knownothow - Tumblr blog

[knownothow]

Kaip tinkamai pradėti pasakojimą ir jo nepakreipti netinkamų atspalvių labirinto link? Kitaip sakant, kaip paprastais žodžiais papasakoti apie švenčiausią vietą Indijoje neperlenkiant lazdos? Galima į viską žiūrėti paprastai - yra senas miestas prie upės kur gyvena indai, kurie rytais prausiasi upėje, o vakarais garbina upę. Kai indas miršta, jį sudegina prie upės ir pelenus supila į upę. Arba kaip mums yra sakę žmonės, kurie yra girdėję apie šį miestą - mes esame mieste, kuriame prie upės “degina lavonus” - skamba nekaip. Dalykai dažnai skamba ne kaip. Didžioji dalis lietuvių virtuvės patiekalų skamba nekaip, jei juos pabandžius apsakyti. 

Visgi kaip objektyviai vertinti tai, ką šiame mieste matai? Kaip pažvelgt į viską ne kaip kitataučiui, kurį saugo laiko patikrintas psichologinis savisaugos mechanizmas, viską skaičiuojantis vakarietiško pasaulio algoritmais? Jei į viską Indijoje bandytum žiūrėti būtent taip, tai “vaikeli” laikykis įsikibęs savo kėdės, nes net mums pažįstami vakarietiško gyvenimo elementai, tokie kaip restoranų tinklai ar paslaugų tiekėjų atstovybės čia atrodo kaip iš postapokaliptinio fantastinio filmo. Manau, tai mūsų bėda, jog mes norime sutvarkyti pasaulį, viską primatuoti ir prikirpti savo instrumentais. Tiesa pasakius smalsu būtų pamatyti kaip gyvenimas susidėliotų, jei čia gyventų 1.3mld lietuvių, kaip atrodytų toji pasaulio tvarka. Taigi esame mieste, kuriame prie upės “degina lavonus”. 

Labai įdomus miestas. Šiame mieste labai daug tikėjimo, labai daug šventyklų, labai daug žmonių. Mes kaip žmonės ragavę tikėjimo ir matę bažnyčių, galime pasakyti, jog šventyklos čia mažos ir veiksmas jose vyksta kitaip. Mes šventyklas esančias Varanasi mieste lankėme kelios dienos prieš jų nacionalinę šventę Holi. Tuo metu į šį šventą miestą suplūsta daugybė indų ir visi jie eina ieškoti laimės. Kiekvienas eina į tą šventyklą, kur garbinama Dievybė atsakinga už dalykus, kurių tu nori - ar tai būtų pinigai, ar šlovė, ar sveikata. Šventyklos nedidelės, bet jų ir paskirtis kita, jose nesijauti “mažas”.  Kiekvienas atėjęs kažko prašyti ar dėkoti, atsineša auką - pieną, aliejų, žiedlapių, kvapų ir pila, tepa ar barsto ant aukuro. Aukurai, kuriuos mes matėm, atrodė tarsi gyvi, tarsi jais tekėtų pieno ir alieju versmės. Tas kiekis visko tiesiog liejasi aukuru žemėn, latakais grindimis - iki užpildo voneles ir teka tolyn lyg šaltinis. 

Viskas kas čia vyksta ne todėl, kad čia atvažiuoja turistai. Žmonės čia taip gyvena, čia jų realybė. Tiesa pasakius, turistų čia vienetai, juos susitikdavom vaikštinėdami Gango pakrante. Čia viskas keista, jautiesi tarsi atvykęs į milžinišką festivalį, kuriame jau esi buvęs. Nuolat persekioja keistas jausmas, jog viskas čia yra sava ir pažįstama, gal todėl, kad būvimas čia primena parytinį sėdėjimą prie laužo kai ratu ima suktis taikos pypkė - visi žiūri į ugnį ir vienas į kitą, būdami čia ir dabar, su savimi ir visais. Visi tarsi supranta kur yra ir kas vyksta, niekam nesvarbu, nei kas tu nei iš kur tu, nes jei jau esi čia, tai esi vienas iš visų, kurie yra čia, savas kaip visi. 

Labai keistas miestas. Stovi ir žiūri kaip šeimos vyrai atneša artimojo palaikus. Moterys nedalyvauja pasibūvime prie laužo, nes kaip sake vietinis - jų širdys silpnos, gali pult į ašaras. Malkas laužui parduoda vietoje, pinigai už kilogramus, kiek supratom iš nuogirdų, tai kokybiškam laužui reik septynių tūkstančių rupijų, kas maždaug yra apie šimtą eurų už kelionę į nirvaną. Jei norit, jog kūnas nirvaną pasiektų greičiausiai, galima pirkti sandalmedžio malkas, kurios atsieis apie penkias dešimtis tūkstančių rupijų. Skaičiuojant gatvės maisto porcijom, kainuojančiom po keturias dešimtis rupijų, tai labai brangus malonumas. Degyklos tarsi meditacinės stotelės, kuriose gali realiai paskęsti apmąstymuose apie tai, kaip viskas laikina, kaip viskas vyksta čia ir dabar, kaip mes atsidūrėme čia, kas iš vis tie mes, kiek tokių mes buvo prieš mus ir kaip bus kai mes būsime ten, o kiti stovės ir žiūrės į mus. Kaip ugnis akimirka po akimirkos iš tavęs daro didelį dūmų šou aplinkiniams. Nežinau kas labiau išliks prisiminimuose, vaizdas kaip dega kūnas ar tas kvapas, kurį atneša besisukiojantis vėjas. 

Labai keistas miestas. Kiekviena praleista čia diena vis labiau plauna suvokimą apie pusiausvyrą tarp galvojimo apie egzistenciją ir būvimo joje. Apima labai keistas jausmas šventyklų sienose matant sanskrito žodžių vertinius, kurie mūsų kalboje reiškia lygiai tą patį. Tarkim pasakojimas apie “tamas” (tamsą), kuri yra būvio estetika pasižyminti letargu ar tiesiog neveiksnumu, čia kogero bus ta “taip vadinama” dvasinė tamsa. Jautiesi tarsi einant labirintu atgal - žingsnis po žingsnio, karta po kartos, laiku ir erdve, vingis po vingio atgal į pradžią, prie upės kur gyvena žmonės. Žmonės, kurie bando rasti būdą kaip būti kartu, kaip tvarkytis su tuo ką gyvenimas jiems duoda. Kaip būti didelėje krūvoje kitų žmonių ir nemirti nuo būties, kaip mokėti praustis ir kvėpintis, kaip mokėti rūpintis savo kūnu ir dvasia, kaip mokėti perduoti patirtis ir surastus atsakymus žmonėms, kurie gyvens toliau, taupytį jų laiką, kad jiems nereikėtų ieškoti to, kas išmokta ir surasta, kad jie galėtų užsiimti tuo, ką jiem reikia nuveikti per jų pačių būvį. Būvimas čia tarsi būvimas “civilizacijų pradžios” gyvajame muziejuje. Gali išsižiojęs valandų valandom badyti pirštu į dalykus aplinkoje ir sakyt šitą esu mates mūsų pasaulyje. Kiek daug visokie žmonės yra visko parvežę iš čia į mūsų pasaulį. Nenuostabu, jog šis kraštas nuo seno vilioja mūsų keliautojus savo kvapais, skoniais, pasakojimais ir turtais. Jaučiu jog mes irgi negrįšim tuščiomis. Nebijokit – važiuokit, čia visiems visko užteks. 

Mums patika miestas kur degina lavonus, jei kas klaus taip ir pasakysim ir dar pridėsim jog matėm Gangą.

[knownothow]

Pastovus kliuvinys mūsų mintyse, vienam tai visų pasakų pradžia, kitam absoliutus košmaras. Nuostabi situacija mūsų poroje - mes atspindim tuos du Indijos fanų kraštutinumus. Vyriškas pradas manyje mato tik apgaules, sunkumus, purvą ir kančias, tuo tarpu mano pati mintyse alpsta nuo kvapų, spalvų, skonių ir garsų. Metų metais susidūrus mūsų Indijom, manoji laimėdavo ir mintyse beužgimstanti kelionė pasibaigdavo net neprasidėjus.

 Indija. Jos net mintyse nėra su kuo palyginti. Tie atgarsiai, kurie pasiekia “senajį pasaulį” (kaip pasakytų amerikiečiai), Joga, Ajurveda, smilkalai, spalvoti skudurėliai. Tie lietuviai, kuriuos matome šokančius ir dainuojančius Vilniaus senamiestyje. Kokio stiprumo turi būti pirminis šaltinis, jog informacija nuvilnytu taip toli ir taip smarkiai išmuštų lietuvį iš jo natūralaus būvio, jog paliktų šokantį ir besišypsantį, piktų spoksuoklių apsupty. Stipru. Laiko pasaulio pažinimo pamokai lieka vis mažiau, argumentų dvikova pralaimėta, vizos gautos, skrydžiai nupirkti, iš visos sukauptos informacijos sudėliotas saugiausias įmanomas planas ir visgi, nors mes ir neskrendam į kitą planetą, jau abu suprantam jog skrendam į kitą pasaulį – taip sakė visi. 

 Pirmoji stotelė buvo Delhi ir vienos dienos išvyka į Taj Mahal. Mes kaip ir norime ką nors papasakoti, bet buvom tiesiog ištikti paralyžiaus, nuo taxi vairuotojų oro uoste, nuo viešbučio, nuo nuolatinio itampos jausmo, nuo to ką matėme pro taxi langus, nuo kvapų, nuo žmonių. Viskas kaip žiūrint filmą nesuprantama užsienio kalba, tereikia pertraukėlių metu duoti pinigų, kad gautum maisto ir dar duot pinigų jei nori kažką daugiau pamatyti ar pačiupinėti. Nors tai nėra visiška tiesa, tiesa ta, jog Indija gali būti labai sudėtinga arba labai paprasta. Gal net daugiau kaip stalo žaidimas nei filmas. Retai kada filmą smagu žiūrėti antra kartą, nebent jis yra vienas iš “tų” filmų. Su stalo žaidimais kitaip. Pirmas kartas skirtas išsiaiškinti ar tau patinka žaidimas, kaip jis veikia, kokios galimybės ir tikslai. Jei viskas tinka, antrą kartą žaidžiant akys žiba, nes žinai kas kaip. Šį kart mes žaidėm pirmą kartą ir sukčiavom, nes turėjom krūvą kontaktų ir patarimų iš patyrusių žaidėjų. Tad nebuvo jokių bėdų su taxi ir ponas Gupta buvo maloniausias senjoras kokį esame matę. Sėdėdami jo automobily jautėmės saugūs ir ramūs, kas manau tokiose kelionėse yra svarbiausia. Jei tikrai planuojate vykti į šią šalį susirinkite visą įmanomą informaciją. 

 „Į Naująjį Delį savarankiškai atvykę turistai, ypač tie, kurie yra rezervavę viešbučius ir kurie atvyksta naktį, turėtų saugotis taksistų apgaulės. Delio oro uoste įsikūrusios iš anksto apmokamos, patikimos taksi tarnybos (pre-paid taxi service), bet kitų taksi įmonių arba autorikšų vairuotojai dažnai nuveža turistus į kitą viešbutį arba melagingai tvirtina, kad užsakytasis viešbutis neegzistuoja arba neveikia, o tada pasiūlo itin brangias kelionių agentūros paslaugas. Nemažai užsienio turistų dėl tokių apgavysčių Delyje patyrė didelių materialinių nuostolių. Siekiant to išvengti, rekomenduojama užsisakyti pasitikimo paslaugą iš viešbučio, kuriame apsistosite. Lietuvos piliečiai, nukentėję nuo vairuotojų apgaulių, raginami kreiptis į policiją ir apie nusikaltimą pranešti Lietuvos ambasadai.“ Citata iš https://keliauk.urm.lt/location/indija 

 Už asmeninę fotosesiją dėkojame mūsų gidui, kurio tikrasis pašaukimas neturėtų likti nepastebėtas ;)

[knownothow]

NEXT LEVEL - INDIA

[knownothow]

Ar neliūdna? -Ne.

Kad ir kaip smagu buvo keliauti tryse, bet išsiskyrimas su Stella širdelės nesuvirpino. Vietname nėra vietos tikrai Romantikai. Kad ir kaip viskas čia gražu, įdomu, bei smagu, visalaik jauti jog virš tavo galvos kybo lentelė su tavo vizos galiojimo laiku, paskaičiuotom finansinėm perspektyvom, bei tau nesuprantamu aprašymu vietnamiečių kalba. Visos kelionės metu tvyrojęs jausmas jog važiuojam karusele, ėmė pypsėti pasiekus paskutinę stotelę. Beliko tik pasižiūrėti į nuotykių partnerį pasidžiaugti viskuo ką patyrėme ir užleisti vietą kitiem.

Paliekant šią karuselę jausmas tarsi bandytum atsisveikinti su seneliais. Kad ir kaip bandytum išsisukinėti - niekas tavęs be derybų ir lauknešėlio nepaleis. -”Kada dabar vėl aplankysit?” -”Turit pavalgyt?” Reikia susikaupti, susitvarkyti ir išsipirkti leidimą išeiti pro duris. 

Stellą pardavėm per penkias minutes - linksėjom galva ir dėl nieko nesiginčijom. Atrodo net patys pirkėjai (vietiniai - perpardavinėtojai) pasimetė, kai negavo progos pasiderėt. Neliko laiko perduoti mūsų draugės į kitų keliautojų rankas. Atvirai sakant, taip net ir geriau. Mūsų draugė turėjo labai nenuspėjamą charakterį, kas reiškia jog niekad nežinojom kada kas sugęs ir kokios bus to pasekmės, tad visiškai nenorėjom rizikuoti kitų žmonių laime. 

Pirkėjai laimingi - mes laimingi. Mūsų draugė virto sauja kupiūrų, kurios ištirpo virsdamos puodeliais, saldumynais, kava ir visokiais kitokiais prisiminimais. Atsidusom išlipę iš Vietnamo - senelių namų durys užsidaro ir viskas staiga virsta ramybe. Viskas kuo kasdien gyvenom dabar atrodo kaip filmas, kurį kažkada matėm. Ar žiūrėtume dar? Be abejonės!

[knownothow]

Kur mes? Vietos pavadinimas ir istorija nėra atsakymas į šį klausimą. Atmetus miestų pavadinimus, bei piliečių vientisumą, viduje dažnai viskas persidėliodavo. Kiekviena situacija vis tiksliau ir tiksliau lipdydavo Vietnamo suvokimo skulptūrą. Mūsų susiformuotas suvokimo padaras virto komunikuojanciu vedliu vis dažniau patariančiu ką nors naudingo. Jo dėka kelias nuo minties iki stovėjimo milžiniškame gėlių šiltnamyje virto akimirksnio sprintu. Nėra laiko stovėti išsižiojus, reik dar daug visko pamatyti. Reikia pasidžiaugti propogadiniais plakatais, paskanauti visko ką tik galimą paskanauti, pabendrauti su visais kurie netyngi su tavim pabendrauti, reikia pabandyti sudėti visus taškus ant “i” ir nesukti galvos dėl to jog mūsų suvokimo skulptūrai trūksta masės. Niekas juk iš tikro nežino kada yra gana, nes pabaiga visą laiką ateina per anksti.

[knownothow]

Visos kelionės metu mes “pardavinėjom” kelialapius į Neringą. Jei kas nors iš sutiktų žmonių paklausdavo, o kas gero toje Lietuvoje, mes choru atsakydavom - Neringa. Sekdavom pasakas apie kopų užpustytus kaimus, bei neregėto grožio kraštovaizdį ir štai atsidūrėme svečiuose pas “Veringą”. Jei nelygintume kopų raukšlių tai ši vieta yra pasakų pasaulis. Lakstyti po kopas dviese persekiojant karves yra vienas iš tų dalykų, kurių šiaip nesugalvotum.

Užsilipom ant didžiulės kopos ir gerą pusvalandį vaikštinėjom apie vėjo supūstytą smėlio “skulptūrą”. Jei tokia vieta būtų kur nors senąjame žemyne ji būtų aptverta ir niekam neprieinama, bet kolkas čia laukiniai vakarai ir patirti kažka magiško šioje vietoje vis dar nieko nekainuoja. Neapsakomas jausmas kai aplink tave driekiasi beribiai smėlio klodai, o karvės įsipaišę į šį peizažą atrodo mažų mažiausiai surrealistiškai.

Vis tik palikę šią vietą nusprendėm jog Veringa nors ir įspūdinga vaizdu, bei dydžiu (kaip ir viskas Azijoje), tačiau smėlis čia nekvepia gintaru, bei žmonių išgyvenimais. Rodos net apleistas smėlio karjeras turetu daugiau ka papasakot. Nė kiek nesijaučiam apsijuokę pardavinėdami kelialapius į Neringą. 

[knownothow]

Vietnamas - bus taip ir ne kitaip. Čia viskas logiška: tu važiuoji ir nori atsigerti - štai moteriškė jau traiško tau cukranendres, jei nori valgyti - kavinė ar ne kavinė, senelis kaip mat pataisys kiaulytės su troškintais špinatais, tik pasakyk ko nori ir mes pasakysim kiek, mes, už tai norim. Rodos cia niekas neturi bėdų su aritmetika - viskas paskaičiuota. Gyvenimas čia paremtas skaičiais - paplūdimiai, kuriuose gali maudytis, yra tik ten kur jie neša daugiau pelno nei žvejyba. 

Hoi An - kai nori nusipirkti romantikos ir odinę striukę. Kiekvienas vakaras čia kaip maža šventė, tarsi žmonės vieną dieną nusprendė gyventi pasinėrę į popierinių šviestuvų, sodrių smilkalų, bei gyvos muzikos idilę. Ją tik retkarčiais leista sudrumsti močiutėm siūlančioms pirkti žvakę/laivelį ir dviračiam/krėslam, kurie ratais skalaudami išsišiepusius senjorus nenustoja skalambyti miniom turistų. Yra kaip yra ir niekas čia nesigaili savo pasirinkimų, niekas nesistengia būti kažkuo kuo nėra. Mintim apie tai kaip viskas galėtų būti ar koks tu galėtum būti nėra vietos, nes buvimas tuo kas esi suvalgo visą laiką. 

Bus taip ir ne kitaip - skamba kaip identitetas ir net nesvarbu tikras jis ar ne.

[knownothow]

Rodos kilometras po kilometro šlifuojant keliavimo estetiką, priartėjom prie dabarties - pusiaukelės tarp pradžios ir pabaigos. Erdvės, kurioje nėra starto ar finišo baimės, tai erdvė, kurioje tavo pasirinkimų nelydi dvejonės ar abejonės. Rankos automatiškai žongliruoja kamuoliukais ir nors iš šalies, tai atrodo įspūdingai, tau tai vieni niekai.

Keletas dienų iš eilės nesutikom jokių turistų, rodos mes vieninteliai renkamės šiuos kelius - vedančius į nesuvaidintą vietinių kasdienybę. Rodos, krisdami iš realybės kritom taip toli, jog pataikėm į natą, esančią keliom oktavom žemiau ir dabar koja kojon žengiam su savo naujai susiformuotais personažais. Džiaugiamės kai vietiniai mus pasikviečia pabūti kartu, nors vis dar nesuprantam ką jie šneka, bet jau suprantam ką jie nori pasakyti. Jie nesupranta ką mes šnekam, bet išmokom parodyti, o jei tai nepadeda - šypsomės. Pamačius šypseną nejučia kiekvienas virsta geros valios ambasadorium ir stengiasi duoti tiek kiek gali. 

Atkarpa po atkapos, kaimas po kaimo, viskas kartojasi - susipažinimas, bendravimas, atsisveikinimas. Mes tiesiog žongliruojam ir mėgaujamės tuo kas vyksta. Kai pokalbyje užsimezga juokas, kai tiesiame kelyje atsiranda posūkių, kai pamačius kažką, kas iškrenta iš realybės - sustoji ir fotografuoji. Jauti jog tai ir yra tie perliukai kuriuos parsivešim namo.

[knownothow]

Krentant iš konteksto

Vietnamas pilnas tokiu smalsuolių kaip mes - neturinčių veliavėle ginkluotos mamos, genančios juos per burbuliuojančią Vietnamo kasdienybę. Mes, kaip maži vaikai palikti be priežiūros, saujomis semiam ir valgom smėlį bandydami patenkinti savo smalsumą.

Įsivaizduokit į savo kasdienybę įsiveržiančius du realybėje nesigaudančius kačiukus. Mes nesuvokiame daugybės moralės ir estetikos sluoksnių gaubiančių Vietnamiečių buitį, bei elgseną. Gal derėdamiesi su sena močiute dėl ananasų elgiamės kaip baisiausi akiplėšos - gal derėtis su vyresniais nepriimtina. Jausmas tarsi draugaujant su žmogum iš kitos mokyklos - nežinant jog jis klasės keistuolis, kurio draugijos visi vengia. Ar dabar su tavim irgi niekas nebendraus? Vienaip ar kitaip visiškai nesvarbu - jei pakelės kapinaitės vilioja pasakiškais vaizdais, mes sustosim ir klaidžiosim po jas kol priragausim pakankamai smėlio.

Eilinį vakarą, būdami netoli žvejų kaimelio, sustojome palydėti saulę. Skamba nekaltai, bet vietinių akimis mes, ko gero, buvom panašūs į jūra besimėgaujantį briedį Neringos paplūdimyje. Kas mes, kokia kalba šnekam, kodėl mes čia, kur mes eisim, ką darysim - žybsėjo vietinių akys. Kelios akimirkos ir mes jau įsisukę ant lieptelio “šaudom” saulėlydį. Per tą magišką laiką, kol tirpsta saulė, mes matom kaip žvejai mažais laiveliais parplaukia namo ir smalsiai stebėdami mus ir mūsų įrangą juda link namu, net neketindami atsigręžti ir pasigerėti nuostabiu vaizdu. Po keliolikos minučių briedžiai jau sušokę ant savo ožkos birbina naktinių nuotykių link.

[knownothow]

Ieškant informacijos kaip “teisingai” pervažiuoti Vietnamą motociklu, akys kliūna už kelionę išgyvenusių žmonių subrandintų perliukų. Blog’ai, žingsnis po žingsnio aiškinantys kaip pirkt, važiuot, parduot. Vandens apytakos ratą primenantys piešiniai, aiškinantys motociklų gyvenimo ciklą. Video, pasakojantys apie tai, kaip sustabdytam policijos reik kuo greičiau kišt motociklo raktelį į kišenę. Vietinių pardavėjų kreiva šypsena, susiformuojanti išgirdus, jog šiuo daiktu bandysim įveikti jų gimtinę. Šiuose išminties kloduose nesunku surasti vieną bendrą vardiklį - faktas, jog bent kartą per kelionę tavo pigus motociklas pasiims kelias dienas atostogų garaže.

Stella sugalvojo jog laikas atostogauti vos įvažiavus į Phung Nia nacionalinį parką. Ji demonstratyviai papylė ant kelio galines žvaigždes “cush drive’ą” ir nusimetus grandinę tiesiog sustojo kalno papėdėje. Akimirksniu, lengvai tarsi upelis po kojom plaukęs Vietnamo asfaltas, virto kietu pagrindu. Mintyse visi planai greit persidėliojo į planą B, kuris reiškė jog mūsų damutę reikia stumti 12 km iki artimiausio miestelio. 

Po valandėlės, intensyvaus “cardio” stumiant motociklą, mūsų kelias netikėtai persipynė su kažkur į priešingą pusę važiuojančiais vietiniais. Vyrai sustojo, pažėrė krūvą nesuprantamų garsų, į kuriuos atsakėm rodydami į galinę žvaigždę, tada sekė sauja kitokių garsų, bei demonstratyvių gestų, į kuriuos teko atsakyti motociklo užkūrimu ir patikinimu, jog kuro mums tikrai netrūksta. Tada besiblaškantys vyrų žvilgsniai grįžo prie galinio rato. Kelios sekundės tylos sprogo garsiu juoku, bei šarados forma pateiktu klausimu “Ar neturim virvės?”. Nespėjom pradėti purtyti galvų, kai vienas iš vyriškių jau buvo spėjęs įsisukti į šalia augančias lianas. Vienas, du, trys ir jau turėjom supintą lianų trosą. Klausimus uždavinėti laiko nėra, sėdi ir važiuoji, bandydamas atkartoti visą gyvenimą vietinio tobulintą vairavimo stilistiką. Iš visos kelionės miestelio link supratom tik tiek, kad visiškai neišmanom kaip reikia trumpint kelią važiuojant ganyklom, bei nebaigtais tiesti keliais. 

Kad ir kur tą dieną važiavom mes ar mūsų galbėtojai, netikėtai visi atsidūrėme prie bendro stalo, keldami tostą vienadienių atostogų proga.

[knownothow]

Aikčiojimai virto sutartine - “Na, gražu gražu”. Ramiai kartodavom, tai perlipdami kiekvieną kalną ar kirsdami eilinę upę. Visiškai apsipratom prie savo kaip “keliauninkų” personažo - Ieva be vargo kapojo kainas perkant maistą, o aš rodos tapau visaverčiu eismo dalyviu.

V: Pamenu kažkada vėluodamas lėkiau automobiliu iš Vilniaus į Druskininkus ir patekau į kamštį. Nepamenu ar kelyje buvo avarija ar kažkokia kita kliūtis, pamenu tik tai kaip žvilgsniu susitikau su pakelėje žolę rupšnojančią karve. Tas vaizdinys tiesiog išspyrė mane iš stresu, bei nerimu pritvinkusios erdvės galvoje. Visiškas abejingumas spinduliuojantis iš žalmargės akių sudėliojo atskaitos taškus suvokimo žvaigždėlapyje - mūsų galaktikos taip toli viena nuo kitos, jog rodos gyvenam skirtingose Žemėse. Toks pat jausmas apimdavo kai bežiūrint į pasakiško grožio Vietnamo kraštovaizdžius ir ten gyvenančių žmonių kasdienybę, pasamonėje išnirdavo gimtojo Vilniaus siluetai, bei suskambėdavo riedančiu troleibusų simfonijos. Čia visai kitas pasaulis, kuriame dažnai pasijuntam lyg paralelinėje Žemėje.

Jog mes čia visiški ateiviai teko įsitikinti vieną vakarą ieškant kur nakvoti. Navigacijoje atrodęs gan didelis mistelis, kuriame ruošėmės nakvoti, realybėje tebuvo keliais namais pabarstyta kalno papėdė. Vilties čia teikė tik vienas namas, kuriame vis dar degė šviesa. Pabarbenus į vartus, iš namo išėjo smarkiai nustebęs vyriškis. Po netrumpos diskusijos gestų kalba, į mūsų prie dešinio žando priglaustų delnų gestą, gavom atsakomajį šypsnį ir rankos mostą rodantį namo link. Po to sekė durstymas pirštais į ivairius objektus: vietą kur stovi motociklai, duris, rašomaji stalą su kompiuteriu, pakabintą švarką su antpečiais, kalendorių su meškos nuotrauka, kėdes, arbatinuką, keistą gėrimą ant stalo, artimųjų nuotraukas telefone, vėl į keistą gėrimą ant stalo. Mums beliko atsikirsti apsnigto Vilniaus vaizdais ir stebėti kaip vyriškio akyse ima mirguliuoti suvokimas. Per vakarą išsiaiskinome jog apsistojom Girininkų būstinėj, jog mūsų draugas tikrai nėra matęs sniego ir tikrai nežino kas ta Lietuva, jog jis turi tris paaugles dukras, kurios tikrai nepatikės su kuo jų tėtis pasidarė “selfie” ir tai, jog keistas gėrimas ant stalo yra “dzikų” naminė. Rodos visi sėdėjom prie vieno stalo, bet matėsi jog girininkui mes tebuvom keistas kito pasaulio vaizdinys.

[knownothow]

Diena iš dienos skalaujami lietaus ir purvo apsivalėm nuo beprasmių minčių. Nebeliko vietos verkšlenimui dėl pastoviai šlapių batų ar nuo šalčio drebančių rankų. Rodos naujas kelionės būdas įgavo savo formą ir ritmą. Atsikeli, ieškai maisto, važiuoji, aikčioji nuo vaizdų, sustoji, geri kavą, važiuoji ir aikčioji toliau, grožiesi saulėlydžiu, pradedi drebėti nuo šalčio, stoji miegoti. Dažniausiai per dieną įveikiam apie 140 kilometrų, kuriuos būtų galima prilyginti devynių valandų veiksmo filmo peržiūrai. Čia viskas kitaip. Rodos kiekvienas nuvažiuotas kilometras vis labiau ir labiau įsuka vidinį laikroduką, tad norisi “sučiulpt” viską kas aplink, veidu trintis į džiunglėmis apaugusius kalnus, kad tik kuo ilgiau išsilaikytų šios kelionės aromatas.

Šį norą puikiai iliustruoja netikėtai sutiktas drugelis. Nusileidus saulei iki nakvynes vietos buvo likę apie trisdešimt kilometrų arba kitais matmenimis - valanda naktinio kelio. Žinojom jog teks sustoti ir iškraustyti tašes, nes tik apsimuturiavus visais turimais drabužiais nustoja drebėti rankos, o tai labai palengvina vairavimą. Nurišinėti ir kraustyti tašes yra vienas iš tų mažų darbelių, kurio abu vengėm, nes kuprinės prie rėmo pririštos elestinėm gumom, kurios laiko ne tik kuprines, bet dar ir vandens butelius, maišelį su bananais, stovus ir krūvą kitų smulkmenų, tad kiek įmanoma ignoravom šaltį ir džiaugėmės žvaigždėmis, mėnesiena nutviekstais kalnų siluetais, bei pakėlėse ir virš galvų žybsinčiais jonvabaliais, kurie vis bandė ištrinti ribą tarp žemės ir dangaus. Kai nebeliko jonvabalių, o mėnesiena liko už kalno - nusprendėm sustoti. Ant centrinės kojelės pasikėliau vis dar burbantį ir šviečiantį motociklą, ir abu kibom į kuprinių nusegimo operaciją. Kol atkabinom kuprines motociklas spėjo užgęsti ir jo skleidžiamą šviesą pakeitė išmanieji telefonai. Apsirengus ir susitvarkius beliko gražinti kuprines į vietą. Beieškant proceso metu pasimetusių elestinių gumų, pastebėjom jog ne mes vieni buvom užsiemę. Ant maišelio su bananais buvo nutūpęs didžiulis drugelis - kaip lietuviška naktinė plaštakė, tik delno dydžio ir su didelėmis juodomis, bei siaubo kupinomis akimis. Plaštakė straubliuku buvo pradūrusi maišelį ir vieno iš bananų žievelę. Atrodė kaip nepilnametis pirmą kartą įsmukęs į klubą ir bandantis susileisti į save tiek gėrimų, kiek fiziškai įmanoma. As naiviai tikėjausi jog naktinė plaštakė pamačius į save nukreiptą švieselę išsigas ir nuskris, bet rodos ji dar įnitringiau ėmė čiulpt tą bananą. Plyšom juokais, o ji nenuskrido tol kol neatplešėm nuo maišelio. Gaila, kad tik atplėšę pagalvojom jog reikėjo ją nufotografuoti ar nufilmuoti. Kad ir kaip norėtume viską “parsivežti” iš šios kelionės, bet gaila, kad tai tiesiog neįmanoma...

[knownothow]

Kelios dienos lietaus ir nakvynės miesteliuose, apie kuriuos informacijos stokoja net google - smagi kelionės kelionėje pradžia.

Galvoje vis sukosi pasakojimas apie varlę ir lėtai kaistantį vandenį puode. Abu pamenam kaip rimtai mes ruosėmės kelionei į Aziją, kiek ilgai rinkomės kuprines ir viską ką į jas sudėti, kaip darėmės skiepus nuo viso pasaulio blogio (nes visi daktarai mum paaiškindavo jog ten yra labai labai pavojinga) ir tikėjom daug kuo ką matydavom youtube. Pamenu kaip atskridus į Bankoką pirmą kartą gatvėje nusipirkom vietinio maisto ir tik gerai nusitrynę rankas dezinfekuojančiu skysčiu nedrąsiai pradėjom jį valgyti. Kur dabar tas skystis? Kad ir kiek informacijos būtume surinkę, realus atsvaros taškas atsiranda tik tada kai pats atsiduri toje realybėje. Tada akimirksniu išlenda visos ylos. Jei važiuotume antrą kartą ko gero pasiimtume tik mažas kuprinytes su fotikais į rankinį bagažą, o visą kitą nusipirktume vietoje už kruopelytę to ką sumokėtume Lietuvoje. Čia vyksta lygiai toks pat gyvenimas kaip senąjame žemyne, tik jis visiškai su juo nesusijęs. Tad faktas jog motociklu lekiam per Vietnamą šią akimirką atrodo toks pat paprastas kaip ir juokas, kurį jis būtų sukėlęs prieš iškrendant į Aziją.

Faktas jog šiame pasaulyje mes visiški ateiviai, net pasislėpus po apdarais, šalmais ir kaukėm kiekvienas kelyje sutiktas žvilgsnis virsta rankų mostais ir šūksniu “hello”. Mes šiame pasaulyje ištirpstam taip gerai, kaip akmuo arbatoje. Jausmas lyg būtume žvaigždės, visi nori pabendrauti, visiem įdomu iš kur, ką čia darom ir kur keliausim toliau. Dažnai vienas kito klausiam ar močiutės Lietuvos kaimuose taip pat džiaugtųsi nepažystamais, arba kaip viskas atrodytų jei azijietis su motociklu, vėlų vakarą ieškotų kur nakvoti, kokiuose Švenčionyse ar Alytuj...

[knownothow]

Final Level - Vietnam

[knownothow]

“Halong bay” vieta labiausiai verta aplankyti Vietname anot daugelio kelionių puslapių. Negalime ginčytis, tai tikrai įspūdingo grožio vieta, nieko panašaus nebuvome matę, bet visą laiką yra “bet”. Matyt mums, kaip daugumai išlepusių europiečių svarbu yra pateikimas. Pripratome valgyti antisanitarinėmis sąlygomis ir mėtyti šiukšles ant žemės po stalu, bet pilnai įsisavinti vietnamietiško atmestinumo ir atgrasumo dar nesugebam. Vis pasigendam tos vakarietiškos estetikos apraiškėlių. Masei vietnamiečių tiesiog nesvarbu juos supanti aplinka. Jiems svarbu kas yra čia ir dabar - rankose, burnoje, prieš akis. Atrodo jog jie tiesiog neturi tos trečios akies pasąmoningai stebinčios kiekvieną tavo paties veiksmą ir pastoviai uždavinėjantį estetinius klausimus: ar galima būtų tai padaryti geriau, švariau, gražiau. Vietname viskas paprasčiau - jei kažką darai, tai turi būti greita, pigu ir efektyvu. Vaikštant po Hanojaus gatves matai kaip bendras suvokimas formuoja jų aplinką. Rodos jog vienas kaimynas sugalvojo pardavinėt striukes ir jo smūgis pasiekė pinigų maišą, tada jo kaimynas tiesiog ėmė daryti tą patį, nes jei kaimynui pasisekė, tai ir jam pasiseks - rezultate visa gatvė pardavinėja striukes ir muša vienas kito pardavimus. Tuomet kažkas sugalvojo, jog jei jis įkyriai kvies pas save į parduotuvę, tai jis parduos daugiau - rezultate visa gatvė pardavinėja striukes ir įkyriai kviečia tave pirkti pirkti pirkti.

Taigi visai nenuostabu jog trumpai paplaukiojus po “Halong bay”, tavo laivelis sustoja tarp šimto kitų laivelių ir siūlo tau daryti tą patį kaip kiti - gert, dainuot karaoke ir žvejot kalmarus. Visom kitom progom šios pramogos būtų labai tinkamos, bet kai esi tokioj didingoj vietoj, kuri tavo akis tiesiog daužo savo unikalumu, bei pirmykstiškumu, tu esi priverstas girdėti tragiškos muzikos garsumu konkurujančius laivelius, bei stebėti kaip tavo "įgula” visą vakarą leidžia gerdami. Kažkur pasąmonėj kirba mintis jog tyliai būti ant vieno iš tų kalnų viršūnės ir stebėti kaip vandeny raibuliuoja mėnesiena būtų kur kas priimtinesnis būdas sugerti šios vietos iškirtinumą. 

[knownothow]

Gyvenimo pulsas - spengiančios tylos akimirkos, kai ramiai pinasi žinių virvės. Mazgelis po mazgelio maži informacijos siūleliai susipina į nepatikrintą saugos lyną turintį išlaikyti tave ir masę tavo pasirinkimų. Niekada negali būti šimtu procentu tikras jog nenukrisi, niekada nežinai ar tavo pasirinkimas tau į gerą ar į blogą, bet visą laiką plaukeliais po oda jauti, kad būtent nuo šio pasirinkimo priklauso kaip toliau vyniosis tavo gyvenimas. Suvoki, kad šis pasirinkimas virs pasakojimu, patirtim ar tiesiog randu. Vienaip ar kitaip neturi kur trauktis, tad belieka jauduliu pertvinkusį “Taip ir ne” žaidimą nutraukti ryžtingai krentant į realybę. Šį kart tikrai girdėjau kaip pasakius “I’ll buy this bike” sudundėjo besisukančios gyvenimo girnos. Tiesa, tam, kad suvokti, jog pirmas ir svarbiausias žingsnis naujo tikslo link žengtas, prireikė, net kelių dienų.

Kalbant paprasčiau, tai po savaitės paieškų, eilinį vakarą Hanojuje, sumokėję 210$ nusipirkom motociklą, bet vis gi jausmas toks, lyg mūsų komandą papildė trečias narys.

[knownothow]

Sukrauti per savaitę patirtus kelionių išgyvenimus į porą pastraipų yra tas pats, kaip pasiėmus šaukštą, sriuboje Tom Yam bandyti išvardinti visus prieskonius, bei ingridientus. Bet šiuo kart mes nebe Tailande, o Laose, kur šaukšte aiškiai matyt jog yra makaronas, vanduo ir svogūnas - visiškai konkretu, kaip ir tai, ką norime papasakoti. Taupydami sparčiai byrantį laiką, nusprendėme tinkamai nepatirti Laoso, o sutaupytas smilteles isbarstyti Vietname. Planas paprastas - iš Chiang Mai keliaujam į Laoso senąją sostinę Lua Prabang, o iš jos į Hanojų. Atstumas nėra mažas, bet azijieciai apsirūpinę gulimais autobusais, moka palepinti turistus naktinėmis teleportacijomis iš tasko a į taską b. Viskas kaip ir papasta - perkam bilietus, miegam/važiuojam, ryte būnam vienoj vietoj, tada kartojam ir atsiduriam ten kur reikia. Viskas konkretu kaip makaronai šaukšte, bet tik paragavus, iš kart pasidarė aišku, jog čia yra kažkoks nepažįstamas Laoso preskonis, kuris tiesiog sudarko visą makaronų, svogūnų ir vandens harmoniją. Visko papasakot neįmanoma, tad paminėsim tik tuos momentus, kurie labiausiai įsirėžė mūsų atminty. Pradėkim nuo to, jog Laoso keliuose vieninteles tiesios atkarpos yra tiltai, o visa kita yra centrifūga mėtanti tave tavo gulte. Laoso žmonės nėra pratę prie karuselių, tad buvo keista/šlykstu/juokinga matyti kaip jie viens po kito perdeda savo vakarienes iš skrandžių į maišelius. Nejuokinga buvo matyti kaip autobuso vairuotojas vis garsina muziką vien tam, kad neužmigtų prie vairo. Sunku buvo priprasti prie to, jog visi eismo dalyviai prieš atliekant, bet kokį auto manevrą viską pagyvina garsiniu signalu - "miegant" mintyse dėliojom transporto priemones pagal dydį/signalo garsą/prasilenkimo atstumą. Prisiderinom prie to, jog jei vairuotojui pakelė, kur aplink nei vieno krūmelio, atrodo tinkama šlapintis. Ji tinkama visiem ir jei kas plynam lauke jaučiasi nejaukiai, tai čia jo bėdos. Įdomu buvo stebėti, kai išlipus vieniem vietiniams jų vietas turėjo pakeisti naujai įlipę, bet jie buvo tiek girti, jog vienintelis apsikeitimas, kuris įvyko buvo riksmų ir svaidomų galūnių. Iki pasienio su Vietnamu, likus mažiau nei šimtui kilometrų, autobusas sustojo ir nurimo, visi gavo kasnelį išsvajotos ramybės, bet po trijų valandų stovėjimo autobusas pradejo šnarėt, kodėl mes stovim. Neturėdamas ką veikt ir nebesugebėdamas užmigti nutariau pasiimti fotoaparatą ir pafotografuoti aplinkines kalvas. Išlipus iš autobuso žvilgsnis nukrypo nuo kalnų į transporto eilę nusidriekusią tiek, kiek matosi iki pirmo posūkio. Iš kart šmėstelėjo mintis, jog tai kamštis dėl pasienio ruožo. Smalumas ėmė vesti auto grandinę link pasienio, tačiau už pirmo posūkio mane pasitiko ne uniformuotas pareigūnas, bet vilkikas griovy. Be abejo, juk autobuso vairuotojo darbas yra vairuot o ne kalbėt su tais, kuriuos veži. Vienaip ar kitaip beliko tik papenėti savo suvokimą stebint kaip vietiniai tvarkosi su šia užduotimi. Mintyse kirbėjo tik viena mintis, jog lietuviai šią problemą būtų išprendę daug greičiau, nes vietinių beprasmis šūkavimas, tūpčiojimas ir maskatavimasis baigėsi tik tada, kai atvažiavo gerokai pašventęs vyrukas su gerokai už jį vyresniu vilkiku. Jis pasiglemžė visą auditorijos dėmesį, nes per kelias akimirkas ištraukė vilkiką ir nurūko savo keliais, nurūkome ir mes, ačiū jam. Azijoje kiekvienas žingsnis žengtas su kieno nors pagalba, palieka po raukšlelę ant kaktos. Jei baigiasi kelionė autobusu, žinai jog turėsi atiduoti duoklę taksi ar tuktukui, žinai jog tavęs laukia naujas derybinių įgūdžių egzaminas, bei kantrybės patikra. Kelionės metu dažnai kartojam, jog keliauti yra pati nemaloniausia kelionės dalis, ramybė ir džiaugsmas prasideda palikus daiktus kambary ir išpėdinus kvėpuoti naujo oro. Pasigedome knygose aprašomos kelionių romantikos kai pats esi atsakingas už kiekvieną krypties pakeitimą, todėl nusprendėme jog Vietnamą įveiksime pasibalnoję savo nuosavą žirgelį.