neanrika-blog - Tumblr blog

[neanrika-blog]

Tik nieko nesakyk.

Jeigu tik būtų galimybė pusę savo darbų atiduoti kam nors...  Ne todėl,  kad tingi viską padaryti pats.  O todėl,  kad turi per daug darbų,  per mažai laiko,  ir nėra žmogaus,  kuriuo pasitikėtum kaip savim,  kad jam leistum tau padėti. Yra turbūt vienas iš nemalonesių jausmų,  kai stovi patalpoje pilnoje žmonių,  o jautiesi taip,  tarytum aplink nebūtų nė gyvos dvasios.  Dar vienas baisus dalykas,  kad kai iki svajonės įgyvendinimo lieka mažiau nei mažai,  dingsta visos turimos jėgos,  ir norisi viską mesti.  Tada manai,  kad geriau eisi miegoti,  nes rytas protingesnis už vakarą,   o ryte dar blogiau.  Nei motyvacijos,  nei supratimo kas vyksta.  Svyravimas tarp beprotybės ir bedugnės yra toks didelis,  bet tuo pačiu ir nematomas.  Peržengus tiek vieną,  tiek kitą,  žmogus nebegali valdyti savęs ir atsakyti už savo veiksmus.  Pripažinimas,  kad reikia pagalbos,  yra neįmanomas.  Nes kiekvieną kartą atrodo,  kad išbrisi pats.  Ir išbrendi.  Tik sekantis susvyravimas tampa vis gilesnis ir gilesnis.  Negali žinoti,  kada bus ta riba,  kai išsikapstyti pats nebegalėsi. Apie ką aš? Dar nesugalvojau. Bet apie kažką,  kas jau seniai neduoda ramybės,  ir neberandu atsakymų. 

[neanrika-blog]

Kai nepažįstamiems žmonėms įdomiau, kaip tau sekasi, nei tavo draugams/ tobulo vyro paieškos.

Yra sakoma, kad kai tau nesiseka, gali atpažinti kas tavo tikrieji draugai. Tačiau kartais, net ir tada kai tau sekasi, draugų ir su žiūronais neįžiūrėsi. Jeigu reikėtų apibūdinti, kokie žmonės yra vadinami draugais, deja, to padaryti negalėčiau. Mes intuityviai jaučiame kokiam žmogui, kokį taikyti apibūdinimą. Jeigu vaikinui pasakojame apie kitą vaikiną, dažniausiai pavartosime sąvoką: pažįstamas, tam, kad pabrėžti, jog tu man esi svarbesnis. Taip pat su žmonėmis, su kuriais neturėjome artimesnių santykių, ir matėme vos keletą kartų, taip pat juos vadinsime, pažįstamais, arba, tiesiog šiaip draugais. 

Bet kas ištikrųjų yra geriausias draugas?

Dar prieš porą savaičių, turbūt būčiau galėjus pateikti, bent jau šio apibrėžimo rėmus. O dabar sumišau. 

Ar draugas, tas kuris apie tave viską žino, nebijo pasakyti tiesos į akis, pažeria kritiką, ir susipykus, žinai, kad jis grįš?

Ar tas, kuriam nesvarbu ką tu sakai, bet jis vistiek visom keturiom, palaiko tavo idėjas, visada padrąsina, ištiesia pagalbos ranką, ir net jei kritika būtina, ją nutyli?

Mano draugų ratas yra išskirtinis. Patikrintas ir kruopščiai atrinktas. Tik jie visi linkę dingti. Tokiu atveju, drįstu manyti, kad čia mano problema. Bet jie galėtų bent jau pasakyti, kur problema, ir atetyje, to nekartočiau. 

Tačiau šiandien aš ne apie tai. O ir pavadinimas turbūt netinkamas. 

Prieš keletą dienų, viename iš portalų, karštojoje linijoje (Skelbimų lentoje), parašiau žinutę: Kokia yra gyvenimo prasmė? Laukiu išradingai įdomių ir argumentuotų atsakimų. Ir sulaukiau.... Visą naktį ir kitą dieną, plaukė žinutės su pamąstymais, kokia gyvenimo prasmė. Jų buvo įvairiausių: nuo žmonijos egzistencijos pradžios iki atbaidymo žudytis. Ir tik vėliau susimąsčiau: tai kokia gi gyvenimo prasmė?

Vis dėlto, kokia gyvenimo prasmė, tai filosofinis klausimas, į kurį nėra vienareikšmio atsakymo, kiekvienas susikuriame prasmę individualiai. Nors jeigu bendrai žiūrėti, manau, kad kol esame jauni, mūsų tikslas ir esmė, prisitaikyti ir išgyventi, tuo pačiu įsisavinant visą sistemą. Vėliau, turėtume kurti ne tik geresnį rytojų, bet ir geresnę ateitį mūsų vaikams. Na ir galiausiai, pasenus, tikriausiai pagrindine esmė turėtų būti, palikti savo žymesnį pėdsaką ateities kartoms. Bet filosofuok nefilosofavęs, niekas nepaliudys, kad tai tiesa.

Tarp atsakimų, vyravo mintis, kad gyvenimo prasmė, tai pratęsti giminę. (Arba, kad prasmės nėra, ir visi filosofiniai grybavimai.)

Bet šiandien radau įdomų straipniuką. Copy paste iš Alfa.

· Pasimatymai. Vieniši žmonės dažniau vaikšto į pasimatymus, o tai reiškia, kad jie pirmieji išbando naujausius restoranus ir kavines, jie pirmieji pamato naujausius filmus ir lankosi įdomiausiose vietose. Paklauskite susituokusio žmogaus, kada jis paskutinį kartą buvo kine?

· Flirtas. Vieniši žmonės gali flirtuoti be kaltės jausmo.

· Daugiau laisvo laiko sau. Knygų skaitymas, filmų žiūrėjimas, pomėgiai ir laisvalaikis be jokių įsipareigojimų. Poros apie tai gali tik pasvajoti.

· Daugiau laiko draugams. Nors santykiai neturėtų išardyti draugysčių, bet taip nutinka beveik visada. Vieniši žmonės turi draugų ir gali jiems skirti dėmesio kiek tik nori.

· Jokių barnių. Poros nuolat pykstasi, o vienišų žmonių gyvenimo negadina pykčiai dėl neišneštų šiukšlių.

· Daugiau laiko miegui. Miegas labai svarbus gerai žmogaus nuotaikai, darbingumui, sveikatai ir grožiui. Vienišų žmonių ramaus miego netrukdo verkiantys vaikai ar knarkiantis partneris.

· Daugiau pirmųjų bučinių. Pirmieji bučiniai jaudina labiausiai ir vieniši žmonės juos patiria dažniau.

· Laisvė. Norite keliauti aplink pasaulį? Vykti mokytis į užsienį? Savaitgaliui išvykti į žvejybą? Vienišiems žmonėms nereikia gauti gyvenimo partnerio leidimo.

· Daugiau karjeros galimybių. Atsakingi partneriai visada teikia pirmenybę savo mylimiesiems, o ne karjerai, tad jų praleistomis galimybėmis naudojasi vieniši žmonės.

· Įdomesnis gyvenimas. Nors ramybė ir saugumas – didelė vertybė, kartais visi žmonės ilgisi jaudinančio jausmo, kai nežinai, kas tavęs laukia ateityje. Vieniši žmonės jį jaučia nuolatos.

Ir velniai greibtų, sutinku su kiekvienu čia parašytu žodeliu.... Nebet mano vyras būtų nematomas ir negirdimas, ir linkčiotų su kiekvienu mano pasiūlymu...

Ir pabaigai.. Net nebandykite įžvelgti prasmės šiame straipsnyje. tiesiog galvoje per daug minčių, ir nepavyko visko sustiguoti. Šįkart, padėkosiu už jūsų skirtą laiką, skaitant rašliavas. O gal vistik atradot ko ieškojot? Tokiu atveju, klepsiu rankytėm, ir šypsausi. :)

[neanrika-blog]

Kam mums gyvenime reikalingi eksperimentai?

Ir iš tiesų, kam?

Juk galime ramiai gyveni savo susikurtoje rutinoje, laimingai senti, nepatirti bereikalingų išgyvenimų, nervų, depresijos, šoko, šokinėjančio spaudimo, pagreitėjusio kvėpavimo. Susikūrus taisykles, visada išvengsime neplanuotų siurprizų, kiekvienoje situacijoje žinosime sprendimo būdą. Ir bla bla bla...

Taip. Senatvėje, kai jau būsite pasodinę medį, pastatę namą, padarę ir pabaigę karjerą, užauginę ne tik vaikus, bet ir anūkus - tada ir kalbėkite apie ramų ir nuobodų gyvenimą. 

Tada jau nebus, nei laiko nei noro ekperimentuoti, nes gauti rezultatai, jūsų gyvenimo nepakeis, taip kaip gali pakeisti dabar.

Apie kokius eksperimentus kalbu?

Na tikrai ne šokti nuo namo stogo, lipti į ugnį, bandyti paskęsti, ar bandyti susišaldyt - gyvybės ar mirties momentus, manau, ir pats gyvenimas pateiks, be jūsų TOKIO įsikišimo.

Siūlau daryti kažką primityvaus, paprasto, kad matytumėte aiškius rezultatus, ir suprastumėte kodėl iš vis tai darote. 

Rutinos pakeitimas - štai ką vadinu eksperimentu.

Pavyzdžiui:

Pateiksiu keletą pavyzdžių, iš mano neįprastos šios savaitės.

Mano maisto racioną, pagrinde sudaro: Mėsa, sūris ir šokoladas. Nes: Mėsą valgau su sūriu, o pavalgius mėsos, noriu šokolado. Arba, pavalgius šokolado, noriu mėsos, o mėsą valgau su sūriu.

Tad: šią savaitę nusprendžiau atsisakyti mėsos ir šokolado. Stebėti savo organizmą, ar pagerės odos būklė, ar jausiuosi laisvesnė, lengvesnė, kokį maistą, pradėsiu valgyti vėliau. Na ir tuo pačiu susitvarkyti hormonų pusiausvyrą. 

Turiu aiškų tikslą, norimus rezultatus, ir žinau priemones. Nors reik pripažinti, kad organizmas reikalauja šokolado, kad skatinti protinę veiklą, nes pastaruoju metu daug mąstau. O čia dar vienas ekperimentas:

Pasinaudojus praeito straipsnio technika, apie svajonių siekimą, pradėjau įgyvendinti, vieną iš svajonių.

Tikslas: Daryti kažką, ko niekada gyvenime nesi darius. Išbandyti savo jėgas. Ir žinoma, įrodyti, kad galiu gauti tai ko noriu, taip patenkinant savo ego. 

Neįprastumas kasdienybėje, mus verčia jaustis nesaugiais, bet visuomet budriais, kad nepadarytume klaidos, nes mums tai nauja. Reikia pripažinti, kad sunku, bet įdomu. Ir nors darbų kiekis šiek tiek gąsdina, smalsumas veda pirmyn. 

Šią savaitę darau ir dar vieną neįprastą veiksmą, kurio tikslas, išsiaiškinti, ar papuošalai, gali mus veikti kaip amuletai, ar sėkmę nešantys daiktai. Daugiau nei metus, ant kaklo nešiojau grandinėlę, kurią buvau nusiemusi maximum du kartus. Pirštai jau įpratę ją liesti, kai susinervinu, arba mąstau, arba nepasitikiu savimi, arba jaučiuosi nesaugi. Ir štai, aš be jos, jau keletą dienų. Reikia pripažinti, kad jausmas keistas. Tuščia, bet jaučiu keistą palengvėjimą. Atsikračiau nereikalingų veiksmų. Dabar teks iš naujo galvoti, kur dėti rankas, kai nervinsiuosi ar galvosiu.

Kaip matote, eksperimentai, gali būti įvairiausio dydžio ir masto. 

Svarbiausiai, pajutus, kad jus kažkas erzina, kad norite, viską mesti ir pabėgti, prisiminkite, kad: nuo savęs nepabėgsite, bet galite pabėgti nuo aplinkos. 

Tokie maži pakeitimai, ateina į naudą. Susiduriate su kažkuo nauju, praplečiate akiratį, išmokstate kažko naujo, padidinate draugų ratą, arba priešingai, jį sumažinate. 

Ekspermentuokite, su viskuo, kas jus erzina, o senatvėje galėsite pasakyti: nugyvenau tokį gyvenimą, kurį retas galėtų susikurti. 

[neanrika-blog]

Gyvenimas PRIEŠ ir PO (Ekspermentas)

Siūlau nedidelį ekpermentą su savimi.

Tikslas:

Pajausti gyvenimo džiaugsmą,

Atrasti kažką naujo,

Sužinoti ar išmanai NLP, (Kas yra NLP galite pasigooglinti)

Išmokti pažinti save.

Kam mums reikalingi gyvenime ekspermentai aprašysiu kitame straipsnyje, bet iki tol, galite pradėti daryti šį. 

Atilikimo laikas:

Nepilnai trys savaitės.

Reikės:

Kantrybės

Popieriaus su tušinuku (arba galite rašytis į kompiuterį, arba į galvą - bet ne taip efektyvu)

1 - oji savaitė

Sugalvokite naują norą. (Galite prisiminti ir seniai norimą svajonę - dar net bus geriau)

Visą savaitę, kiekvieną dieną, galvokite apie tą svajonę. Kalkite tai sau į galvą, Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu išpildytumėte tai. Trokškite jos, labiau nei bet ko. 

Aprašykite savo būseną. Kaip jaučiatės kol neturite tai ko trokštate. Ar jaučiate tuštumą kiekvieną vakarą visą savaitę, prieš užmiegant apie tai galvojant, bet neturint? Ar tikrai to norite? Ar pakeistų ji jūsų gyvenimą? Jei tai, tai kaip? 

Taip pat, pirmas dvi dienas turite surašyti didelius žingsnius,  kaip galėtumėte svajonę/norą įgyvendinti. (Įgyvendinimui turėsite savaitę, tai tikiuosi svajonė reali.) 

Trečią, ketvirtą, penktą dieną, įrašykite mažesnius žingsnelius, tarp tų didelių. (Kad pasiekti antrą didelį žingsnį, jums reikia padaryti: ir vardinate) Pats pirmutinis žingsniukas, kurį turite padaryti - YRA PATS SVARBIAUSIAS. Apgalvokite jį gerai. 

Šešta ir septinta diena, bus skirta, informacijos rinkimui. Išsiaiškinkite viską ko nežinote, kaip pereiti iš vieno žingsniuko į kitą. Gal jūsų svajonei reikia įteisinimo? Tai sužinokite, kokio. Reikia pinigų? Žinokite tikslią sumą. Surašykite visas galimas išlaidas. Susirašykite kaip nuvykti, kaip parsivešti, kaip išsaugoti, na nežinau - RAŠYKITE VISKĄ, ko jūsų svajonei reikia. Žingsnelius paskirstykite į septynes dienas.

2 - oji savaitė

Labas rytas, tariu aš, ir jūsų svajonė.

Šią dieną turite atsikelti kuo anksčiau, nes jūsų laukia, beprotiškai daug darbų. 

Jūs turite svajonės/noro TISKLŲ ir IŠSAMŲ planą. 

Garsiai perskaitykite pirmąjį žingsnį.

Ko laukiat? Įgyvendinkite. Padarykite tai ką užsirašėte.

Kaip ir minėjau, svajonės įgyvendinimui turite savaitę. Na gerai, nespausiu. Jeigu reikia, imkite ir dar vieną savaitę. Puikiai žinau, kad jeigu tai susiję su teisėsaugos klausimais, teks palaukti. 

Jau turite visą savaitę ką veikti. Žinau, kad jūs galbūt dirbate, mokotės, ir turite  tūkstančius kitų veiklų. NA IR KAS. Prie viso to, jūs turite ir gyvenimą, ir svajones. Tad vieną savaitę papildomai dirbant viršvalandžius ir siekiant savo svajonės, trečią savaitę, jūs man padėkosite. 

Taip pat, nepamirškite rašyti, kaip jaučiatės, prieš užmiegant? Ypatingai pirmąją naktį, kai žengėte pirmuosius žingsnius, link to, ko labiausiai norėjote. Ar jaučiate nerimą? Jaudulį? Nesimiega, nes galvoje sukasi dar tūkstančiai minčių? Norisi atsikelti ir toliau kažką padaryti? 

3 - oji savaitė (Gal ir ketvirtoji, jeigu pasiskolinote dar vieną savaitę, įgyvendinimui)

Taigi, pirmasis rytas, o jūsų rankose, jūsų svajonė. JŪS TAI PADARĖTE! PAGALIAU! Noriu jus pasveikinti, kad visą savaitę, sunkiai dirbote, siekėte ir pagaliau padarėte. 

Kaip jaučiatės pasiekęs pergalę, apie kurią svajojote visą savaitę, o gal ir ilgiau? Ar esate laimingesnis? O gal kaip tik nusivylėte? Ar vis dar jaučiate entuziasmą, kad galite įgyvendinti kitas svajones? O gal jūsų galvoje svajonės plėtimas? 

Šiandien perskaitykite pačius pirmuosius užrašus, prieš siekant svajonės. Palyginkite su trečiosios savaitės nuotaikomis. Ar gavote tai ko tikėjotės? Jos sutampa su trokštamomis nuotaikomis?

Štai, jums pateikiau būdą, kaip pradėti siekti svajonės, užsikabinti, ir ja gyventi... Pasinaudokite ja.

[neanrika-blog]

Tik noriu priminti, kad:

1. Sedėdami ant lovos ir žiūrėdami į vieną tašką, laimės nesulauksit.

2. Gulėdami ant lovos, laimės taip pat nesulauksit.

3. Stovėdami, irgi.

4. Tinkamas laikas niekada neateis. Jis yra būtent dabar.

5. Analizuodami teoriją, nepatikrinus praktiškai, jūsų žinios yra lygios - nuliui.

6. Neišbandę, nežinosite, ar tai veiksminga.

7. Neklysta tik tie, kurie miega. Tad kelkitės, ir klyskite. Tik taip, žinosite, kas yra teisinga, kas ne.

8. Kitų nuomonė, yra kitų nuomonė. O jūsų nuomonė, yra Jūsų. Tad, mažiau kiškitės į kitų reikalus, ir galvokite ką pasakyti, kad kiti daugiau šypsotųsi.

9. Būkite geri. Visur ir visada. Gerumas grįš dvigubai. (Arba ne - vadinasi nebuvote pakankamai geri. (Arba buvote per geri, kitus tai irgi nervuoja))

10. Neatidėliokite darbų. Jeigu prisiminėte, kad reikia padaryti. Tai ir padarykite tai dabar.

Ir pabaigai:

Jeigu perskaitėte, ir toliau sėdite ant kėdės ir laukiate kokia bus šio teksto pabaiga, vadinasi nesupratote nei vieno iš šių punktų.

Velniai griebtų:

STOKITĖS, IR EIKITE PAKEISTI PASAULĮ!

[neanrika-blog]

Vieną dieną, atrodo, kalnus nuversi, kitą dieną iš lovos neišlipsi.

Ar tai rudens įtaka, ar saulės trūkumas, ar lietus, ar mėnulis, bet kartais gamtos išdaigos verčia mus jaustis blogai. O gal tai ne gamta? Gal žmogų veikia išoriniai faktoriai, paliesdami vidų?

Motyvacija - tai noras daryti tai, ką pradėjai.

Sužlugdyti motyvaciją, gali pats menkiausias dalykas apie kurį net nepagalvotum. O grąžinti norą tęsti pradėtus darbas, gali...? 

Tai priklausoą individualiai nuo žmogaus. Vieniem padeda tikslus darbų sąrašas, kitiem savęs skatinimas, padarius darbą, gauti dovanėlę, kitiems šokoladas, ledai, ar kitas prasiblaškymo būdas. Svarbu, kad žmogus pažinotų save, ir žinotų kas jam geriausiai tinka, kokiu lengviausiu būdu gali pasigerinti nuotaiką, ir pakilęs iš lovos, padarytų ką seniai žadėjo.

Bet jei vis dėlto, žinai, kas tau padeda, žinai, kaip tai padaryti, o nuotaikos kaip nėra, taip nėra?

Ir žinot? Velniop.

Jeigu jums šiandien nekyla rankos pradėti daryti susikaupusius darbus, TAI IR NEDARYKITE. 

Leiskite tinginiui nugalėti. Šiandien. Lygiai 24 valandas. O kitą dieną atsikelk, ir imkis visko, ko vakar nepadarei. 

Klausi, o ką daryti, jei ir kitą dieną nieko nesinori? 

Pirma: arba išviso meti darbus, ir jų nedarai, nes jie neprivalomi, ir tau netinka.

Dabar sakot: gi nebūna darbų, kurių negalima nedaryti. Nebūna. Žinau. Tad:

Antra: Nėr čia ko zyzt. Jau vieną gavot laisvą, tai ir viskas. Imat ir darot. Su dėže šokolado, ar ledų.

Arba:

Trečia: Surandat, kad kas nors padarytų už jus..

Ketvirta: Susivokiat kokios priežastys lėmė anos dienos motyvacijos sumažėjimą, pašalinate tai. Ir dirbate.

Perskaitėt ir galvojat, juk nieko naujo nesužinojau. Nieko nepadėjau. Darbus daryt vistiek turėsiu, su motyvacija, ar be jos.

O mano toks ir buvo tikslas. Sugaišinti Jūsų laiką, atitraukti mintis, susimąstyti.

O dabar linkiu susirasti pamestą motyvaciją, ryžtą, ir žinoti, kad Jūs esate geriausi.

[neanrika-blog]

Tema apie nieką. (Viešają nuomonę)

Norėjau straipnį pradėti sakiniu: "Man juoką kelia, kai žmonės sako, kad vadovaujasi tik savo nuomone." Deja, prisiminiau, kad vienoje iš anketų, prie prisistatymo, esu pati taip parašius. (Įrašas kurtas ~2009m. tačiau dar nepakeičiau. Ir tikriausiai paliksiu.)

Tad, pradėsiu įprastai.. Šiandien kalbėsime apie VIEŠĄJĄ NUOMONĘ. Kitaip tariant, kalbėsime apie: NIEKĄ. 

Užbėgsiu įvykiams už akių, ir pasakysiu, kad tokio dalyko kaip vieša nuomone nėra (garsiai išreikšta teisinga asmens nuomonė.).

Aišku, dabar susiraukėte, ir pagalvojote: Juk aš turiu nuomonę. Puikiai suprantu vieną ar kitą reiškinį, ir galiu jį savaip paaiškinti.

CHA.

Bet ar tikrai? 

Jeigu pabandytumėt išgryninti tikrąją savo nuomonę, paprasčiausiai nepavyktų, nes:

Visą informaciją mes gauname iš aplinkos, ją įsisaviname, plius savaip interpretuojame. Ir antra, mūsų požiūrį į APSKRITAI viską, formuoja žiniasklaida. Kalbu ne vien apie, televiziją, radiją, internetą, laikraščius, telefonus, bet ir apie aplinkinius draugus bei šeimą. Galų gale, net jei ir atrastumėte kažką savito, ko dar nepasakė kažkas, galiu lažintis, kad kažkur pasaulyje, jau yra seniai toks mąstantis žmogus.

Tačiau, taip mūsų gerbiami politikai, net nesudvejodami sako: mes tikime ir vadovaujamės viešąją nuomone, nes mums rūpi žmonių nuomonė. Ir taip, jie net nenori girdėti, kad tokio dalyko net nėra. Galų gale patys sociologai, tyrėjai ir psichologai, nesigilina į šią temą ,nes žmonės per daug į ją įtikėją.

Politikams viešoji nuomonė naudinga, nes: 

1. Leidžia politikui legimitizuoti politikos statusą.

2. Viešoji nuomonė suteikia politinės veiklos rezultatams stiprios valdžios įvaizdį.

3. Palanki viešoji nuomonė personalizuoja valdžią.

4. Bei, interesų kova aukštuosiuose valdžios sluoksniuose priklauso nuo realios atramos į viešąją nuomonę. 

Manau, kad galima ir dar rasti punktų, kodėl politikui svarbi viešoji nuomonė. Tačiau tik vienintelis sociologas Buerdje Pjero, iškėlė tris klausimas, kurie tik patvirtina mano teiginį, kad viešosios nuomonės, negali būti.

1. Ar visi žmonės turi nuomonę ir gali ją artikuliuoti?

2. Ar visos nuomonės vienodos, kad būtų galima jas sumuoti?

3. Ar užduodant visiems vienodą klausimą, susimąstome, kad visi turi skirtingą problemos supratimą?

Pavyzdžiui, jeigu moterims duotų užpildyti anketą apie mašinas, o vyrams apie moterų apatinį trikotažą. Atsakytų visi kažką iš bendro išprusimo, arba iš mandagumo sužymėtų, jų nuomonė teisingiausius variantus. Tačiau tai nebus tikslinga informacija. Mes negalime būti ekspertais kiekvienoje srityje, ir teigti, kad tai ką sakau yra teisinga ir neužginčijama.

Juokingiausia, kai žurnaluose yra testai: sužinok savo charakterį, koks tau vyras tinka, kokia mėgstama spalva, na ir daug kitų. Visi šie testai pateikia pasirinkimo variantus, ir žmogus, net nejaučia, kad slapta jam įbrukama nuomonė. Tai ne jo nuomonė/pasirinkimas, jis tik atsakimą pritempia, prie savo supratimo. Tada visi gauna vieną šablonišką atsakymą, ir krykštaudami ploja rankytėmis, kad jų chrakateris nuostabus, o princas pasirodys rytoj.. Deja, šie testai ankščiau būdavo pirmas dalykas, ką padarydavau atsivertus žurnalą. Dabar susimąstau..

Būna tokių atvejų, kai žmogus turėdamas nuomonę, ją nutyli. Pvz: Ar jūs už tai, kad reikia statyti atominę elektrinę? Taip? Ne ? Nežinau? Na ir kadangi jūs esate pasimetęs dėl nuomonių gausos už - prieš, ir būdamas sąžiningas pilietis, pažymite variantą - nežinau. Nedarykite taip, nes jūsų balsas egzistuoja, ir jis bus tikrai pritrauktas į reikiamą pusę (priklauso kas užsakinėja tyrimą, ir kam to balso reikia.) (Nors visada pateikiamas procentas, kurie be nuomonės, patikėkit, tai tik skaičiukai.)

Taip pat pažymėdami atsakymą: nežinau, jūs pakliūnate į tylos spiralę.

1. Asmuo turi savo nuomonę, nors ir negali jos artikuliuotai išreikšti, ji vistiek yra.

2. Vengdamas būti izoliuotas savo nuomonę derina prie kitų.

3. Pseudo statistis jausmas - asmens panaudojamas siekiant pažymėti aplinką: "aš kaip visi"

4. Žiniasklaida tampa pagrindinių žinių šaltiniu, kalbant apie nuomonės palaikymą/nepalaikymą.

5. Savo nuomonę priderina prie referentinių grupių (draugų, šeimos)

6. Žiniasklaida siekia kalbėti vienu balsu, kaip monopolistas.

7. Žiniasklaida siekia atsigręžti į viešąją nuomonę.

Ir čia gimsta užburtas ratas:

Į Antarktidą, nuvyksta du tyrinėtojai, skambina į bazę ir klausia, kokia žiema šiais metais bus. Meteorologai, pažiūri pro teleskopą, ir mato kaip čiukčiai tempia daug malkų. Paskambina  tyrinėtojams ir sako: žiema bus labai labai šalta. Po savaitės, vėl skambina, klausia ar tikrai bus šalta? Vėl meteorologai pažiūri, o čiukčės dar daugiau tempia malkų. Liepia ir jiems rengtis šaltai žiemai. Po kiek laiko čiukčės pamato, kad tyrinėtojai labai šiltina namus ir sako: matai, kaip ruošiasi? Vadinasi bus šalta žiema... Užteks tų malkų pirtelei, einam ir mes šildinti namus.

Tad.. Jeigu ginate savo nuomone, pagalvokite ar ją pasiskolinote iš patikimų šaltinių.. 

Ir pabaigai paradoksas:

Viešąja nuomone, kuria vadovaujasi politikai, ji praktiškai visada būna teisinga...

[neanrika-blog]

Silpnybes paversk stiprybėmis. Arba, kaip nugalėti "scenos baimę"

- O kokį žaidimą žaisime? Tikiuosi nereikės prieš visus vaidinti, būti ratelio viduryje ir sulaukti daug dėmesio?

Tokį sakinį išgirdau vieno gimtadienio metu, kai ruošėmės žaisti komandinius žaidimus.

Iš to kyla mintys: arba tas žmogus turi beprotiškai daug kompleksų, arba jis visiškai nesusitvarko su savo emocijomis. O jeigu plačiau, tai vadinama - scenos baime. Juk žmogus pasakodamas savo draugui nuotykius, net nesusimąsto, ką jis apie jį pagalvos, kas bus, jei jis nusišnekės.

Todėl galiu teigti: jeigu įeidamas į kambarį, nepagalvoji kaip tu atrodai, kas ką pagalvos, jokiu būdu negalima lipant ant scenos, į ją neštis išankstines nuomones ir pasvarstymus: kas bus jeigu bus.

Scena/ auditorija/ kita vieša vieta - tai tik šiek tiek platesnė erdvė, nei kambarys. Ir jeigu kalbėdamas su draugu jautiesi gerai, vadinasi ir kalbėdamas miniai, turi jaustis taip pat.

Užlipus ant scenos, tik TU, ir tik TU, valdai padėtį, TU esi šeimininkas, ir viskas priklauso tik nuo TAVĘS. Tai kaip gali eiti kalba apie kažkokias baimes? Juk taip prarandamas pasitikėjimas, nerimas ir jaudulys sujaukia mintis, viskas pamirštama. Mintys sukasi tik: o Dieve, kaip aš atrodau? Jis juokiasi! Tikriausiai iš manęs! 

Tad: jeigu žinai, kad viešai kalbėsi, net nepagalvok, kokia gali būti kitų nuomonė, net nepagalvok, kas bus, jeigu pasakysi ne tokį žodį. 

Apsirenk sau patogiausius rūbus, batus. Jeigu reikia pasidažyk. Pažiūrėjęs į veidrodį turi matyti savimi pasitikintį žmogų, o ne sumišusią pabaisą. 

Jokiu būdu nesimokink teksto atmintinai. Jau geriau keletą dienų prieš, jį skaityk, suprask esmę, ir improvizuok šia tema.

Prieš lipant įkvėpk tris kartus ir negalvok, kad bijai. Stenkis kiekvieną akimirką galvoti: mano galva nepriema jokių minčių, jokių minčių. Tada nespėsi pagalvoti, kad bijai. 

Jeigu užlipus ant scenos pajausi, kaip muša prakaitas ir linksta kojos, pagalvok: juk čia AŠ šeimininkas, kodėl aš jaudinuosi? Juk viskas gerai! Stoviu čia, visi žiūri, IR AŠ TURIU TIK VIENĄ PROGĄ ĮRODYTI, KAD ESU GERIAUSIAS!

Ir būk geriausias. Scena - tai tik mokėjimas susitvarkyti su savimi, su savo emocijos. Pasisemk iš ten viską. Silpnybes paversk stiprybėmis. Kai širdis kalatosis į visus šonus, panaudok tai kaip impulsyvumą, ar aktyvumą. Išnaudok savo baimę - paversdamas jį adrenalinu. ir tai suteiks tau pasitikėjimo savimi bei norą, padarysi viską geriausiai. 

O man scena vienas iš nuostabiausių dalykų. Dievinu tą plūstantį adrenaliną, ir jausmą, kai žinai, jog pusę ten sėdinčių žmonių neturi drąsos būti tavo vietoje. Nėra nieko geriau, ateiti ir pasirodyti geriausiai!

[neanrika-blog]

Niekada nespjauk į šulinį, iš kurio gali tekti gerti.

Pradėsiu nuo to, kad studijuoju Viešąją Komunikaciją, ir pusė mano studijų susideda iš žurnalistikos. Nuo pat pirmos akimirkos kai užpildžiau stojimų lapus, garsiai ir nemirksėdama ištariau: žurnaliste niekada nebūsiu. Net ir dabar negaliu pakęsti žurnalistų, kurie nesilaiko etikos kodekso, kurie trypia ir žemina žmones dėl didesnės algos, kurie kuria televizijos turinį, paremtu pašaipų scenarijumi, ir kurie teigia, kad mes esame žmonijos veidrodis. (apie veidrodžius, viešąją nuomonę, ir užburtą ratą, kiek vėleliau.). Tačiau, kad ir kaip nekęsdama žurnalistų, viena paskaita ir vienas sakinys, apvertė mano supratimą apie žurnalistiką. Per Daugiamodalinės Komunikacijos Principus, kiekvieną savaitę mums reikia parašyti po straipsnį, užduotys, žinoma sunkėja, bet tuo pačiu vis labiau įtraukia. Kai pagaliau perpratau apverstosios piramidės principą, ir pavyko iš eilės parašyti 4 gerus straipsnius, pasitikėjimas savimi išaugo, ir susimąsčiau kad tai galėtų būti mano duona. Bet. Dar dabar mintyse turiu vieną temą straipsniui, kuris galėtų sudirbti ne tik žmogų, bet ir valstybės įstaigą. Kiekvieną savaitę renku informaciją, su mintimi, kad parašysiu šia tema, bet vis nekyla rankos. Juk sakiau: nebūsiu žurnaliste, kuri be skrupulų iš kito nelaimės uždirba pinigus. Ir tada supratau vieno sakinio prasmę: who owns the media, controls the masses. Ar kada nors bent susimąstėte koks galingas gali būti žodis, panaudotas netinkamoje vietoje? 

Dabar žinau, kokį ginklą su savimi nešiojasi žurnalistai. Jie gali tave nušauti, skausmingai ir greitai, arba po gabalėlį plėšyti tavo gyvenimą. Ir jiems nerūpės, kad tau skauda, kad skauda tavo artimiesiems. Po tuo ginklu slepiasi pinigai, kurie valdo dvidešimt pirmąjį amžių. 

Aš taip pat turiu ginklą. Dar neužtaisytą, neparuoštą naudojimui. Bet turiu. 

P.s. Straipsnio, kuris gali apšmeižti Lietuvos valstybinę įstaigą, nerašysiu. 

Bet iš prispjaudyto šulinio jau atsigėriau. 

[neanrika-blog]

Jeigu turėtum galimybę gyventi amžinai?

Dievinu Vėlinių šventę, nes..

Važiuojant vakare į kapinės, vis dar visas kelkraštis nuklotas mašinomis. Vis dar visa minia plaukia link kapų. Prekeiviai iš paskutiniųjų stengiasi apšviesti savo prekystalius, kad neprarastų nei vieno pirkėjo, ir pasiryžę paskutiniam žmogui suteikti žvakutę ar puokštelę baltų gėlių. Ir galiausiai priėjus kapinių vartus, vaizdas tiesiog užgniaužia kvapą, priverčia sustoti, įkvėpti ir mėgautis. Nereikia niekur skubėti, nereikia nieko prisiminti, tik leisti savo mintims keliauti po prisiminimų pasaulį. Ir kai pagaliau padėjau fotoaparatą į krepšį, įkvėpiau žvakių aromato ir leidau ašaroms nukloti veidą. Tada susimąsčiau, kad kažkada ir aš gulėsiu po žeme , daugiau niekada neturėdama galimybės matyti šios žvakučių jūros, ir  tik jausiu kaip smilksta virš manęs liepsnelės. Tos mažos liepsnelės, tai tarytum galimybė žmogui dar kartą suspindėti, šiame pasaulyje, ir priminti apie save. 

Žmonės nemiršta, juos tik vėl išsineša gandrai. 

[neanrika-blog]

Ačiū, gyvenu gerai, sekasi, dar geriau!

Pirmiausia tai Labas! 

Pradėjusi kurti tumlr, pirma mintis buvo: Vat va dabar tai nuversiu kalnus.. O jau prirašysiu visko... Tuoj pasaulis sužinos apie mane!

Ir žinot,vis dėlto  kalnų neversiu, neturiu tam įrangos, o ir gamtos gaila. Rašysiu tik apie tai kas svarbu ir įdomu man. Bet už tad, pasaulis, tai tikrai sužinos apie mane!

Laikykitės, mes tuoj keliausime po neatrastą planetą, pavadinimu - Žemė!