issiskyriau - Tumblr blog

[issiskyriau]

2019-05-10   19:39

Aš nusivylusi savimi. Nežinau, ar nusivylusi tinkamiausias žodis. Racionaliai aš suprantu, kad viskas įvykę kaip įvykę, bet krūtinę užpildo sunkus jausmas, kurį įvardinu nusivylimu. Nusivylus, kad galiu šitaip pasimesti ir negerbti savęs.

O gal tiksliau būtų pasakyti, kad esu nusivylusi, kad šitaip apleidau save. Ir šioje vietoje aš nekalbu apie išorinius dalykus – kūną, pareigas ar dar kažką, kas atsitiktinumui užklupus, visai galimai gali išslyst iš rankų kad ir kaip stengčiaus tuo rūpintis. Turiu omeny mane. Ta vidinį kirbesy. Tą mintis pumpuojantį aparatą. Tą dalį, kurios sąmojus bandau užrašyti čia. O ji labai apleista. Aš nesistengiau su ja pažindintis, nesistengiau ja rūpintis ir ją ugdyti sąmoningai, o ne impulsyviai brukdama informaciją ir atsitiktines patirtis, bandydama užlopyti meilės stokos skylę.

Dažnai nustumdavau savo būseną į šalį įvertindama ją kaip iracionalią ir nevertą dėmesio. Jaučiuosi kvailai. Nepagrįstai. Iš ties dažnai įsivertinau, gal net suprasdavau, kodėl vienokia ar kitokia savijauta mane aplankydavo, bet labai retai dėl to imdavaus veiksmų, bijodama sudaužyti visa, ką tokio ypatingo, bet be galo trapaus sukūriau – fantazijas, santykius.

Niekada sau nebrėžiau ribų. Ribos visada atrodė pančiai bet kam, kas galėtų būt tikra. Jos buvo nepatraukli terpė ambicijoms sudygti ir į kažką išaugti. Tas pats ir su santykiais – aš taip nenorėjau niekaip varžyti žmogaus šalia manęs, bijodama, kad užgošiu jam saulę ir anas neišsiskleis prieš mane visomis savo spalvomis ir man nepavyks patirti žmogaus pilnai tokio, koks jis pasislėpęs gilioje gilioje širdies kertelėje. Taip idealistiškai žvelgdavau į visus intymius santykius, tiek romantinius, tiek draugiškus.

Bet dabar suprantu, kodėl tai nėra tinkamas požiūris. Dabar suprantu, kad aš nė nenoriu matyti kiekvienos draugo pusės, patirti visus partnerio kampelius, sulaikius kvėpavimą, kad tik nesužeisčiau. Kadangi tai darydama aš atsisakau savęs. Aš duodu kitam asmeniui visą erdvę pasireikšti, o pati susigūžiu į kampelį ir pasitenkinu tik tuo, kad reaguoju. Aš pastatau save į nepatogias situacijas ir nieko apie tai nesakau, kad tik šie galėtų jaustis saugiai su manimi ir nesivaržyti. Todėl su laiku manyje pradeda virti nepasitenkinimo puodas, dūmai rūkti ir tirpdyti bet kokius sveiko proto rezervus. Vietoj to, kad reaguočiau į tai, aš stengiuos toliau šypsotis, toliau linksėti galvą ir stengtis įsijausti į kitą, nors mano vidus visas rėkia, drąskos reikalaudamas dėmesio. Aš bandau slėpti viduje esantį chaosą, jo besigėdydama, trokšdama, kad jis tiesiog dingtų ir išsižadėdama skausmo lyg svetimo vaiko. Tokia nuolatine kova labai nuvargina. Labai suskaldo. Labai supina mintis.

Gal jau rašiau šitą, bet prieš metus galvojau, kad meilė = atsakomybė= drąsa = laisvė. Išsivedus tokią laimės formulę, tapšnojau sau per nugarą išvertus pilvą ir nieko nedariau. Tai kabėjo kažkur teoriniame lygmenyje, bet dabar suprantu, kad šis požiūris įgijo tam tikrą gylį, po to, kai patyriau naują seriją klaidų. Šiandien tokia virtinė lygybės įgavo intymesnį atspalvį. Prieš tai aš tai taikiau visam tam, kas gyva, bet dabar... Dabar jaučiuosi, lyg atėjo laikas tai taikyti pačiai sau.

Laikas meilei. Aš turiu atsakomybę už save pačią. Aš atsakinga už tai, kad suprasčiau save. Ar mylint nesinori kuo daugiau suvokti, atrasti, išsiaiškinti, dėl ko nenumaldomai tiksi ta širdis krūtinėj? Aš atsakinga už tai, kad pasirūpinčiau savimi – savo tobulėjimu, savo sveikata(fizine ir psichologine), savo darbais, savo santykiais. Ar mylint save natūraliai nekyla noras, kad šiais dalykais būtų pasirūpinta? Ar mylint save suteikti šiuos dalykus nėra laimės šaltinis? Suderinti viską yra pastovus ieškojimas, todėl nešu atsakomybę ir už tai. Ar mylint save neturėtum atidžiai kreipti dėmesį į tai, kaip kyla nerimas dėl disbalanso ir norėti tai išspręst?

Laikas meilei. Savo atsakomybėms įvykdyti reikia daug drąsos. Išdrįsti atsisakyti dalykų, kurie, kad ir kiek dėtum jėgų, tiesiog neveikia. Išdrįsti pasinerti į savo iracionalią, laukinę pusę ir įsiklausyti, ką ji šnabžda. Išdrįsti rizikuoti – pozicija, turtu ar santykiais. Labai šioje dalyje noriu parašyti, kad reikia išdrįsti parodyti savo pozicija tam tikrais klausimais , išdrįsti nustatyti ribas, pasakyti – man nepatinka, man baisu, man nemalonu. Išdrįsti atitinkamai pasirinkti, kai aplinkiniai nereaguoja į tai. Išdrįsti būti savimi – išdrįsti vykdyti atsakomybes prieš save pačią.

Laikas mylėti. Nes meilė, padedama atsakomybės ir drąsos, išlaisvina. Nelieka ko gėdytis. Nelieko ko bijoti. Telieka daryti.

Tada lengviau pasitikėti kitais, lengviau pasitikėti savimi, lengviau pasitikėti tuo, kad dalykai susidelioja į savas vietas. Nes jie be abejonės susidelioja, nesvarbu, ar pastovių atsitiktinumų, ar aukštesnių jėgų, ar kito principo, jungiančio visa, kas yra, dėka.

Aš nusivyliau savimi, nes širdyje kirba noras mylėti, matantis, kaip savęs negerbiu.

Bet tuo pačiu aš sau atleidžiu. Atleidžiu už kiekvieną akimirką, kai nepaklausiau vidinio balso, už kiekvieną situaciją, kurioje paslepiau save po šypseną, už kiekvieną kartą, kai palikau save paskutinėje vietoje . Dabar galiu sau daug dalykų aiškiau įsivardint.Tai matyt už tai net reiktų padėkot.

Ačiū.

[issiskyriau]

2017-05-05   00:07

Jau virš mėnesio kaip mes esame atskirai. Bendrai paėmus jaučiuosi gana gerai: susitvarkiau miego režimą, rytais mankštinuosi, atsakingiau žiūriu į savo pareigas, kas šiuo metu yra mano bakalaurinis darbas. Jaučiuos energingiau ir ramiau negu buvo pasidarę įprasta per praeitus metus. Pradedu suprasti, kad didžiausia problema mano santykiuose ir šiaip gyvenime yra faktas, kad nemoku rūpintis savimi. Kai esu viena tai dažniausiai nebado akių, nes nei vienas žmogus nėra taip arti, kad tai aiškiai matytų. Turint partnerį visa gėda ties tuo, kokia apsileidus esu, išnyra į paviršių. Pradėjau rūpintis savo apsileidimu tam, kad prieš nieką neturėčiau kuo gėdytis.

Matai, aš linkus slėpti savo iracionalumą, emocionalumą, perfekcionizmą kažkur po kilimu lyg tai būtų didžiausia gyvenimo gėda. Tuo pačiu, kai esu užvaldyta šių demonų, aš tarytum juos įsimyliu ir nepripažįstu, kad tai požiūrio klaida ir nieko kito. Kovoju už savo įsiplieskusią paranoją, irzulį ar kitą šunybę, kišančią koją mano ramybei. Taip pat dažnai noriu slėpti, kad esu silpna, kad pasiduodu savo ydoms ir jos mane užvaldo ir tempia bala žino kur. Aš noriu atrodyti ideali ir tai labai vargina. O išsekus aš ne taip gerai slepiu visas šias grožybes ir jos išlenda netinkamu metu netinkamoj vietoj.

Dar ką supratau, kad aš vaikine ieškau išgelbėtojo nuo nuobodybės, todėl tuo pačiu man labai baisu būti neįdomiai savo partneriui. Problema tame, kad aš nieko nedarau tam, kad pati save ištraukčiau iš pilkos rutinos, o laukiu kol gyvenimo jaudulys iškris man po kojom iš giedro dangaus. Laukiu kol kas kur nors pakvies. Laukiu tinkamo momento, galimybės, finansinės padėties. Kantrybė nėra blogas dalykas, o supratimas, kad viskas neatsiranda tą pačią akimirką, kai užsimanai ,irgi yra pravartus. Tačiau neverta pamiršti, kad turi imtis veiksmų, kurie nuvestų link norimo tikslo. Visam kam – darbu nusietas kelias. O pradėjus užsiimti savo norais, kartais pasirodo, kad siekiamybė nėra taip sunkiai prieinama, kaip kartais gali pasirodyti.

Visa tai kyla iš to, kad pradinėje visas dėmesys, kurio susilaukdavau iš vaikinų, buvo patyčios, o būdas su tuo kovoti – neparodyti, kad tai mane liečia. Dar geriau jei pašmaikštausiu, o mane menkinusius žmones tai prajuokins ir bent kuriam laikui jų akyse aš būsi lygi jiems. Vakar kalbėjau su drauge apie tai ir vėlei pajaučiau, kaip smarkiai ši dinamika klasėje mane paveikė. Kaip smarkiai gėdijaus savęs, visų savo minusų, nes jie buvo kliūtis jaustis laisvai mokykloje, jaustis, lyg esu lygiavertė savo bendraklasiams. Įpratau. Įpratau pastoviai įrodinėti, kad esu verta ir pastoviai slėpt, kad esu silpna. Sudaryt kietos panos įvaizdį. Gyventi įvaizdžiu, o ne tuo, kas esu.

Bet iš tikrųjų dabar užsimaniau parašyti kažką ne dėl to, kad pasidaličiau šiais dalykais. Tiesiog man pasirodė svarbu parodyti, kad man viskas gerai, kad aš dirbu su savimi kiek gaunas. Psichologė, mankšta, miego režimas, vėl grįžau prie filosofijos, bandau susidaryti dienotvarkę, daugiau dirbti ir daugiau padaryti per dieną. Vieną dieną gaunasi ir aš įsirangau į patalus patenkinta savimi, o kitą dieną... Na, būna sunkiau. Ir dažnai tą sunkesnę dieną, kai paleidžiu vadeles, į mintis grįžta klausimai ties tuo, kas buvo.

Ar normalu, kad aš vis dar galvoju apie jį? Mane kažkiek nervina, kad jo vardas manyje vis dar sukelia sąmyšį ir atrodo „na kaip čia dabar dar vis taip apie jį galvoji?“. Iš to kyla ir nusivylimas savimi, kad man taip sunku paleisti tai, kas buvo. Taip sunku paleisti žmogų. Taip sunku nuoširdžiai jam linkėti geros kloties, kurioje aš nebūčiau svarbus veikėjas. Aš vis dar susiduriu su mintimis, kad noriu būti jam svarbi. Kodėl tokios mintys man vis kyla? Ką tokio ypatingo aš jame pamačiau? Kodėl man taip reikia to pripažinimo iš jo? Kai užrašau šiuos klausimus, puikiai suprantu, kad tai susiję su visais dalykais, kuriuos aprašiau aukščiau. Tai iš dalies užsilikęs noras įtikti mano skriaudėjams. Nenoriu pasakyt, kad jis mane žiauriai kankino ar kažką iš tos serijos. Mane skaudino jo nesugebėjimas nuspręsti, ar jis nori bandyti kurti santykius ir ši dilema jo nebuvo sprendžiama metus. Dėl to aš tikrai kentėjau. Nes nesugebėjau suprast, kad šis klausimas nėra mano reikalas ir rūpintis savais. Vietoj to, aš nuolat galvojau apie tai, kaip norėčiau, kad jis pasirinktų bandyti tai. Kodėl man kilo toks noras? Kas man iš to? Tai visiška ego problema. Iš vienos pusės aš pati sau buvau nepakankama, iš kitos pusės – nenorėjau pripažint, kad manyje yra daug dalykų, kuriais reikėtų užsiimti. Manau jo pasakymas „taip, aš noriu būti su tavimi“ būtų tam tikras pasiekimas iš tokios pozicijos – aš turėčiau ne tik save, bet tuo pačiu mano problemos būtų ne tokios jau baisios, jei nepaisant jų jis rinktųsi mane. Bet ar tai ilgalaikis vaistas nuo vidinių kančių? Juk pilnai įmanoma, kad nepakankamai atrodytų ir duetas, o visa, ko gėdijuos, niekur neišnyktų.

Manyje kyla noras eiti su juo į kontaktą, tačiau tuo pačiu tvyro abejonė, kad tai yra teisingas sprendimas. Niekaip negaliu išsigryninti, kas šiuo atveju būtų tas teisingas sprendimas. Vienu metu mąstau, kad man jokios dramos, įtampos nereikia tol, kol neišsispręsiu bakalauro klausimo. Rizikuoti savo ramybe, kurią, turiu pripažinti, susitikimai su juo kiek sudrumsčia, yra per didelė prabanga. Bet tuo pačiu viduje kyla toks vidinis prieštaravimas, sakantis, kad dar ne viską išbandėmė! Aš nebandžiau gyventi savo gyvenimo būnant drauge su juo, nebandėme retesnių susitikimų ir taip toliau. Kyla noras kovoti už savo meilę ir kažkoks nusivylimas, kad paslydau ir nesusitvarkiau su sunkumais. Ir atrodo laikas tiksi ir jei nedarysiu kažko dabar, tai viskas bus žlugę visiems laikams!... Taip... Parašau tą antrą dalį ir suprantu, kad kažkas ne taip tame. Kad tai vis dar kalba mano ego, norintis nukreipt mano dėmesį šalin nuo mano asmeninių ydų, kurias spręsti aš turiu galios. Kad tai yra vis dar susiję su nemokėjimu būti su savimi. Kad tai nėra meilė jam, kad tai nėra meilė man, kad tai nėra meilė. Už meilę kovot nereikia. Ji tiesiog yra.

Man irgi reikia tiesiog būti. Tiesiog daryti savo darbus, nes tai malšina nerimą. Tiesiog mankštintis, nes tai palaiko kūno gerbūvį. Tiesiog bendrauti, rūpintis šeima ir draugais, kai yra tam polėkis. Tiesiog būti ir matyti, kokia reali mano reikmė ir pasirinkti tuo ir užsiimti. Juk aiškiausias dalykas, kurį mataua per šį laiką yra tai, kad aš grįžtu prie minčių apie jį tada, kai pradedu jausti, kad darau ne tai, kas yra teisinga ir tai, ko man reikia tą akimirką.

Kaip paleisti jį? Daryti savo dalykus. Rūpintis savimi, savo gerbūviu ir atsakomybėmis. Rūpintis tais, kurie mano rūpestį priima ir kuriems jo reikia. Pagauti save, kai pradedu grimzti į saldų galvos laužymą dėl praeities.

Noriu tik vieno – mylėti, nes tai yra teisingas požiūris į pasaulį. Jei mylėsiu, tai paleisiu ir jį, paleisiu save ir leisiu dalykams tekėti ir vesti mane tolyn. Paleisiu praeities krantus. Tai yra ko aš noriu ir ką aš galiu padaryti. Sėkmės.

[issiskyriau]

2017-04-19/20 (nepamenu)

Prieš savaitę aš užsukau į savo buvusius namus pasiimti katino. Atvariau gan vėlai, bet turėjau spėjimą, kad savo buvusio vaikino nesutiksiu, kadangi jis vėlai grįždavo iš akademijos. Pakalbėjau su buvusiu kambarioku, paklausiau, kaip jis blevyzgoja vardan kalbėjimo, surūkiau su juo cigaretę. Sutariau, kad katiną pasiimsiu vėliau. Mūsų namuose dar jam nėra vietos.

O tada grįžo jis. Buvo labai keista. Išsiskyrus susitikti yra keista, nes laužai įpročius. Sėdi su žmogumi, kalbi, nors yra įprotis ir polinkis atsisėsti kiek arčiau, priglusti, atsipalaiduoti. Vietoj to pasakoji, kaip gyvenimas pradėjo judėti geryn. Ir nemeluoji, bet nutyli kaltę, dėl nepavykusių santykių, sulaikai kandžius kausimus ir palaikai atstumą, nurydamas gerklėj „noriu tavęs“. Visa situacija mane labai juokino. Tokį juoką jis vadindavo nerviniu krizenimu, nors mane tiesiog persmelkdavo situacijos absurdas.  

Nepaisant to, mes vienas kitą provokavom. Jis akimis nužiūrinėjo mane, sakė, kad jam sunku galvoti. Aš mėčiau intymias replikas. Jis vis arčiau padėdavo ranką, vis gašliau nužvelgdavo mano kūną. Aš vis labiau juokiaus iš to, kad jis nesitvardo. Pati arčiau pridėdavau veidą, žiūrėdama tiesiai į akis. Tarp mudviejų spragsėjo aistra. Buvo baisu nudegti, tačiau tuo pačiu norėjosi daugiau. Susilietė mūsų nosių galiukai ir mano kūnu it upelis nubėgo šiurpuliukai, upeliu paplūdo ir kitos vietos. Mes glaustėmės jais, vis vengdami lūpų, vis švelniai jomis paliesdami viens kito veidą, kol oda lyg elektra šokinėjo jaudulys, galų gale privertęs pasidalinti bučiniu.

Ir visa tai buvo taip malonu ir sava. Bučiuot jo lūpas, jausti vienas kito geismą ir kūną. Taip natūralu. Taip gera. Tas atsargumas, tas subtilumas. Tačiau rankos pradėjo slinkti kūnais žemyn ir galvą apniko abejonės. Mes prieš tai kalbėjomės apie tai, kad abu supratom, kad savo kūno dalinti taip paprastai nėra verta, o seksualinė energija yra labai brangi ir protinga būtų ją tausoti – tai kūrybinė jėga, kuri, jei neišnaudojama pasitenkinimui, duoda stimulo versti kalnus kitose gyvenimo srityse. Bet štai mudu, o ant kūnų vis mažiau rūbų. Ar aš tikrai to noriu? Juk pati sau sakiau, kad jei norėsiu dar su juo suartėti, norėčiau tai daryti lėtai.. Bandyti auginti santykį, o ne šokt pirmai progai pasitaikius į patalus. Jei tai darysiu, pažeisiu savo principus, jei nuo manęs nukris dar vienas rūbas, bus tik sunkiau tai nutraukt. Jis irgi pamins savo atradimus, o gal nutrauks viską pirmiau už mane. Gal nereiktų. Tu gali nudegt. Ar tu juo dabar pasitiki? Ar tu to nori? Tačiau abejonė kirbėjo, o kūnai darė savo.

Nebuvo gerai. Nebuvo taip gerai, kaip tiesiog bučiuoti jį. Man buvo sunku įsijausti, paleist vadeles ir tiesiog mėgautis momentu. Tai niekada nėra gerai tokioje intymioje akimirkoje, nes paprasčiausiai nesi joje. Po visko gulėjome ir kalbėjome. Apie tai kas buvo, kaip jaučiamės. Abu sutikom, kad tai nebuvo labai kokybiška, seksas tebuvo seksas – nė pro nago juodymą ne toks ypatingas kaip atsargi prieiga prie viens kito pradžioje. Bet man buvo ramu. Ryte iš tikrųjų jaučiausi gerai, susitaikiusi, su tuo, kas atsitiko.

O tada jis manęs neatsiprašė.

Jis jautėsi kaltas.

Jis gailisi.

Auč.

Širdy įsijungė daugybė neapykantos sau. Vėl aš jam nepakankamai gera. Vėl aš jam pasidaviau, atsidaviau. Vėl aš silpna, aš tokia silpna ir nieko keisto, kad jis niekada nenorėjo manęs ir niekada daugiau nebenorės kaip žmogaus, o ne kaip krūtų, klubų ir vaginos.

Po kurio laiko parašiau jam. Jis sakė, kad gavo pamoką, o aš tariau jam, kad gaila. Gaila, kad taip gera būt šalia jo, bet nieko auginti abu kartu nesugebam.

Man buvo gaila, kad jis nenori/negali man įsipareigoti.

Gaila, kad aš pati sau nenoriu įsipareigoti. Nenoriu pati save pamilt, todėl ieškau, kas priglaus, kas apsaugos. Ieškau, kam galėčiau atiduot save visą ir palikt saugoti. Ieškau, kas mane vestų gyvenimu ir nenoriu piršto pajudint, kad vesčiau pati save. Mano mintys visos investuotos į kitus žmones, kitų nuomones, sėdžiu ir lyginu savo geldą su kitų geldomis, tikėdamasi, kad mano geriausia.

Kelis kartus su juo pasirašinėjau telefonu, kol galop pasijutau, kad visiškai negerbiu savęs taip rašydama. Vaje. Kaip čia atsidūriau? Kaip aš galiu šitaip su savimi elgtis? Taip atsiduot mintims, kupinomis paranojos ir baimės, kupinomis jo vardo, jo minčių ir visų kitų spėlionių? Kodėl aš taip pamirštu dave, kodėl aš pati sau neįdomi?

Aš net norėjau tvarkytis su savimi iš dalies tam, kad kažką įrodyčiau jam. Kad jis arba gailėtųsi, arba norėtų manęs atgal. Ne dėl savęs. Ne dėl savęs. Ne dėl savęs. Kaip skaudu suprasti, kokia silpna esu. Aš nesidžiaugiau, kad jis tvarkosi su savimi. Aš laukiau, kol jis kalbės apie mane, bet jis niekada nebuvo į tai linkęs, o pačiai vargu ar to reikia. Nes iš tiesų, kad ir jis norėtų su manim praleist visą amžinybę, aš juo niekada netikėčiau. Nes dažnai nesijaučiu verta kažkieno kelių minučių, o ką jau kalbėt apie amžinybę.

Tuo pačiu išsigrynino dar viena perspektyva apie tai – aš turiu sportinę obsesiją. Aš noriu jį turėt lyg pasiekimą, lyg trofėjų laimėjimų lentynoje, kuri priklauso mano geismui. Lyg ta trofėjų siena vienintelė bylotų apie mano vertę, lyg mano dvasia verta tik tiek, kiek sielų man visakeriopai atsidavė.

Žodžiu. Šitas susitikimas iš tiesų buvo naudingas, nes sukėlė daug dalykų manyje, kuriuos norėjau paslėpti po kilimėliu su viltimi niekada to nepastebėti. To paties davė susitikimas su psichologe, kur daug kalbėjau apie reikalus su juo. Supratau, kad save engiu ir savęs nemėgstu. Aš taip norėjau su ja pasišnekėti apie tai, kodėl esu šlykšti, kadangi gėdijuos ir nerodau to savo artimiesiems, gėdijaus to ir prie jo. Aš bijau savo silpnybių, jas saugau savo glėby, o šios vis netikėtu momentu išsprūsta ir apkrauna mane supančius. Mano nepasitikėjimas savimi apkrovė ir jį. Aš bijojau tiek žodžio „myliu“, nes bijojau neišgirst to paties, bijojau griežtai pasakyt, kad su manim netinkamai elgiamasi, nes nenorėjau likt viena, bijojau daugiau elgtis pagal savo įsitikinimus, požiūrį, nes tektų stengtis, plušti. Man reik išmokt geriau įsiklausyt į save. Geriau suprast savo blogąją pusę ir išmokt su ja sugyvent. Geriau suprast, kas man atrodo teisinga ir stovėt už tai. Nepabijot. Konfrontuot. Gyvent.

Noriu atsisveikinti. Noriu paleisti jį. Noriu pamilti save. Augti. Žydėti. Sau. Niekam kitam. Žinau, kad galiu. Viskas mano rankose. Tai vienu metu ir įkvėpia, ir baugina. Bet reik tomis rankomis pradėt naudotis.

[issiskyriau]

2019-04-07   14:56

Neturiu daug laiko, kadangi ruošiuos peržiūroms, dėl to parašysiu greitai pasidalinsiu tuo, kaip jaučiuos. Praėjo penkios dienos nuo paskutinio karto, kai rašiau, ir virš savaitės nuo mūsų išsiskyrimo. Ir galiu pasakyt, kad dabar jaučiuos tikrai geriau. Neskauda, bet tema dar kažkiek sunki. Vakar pasveikinau vieną paauglystės drauge su gimtadieniu, paklausė, ar turiu vaikiną. Atrašiau, kad išsiskyriau. Kažkas paklausė, kodėl kraustaus aš iš praeitų savo namų. Pasakiau, kad išsiskyriau. Man atsakė – tai šitą visas pasaulis žino, bet kodėl kraustais? Kažkaip per šitus dalykus pradėjau jausti, kad aš jau nenoriu apie tai kalbėt. Jau nėra ką kalbėt. Jau galiu sakyt „neturiu vaikino“ ar „noriu kitur gyvent“, o ne „išsiskyriau“. Aplink šitą įvykį nesisuka pasaulis. Aplink šitą įvykį nesisuka mano gyvenimas.

Supratau, ant kiek seksualus esu žmogus. Mano prigimtinį sekso norą dangsto sentimentai ir emocijos. Aš noriu kokybiškų santykių tam, kad kuo dažniau mylėčiaus, o ne dulkinčiaus. Viskas remiasi į tai ir tame nėra nieko blogo. Nes seksas nėra kažkas purvino, vulgaraus tol, kol mes patys jo nepaverčiame tokiu. Aš pasiruošus daugiau to nedaryti.

Kodėl apie tai šneku? Todėl, kad kažkaip šie praėję santykiai, praleidus laiką „oficialiai“ atskirai, atsiskleidė visame savo gražume ir susidūriau su tiesa, kurią kažkada seniau, parūkius kelis jointo dūmus, supratau, stebėdama, kaip jis elgias. Mes čia tik tam, kad pasidulkint. Turėt kažką pastovaus šiai veiklai yra labai patogu. Ir kol dar veikia apžavai, kol viens kito charizma netapo visiška rutina, tol to pakankamai užtenka. Tačiau kažkada to pasidaro negana. Ateina akimirka, kai jau norisi ir bendros veiklos ir judėti kažkur toliau dviese, atrast kažko naujo, kas patrauktų varikliuko virvelę ir šis vėl burzgėtų. Vien kalbėti apie tai, kas mes per žmonės, jau negana. Taip atsitiko ir mudviems. Aš jutau nerimą, nes jaučiau, kad esu strigus, jis tuo tarpu padėjo savo akis kitur. Taip dalykai vyksta. Ir niekas čia nekaltas. Ir abu mes čia kalti. Abu iš tikrųjų nedėjome pastangų, negaliu prisiimti laurų už tai, kad manyje kirbėjo ši idėja, kad reik įdėt pastangų į dviejų žmonių darinį, kurį vadinau „mes“, reik eksperimentuoti ir bandyti gyvenimą dviese, kad nesmuktume žemyn. Ir kad kiekvienas orgazmas būtų geresnis, lūpos neprarastų savo saldumo, o kiekviena kūno ląstelė dar labiau jaustų jo šilumą šalia.

Mums atsisveikinant, pasiūliau abiems pagalvoti apie tris dalykus: ar mums reikia viens kito? Kur mūsų klaidos, bendraujant su žmonėmis. Iš viso – kaip mūsų gyvenimuose išsidėstę prioritetai? Galiu pasakyt, kad tikrai daviau sau laiko pamąstyt taip ir po truputį viskas aiškėja ir dedasi į savo vietas. Pradėsiu nuo paskutinio klausimo.

Suprantu, kad prioritetai kinta ir keičiasi, vienas peršoka kitą ir tai yra toks pats kintamasis kaip ir pats gyvenimas. Tačiau galiu pasakyt, koks dalykų prioritizavimas šiandien mane verčia jaustis geriausiai:

1)      Aš: sveikata, sugebėjimai.

2)      Šeima: mama, katinas.

3)      Draugai

4)      Vaikinai

5)      Visa kita.

Kai dalykų svarba gyvenime išsidėsčius tokia svarba, aš jaučiuos geriausiai, manęs negraužia sąžinė ir galiu būt rami. Tačiau vietoj to, mano makaulėje buvo lietuviška mišrainė: į pirmą vietą vis kišdavau santykius, dėl to jausdavaus blogai prieš kitus artimuosius ir pati su savimi, nes savo poreikius palikdavau nuošalėje.

Pradėsiu nuo puikiai žinomų dalykų, kuriuos vis reikia sau priminti. Kai pasirūpinu savo poreikiais ir atsakomybes, galiu telkti nuoširdų dėmesį ir savo aplinkai. Kai džiaugiuos asmeniniu progresu, kai kūno nespaudžia skausmai , o akių – nemiga, santykių su kitais netemdo liguistas pavydas, nepasitikėjimas savimi ir kitais. Lengviau džiaugtis kitų pergalėmis ir liūdėti dėl kitų vargų, nes gale dienos tu saugus savo paties kailyje, dėl to nereikia jaustis kaltu dėl to, kad užsisedėjai vietoj ar piktdžiugai papekšnoti sau per petį, kad bent tau sekasi geriau. Lengviau žiūrėti ir matyti tikrąją dalykų vertę, o ne ieškoti priekabių ir priežasčių išsigąsti, supykti ir pradėt dar vieną seriją galvoje besisukančio negatyvo.

Be to, tikrai toli buvau nugrūdus šeimą. Kad ir šiuo laikotarpiu, aš supratau, kad reikėjo iš karto kalbėtis apie savo savijauta su mama. Ji yra artimiausia, ką aš noriu, o tokio nuostabaus žmogaus savo gyvenime gali pavydėt kiekvienas vaikas – ji pakankamai šališka, kad nebrukti savo nuomonių ties draugais, vaikinais, atsargi tam, kad pati daryčiau savo klaidas, bet viskas, ką ji sako, yra taiklu ir turi pagrindą – praeities klaidų ir laimėjimų, papildomų trisdešimties metų patirties ir refleksijos. Jos patarimai svaresni negu mano bendraamžių, tiesiog jie tokie pat švieži šitam pasaulyje, tai gal dėl to ir norisi pirma bėgti pas juos, susidūrus su problema, o gal tai noras neapkrauti mamos. Nežinau, bet tikrai geriau jaučiuos, kai mamai duodu daugiau svarbos. Ir kai įdedu daugiau pastangų į ją.

Tačiau draugai vis vien yra svarbus aspektas. Tai yra mano palaikymo komanda, mano ramstis ir mano gelbėjimosi plaustas. Dėl to kalta jaučiuos, kad kiekvieną kartą, radusi naują auką  savo seksualumui išreikšti, pametu viską, kad tik žaisti myliu – nemyliu žaidimą. Tam, kad turėčiau tą pastiprinimą, reikia juo pasirūpinti, kelti moralę ir būti ta pačia atrama ir užuoveja jiems. Stebinti, atrasti ir džiaugtis reikia ir bičiuliais, supančiais tave. Bendrumo jausmas labai svarbus kiekvienas jausmas, nuo to nepabėgsi. O vietą sau po šia saulę pasidarai pats, savomis rankomis.

Ketvirtas punktas, žinoma, laipioja per šitas kategorijas – vaikinas, kuriuo esu susižavėjus, gali po truputį tapti mano draugu, o tada kilti ir aukščiau. Aš norėjau, kad mano buvęs vaikinas pakiltų į tą draugų kartelę. Jaustis jaukiau ir nesigėdyt savęs tiek pat, kiek su artimais draugais. Manau tai gana racionalus noras.

Man atrodo dažnai gyvenu kažkokioje suirutėje. Niekada aiškiai neišsirašiau, kas man svarbu. Išsigryninus šiuos dalykus lengviau. Lengviau stebėti save, žiūrėti, dėl ko darai dalykus, ar ko nepamiršti. Taip dažnai gyvenu suirutėje ir nė nepagalvoju, kad viską labai lengva atstatyti į savo vietas pradėjus prioritezuot.

Nuo to galima prieiti prie kito klausimo – klaidų, bendraujant su kitais. Viskas kyla iš susijaukusių prioritetų. Dažnai nutyliu, kai man netinka dalykai, nes vertinu draugystes labiau nei pačią savo, dažnai pamirštu žmones, nes vaikaus naujos avantiūros, dažnai nepakalbu su mama, nes noriu spoksot į šlamštą ragely ar pamirštu atskambint, nes kalbėjau su drauge. Viskas iš to paties- po kojomis nėra pagrindo ir nesuprantu, ką pasirinkus, nors į ausį dažnai šnabžda paslaptingas balselis, priverčiantis širdį skaudžiau stuktelti, kai nukrypstu nuo kelio.

Galop, ar man reikia jo? Iš tikrųjų negaliu pasakyt, kad labai reikia. Jis tiesiog atsitiko ir dažnai elgiausi, lyg šis atsitiktinumas būtų kertinė mano gyvenimo dalis. Bet iš ties - man to nereikia dabar. Aš turiu daug dalykų, kuriuos reikia man susitvarkyt su savimi: mokslai, artėjantis vizitas pas psichologę, miego  ritmas, fizinė būklė, įkurtuvės. Čia gan didelis sąrašas, kuris, jei rimtai tuo užsiimčiau, nepaliktų laiko mąstyti apie aną galą ar apie pirštus, susipynusius tarpusavyje. Aš tik žinau, kad noriu susitikti po peržiūrų. Pažiūrėt, kaip jis laikos. Pažiūrėt, kaip aš laikysiuos, su juo susitikus. Aš įsivaizduoju galimą revanšą, vykstantį lėtai, vėl bandant prisijaukinti vienas kitą ir pelnyti viens kito pasitikėjimą. Norėčiau pabūt be sekso, pažiūrėt, kas bus. Jei matyčiau interesą iš jo pusės, pabandyčiau nueit į kelis pasimatymus, pažiūrėt, kas bus. Norėčiau tiesiog pabandyti eiti į santykį lėtai, nepamirštant prioritizuoti savęs, šeimos ir draugų. Bet iš tiesų nėra labai svarbu, ar tai bus su juo, ar ne. Ar tai bus dabar ar ne. Šiuo mano gyvenimo metu man tam didelio poreikio nėra. Yra tik noras nenustot bandyt, tik ateinantį kartą, tikiuos, išeis rankose išlaikyt vadeles.

Tai va – „neturiu daug laiko“. Reikėjo tai išrašyt, kadangi visgi apgalvojau tai, ką norėjau. Ir apgalvojus šiuos dalykus, jaučiuos, kad lengviau paleist. Lengviau leist jam gyvent savo gyvenimą ir mažiau mąstyt apie jį. Būtis kinta, bėga ir niekada nestovi vietoj, tai geriau ištiest delnus, priimt tai, ką duoda, pasidžiaugt ir nesugniaužt. Gal jei nesilaikysiu, žengsim koja kojon su gyvenimu į naujus nuotykius ir nesėdėsime dusindami ar tempdami viens kitą į skirtingas puses.

[issiskyriau]

2019-04-03  02:08

Šiandien kalbėjausi su mama. Ir vėl. Mes su ja dažnai kalbame, tačiau kartais pamirštu, kokia nuostabi ji yra. Jos kantrybė yra pavydėtina ir, ooo, vaikyti, kaip dažnai aš į jos lūpas paliekančią išmintį neįsiklausau, galbūt vis dar vedama jaunatviško polinkio maištauti. Vėl jai liejau širdį dėl to, kas atsitiko, tik dabar paminėjau vakar minėtus aspektus, kuriuos iš tikrųjų jau buvome apsibrėžę su juo mūsų išsiskyrimo dienomis: aš kaip ir norėčiau būti drauge, tačiau bijau, kad mano paranoja per daug įsigalėjus, dėl ko aš jau nebepajėgi tuo mėgautis. Ir mama pasakė žodžius, kurie tuo metu labai rezonavo su manimi: paleisk. Juk aš padariau sprendimą. Dabar jo eilė rinktis, ar jis viską taip paliks. Jei norės, jis liks šalia, o jei ne... man tokio žmogaus nereikia ir mums būti drauge, matyt, nelemta.

Prisiminėm, kaip anksčiau rinkdavome man drabužius. Tai buvo panašu į pragarą, kadangi aš turėjau omeny labai konkrečius rūbus ir parduotuvėse jie neegzistavo, todėl niekas man neįtikdavo. Matyt tai buvo užuomazgos kažkur giliai manyje tūnančio pakvaišusio noro kontroliuoti. Aš nusipiešiu galvoje paveikslėlius to, kaip viskas turi būti, aš noriu žinoti visas aplinkybes, o geriausiai būtų, kad visos jos būtų būtent tokios, kokias aš sugalvosiu. Šitas mano veidas paslėptas, aš vengiu jį rodyti,o dažnai sąmoningai jo net nesuprantu, tačiau tai vis kiša man pagalius į ratus, kadangi dažniausiai viskas vyksta visiškai pagal kitą dūdelę. Toks gyvenimas. Bet tą kirbantis jausmas persiduoda, tai lemia tai, kad aš įleidžiu nagus į žmones ir nepalieku jiems erdvės būti savimi. Gal būtent tai ir pasijautė jam, kai jis minėjo, kad jis nenori būti sulipęs į vieną krūvą.

Tą pačią dieną pažiūrėjau tokio George Bruno video. Jis kalbėjo būtent apie tą patį dalyką, tačiau tam pasinaudojo smėlio metaforą. Laikydamas smilteles saujoj, tu išlaikai visą smėlį delne, bet akimirką, kai jį iš visų jėgų pradedi spausti, kruopelytės byra pro piršus ir rankoje nieko nelieka. Taip yra ir su santykiu. Laikydamasis jo iš visų jėgų nelieka erdvės nei man, nei partneriui skirti laiko sau. Būti savimi. Nagrinėti savo interesus. Siekti savo tikslų. Pajaučiau, kad tai nutiko ir man – užspaudžiau visas savo ambicijas ir sukišau dėmesį į vieną dalyką – ryšį su vaikinu. Taip dusau aš, taip tolo jis. Nieko gero, tada, atrodo, nelieka. Nėra kuo pasidalint, nėra kuo nustebint. Nėra vietos kvėpuoti ir pasiilgti.

Kitas dalykas, kurį šis vyras pastebėjo, buvo faktas, kad pradėdami santykius gležnose pozicijose, žmonės įjungia savo „gelbėtojo“ poziciją, o vos tik nors vienas stojas ant kojų, santykis pradeda griūti. Žmogus būdamas su manimi pradėjo po truputį labiau rūpintis savimi – daugiau užsiimė mėgiama veikla, sportavo – tvirtėjo. Aš jam jau nebuvau užuovėja, kadangi jis stengėsi ja tapti pats sau. Prisipažinsiu, jam kažkiek pavydėjau, nes jaučiaus, lyg neturiu tiek valios, o jo gebėjimą atsiskirti ir daryti savo dalykus greičiausiai vertinau kaip grėsmę mūsų nusistovėjusiam santykiui. Iš dalies buvau teisi – stabiliau atsistojęs ant kojų, jis pradėjo įdėmiau žvalgytis į kitas. Tačiau čia svarbus klausimas – dėl ko? Ar tik ne dėl to, kad nesulaukė iš manęs pakankamai palaikymo, kadangi buvau varžoma tingaus pavydo? Ar tik ne dėl to, kad aš vis dar laukiau, kol kas mane paims ir laikys kojas tiesiai, kad stovėčiau?

Ir iš tikrųjų, po to, kai pradėjau daryti savo reikalus – rašyti rašto darbą bei judėti diplomo link, aš labiau atsipalaidavau. Labiau susitaikiau su mintim, kad bus kaip bus. Mano problemos lygiai tokios pačios ar būnant su juo, ar nebūnant, tiesiog mintys apie jį yra geras pasiteisinimas dėl tinginystės. Tiesiog nerimas dėl to, kad nieko nedarau su savimi, nepakankamai stengiuos, vis susimaišo su  antrinėmis aplinkybėmis: faktu, kad turiu santykius/netekau santykių ir mano mintys keliauja nepasibaigiančiu savęs gailėjimo ir visa ko pergalvojimo ratu. Nukreipus dėmesį į tai, ką turiu padaryt, tai, kas yra mano misija šiuo metu – bakalauras, aš kiek atitrūkau nuo to ir jaučiuosi ramiau. Matyt iš tikrųjų dabar verta susitelkti į savo užduotis, o tai, ar būsime drauge ar ne, palikt likimo valiai. Susitiksime ir bus matyt, kokios jo mintys ir kokios mano opcijos. Aš tik žinau, kad nesu kategoriškai nusiteikus prieš „bandykite dar kartą“., o šiomis dienomis užsiimu nereikalingu mąstymu, kadangi sprendimai ties šiais santykiais nebe mano rankose, perdaviau pastangų estafetę jam. Mano situacijoje tai turi būti tiesiai po mano gerbūviu, kurį galiu sau susikurti įdedama pastangų - rūpindamasi savo kūnu, sveikata ir asmeniniais tikslais. Ir giliai širdy aš visada žinau, kad tai yra tiesa, net jei bėgu nuo to leisdama sau mąstyti apie visą šios draugystės suirutę.

[issiskyriau]

2019-04-02   03:17

Susikroviau dalį daiktų, bet neiškroviau visų minčių

Aš įsivaizduoju, kaip keista bus grįžt į ištuštėjusius namus. Man labai keista krauti daiktus į maišus... Kažkiek piktdžiugiškai smagu, kad apsikeisim rolėm. Kažkiek gaila, kad darau šitokį ėjimą žaidime. 

Aš tiesiog noriu, kad jis man išlietų tai, kaip jaučias. Atskleistų, jei jam skauda. Arba pasakytų, jei jam nerūpi. Aiškiai, detaliai parodytų, kaip reaguoja į mane. Į mano pasakymus. Į mano būtį šalia. Papasakotų apie procesus, virusius galvoje būnant kartu bei po išsiskyrimo. Jis mėgsta kalbėt apie save, bet aš noriu išgirst apie mane. Noriu, kad jis man papasakotų, kaip mane mato. Normaliai. Išsamiai. Noriu suprasti, kur buvau jo gyvenime ir kokias mintis jam kėliau. Ar jis tikrai daug mažiau apie mus mąstė? Ar jam nesvarbu tai?

Nagi, pakalbėk apie mane! Ne mandagiai, o taip, kaip yra. Taip, kaip viskas pinasi galvoje ir nesusipina į vieną. Ne atsargiai, o taip, kaip kalbas. Aš noriu girdėti daugiau apie save iš tavo lūpų, visas smulkmenas, kurias tik gali suteikti! Aš tiek pat egoistė, noriu girdėt apie save, narplioti mane, mano mintys taip pat sukas pagrinde tik apie tai, ko aš noriu, ko man reikia, kas aš esu ir kur mano vieta visame šitame chaose, kuris rodos įsirangė tiek viduj, tiek išorės. Pakalbėk apie mane. Prašau, pakalbėk.

Kažkurią dieną gavau komentarą, kad jis yra naglas. Žmogus minėjo, kad matyt per tai mes ir suartėjom, kadangi aš irgi nagla. Tai mane kiek sukrėtė. Supratau, kiek neigiamų dalykų mus riša. Kažkurį rytą žiūrėjau video apie narcisistinį asmenybės sutrikimą, nes jis buvo užsiminęs, kad galbūt pas jį toks yra. Ir dalis tų dalykų tiko ir man. Atrodo, sujungus mudu, gautųsi idealus narcizas.

„Narcizas pamilo savo atvaizdą pamatęs upokšnio vandenyje. Kankinamas meilės jis nei valgė, nei gėrė ir taip numirė. O toje vietoje išdygo gėlė – narcizas.“

FAK.

Man atrodo jo lūpos taip tiko manosioms, nes abu viens kitą ryte rijom vien dėl savo malonumo. 

Katinas ką tik bebėgdamas trenkėsi į lovą. 

Man reikia miegoti

Rytoj baigsiu krautis daiktus.

[issiskyriau]

vakar labiau skambėjo šitaip 

[issiskyriau]

2019-04-02    02:40

Taigi. Tai tikrai vyksta. Dabar tai jau šimtų procentų tai vyksta. Viskas.

Šiandien su drauge buvau apžiūrėti buto. Jis visas sukriošęs, apkrautas rakandais, nereikalingais paveikslais ir neaiškios funkcijos daiktais, tačiau pro langus pažirę saulės spinduliai apšvietė dulkes ant lentynų ir aš supratau, kad po keletos dienų greičiausiai būsim sukibusios į skudurus ir šveisime šiuos kambarius, bandydamos atsikratyt praeities dvasių ne tik iš namų, bet ir širdžių.

Krūtinę suspaudė skausmas ir galva nenustojo kartoti: dabar tai jau tikrai vyksta. Nauja pradžia. Pabaiga nebuvo išgalvota.

Mane užvaldė labai dvejopi jausmai. Vienu metu aš džiūgavau – jau ilgą laiką norėjau išsikraustyt, spėjau susirasti vietą iki jam grįžtant iš kelionės bei gausis iki tos dienos išsikraustyti. Viskas klostosi pagal planą. Gal net truputį geriau – naujasis šeimininkas leidžia atsivežti katiną, o lokacija geresnė negu galėjai tikėtis už mūsų biudžetą. Tačiau tuo pačiu kūnas buvo visas nuščiuvęs ir sukaustytas šalčio. Viskas tikrai baigėsi.

Ko gero dar kurį laiką man nebus patogu su pačia savimi. Visą dieną jaučiausi lyg turėčiau fantominę galūnę, kurią maudžia ir aš nieko negaliu padaryt, nes ji elementariai neegzistuoja. Paskambinau mamai. Pasiskundžiau, papasakojau apie vakarykštes mintis. Sakė, kad ko gero iš tiesų taip geriau, jai svarbu, kad būčiau laiminga. Ilgai kalbėjom, priminė kartą, kai buvau pas burėją, kuri sakė, kad nesituokčiau iki dvidešimt septynerių ir kad man reikės rinktis tarp dviejų, papasakojo kelias negirdėtas istorijas, susijusias su tėvu. Sakė, kad susipras netekęs. Priminė, kad istorija dar nebaigta - susitariau susitikt su juo po kelių savaičių.

Mintis apie sekantį mūsų susitikimą išmušė šaltu prakaitu. Kilo mintis, kad dar viską galima suglaistyti, kad galiu vėl būti šalia jo, viskas bus gerai, viskas susitvarkys ir bus geriau nei kada buvo. Jis aplankys mane mano naujam bute, aš jį – mūsų senąjam, eisim į pasimatymus, parodas, kiną, pasivaikščioti, važinėsime dviračiais ir darysim kitą krūvą banalių dalykų, kurių dabar nesugalvoju, bet kuriuos daro poros, bei sakysim, kad esam labai laimingi turėdami viens kitą. Aš tvirčiau jausiuos savimi, jis labiau rūpinsis manimi ir būsime ideali pora, išlindusi iš romano. Tokios mintys žlugdo, nes aš iš tiesų nežinau, kaip bus, kai jį pamatysiu. Gali būt, kad rimtai norėsiu pulti į glėbį ir žadėti pamiršti visa, kas blogo bebuvo, užvaldyta prieš tai minėtos fantazijos. Bet aš to padaryti negaliu. Ne dėl to, kad nenoriu, bet dėl to, kad tiesiog negaliu. Aš nuo jo pagimdžiau paranoją, kuri užvaldys kiekvieną kartą jam besisukant akademijoje, bare, ne mano akiratyje. Aš pagimdžiau nepasitikėjimą – savimi, juo. Aš pagimdžiau nepasitenkinimą, kuris, bijau, kad sunaikintų bet kokį intereso daigą, kurį jis galėtų sudaiginti. Mudu užauginome tiek negatyvo, o apleisti savo vaikų aš negaliu. Šių jausmų sankirta augina baimę kitam mūsų akių susidurimui.

Bet tuo pačiu nujaučiu realiausią susitikimo variantą. Jis ateis, paklaus, kaip aš, atsakysiu, kad dar gyva, tada papasakos, kad jaučias ramiai, daug domėjosi įvairiais dalykais, parodys, ką nutapė, papasakos, ką paišys toliau. Aš nurysiu kartelį, nes eilinį kartą jausiuos, kad, palyginus, per daug investuoju savo laiko ir jėgų į šitą santykį ir nuolatinius permąstymus ir stengsiuos mandagiai palaikyti pokalbį, užglaistydama bet kokias nuoskaudas, kurios kirbės viduje.. O jei bandysiu tardyti, ar mąstė apie mudu, man neužteks drąsos, galva ištuštės ir viskas ką gausiu, bus „su tavimi viskas gerai, o aš dalbajobas“. Liksiu nieko nepešus.

Mama dar sakė, kad aš jam jau daviau metus. Matyt per tą laiką turėjau laiko bent kiek pažint jį ir kaip mudu veikiam. Susitikti bus intensyvu, jausmai bus visi susipainioję ir neaiškūs.

Mane erzina, kad nesijaučiu, lyg noriu viską baigti, tačiau manau, kad nieko doro ateityje mūsų nelauktų. Limbo. Kaip dabar, taip ir visus praeitus metus.

Burėja sakė, kad jis man nori gero. Kodėl negaliu to „gero“ atrasti būdama su juo?

[issiskyriau]

2019-04-01   04:23

Dabar suprantu, kad iš dalies mano nuogąstavimai, kad jis nededa pakankamai pastangų į mūsų santykius, nebuvo visiškai laužti iš piršto. Kažkaip į mintis atbėgo keli atsiminimai, kurie leido tai suprasti. Man buvo skaudu, kad jis nebandė pažinti mano aplinkos. Taip, is buvo mano darbo aplinkoje, kol to nešama finansinė nauda nepasirodė pernelyg maža palyginus su darbu, kurį jis atlieka.  Taip, jis įsiliejo į mano buitį, pažino žmones, kurie dažnai sukosi mano erdvėje. Taip, jis lėkdavo į festivalius, kur jam buvo smalsu. Bet pamenu kelis vakarėlius, kur jis nesiruošė su manimi nuvykti. Atsimenu įkurtuves, į kurias jis su manim nelėkė. Atsimenu ten sugūžėjusias poreles ir save, apkabinusią vyno butelį. Gerai jau, nebuvo taip baisu, aš turėjau tikrai smagų vakarą ir tuo metu man labai netrukdė tai, bet jo nebuvo šalia. Atsimenu draugo gimtadienį mano gimtąjame mieste, į kurį jis atsisakė vykti. Naujuosius metus Kaune, į kuriuos jis iki paskutinės minutės man negalėjo atsakyti, ar nori vykti ir galop likom namie. Atsimenu, kai manęs klausė „o kodėl taviškis neatvyko?“, o aš gūžteldavau pečiais ir numykdavau kažką panašaus į „negalėjo“ ar „nenorėjo“. Prieš akis kyla vaizdai, kaip jis atsainiai ar nepagarbiai bendrauja su tam tikrais mano draugais, nė nebandydamas jų pažint ir prisijaukint. Ir aš tikrai nebandau pasakyti, kad tai yra baisiausia nuodėmė ir didžiausia skriauda, kurią jis galėjo man padaryt. Nesinorėjo tai nesinorėjo. Tiesiog atsitraukus nuo viso tarp mūsų tvyrojusio intymumo, kuris it čiuptuvais buvo mane apraizgęs, pasidaro aiškesni tam tikri dalykai. Tai indikavo vieną labai aiškią problemą – intereso stoką. Nebuvo poreikio pažinti mane kiek įvairiau, sužinoti daugiau konteksto, daugiau įsitraukti į mano gyvenimo peripetijas, ko pasekoje mūsų santykis taptų kiek lankstesnis. Tuo metu negalėjau to pripažinti, bijojau netekt. Šią akimirką jau neturiu ko bijoti, todėl pats laikas pripažint, kad man nereikia žmogaus, kuriam neįdomu pažinti viens kitą.

Bet man nėra nuostabu, kad atsidūrėme tokioje situacijoje. Taip greitai įšokom į buitį, visiškai pamiršdami, kad galima vaikščioti į pasimatymus, planuoti susitikimus ir bandyti vienas kitą įvairiose erdvėse ir veiklose, šitaip po truputį prisijaukinant viens kitą ir įprantant ieškoti bei pažinti. O mes nėrėm į buitį ir, įsipainioję pataluose, pamiršom kaip toliau judėti. Šmėstelėjo į galvą mergina, kuriai pajusta simpatija tapo paskutiniu lašu. Iš tirkųjų jis jau su ja darė tai, ką mes taip tragiškai palikom užmaršty. Kalbėjosi palaikydamas atstumą ir, nežinau ar sąmoningai, ar ne, bet pradėjo jaukintis atsargiai, nes įsipareigojimas man kiek spaudė stabdžius. Šiek tiek dar krečia šaltis pagalvojus apie tai. Bet iš tikrųjų, su kuo tai bebūtų, ar su ta pačia mergina ar su nauju žmogumi, tikiuosi, kad norėdamas suartėt, jis pakvies į pasimatymą ir užtikrintai eis, o ne aklai bėgs. Norėčiau, kad neskubėtų, o jei pasirinktų iš karto tai daryti, kad jam nepasisektų, bet ir nuo tokių norų pagysiu. Na, o aš dabar pasimatymą skyriau sau. Šį kartą – paspaudaliojau mygtukus ir išverčiau mintis į tekstą.

[issiskyriau]

2019-04-01   02:05

Vakar(jau užvakar) buvo mano gimtadienis. Turiu pripažint, kad savo dvidešimt trečius metus pasitikau labai gerai – buvau apsupta žmonių, su kuriais jaučiaus saugi ir mylima. Nieko nesitikėdama sukaktį švenčiau nuo vidurnakčio iki vidurnakčio ir tos dvidešimt keturios valandos buvo pilnos palaikymo ir kantrybės man. Iš tikro pamiršau, kaip smagu turėti draugų. Kokie rūpestingi ir šilti mano artimieji. Daug galvojau apie savo praeitą gimtadienį. Per jį stengiaus padaryti nuostabų vakarėlį ir to pasekoje pamiršau tai, kas svarbiausia – būti dėkinga už mane supančius asmenis ir pasidžiaugt, kad nepasidaviau dar vienus metus. Tai tebūnie tai padarysiu ir čia: esu šaunuolė. Vis dar ant kojų, vis dar ne po vėlėna ir vis dar su viltim, rusenančia širdyje ir sušildanti kiekvieną įkvėpimą. Dėkui man, dėkui mamai, dėkui katinui, dėkui visiems, su kuriais tuo galiu pasidalinti.

Labai gera, kadangi daug supratimo susilaukiu iš savo draugų. Dauguma pasikaustę kantrybe leidžia ir net kviečia išlieti viską, kas vis užverda mano smegenyse. Aš realizuoju žodžiais visas nuoskaudas, baimes ir sunkumus, su kuriais susiduriu žengdama naują žingsnį savo gyvenime. Iš tiesų, anksčiau gerai nesupratau, kaip tai yra efektyvu.  Leisdama mintims ganytis garsiai, o ne kauptis mano smegenų krašteliuose, jaučiu, kaip darosi vis lengviau ir paprasčiau susitaikyt, kad patyriau vieną iš pabaigų savo gyvenime. Ir vis aiškiau ir aiškiau pasitvirtina sena gera tiesa – tai tik nauja pradžia.

Pasakodama apie tai, kodėl išsiskyriau, kokios to aplinkybės, vis labiau suprantu, kad situacija buvo gana absurdiška. Vis labiau suprantu, kad tai tikrai buvo reikalingas sprendimas. Vis mažiau degina skausmas ir atslūgsta piktdžiugiškas noras, kad skausmą jaustų ir žmogus, su kuriuo pasirinkau eiti atskirai. O kai šiandien labai senai matytai pažįstamai užsiminiau, kad išsiskyriau, o ji pasakė, kad jai dėl to širdies neskauda, nes jo nė nematė, supratau, kokia maža problema tai iš tiesų yra. Tuo pačiu vėl pasijutau lyg pabudus iš sapno, tačiau dabar tai nebuvo toks sukrėčiantis dalykas. Atsitiko, bet pasaulis neapsivertė aukštyn kojom. Plokštelė sukas toliau.

Eidama namo, supratau, kad iš tiesų aš paaugau. Kad aš dabar stipresnė nei šešiolikinė mano versija, geresnė už akimirką, kai buvau dvidešimt vienerių ir riedėjau dviračiu miestu, apsikrovus svarbiausiais savo daiktais ir dainuodama David Bowie „Changes“. Dabar išsiskyrus atvėriau dar vieną savo kertelę ir esu dar tobulesnė. Paeksperimentavau. Patyriau pamoką. Ir tai suteikia stiprybės. Aš labai tikiuos, kad šį kartą eidama į naujus santykius būsiu labiau pajėgi mylėti save ir savo partnerį. Ir būtų nuostabu neišsigąsti, kai kas į mane iš tiesų atkreips dėmesį. Aš išsiūgdžiau polinkį ieškoti žmonių, kuriems per daug nerūpi. Juk jei kas ištiesų norėtų pažint mane, pamatytų ne tik grožį, bet ir tai, kuo esu netobula, o tai - beprotiškai baisu.  Jei baigus gedėti, išsilaižius žaizdas netyčia atsitiktų, kad tokį žmogų sutikčiau, pasistengsiu pažvelgt baimei į akis. Daug kartų neišdrįsau, bet jau išaušo diena, kai kūno šalia nepakanka, norisi ir sielos. O kitokiu būdu pas ją prisibelsti nepavyks.

Dabar žmogui, su kuriuo buvau, galiu palinkėti tik nebijoti žengti toliau ir rasti būdą, kaip jam bus gerai su pačiu savimi. Aš pati pasiryžus jį atrasti. Ir tikiu, kad pavyks.

[issiskyriau]

2019-03-29 (2)

Klausau muzikos, kurios jis klausė. Dabar, atrodo, geriau jį suprantu. Geriau suprantu, kodėl jam tai patiko. Geriau suprantu tam tikras kerteles, kurias jis paslėpęs ir užglaistęs, bet kartais, akies krašteliu leisdavo pažvelgti ir man. Vienas iš atlikėjų, kuris jam labai patinka - John Mayer. Atsimenu, kai tik pradėjome bendrauti, sakė, kad jis patinka tik gitaristams ir merginoms. Jo lūpose nuskambėjo gėdos gaidelė, kurią išleido alfa patinas, kurį jis taip stengėsi auginti savyje. Bet garsai jau buvo užpildę kambarį ir švelni gitaros gaida jau kuteno mūsų ausis, o jis, tam pasidavęs, leido kūnui mėgautis.

Groja daina „Your body is a Wonderland“. Tiek dabar, tiek tuo metu ji man kėlė juoką. Jei pati būčiau vyras, tikrai šitą dainą leisčiau tam, kad sužavėti naivias merginas ir įviliot jas į lovą. Bet tuo pačiu metu ji perpildyta mielumu ir puikiai atitiko mūsų santykių charakterį pradžioje. Viskas buvo paprasta: pusdienis lovoje - smagiausia dienos dalis, jausti vienas kito kūną – didžiausias nuotykis, o kiekvienas bučinys – naujas atradimas. Ir visa kita kažkaip ištirpdavo fone. Lyg tuo metu gyvenimo diafragma galėjo fiksuoti tik du siluetus. Visa kita buvo nesvarbu.

Skaitau sekančios dainos žodžius ir mintys persikėlia į praėjusią savaitę. Aš vis labiau bandžiau parodyti savo principus. Matyt kažkurioj mano kūno kertelėj pabudo nuojauta, kad artėja pabaiga, o aikštingas elgesys, mintys buvo it paskutinis įrankis tam paprieštarauti. Pastanga aiškiau rodyti, kas man tinka, o kas ne, kartais gal kiek per daug dramatiška ir labai mėgėjiška. Pastanga iššaukti reakciją, kuri man parodytų, kad dar ne viskas prarasta. Gal net laukiau, kol jis man parodys, kad mano intuicija šį kartą klysta.

„I'll make the most of all the sadness, You'll be a bitch because you can. You try to hit me just to hurt me So you leave me feeling dirty Because you can't understand.“

Kai sužinojau apie kitą merginą, kuriai jis pajuto geismą, pradėjau elgtis dar dramatiškiau. Aprėkiau jį vidury gatvės, kitą dieną, jam nepatenkinus mano lūkesčių, išvykau nakvoti pas draugę. Pradėjau pykti, kad susirašo su ja, nesistengiau dusint savo paranojos. Paskutinę dieną, kai nusisprendžiau, kad visgi reiktų išsiskirt, supykau ant jo, nes jis pamiršo mūsų susitikimą ir, nerasdamas kavinės, kurioje buvau, vėlavo apie dešimt minučių. Kalbėjau su juo gan lakoniškai ir liete užliejau pasyvia agresija atstumą tarp mūsų. Bandžiau kažką įrodyti, nors atskleisdamas savo potraukį kitai jis davė man grynai to ko norėjau – parodė, kaip tarp mūsų viskas yra. Mano intuicija teisi.

„This is the deep and dying breath of This love that we've been working on.“

Tada jis pasakė, kad nepriversiu jo jaustis blogai. Jei noriu šitaip praleisti mūsų paskutines akimirkas, galim šitaip. Pirma mane užplūdo pyktis, negi jam nė kiek neskaudu, negi jis nemato, kad man sunku? Antra - neapsakomas liūdesys, nes taip elgiaus tik dėl to, kad man labai skauda atsiskirt. O tada (visa tai persisuko galvoje per kelias sekundes) supratau, kad jis teisingai sako. Nežinau, kas būtų iš to, jei jis pultų atsiprašinėt. Kas būtų, jei jis maldautų nepykt, pažadėtų, kad nuo šiol viskas bus puiku, jis pasistengs pasitempti, būti paveikslėliu, kurio aš noriu? Pasimėgaučiau, kad jis bent dabar nusileidžia prieš mane, bet vargu, ar mūsų duetas magiškai pradėtų derėti. Aš jau užkimau nuo pastovaus kalbėjimo, jis jau pavargo irgi. Gal geriau ramiai atsisveikint.

„We're slow dancing in a burning room.“

Manau jam irgi skauda. Tačiau panašiai kaip man. Viskas gerai ir rodos niekas nepajudėjo iš savo vietos, bet vis vien be galo keista. Labai be galo keista. Kartais kiek per daug keista. Keista, kad viskas taip paprasta, keista, kad tai tik dar vienas įvykis gyvenime ir jis juda toliau, o aš ir jis savomis vagomis kartu su juo. Ir meluosiu, jei sakysiu, kad nenoriu, kad jam skaudėtų kiek labiau. Ir meluosiu, jei sakysiu, kad nenoriu, kad viskas jam būtų gerai. Žinau tik tai, kad man reikia daugiau kreipt dėmesio į tai, kur dabar eisiu aš. Tikiuosi galop nusibos rašyt ir teliks eit pirmyn.

[issiskyriau]

2019-03-29

Užvakar išsiskyriau. Sunkus sprendimas, nes aš jį labai myliu. Aš myliu jo akis, myliu kai jis šysosi ir kai susiraukia. Aš myliu jį, kai jis kvailai šaukia per kambarį, kai bando kitų ribas, kai maivosi, kai iš oro išsitraukia iš kelnių savo bybį ir klausia kas čia. Aš myliu jo klubų nuoslinkį, aš myliu jo lūpas, aš myliu jo kojas, rankas ir akimirkas, kai jis šalia, mūsų pirštai susiliečia ir aš jaučiu jo šilumą. Sunku, nes su juo buvom atviri tiek, kiek galėjom. Nes turėjom bendrą buitį, šiltų akimirkų, juoko, katiną, miegantį tarp mūsų kojų. Sunku, nes būdama drauge aš daug ko išmokau apie save. Atradau savo paranoją, pavydą, bet tuo pačiu supratau, kas mano aplinkoje neveikia, atkreipiau dėmesį į savo ydingus įpročius, santykius. Atradau kaip turėti geresnį seksą, gilesnį ryšį su partneriu. Supratau, kad galiu mylėti. Supratau, kad noriu mylėti. Tiek daug dalykų, kurie į žodžius nesukrenta.

Abi naktis užmigti buvo sunku. Galvoje sukos filmukai apie tai, kaip geriau galėjau visa tai išspręst, nuoskauda, dėl kantrybės stokos, noras grįžt, įmanomi gražūs momentai ateityje, mums gyvenant atskirai: retesni, bet kokybiški susitikimai, kuriuose visas mano dėmesys jam, o jo – man. Pasimatymai ir kiti dalykai, kuriuos aklai praleidome, staigiai įšokę į šitą santykį. Nusiraminus prisimenu, kad proga tam jau senai buvo, užmerkiu akis ir užmiegu.

Abi dienas jaučiaus gana gerai ir darbingai, pradėjau mankštintis, atrodo pasaulis vėl įgavo savo kontūrus ir aiškumą. Vilnius vėl švelniai priglaudė ir parodė savo gražų veidą. Tačiau bekalbant, bevaikštant, bedirbant, širdis karts nuo karto stuktelėdavo kiek kitaip, nei įprastai ir kūnu lyg vėsi banga perbėgdavo švelni melancholija. Ji užplūsdavo kiekvieną lastelę taip lengvai, bet tuo pačiu taip ryškiai, ir staiga visas pasaulis ir pati aš sau pasirodydavau tokia sureali. Štai, einu gatve, kalbuosi ir viskas kaip anksčiau. Štai esu apsupta draugių, jaučiu stiprų palaikymą, man leidžia bambėti, kalbėti tą patį per tą patį, kol išsivalysiu ir atrodo, kad viskas kaip ir anksčiau. Jaučiuosi kaip nuotraukoje, kur momentas įstrigęs, ir visos bėdos ištirpusios amžinose šypsenose. Viskas kaip anksčiau. Mane palaiko draugai, Vilnius vėl rodosi visu gražumu, aš jaučiuosi gan ramiai. Lyg tų metų net nebuvę. Lyg jis buvo tik spalvotas sapnas, įsikirtęs širdin taip giliai, kad atsibudus sunku jo nusikratyt. Labai siurealu. Absoliučiai keista.

Kartais atsimenu, dėl ko viskas vyksta ir tada pradedu leistis amerikietiškais kalneliais. Tai pykstu ant savęs, kad leidau plepalams įsirausti į mano širdies gilumą ir apkartint viską, ką gražaus beturėjome, uždegti žalią paranojai ir nepasitikėjimui. Tada pykstu ant jo, atsimindama, kaip negražiai tądien su manim kalbėjo ir paprašė išeiti, o tada pasirinko leisti laiką su mergina, kurios ryšys su juo tapo kertine mūsų konflikto dalimi. Kaltinu save, kad pamečiau sąvoką aš, taip įsinėrusi į mūsų santykį, apleidau draugus ir veržlumą mainais į galimybę būti patogiai. Kaltinu jį, per metus taip ir nenusprendusį ko nori ir ko jam reikia, nesugebėjusį atsiduoti ir įsiklausyt į mano interesus. Taip ir daužau plaktuku sau per galvą lyg teisėja, kiekvieną akimirka vis duodama kitą verdiktą, kol galop pavargstu nuo kvestionavimo „kas kaltas?“ „kodėl?“ „kaip?“ ir telieka vienas teiginys: mums tiesiog neišėjo. Ir jis toks baisus, toks galutinis, nušluostantis visą viltį ir perspektyvas toliau projektuoti, statyti tiltus tarp mudviejų. Jis toks baisus, nes tai paskutinė naujiena, kurioje žodis mes dar vis galioja man ir jam. Toliau atskirai. Baisu.

Ir štai aš sėdžiu namuose, kur mano netvarka persimaišiusi su jo, ant palangės stovi jo augalai, o dėžėse dulksta daiktai, per tris mėnesius taip ir nenusprendę susirasti šiame but sau vietą. Nežinau, kaip jaučiuosi. Negaliu pasakyt, kad man blogai lygiai taip pat, kaip ir teigti, kad man gerai. Aš tiesiog esu čia. Sėdžiu ant kėdės, kaip visada neatlieku darbų laiku. Nežinau, ką atneš kita minutė, o ką – kita diena. Kaip ir nieko ant šios žemės naujo, tik atskirais keliais patraukė dar viena pora. Tikiuos jiems bus geriau.