asmyliugyvenima - Tumblr blog

[asmyliugyvenima]

2019. 08.25

As negaliu patikėti, kad 2019ieji jau gerokai ipusejo. Turejau nerealiai vasara, nors ir visa ja pradirbau. Atrodo niekuo negaliu skustis, bet visiskai save apleidau. Pamirsau, kad reikia rupintis savimi, savo sveikata. Vis masciau kad gyvenime reikia issikelti afigienus tikslus, kad kazka vau pasiektum. Bet dabar pradedu mastyti, kad gyvenimas per trumpas vau tikslams ir reikia juos kelti tokius, kad paciai butu geriau.

Susitvarkyti dantis

Issitiesinti dantis

Nueiti pas akiu daktare

Mesti rukyti (visiskai)

Nueiti pasitikrinti stubura

Profilaktiskai gerti vitaminus

Laikytis tiesios laikysenos

Sportuoti pilatesa, kad padeti stuburui.

Atsisakyti cukraus

Gerti daugiau vandens

[asmyliugyvenima]

2019.06.28

Gal man tiesiog nelemta būti laimingai. Pavargau stengtis ir kažko ieškoti. Nors realiai aš net nesistengiu, o tik mastau. Pavargau mąstyti, noriu išjungti savo supistas mintis. Turiu gyvenime labai daug, o dabar sukasi mintis galvoje, kad man pohui kada mirsiu ir dėl ko mirsiu. Visada jei kažką nesveiko sau darydavau galvodavau, omg man vezys gali atsirasti, man čia tas ir anas gali nutikti. Bijodavau net dėl kitų žmonių. O dabar nieko nebenoriu girdėti. Jokių motyvaciniu minčių, nenoriu skaityti saviugdos knygų, žiūrėti įvairių video. Kas iš to. Vis vien jokios naudos. Aš nesuprantu kas man yra.. Kai bendrauju su draugais būnu ziauriai linksma ir laiminga, skalda bairius visokius, juokiuosi, durniuoju. Kai darau procedūras klientėms taip pat jaučiuosi laiminga, stengiuosi padėti ir atiduoti visą save savaime. Bet kai lieku viena... Anksciau taip nebūdavo... Nėra taip kad jausčiausi be galo blogai, kad viska mečiau gyvenime, bet kažko trūksta. Aš nesuprantu kas man darosi ir kaupiasi ašaros akyse. Man gyvenimas slysta iš rankų, nors nieko jame nepraradau.

[asmyliugyvenima]

2019.06.25

Aš ir vėl pamečiau save. Nebežinau koks yra mano požiūris i gyvenimą visiškai. Taip domėjausi viskuo, stengiausi suprasti kaip veikia šitas pasaulis ir kokia yra laiminga šio gyvenimo formulė, kad visai praradau save. Nebenoriu jokių mandrybių, praradau ryšį su šeima ir nebesuprantu ko aš iš tiesų noriu. Visada fokusavausi į tobulą gyvenimą, žiūrėjau į ateitį taip, tarsi nu gyvensiu iki senatvės. Uzgriauziau save, nes nesugebu elgtis taip, kad pasiekčiau tai apie ką svajoju. Ėmiau gyventi ateitimi. Bet kas iš to? Visai praradau save. Koks tikslas trokšti tiek daug, jei nemoku priversti save to siekti. Ar verta susidaryti tokias iliuzijas?

[asmyliugyvenima]

2019-06-16

Ir vėl atėjo ta diena. Juodos mintys, ašaros, jokio noro gyventi. Norų ir svajonių daug, o stiprybės ir valios nulis.  Noriu dingti, išnykti. Kad niekas net nežinotų jog egzistavau, ir jiems širdies neskaudėtų. Vienintelis dalykas kuris mane čia laiko, tai noras nesukelti jiems skausmo. Jaučiuosi kaip bevertė šiukšlė, skęstanti vandenyne. Man reikia pagalbos, bet niekam negaliu šito pasakyti. Aš neverta gyvenimo. Ir aš jo nenoriu.

[asmyliugyvenima]

2019.06.09 Sober

Šiandien galutinai nusprendžiau, kad eisiu keliu link tapimo visiškai blaivia. Dabar nuo šios dienos iki liepos 9 atsisakysiu alko ir cigarečių visiškai. Žinau, kad ateis diena, kai tas mažas velniukas galvoje pradės šnibždėti “Jei dabar atsigersiu ar parūkysiu vieną kartą, nieko nenutiks”. Todėl prieš noriu užrašyti savo dabartines emocijas prieš visą tai. Jei jauti, kad velniukas bando tave įveikti, prisimink, kad geriau nuo to vis vien nebus. 100 procentų užsikabliuosi. Dabar tai darau ne vien dėl sveikatos, bet tam, kad galėčiau savimi didžiuotis. Kad galėčiau mažiau laiko skirti dalykams, kurie man nepadeda tobulėti. Šie dalykai visiškai nepadeda mėgautis gyvenimu, nors ir atrodo, kad be jų nesijausiu laiminga. Kaip vienas vlogeris pasakė, kad po 1m buvimo sober pradėjo mėgautis mažiausiai dalykais, net tokiais kaip tvarkymasis, valgymas, gaminimas. Džiaugiuosi iš tikro, kad kad pradėjau vartoti, tai ko nereikėjo, nes tikiu, kad tapusi blaiva, tuo pačiu tapsiu ir žymiai stipresnė. Tai yra išbandymas, kurį privalau įveikti norint gyventi tokį gyvenimą, apie kurį svajoju. 

The beauty in feeling awkward and being sober is that you become who you are, because you can no longer use the thing you were using to hide who you are.

[asmyliugyvenima]

2019.06.09

Manau, kad mano gyvenime atsirastų stabilus laimingumas, turiu atsisakyti visiškai visų priklausomybių ir tapti 100proc. sober. Kažkaip pradėjau mąstyti kas jei nebegersiu, neberūkysiu ir nieko daugiau nebevartosiu - kaip į mane žiūrės draugai? Galvoju kiek daug jų prarasti, nes paprasčiausiai tapsiu jiems neįdomi, o tai žinoma visiškai nemotyvavo. Bet realiai gal tie draugai ir yra stabdis pasiekti geresnių dalykų? Nieko nesakau, labai daug laimingų gyvenimo akimirkų įvyko vien dėl jų. Bet gal jau laikas judėti į priekį? Nes nieko nepasieksiu, jei užsistovėsiu ir dar susigadinsiu sveikatą. O tikri draugai vis vien liks, nepaisant to, kad nieko nevartoju. Plius atsiras daugiau laiko sau, atsiras vietos naujoms pažintims, kurios labiau susijusios su siekiu tobulėti. Ir žinoma, kiek pinigų susitaupys. 

[asmyliugyvenima]

2019.05.24 01:08

Dabar jaučiuosi tokia laiminga, nepaisant to, kad buvo sunki diena. Įsijungiau dainą, nes noriu paklausyti muzikos,  bet mission imposibru. Tada neišeina surišti minčių. Ahhh I feel so happy when I come back home. Tiesiog širdis atsigauna. Žodžiu, sunki diena buvo, nes iš veido procedūrų gavau 7. Kas reiškia, kad kai tiek gauni, realiai vos ne nieko nemoki. Iš pradžių pykau ant dėstytojos, kad mane suvartė belekaip sunkiais klausimais, aišku dar užvėlė tokių “tai jei neatsakai į tokius klausimus, aš neturiu daugiau ką tavęs klausti”. Grįžau belekaip emociškai išsunkta, norėjosi tiesiog verkti ir nieko nedaryti su savo gyvenimu. Aišku jau prasidėjo visos baimės, kad gali išmesti mane iš nemokamos vietos, nes dar ir savarankiško darbo ji man netaisė. Kas reiškia, kad gausis mažas pažymys bendras. Dar kad gal kitais metais į praktiką nepriims kolegijoje ir reiks už pinigus ieškotis. Bet dabar mąstau nu ir ką, dabar man dėstytoja kaltint? Pati kalta, kad per mažai mokiausi. Tikrai kaip tokiam egzaminui tai juokingai laiko skyriau pasiruošti, daugiau lolą žaidžiau ir prie telefo sėdėjau. Dar džiaugtis reikia, kad 7 parašė. 

Šiaip patinka man, kad daugiau rašyti pradėjau. Jaučiuosi labiau atradusi ryšį su savimi. Atrodo labiau pradedu pati save suprasti. Už lango zuja karkvabaliai. Vienas, kitas rėžiasi į langą. Šiandien grįžau iš Kauno tiesiai į mamos gimtadienį. Taip fainai pasėdėjome lauke, kartu su visa šeima bei dėde, jo žmona ir pusbroliu. Kažkaip atėjo mintis į galvą, kad per daug ribojame E ir J, neleidžiame jiems džiaugtis vaikyste. Nors kai kurių ribų irgi reikia. Bet kada gi daugiau bepasidžiaugsi jų vaikyste, tiek čia beliko, iki kol išaugs jie. 

Pradėjau daugiau cukraus valgyti, š visokių ir aišku iš karto išmetė veidą ir ypač pečius spuogais. Dabar susimąsčiau, kad gerokai per daug laiko praleidžiu prie telefono. 5,5 valandos apytiksliai per dieną. Tiek laiko iššvaistyta žaidžiant lolą ar sėdint instagrame. Ir kas iš to. O po to dejuoju, kaip man nebegera gyventi. Paskutiniu metu baisiai jaučiu, kad mane paėdė rutina, jau bloga nuo tų studijų. Kiekviena diena atrodo tokia pati. Jau geriau galėčiau tą laiką kol sėdžiu prie teleono skirti sportavimui ar skaitymui. Būtų daug daugiau naudos ir rutina taip neėstų. 

Reikia kažkaip prisiversti per ateinančią atostogų savaitę išmokti veido procedūrų protokolus, kad vėliau nereiktų panikuoti. Ir depiliacijas reiktų prisimini. Plius sumažinti sedėjimo prie telefo valandų skaičių ir vėl cukraus nebeėst ir sportuot pradėt. Bet kaip aš tai nžn xdd DUOSIU AŠ TAU NŽN, spyrio į šikną tau gero reikia ir viskas. 

[asmyliugyvenima]

2018...2019.05.21

Dabar yra užplaukusi kažkokia kūrybos gyslelė. Mintyse įsivaizduoju scenarijų, o kai reikia užrašyti viskas pradingsta. 

Kas aš iš tiesų esu? Ar aš save pažįstu? Na, atsakymas į sekantį klausimą man ir taip aiškus. Nuolat svarstau kaip čia pagerinus savo gyvenimą, įvykdau kelis tikslus ir vėl viskas grįžta į įprastas vėžes. Pradedu nebegalėti ištverti tokio nekomforto, nors ir matau, kad jis teikia teigiamus rezultatus. Viską metus vėl grįžta nerimas ir baimės. Ko aš noriu iš gyvenimo? Dabar labiausiai noriu pradėti sportuoti, sveikai maitintis ir kažkaip išgyventi vasarą naujame darbe. Realiai jau čia su baime parašiau, bet nėra čia ko bijoti, negali gi gimti viską mokėdamas xd Žinau, kad esu atsakinga ir kruopšti, aš sugebėsiu. 

Kokią aš save norėčiau matyti? Tiesia laikysena, savimi pasitikinčią. Į baimes žvelgiančią kitaip - ne suktis į baimių ir nelaimių lavašą, o racionaliai reaguojančią į tai ne kaip į kažką siaubingo, o kaip į iššūkį, kuris nėra blogas. Realiai jokios baimės nėra blogos, aš pati jas padarau blogas. Juokaujančią, besišypsančią, gebančią mėgautis akimirkomis. Gyvenančią nuosavame bute, turinčią savo raudoną mašiną. Atradusią save kurioje srityje noriu dirbti ir įveikiančią vis daugiau baimių, stereotipų ir nusistatymų. Mokančią išsivaduoti, kai prispaudžia rutina. Leidžiančią mažiau laiko social media. Stiprią dvasiškai. Taip pat ir fiziškai bei lanksčią. (būtų gerai špagatuką padaryti). Dažniau besimėgaujančią gyvenimu, kad ir smulkmenomis. Mokančią keletą gerų šokių judesiukų. Atviresnę, nebijančią išsakyti savo tikrų jausmų, nemąsčius “o ką kiti pagalvos?”. Keliaujančią. Sveikai besimaitinančią. Finansiškai stabilią. Flirtuojančią, moterišką. Laimingą.  Kai turiu lais

[asmyliugyvenima]

2018.05.20

Guliu isidrebusi ant pilvo savo kambaryje. Visa diena buvo ne galo karsta, o dabar atsidarius balkono duris i kambari plusta gaivus oras. Bet ne per saltas, toks vasariskas. Dabar 3 valanda nakties, meginau uzmigti, bet galvoje vel zuja mintys. Kodel kyla baimes? Kodel as bijau? Dieve man taip pabodo visko bijoti, kad nusprendziau nebebijoti. Simtai milijonu baimiu, o gyvenimas tai tik vienas. Apskritai man keista is kur kyla tos baimes, gi ar taip ar taip mirsime ir prarasime viska ka turejome. Vienintelis kas liks, tai tik prisiminimai ir rysiai su kitais zmonemis. O gal is viso nieko neliks. Eina sau gyvenimas toks juokingas. Mes kazko bijome, statome save i remus, nedarome dalyku nes bijome ka kiti pagalvos. O koks skirtumas ka kiti pagalvos? Arba koks skirtumas kaip gyvenu, ar sveika busiu ar susirgsiu ir jauna mirsiu nuo kokio vezio. Koks skirtumas jei neturesiu graziu namu, jei nepvyks su karjera man kazkas? Ir koks skirtumas jei vaiku neturesiu? Dieve dieve... Man atsibodo paciai save statyti i remus. Kam galvoje prisikurti kazkokiu standartu... Po to nera tu standartu ir apsisikusi is baimes guliu susisukusi i baimes ir nelaimiu lavasa. Mmmm kakuciu padaziukaas. Paspirgintos nelaimes ir pacios svieziausios baimes. Cia pats geriausias apibudinimas, kai niekada gyvenime nedristu iseiti is savo komforto zonos. Xdd

Bet kas keisciausia, kad dabar tai laiminga jauciuosi issivadavusi is tu baimiu. Nebesijauciu skolinga pasauliui ir pati sau. Tikiuosi taip ir toliau bus. As tiek bijau nesijausti gerai, kad net nepastebiu kad ta baime mane tik daro dar labiau nelaiminga. Alwaysss rememba sis, you dont have to achieve something to be happy, u are already happy ❤️ Niekad gyvemime nebusi laiminga pasiekusi kazka, jei neismoksi buti laiminga ir neturedama nieko. Nes realiai neturedama nieko, tu turi viska. Kiekviena gyvenimo patirtis suteikia laime, net jei ji ir skaudina. Bc that how life works – gyvenimas ne tik geros akimirkos, bet ir visi sunkumai.

[asmyliugyvenima]

2019.05.18 pilnatis

Nesuprantu kas darosi, bet šiandien viskas kitaip. Vaziuojant namo is Skuodo muzikoje panirau i toki transa, kad nera zodziu. Atrodo landziojau ir supratau kiekviena pasamones dalelyte, pasijutau vel mazu vaiku. Bet ne blogaja prasme, geraja. Pamaciau, kad nera visiskai jokiu ribu. Manes absoliuciai niekas neriboja. Jauciausi tokia stipri, neigiamos mintys mane ne truputelio neitakojo. Kodel gi negaliu taip visada jaustis? As gi galiu leisti savo neigiamam mastymui uzsiciaupti ir tai si vakara labai stipriai pajutau. Viskas priklauso nuo manes, tereikia visu 100 procentu tiketi savimi. Kas nustate tas visas ribas mano galvoje? Kvailai juokijuosi, susalau tai jau turiu susirgti, negaliu lietuvoj nieko pasiekti, nes kitos kosmetologes sedi ant lizingu. Visur statau ir kiti man stato sienas,bet ju is tiesu nera. As kvailai nesijuokiu, o juokiuosi nuosirdziai. Jei jie to nesugeba suprasti tai lai maziau sau stato sienas, manes tai neturi itakoti. Ir kas pasake, kad jei susali butinai turi sirgti? NE! Cia yra mano kunas ir mano organizmas, noriu sergu, noriu ne. Wtf as galiu save gydyti pati. Mano mintys pacios mane gali isgydyti, man daugiau nieko nereikia.

Just no words needed, mane siandien tikriausiai veikia pilnatis. Dieve kaip gera sutikti vel visus mylimiausius zmones. Kaip gera isirangyti tarp kokius 3 menesius nekeistu mylimiausiu patalu. Cia lova visada siltesne, nes cia tas kampelis pasaulyje kur jauciuosi pati saugiausia. 3:42 nakties, katinas duodasi, duksta sau pats vienas. Jam gi visiskai nerupi ka kiti pagalvos ir kiti to net nepagalvoja. Kai nori miega, zaidzia, meiliai glostosi ar tiesiog iseina. Dabar jauciu tokia kurybine jega, tarsi visos cakros butu atsidariusios. Kaip vaikysteje gimsta idejos kurti, tapyti, rasyti. Siandien patyriau tokia magiska akimirka tiesiog sisiojant laukineje gamtoje, svieciant ryskiai pilnaciai. Buvau apsupta medziu, kuriuose pauksteliai taip graziai ciulbejo, kad tiesiog nusilengvinusi, uzissegusi dirza, akimirkai sustojau ir paskendau sioje zodziais neapibudinamoje gamtos muzikoje. Vau.

Dabar pirma karta gyvenime jauciu parasiau teksta, be visiskai jokiu apsimetinejimu, kaukiu, mastymo ka pagalvos kiti. Visiskai nuosirdziai ir atvirai. As velniskai myliu gyvenima. Noreciau tai prisiminti nuolat ir niekada daugiau neuzmirsti.

[asmyliugyvenima]

2019-04-13

Kai smegenys pripranta prie negatyvaus mąstymo, jos nuolat išskiria chemikalus, kurie verčia taip mąstyti vėl ir vėl. Nes neigiamas mąstymas kelia stresą organizmui ir skatina išsiskirti adrenaliną. Tai reiškia, kad mes tampame priklausomi nuo neigiamo mąstymo. Todėl sunkiausia bandant pasikeisti yra nedaryti tų pačių dalykų, kuriuos tu darei dieną prieš. Smegenims kiekviena situacija pradeda asocijuotis su tam tikromis neigiamomis emocijomis. Dažnai patiriant įvairius neigiamus jausmus disbalansas organizme tampa nauju balansu ir taip mes susergame. Im in the mood - kai tas dalykas nutiko prieš 5 dienas ar porą savaičių ir vis dar tebekelia neigiamas emocijas. Temperamentas - kai su ta neigiama emocija pradedi gyventi porą mėnesių metus ir daugiau. Ir kai gyveni ta pačia emocine reakcija. Ir kai jau metų metus gyveni su ta emocija, tai jau vadinama personality trait. 50 proc ką pasakai apie savo praeitį yra netiesa, nes tu nebesi tas pats žmogus. Jausmai ir emocijos yra galutinis produktas to, ką patyrėme praeityje. Jei jautiesi taip pat, kaip praeityje, vadinasi nieko naujo nevyksta tavo gyvenime dabar. Taigi turėtum jausti naujas geras emocijas - overjoyed, wonder, excited, inspired, or grattitude, appreciation. Jei gyveni senomis emocijomis, smegenys mano, kad nieko naujo gyvenime nevyksta ir kūnas gyvena praeityje. Todėl mes negalime sukurti naujos ateities, laikydamiesi senų emocijų iš praeities.

Streso poveikis. Kai gazelę vaikosi vilkai, įsijungia išlikimo rėžimas ir jai rūpi tik trys dalykai - jos kūnas, vieta kur reikia bėgti ir laikas (kiek laiko užtruks iki ten nubėgti). Taigi nuolat patiriant stresą pradedame gyventi kaip materialistai. Mes tampame apsėsti savo kūno, veido, savo šukuosenos, savo problemų, dalykų mūsų aplinkoje, dalykų kuriuos turime ar neturime ir laiko. Bet tai ne tai, kas esame. Streso hormonai paversdami mus materialistais priverčia mus tikėti, kad  išorinis pasaulis svarbesnis nei vidinis, taip atskirdami mus nuo galimybių. Kodėl? Nes, kai tave vaikosi liūtai, nėra laiko kurti, mokytis, pasitikėti. Dauguma žmonių save nuolat paruošia blogiausiam atvejui, taip bandydami nuspėti ateitį pagal praeitį. Paklausk savęs kas aš esu? Kokia išraiška yra gesnio manęs versija? Ką turiu pakeisti, kad būčiau laimingas? Kuo aš žaviuosi ir noriu būti toks kaip jis? Būtent toks savęs įsivaizdavimas pradeda perkurti smegenų veiklą. Kiekvieną dieną sau primink, kuo tu nenori būti ir kuo tu nori būti. Tai verčia smegenis kurti naujas galimybių kombinacijas. Ir visada, kai verti smegenis dirbti kitaip, pradedi keisti savo mintis. Nes remiantis neuroscience mind is the brain in action. Mind is the brain at work. Taigi primenant sau kiekvieną dieną kuo norėtum būti, smegenyse pradeda susidaryti nauji ryšiai, kurie tampa pamatu tuo kuo tapsi. Neatsitrauk nuo šios meditacijos, kol nepajausi kaip tas žmogus. Taigi, kadangi galime mintį padaryti tikroviškesnę nei realybę, ir kai toks šriftas smegenyse tampa patirtimi, širdis pradeda atsiverti ir kūnas, kaip nesąmoningas protas pradeda tikėti, kad yra ateityje. Taip jis pradeda signalizuoti naujiems genams ir atsiranda aplinkoje naujos patirtys. Ir kai pradedi mylėti save, dėkoti gyvenimui, kai dar nėra jokių rezultatų, paprasčiausiai esi dėkingas - smegenims reiškia, kad tas įvykis jau įvyko, kūnas gauna pavyzdį koks turėtų būti jausmas ateityje. Taip vietoj savanaudžio tampi pasiaukojantis, o vietoj trokštančio vien išlikti, taimpi kūrybingas. Ir kai jau nebemąstai taip kaip seniau

Niekada neleisk neigiamoms mintims užvalfyti tavo proto, nes jos turi didžiulę įtaką. Mūsų genai yra biblioteka galimybių ir potencialo, jie kaip dalių sąrašas. Ir kai pradedi daryti, mąstyti  ar patirti  ką nors kitaip, tu keiti genetinę ekspresiją. 

Turėk viziją ir idėją, bei nedaryk tų pačių dalykų kiekvieną dieną. 

https://www.youtube.com/watch?v=AXrdVagSjjg

[asmyliugyvenima]

2019-04-13

Mes esame nelimituotos būtybės. Dabar pradedu suprasti, kad vienintelis mane ribojantis dalykas yra mano mintys. Tik nesuprantu iš kur ir nuo kada pas mane atsirado pesimistiškas požiūris į viską, kas laukia ateityje. Nors ir mėgindavau į viską žvelgti su pozityvu, dabar supratau, kad visą gyvenimą nuo vaikystės mano mąstymo modelis vis labiau pesimistiškėjo. Tik dabar pradedu pastebėti, kad bet ką, kur tik galiu išeiti iš savo komforto zonos, matau pesimistiškai. Kad ir kokia sritis tai bebūtų, pradedant nuo artimųjų, vaikinų baigiant karjera ir ateities planais. Absoliučiai visur sau dedu blokus ir visur galvoju ką kiti žmonės pagalvos. Čia iš tos serijos, kai įsivaizduoji, kad neturi tokių savybių, bet pamatai, kad ne tik turi tas savybes, bet jos vienintelės ir tedominuoja. Kaip aš galiu svajoti apie dalykus, kuriuos norėčiau pasiekti ir turėti, jei po to viską numušu mintimis, kas bus jei nepavyks. Ir net nebandau įsivaizduoti kas bus jei pavyks, kaip jausiuosi. 

Reikia kažkaip priversti save, mąstyti teigiamai. Pastebėjus neigiamą mąstymo modelį, pakeisti jį teigiamu. Ir prieš užmiegant ar kai bus laisvo laiko dienoje įsivaizduoti savo svajones ir kas būtų jei jas pasiekčiau. Nėra gi laiko sėdėti komforto zonoje, reikia būti stipriai ir drąsiai. Žengti po mažą žingsnelį ir tai bus 100 geriau, nei nieko nekeisti ir įsivaizduoti kaip viskas bus blogai. 

Šiandien mane privertė susimąstyti pažįstamo pasakojimas važiuojant namo. JIs suprato, kad gali padaryti bet ką, kai be dėstytojo pagalbos parašė ir apsigynė bakalaurą per porą savaičių. Bet tai dar ne viskas, įstojęs į inžineriją, jis suprato, kad neturi kito pasirinkimo, nes kitaip išstojus tektų mokėti 16k litų baudą. Ir jis niekada gyvenime nesimokinęs nei fizikos, nei chemijos, o matematiką prisimindamas tik iš 10 klasės sugebėjo nueiti tokį kelią ir dabar net mokosi magistrui. 

Ką galiu pasakyti, kad esu per daug išpyzdėjusi ir elgiuosi, kaip vaikas savo baimių ir nelaimių lavaše.

[asmyliugyvenima]

Try something new everyday 🔥🔥🔥

Follow my Instagram

[asmyliugyvenima]

Motivation

Blogiausias dalykas kurį gali padaryti ryte yra pasiimt savo telefoną. 

Raktas į tai, kaip nuolat turėti motyvacijos yra dėkingumas. Dėkingumas už tai ką turi dabar, kad turi stogą virš galvos, kad gali naudotis internetu. 

Kaip pasiekti tikslą?

1. Atsisėsk ir pasakyk sau garsiai, kad nori pasikeisti.

2. Pasakyk sau, kad tu turi galios tai pakeisti

3. Nustatyk kokį tikslą nori pasiekti

4. Pradėk daryti labai labai mažus žingsnelius

5. Nuolat identifikuok dalykus kuriuos galėtum padaryti geriau ir juos taisyk.

you are the placebo

[asmyliugyvenima]

2019-03-30

Koks yra gyvenimo tikslas? Jau taip ilgai galvoje tuščia, kai noriu pasakyti ką mąstau. Nors mintys nerišlios ir kamuoja be perstojo, neišeina jų sudėlioti į vieną dėlionę. Tai koks tas tikslas? Gyvenimas toks trumpas, bet pagalvojus, aš nugyvenau jau 20 metų. Tai atrodo didelis skaičius, o ką aš nuveikiau per tuos 20 metų? Realiai tai nieko, apart linksmybių ir nerūpestingo gyvenimo. Nebuvo viskas taip blogai, bet niekada nesistengiau iki maksimumo. Ar bent truputį daugiau nei norma. Ką dabar suprantu, kad niekas nepatieks ant padėklo tokio gyvenimo, apie kurį tu svajoji. Tačiau apie kokį gyvenimą aš svajoju? Kodėl širdis man neatsako į šį klausimą? Liko mokytis šiek tiek mažiau nei metai su puse. Jei tiksliau po metu ir 4 mėnesių baigsiu studijas. Tiek laiko aš turiu atrasti ramiam ieškojimui savęs ir įgyvendinti svajones kurios įmanomos iki maximumo. Aš bijau skausmo, nelaimių, ligų ir mirties. Bijau, kad nesugebėsiu visko suvaldyti. Bijau sugadinti santykius su mylimais žmonėmis, velniškai bijau, kad jiems neįtiksiu. Aš bijau, ką jie pagalvos, bijau klysti. Man rūpi kitų žmonių nuomonė, tiek kad nedarau to, ką norėčiau daryti. Aš bijau būti savimi, nors tiek metų atrodė, kad esu savimi. O pasirodo visai ne. Visiškai nedarau to, ką norėčiau, nes bijau klysti ir bijau, ką kiti pagalvos. Esu max savikritiška. 

Kas juokingiausia, kad mirti galiu bet kurią minutę, bet kokia liga gali mane pribaigti ir aš to visiškai negalėsiu pakeisti, jei bus taip lemta. (saulėtekis) Tai kodėl aš bijau dėl kažko? Kodėl užsisklendžiu ir nedarau, tai ko iš tiesų trokštu?

Gi kiekviena diena yra dovana.  Bet kaip reikia nepasiduoti rutinai, kaip to nepamiršti.. 

Kiek dar ilgai leisiu baimėms valdyti mane, pradedant mažiausiomis ir baigiant didžiausiomis. Gyvenimas yra nuotykis ir nereikia sau leisti užsisklęsti dėl to, kad kažko bijai. Reikia džiaugtis, įvertinti mylimus žmones, pasakyti jiems tai ką galvoji, net jei kai kuriuos tai galėtų įžeisti. Reikia lestis į naujus nuotykius. Tai kas kad bijau pirmo darbo, kodėl man turi rūpėti, kad kažką padarysiu netaip. Kas neklysta, tas nieko nedaro. Svarbiausia stengtis viską padaryti taip gerai, kiek tik išeina. 

Žinau, kad baimės vis vien pradės mane valdyti, bet reikia su jomis kovoti. Gyvenimas per trumpas baimėms. 

[asmyliugyvenima]

2019-03-16 Pamąstymai prie kavos puodelio

Viskas buvo gerai ir štai, aš vėl liūdna. 

Vėl dingo visa motyvacija, vėl atsiranda dvejonės dėl visko ką darau ir viskas pradeda atrodyti beprasmiška. Nepaisant to, nieko nuostabaus, kad kyla tokios mintys, nes aš neįdedu pakankamai pastangų, kad siekčiau savo tikslų. Realiai tai net gerai nežinau tų tikslų, nes taip ir nerandu laiko juos apmąstyti. 

Jei vėl ir vėl jaučiuosi liūdna, tai tik įrodo, kad neįdedu pakankamai pastangų, kad kažką pakeisčiau. Nenoriu savęs gailėtis, bet širdį drasko prieštaringi jausmai. Iš vienos pusės suprantu, kad reikia kelti savo šikną, viską apmąstyti ir keisti, o iš kitos viskas atrodo beprasmiška. Taip beprasmiška, kad tiesiog norisi susisukti į kaldrą ir visiškai nieko nedaryti. 

Kokia gyvenimo prasmė? Kokios aš gyvenimo prasmės ieškau susisukusi į savo baimių ir nelaimių lavašą, t.y. komforto zoną.. 

1. Kaip save išstumti iš komforto zonos

[asmyliugyvenima]

Nesifokusuok į tai kokia ateitis gali būti baugi, o žiūrėk ką gali padaryti šiuo momentu, kad galėtum gyventi geriau.