obsession.

edited by me

pixiv 1104894