picelinas

[picelinas]

kkkkkkkkas naujo??

Sveiki visi. Senokai jau rašiau, bet tiek šią savaitę, tiek praeitą tiesiog nebuvo laiko :o 

kuo užbaigėm, tuo ir pradėkim

Užbaigiau pasakodama, kaip praėjo antra mano savaitė, tad trumpai papasakosiu apie trečiąją. 

Trečią savaitę blogą orą pakeitė saulė ir šiluma. Kartais važiuodama dviračiu net sukaisdavau, ypač jei saulė šviesdavo tiesiai į veidą. Be abejo, šiuo metu toks oras tėra tik nostalgiškas prisiminimas, bet apie tai vėliau.

praėjo dvi savaitės, o jau pasiilgau tokio vaizdo :(

Ši savaitė nebuvo daugiau niekuo ypatinga, apart gero oro, fakto, jog nusipirkau guminius batus ir mokyklos valgykloje valgiau šnicelį su bruknių uogiene (kas gali būti labiau skandinaviška???).

Vieną dieną vietoj įprastų veiklų, kartu su laisvalaikio ir kultūros departamentu dalyvavom sporto dienoje, į kurią susirinko moksleiviai iš visos savivaldybės. Tą dieną vaikai dalyvavo įvairiose sporto veiklose – nuo bėgimo iki orientacinio žaidimo. Aš padėjau šuolio į tolį užduotyje ir mačiau visko: kaip kai kurie vaikai, tikrąją šio žodžio prasme, veidu drėbėsi į smėlį, kaip kiti apskritai neapsikraudavo ir nušokdavo 90 centimetrų ir kaip kai kurie nušokdavo apie 4,6 metro (jiems apie 11-12 metų!!!). 

Aš nebūčiau aš, jei pati neišbandyčiau savo jėgų. Nušokau 3,6 m! (flexing emoji)

kam reikalinga rankų diena, kai gali praleisti pusdienį lyginant moksleivių iškapstytą smelį?

Tą pačią savaitę šeštadienį kartu su projekto koordinatore Lina ir keliomis pabėgėlių šeimomis vykome į vieną iš Vazos arenų stebėti, ko gero, suomiškiausio dalyko ever – ledo ritulio rungtynių. Ši veikla buvo integracijos programos, su kuria dirba Lina, dalis.

niekada nemačiau ledo ritulio rungtynių, tad buvo visai įdomu. pasitvirtino mano žinotas stereotipas, jog tarp komandų dažnai kyla konfliktai. žaidėjai per šias varžybas susimušė du kartus :D

Kokkola!

Praeitą savaitę praleidom Kokolos mieste, kuris yra už maždaug 100 kilometrų nuo Vazos. Ten vyko On-arrival mokymai, skirti neseniai į Suomiją atvykusiems savanoriams. Mokymuose dalyvavo iš viso 43 savanoriai, kurie dirba skirtingose Suomijos miestuose. Šie mokymai vyksta kelis kartus per metus, nes įvairūs projektai visoje šalyje prasideda skirtingu laiku.

Būtent šiuose mokymuose dalyvavo savanoriai, atvykę nuo rugpjūčio mėnesio, o mokymų tikslas buvo supažindinti mus su savanorystės tikslais, įvairiais formalumais bei užmegzti kontaktus tarpusavyje. 

Vieninteliai dalykai, kuriuos pasiėmiau iš šių mokymų buvo naujos pažintys ir gerai praleistas laikas. Formali dalis apie savanorystę man asmeniškai nedavė jokios naudos, nes ne tik ilgą laiką domiuosi apie EVS, bet ir visą reikiamą informaciją jau buvau gavusi iš savo siunčiančios organizacijos Lietuvoje. Taip pat čia jau buvau praleidusi beveik mėnesį ir jau spėjau su daug kuo susidurti.

Kaip bebūtų, kai kurios mokymų dalys buvo visai įdomios: diskusijos apie kultūrų skirtumus ir komandinės užduotys. Pirmą dieną buvom suskirstyti į komandas ir varžėmės įvairiose rungtyse: kas greičiau pastatys ir surinks palapinę, sėkmingai į kibirą įmes medinį pagaliuką, kurį vėjas galėjo nupūsti į kitą kiemo kampą ir kt.

Visų užduočių metu rinkome taškus, o penktadienį įvyko finalinė užduotis, kurios metu turėjome įmesti kankorėžius į nedidelį indą, susikibę už rankų nubėgti pirmyn atgal, tarp kojų laikant skraidančią lėkštę, sudėlioti sukarpytą paveiksliuką ir galiausiai – žiežirbomis uždegti beržo tošies gabalėlius. Greičiausiai viską atlikusi komanda turėjo gauti daugiausiai taškų, tačiau nutiko taip, jog toji komanda nesugebėjo uždegti tošies ir į pagalbą pasitelkė popierių – už tai jie gavo bauda. Spėkit, kieno komanda buvo vienintelė, sugebėjusi užkurti ugnį be popieriaus? Taip, mūsų! Mes užduotį pabaigėme antri, tačiau iš mūsų neatėmė taškų, ir tai lėmė, jog mes laimėjome visą turnyrą! B) 

Prirašiau ir taip daug, tad visa kita papasakosiu nuotraukomis:

į Kokolą vykome traukiniu, su persėdimu Seinäjoki mieste. nuobodesnio miesto nesu mačius. tarp persėdimų turėjom 1,5h, tad nusprendėm pasivaikščioti. per pusvalandį nieko taip ir nepamačiusios tiesiog grįžom ir sėdėjom traukinių stoty. buvo įdomiau

pirmą vakarą mūsų paprašė įsivertinti, kaip jaučiamės. pritariu, buvo šalta

organizacija, kurios patalpose vyko mokymai, turi mini laboratoriją. toje laboratorijoje augina tarantulą. jos vardas Bianca :) 

antrą mokymų dieną plaukiojom baidarėm. lauke buvo apie 10 laipsnių, bet vis tiek buvo smagu.

viena iš veiklų buvo „gelbėjimo operacija“. visi buvo užrištom akim, negalėjo tarpusavy kalbėtis ir turėjo iš patalpos išgabenti 3 žmones, tarp kurių buvau ir aš. man ši užduotis labai patiko, nes viską, man reikėjo daryti – tyliai gulėti ant žemės ir laukti, kol mane kas nors suras. 10 balų!

vieną vakarą išėjom pasivaikščioti į mišką. buvo labai, labai gražu.

apsilankėmė šiaurės kultūros muziejuje „Nanoq“. ekskursiją vedė muziejaus įkūrėjas Pentti Kronqvist, kuris, pasirodo, pats dalyvavo įvairiose misijose už Šiaurės poliarinio rato. pirmosios jo misijos vyko daugiau nei prieš 40 metų ir vyrukas, kuriam jau 80 metų, turi netgi savo puslapį vikipedijoje! galima teigti, jog jis pats yra vaikščiojantis muziejus! :D 

grįžę iš muziejaus užsukome į kitą objektą – eilinį gyvenamąjį namą Kokoloje, tačiau namo savininkė pirmąjį aukštą pavertė ale muziejumi: į jį gali užsukti visi norintys pamatyti, kaip prieš 100 metų gyveno Suomijos ponai. nebuvo labai įspūdinga, bet mus visus pavaišino kava ir cinamoninėm bandelėm, tad užskaitau :D

savanorė iš Belgijos, kuri dirba Kokolos teatre pravedė trumpą, bet įdomią ekskursiją po teatrą ir parodė, kaip jie dirba. šis teatras turi nuolatinį kolektyvą ir jie viską padaro patys – nuo scenos dekoracijų ir scenografijos, iki marketingo. kolektyvas itin malonus ir linksmas. kelias minutes net pati buvau užsinorėjusi dirbti teatre, bet paskui noras kažkaip praėjo  ¯\_(ツ)_/¯

čia aš džiaugiuosi mūsų laužiuku

kartu su viena mergina iš Belgijos radome kai ką bendro: pedantiškumo gyslelę. pasirūpinom, kad uždaromojo vakarėlio vaišės atrodytų tvarkingai, bet tuo pačiu ir įspūdingai

gyvenom nedideliuose, bet jaukiuose ir šiltuose nameliuose

Kol kas tiek, jum gal jau atsibodo scroll’int, o man šiek tiek - rašyt :D jau 10 vakaro, reikia išgert pieno ir eit į lovą. arba tiesiog išgert pieno. čia į pieną yra įdėta papildomo vitamino D, kurio suomiams nuolatos trūksta, nes saulė čia gana retas reiškinys. tai va.

[picelinas]

Antra savaitė: darbas mokyklos valgykloje ir bjaurus oras

Prasidėjo jau trečia savaitė, o atrodo, kad čia atskridau tik užvakar :O žinau, žinau, laikas prabėgs labai gretai, bet pasiskųsti teisę turiu :D per antrą savaitę pasikeitė du dalykai: subjuro oras ir pagaliau nustojo skaudėti užpakalį nuo pastovaus važinėjimo dviračiu. 

mūsų įspūdinga terasa per savaitę beveik nė karto nebuvo sausa

Ruduo yra žinomas kaip geltonų, raudonų ir rudų lapų laikas, bet tik ne čia. Kai į Suomiją ateina ruduo, atrodo, tarsi su šlapiu skuduru gavai per veidą – lietus čia šlykštus, šaltas, įkyrus, o ypač čia, prie jūros, dar ir nenuspėjamas. 

Žinau, kad Lietuvoje ruduo irgi nėra labai mėgiamas laikotarpis, turint omeny tai, jog didelė dalis lietuviškų dainų apie rudenį turi gana depresyvią ir melancholišką prasmę, bet ruduo Lietuvoj yra tarsi vasara Suomijoj. Man atrodo čia net neegzistuoja toks dalykas kaip bobų vasara?! Ruduo ateina ir pasilieka. Ir visiems (man) būna šakės.

Aš esu gana šiaurietiška, mieliau iš namų išeičiau lauke spaudžiant lengvam šaltukui, pvz., -30°C, negu +30. Žiema man patinka, ją išgyventi galiu, sniegas manęs nesustabdo ir net nelabai trukdo. Sniegas yra gerai. Bet lietus, oi tas lietus. Lietus yra šėtonas vandens pavidalu. 

Baisiausia, kas nutiko šią savaitę – teko vakare važiuoti namo su dviračiu. 5 kilometrus. Per lietų. Buvo visai smagu, kol man nepradėjo nuo šalto lietaus vandens rasoti akiniai ir aš tiesiog nieko nebemačiau. Teko nusiimti akinius, tačiau mano akys yra per daug pripratusios prie akinių ir be jų atrodo, tarsi nieko apskritai nematau. Namo grįžau sekdama Marios siluetą. Gerai, jog tai buvo vakaras ir eismo praktiškai nebuvo, todėl buvo gana saugu važiuoti net ir tokiomis sąlygomis. Kaip bebūtų, šią kelionę vertinu viena žvaigždute. 

šlapia striukė, šlapios kelnės, šlapias veidas. taip norėjosi susišildyti karšta arbata, kad įjungti virdulį grįžus namo buvo svarbiau, nei persirengti

gana apie orą. kristė turi darbą!

Kaip žinia, turiu nemažai virėjos patirties. Gyvendama Kaune, virėja dirbau beveik pusantrų metų, tačiau su keliomis pertraukomis. Po kiekvieno išėjimo iš darbo pagalvodavau, kad daugiau virėjos darbo neieškosiu, nes noriu kitokios patirties. Kokios nors aukštesnės jėgos, ko gero, kaskart nusijuokdavo ir aš vėl atsidurdavau virtuvėje. Beveik tas pats nutiko ir čia.

Gavau darbą vietinės vidurinės mokyklos valgykloje, tačiau apibrėžtų pareigų neturiu. Tiesiog darau tą, ką liepia :D Kolektyvas fainas, didžiausią jo dalį sudaro vidutinio amžiaus moterys, bet su jomis labai lengva rasti bendrą kalbą ir dirbti. 

Vadinu tai darbu, bet iš principo – tai nėra darbas. Dirbu tik pirmadieniais ir tik po 4 valandas, už valandą (laikykitės, nes nepatikėsit) moka 10 EURŲ, bet šitų pinigų negaunu. Vietoj algos, gaunu galimybę pietauti mokyklos valgykloje, kad ir kiekvieną darbo dieną. Įprasta pietų kaina yra beveik 5 eurai, todėl nelabai apsimokėtų ten eiti pietauti pačiai, bet šitaip ne tik sutaupau šiek tiek savo pinigėlių, bet ir gaunų įvairesnio maisto, ne tik makaronų ar bulvių :D 

pietūs mokykloje yra super – kasdien vis kitoks patiekalas, porciją sudaro keli skirtingi garnyrai, karštas patiekalas, padažas, desertui – traputis su sūrelio užtepėle. gėrimai: vanduo arba pienas. apie maisto kultūrą kadanors parašysiu atskirai, nes ji tikrai kitokia, nei Lietuvoje

Šį darbelį man parūpino projekto koordinatorė, vien dėl to, kad gaučiau galimybę pietauti mokykloje, nes Maria pagal savo projektą ir taip dirba mokykloje bei gauna pietus, todėl būtų šiek tiek nesąžininga, jei aš neturėčiau tokios galimybės.

kas dar gero nutiko šią savaitę? tegu nuotraukos kalba pačios už save

vienas iš mūsų kaimynų mus su Maria nusivedė į laipiojimo centrą Vazoje. kadangi nelabai pasitikėjau savo jėgomis, pati lipti nebandžiau, bet buvo smagu stebėti kitus. ypač įdomu tai, jog palaipioti tėvai atsiveda ir savo vaikus, tam berniukui kairėj maximum 4 metukai, o lipa be problemų. auga tikras suomis :D :D 

parduotuvėj radau lietuviško jogurto. atrodo niekis, bet vis tiek smagu pamatyt lentynose kažką žinomo :D 

šis padarėlis Vazos centre lesė trupinius kartu su balandžiais. jei žinote, kas čia per paukštis, lauksiu žinučių pm

„kurva“ švedų kalboje yra tiesiog paprastas žodis, reiškiantis „kreivė“ arba „linkis“ :)

kažkur netoli eftis patalpų gyvena dėmesį labai mėgstantis katinas, o eftis patalpose būna labai daug vaikų, mėgstančių kates. viskas taip, kaip ir turi būti

Ačiū už dėmesį

Šią savaitę naujienų tiek. Trumpas apibendrinimas – savaitė buvo įdomi ir geresnė už pirmą, omeny neturint lietaus, žinoma :D šią savaitę turėsiu naujų veiklų, o kitą savaitę su Maria vyksime į miestą, pavadinimu Kokkola, kuriame 5 dienas dalyvausime savanorių mokymuose. Dievinu mokymus, todėl labai laukiu :D o kol kas iki, mėgaukitės jūs tuo savo geru oru Lietuvoj, kol galit :( 

[picelinas]

Pirma savaitė: finlands svenska, eftis ir kita

Välkommen tillbaka, alla!

Pirma savaitė prabėgo greitai ir sklandžiai. Žinoma, pradžia šiek tiek sunki, nes tenka tvarkyti įvairius formalumus (bankas, susipažinimas su veiklomis ir t.t.), bet po savaitės kitos viskas jau turėtų būti savo vietose.

Su kuo aš dirbu ir gyvenu?

Kiekvienam savanoriui yra priskiriamas mentorius, kuris viso projekto metu rūpinasi savanorio gerove – nuo apgyvendinimo iki nuolatinio neformalaus mokymosi rezultatų aptarimo. Mentorius savanoriui padeda užpildyti projekto metu įgytų kompetencijų dokumentą Youthpass, kuris visoje Europoje yra labai vertinamas įvairių institucijų ir darbdavių. 

Mano mentorė yra vardu Hannah ir ji dirba vietinės savivaldybės laisvalaikio ir kultūros skyriuje (Korsholms kommun, Fritid och kultur). Hannah, kaip ir dauguma jos kolegų, kuriuos jau teko sutikti, yra jauna, veikli, rūpestinga ir linksma asmenybė. Šią savaitę ji nemažai padėjo su mūsų įsikūrimu, gavom netgi sėdmaišį!!! Taip sakant, living the dream B) 

Gyvenu kartu su kita savanore, Maria iš Ispanijos. Mes dirbam toje pačioje organizacijoje, su tais pačiais žmonėmis, tačiau ji užsiima šiek tiek kitokiomis veiklomis. Ispanijoje ji baigė edukologijos studijas kaip ispanų kalbos mokytoja, tad čia ji dirba mokykloje, padeda pamokų metu ir pradinukus moko ispanų kalbos. Čia ji atvyko šiek tiek anksčiau, prieš mėnesį, ir man labai padėjo susigaudyti aplinkoje, parodė, kur yra artimiausios parduotuvės ir kaip su dviračiu nuvažiuoti iki miesto centro.

čia mes su Maria bandom pozuoti su mūsų dviračiais, kol praeiviai į mus keistai žiūri

Svenska 1

Pirmadienį prasidėjo pirmoji projekto veikla – švedų kalbos kursai. Su Maria užšokom ant savo dviračių ir nurūkom į Vazos centrą. Smagus faktas: paskutinį kartą dviračiu važiavau prieš 4 metus (tarpkitko, tai buvo Suomijoje, projekto, apie kurį prieš tai pasakojau, metu), todėl grįždama atgal namo beveik trenkiausi į pastato sieną, bet per savaitę jau pripratau prie vietomis itin siaurų šaligatvių ir pedalų minimo tarp pėsčiųjų, tad tikiuosi, kad kuo toliau, tuo bus geriau. 

Kursai vyksta suaugusiųjų edukacijos centre Arbis, kuriame vyksta daugybė įvairių pamokų ir kursų – nuo kalbų iki dainavimo. Mano švedų kalbos grupėje yra apie 20 žmonių iš 16 (!) skirtingų pasaulio šalių. Dauguma jų yra jauni studentai iš užsienio, tačiau auditorijoje galima sutikti ir vyresnių žmonių, kurie kalbą pradeda mokytis dėl įvairių priežasčių: staigaus atsikraustymo į Suomiją, persikėlimo gyventi į Vazą iš suomiakalbės šalies dalies, santuokos ir kita.

Kaip minėjau prieš tai, švedų kalba man nėra svetima, todėl pati pradžia yra labai lengva. Taip pat, labai džiaugiuosi, jog kalbos pradedu mokytis būtent Suomijoje, mat čia švedų kalba nėra tokia pati, kaip Švedijoje. Finlands svenska (Suomijos švedų kalba) yra žymiai paprastesnė tarimo atžvilgiu. Čia nėra tam tikrų garsų, dėl kurių Sveriges svenska (Švedijos švedų) skamba labai minkštai, todėl pradedančiajam kalbėti čia yra žymiai lengviau. Gramatika yra beveik tokia pati, turinti tik kelis išskirtinius atvejus.

Jau galiu pasakyti Jag heter Kristina, jag kommer från Litauen, jag pratar engelska, litauiska och lite ryska. Jag bor i Korsholm. Jag talar inte svenska. :D 

Eftis

Viena pagrindinių mano veiklų šio projekto metu yra darbas Eftis. Kiek žinau, šis terminas vertimo neturi, bet geriausias apibūdinimas lietuviškai, ko gero, yra dienos centras. Lietuvoje vaikų dienos centrai dažniausiai yra vieta, kurioje vaikams iš socialinės rizikos arba socialiai remtinų šeimų yra sukuriama saugi vieta leisti laiką, mokytis, bendrauti ir kt., tačiau Suomijoje tai yra tarsi darželis, tik vyresniems vaikams.

Eftis yra vieta, į kurią vaikai, lankantys 1-2 klases, susirenka po pamokų ir laukia, kol juos pasiims tėvai. Taip pat, jei tėvai dirba toli arba nuo ankstaus ryto, jie gali savo atžalas atvežti prieš pamokas, o auklėtojai juos paskui palydi iki mokyklos. Tai yra tarsi vieta, kurioje vaikai gali saugiai leisti laiką, ypač jeigu jie gyvena toli nuo mokyklos arba tėvai dar bijo juos leisti keliauti į pamokas savarankiškai. 

Pagrindinis Eftis kambarys

Eftis priklauso nacionalinei švedakalbei sveikatos ir socialinės apsaugos organizacijai Folkhälsen. Kadangi Eftis yra nepriklausomas nuo mokyklos, paslaugos yra mokamos. Pirmą savo darbo dieną turėjau pasirašyti dokumentą, jog sutinku pašalinėje aplinkoje ir su pašaliniais žmonėmis nekalbėti apie tai, kas vyksta Eftis viduje, ypač jei tai yra susiję su vaikais. Tai mane labai sužavėjo, nes tai padeda išvengti apkalbų tarp tėvų, mokytojų ir vaikų. 

Eftis darbuotojų diena atrodo taip: nuo 7 ryto į Eftis patalpas ateina vienas auklėtojas, kuris priima ir prižiūri vaikus. Vėliau, prieš 8, ateina antras auklėtojas ir tuomet abu jie nuveda vaikus į mokyklą. Ryte auklėtojai tvarko patalpas, ruošia maistą, tvarko dokumentus ir panašiai. Vienas rytinis auklėtojas keliauja namo, o apie 12 ateina du arba trys auklėtojai. 12:55 visi auklėtojai apsivelka ryškias liemenes ir eina į mokyklos kiemą pasitikti savo grupių. Eftis yra padalintas į dvi grupes: pirmokų bei vyresnių. Vyresniųjų grupė yra žymiai mažesnė, jos pagrindą sudaro antrokai, tačiau yra ir keli vyresni vaikai. 

Jie turi net židinį! Pasirodo, šis pastatas kadaise buvo tiesiog paprastas gyvenamasis namas, kuris priklausė vieno mano kaimyno buvusios žmonos mamai :D (taip, jau spėjau tai per pirmą savaitę sužinoti)

Auklėtojai su savo vaikų grupėmis grįžta į Eftis patalpas, leidžia vaikams pasidėti savo kuprines ir išleidžia leisti laiko į lauką. Net širdžiai miela matyti, kaip vaikai mėgsta būti lauke, ypač už pastato esančiame miškelyje. Lauke praleidę apie valandą, vaikai yra pakviečiami atgal į vidų, kur jie prie durų palieka savo batus ir tvarkingai eina nusiplauti rankų. Tada vaikai ateina ir atsisėda pagrindiniame kambaryje, kuriame tyliai sėdi ir laukia, kol auklėtojas juos pakvies pasiimti savo užkandžio (dažniausiai tai būna sumuštinis, paprastas kepinys ar panašiai). Kuomet visi pavalgo, jie eina į kitą patalpą, kurią vadina tylos kambariu. Ten vaikai gali tyliai žaisti, skaityti ir kt. Po kurio laiko jie grįžta atgal į pagrindinį kambarį, kur jie gali toliau žaisti, tik nebetyliai. 

Darbo diena Suomijoje yra šiek tiek trumpesnė, tad vaikus tėvai atvyksta pasiimti 16-16:30. Kai visi vaikai iškeliauja namo, auklėtojai taip pat baigia savo darbo dieną.

Eftis patalpos yra didelės ir šviesios, mielai čia gyvenčiau

Kad vaikų dienos būtų šiek tiek įdomesnės, Eftis dažnai sugalvoja įvairių veiklų, kurios padeda trumpam išlipti iš kasdienės rutinos - tiek vaikams, tiek auklėtojams. Šią savaitę darėm žygį į miestelio pakraštyje esantį parką, nusinešėm vandens, užkandžių ir tiesiog leidom laiką gamtoje.

Parkas, o vidury jo – tiesiog paprastas milžiniškas akmuo

Grybai auga VISUR

Tai va

Trumpas savaitės apibūdinimas: buvo šiek tiek nuobodu, bet tai visiškai normalu, turint omeny tai, jog dar net nepradėjau didžiosios dalies savo veiklų ir kol kas nelabai galiu susikalbėti su vaikais. Taip pat sužinojau, jog savivaldybė savanorius priima pirmą kartą! Kartais apima jausmas, jog projektas nėra iki galo išdirbtas ir patys koordinatoriai yra šiek tiek pasimetę. Kadangi pati turiu didelę savanoriavimo patirtį, tai labai lengvai pastebiu, bet tikiu, jog su laiku viskas atsistos į teisingas vėžes.

[picelinas]

kriste, tai ką tu ten veiksi?

Sveiki visi.

Pradėti rašyti blogą norėjau nuo neatmenamų laikų. Na okey, nuo maždaug 14 metų, bet ką internetui gero gali papasakoti mažame miestelyje gyvenantis ir gyvenimo nelabai matęs paauglys?  ¯\_(ツ)_/¯

Dabar jau turiu pasiteisinimą, jog mačiau šiek tiek pasaulio, gyvenau ne vienoje šalyje, išmokau nemažai dalykų ir taip toliau. Kiekvienas, net ir mažas žingsnelis keliaujant yra savotiškas nuotykis ir dabar aš pradėjau, ko gero, didžiausią savo gyvenimo nuotykį (kol kas) – atvykau į Suomiją.

Kodėl Suomija?

Nuo pat ankstyvos paauglystės labai žavėjausi pasauliu, skirtingomis kultūromis ir kalbomis (gal dėl to esu tokia Eurovizijos fanatikė ir geografijos nerdė?), ir visada jaučiau ypač didelę simpatiją šiaurės šalims, nuo Islandijos iki Suomijos. Kai septintoj klasėj su klasiokais keliavom į Rygą ir Stokholmą, tos 7 valandos, praleistos siaurose Stokholmo gatvelėse, Vazos laivo ir Astridos Lindgren muziejuose, buvo tiesiog magiškos.

Po kelerių metų man pačia gražiausia šypsena nusišypsojo fortūna ir buvau atrinkta dalyvauti tarptautiniuose jaunimo mainuose Suomijoje. Tiesa, mano tėvai tuo metu galvojo, jog tai yra apgaulė, ir mane kažkas nori tiesiog pagrobti, bet, pasinaudojusi savo puikiais Google sugebėjimais, radau daug informacijos apie tokius mainus, įvairias dalyvių istorijas ir juos šiek tiek nuraminau. Beliko tiesiog ruoštis kelionei!

Tuo metu man buvo vos 17 metų ir aš niekada nebuvau susidūrusi su panašia veikla. Į projektą išvykau nežinodama, ko galiu tikėtis, tačiau su mintimi, jog pagaliau aplankysiu vieną savo mėgstamiausių šalių!

Trumpai tariant – šis projektas buvo geriausia mano gyvenimo patirtis. Pirmą kartą sutikau tiek daug skirtingų žmonių iš visos Europos, išmokau būti drąsesne, lengviau komunikuoti anglų kalba, susipažinti su suomių kultūra ir patyriau dar labai labai daug įvairių dalykų!

Projekto dalyviai iš Lietuvos, Suomijos, Rumunijos ir Maltos, du savanoriai iš Austrijos ir Ispanijos, bei erasmus+ programos ekspertė iš Brazilijos, kuri gyvena Slovakijoje. Aš ten kažkur viršuj.

Projekto metu daug sužinojau apie Europos Sąjungos jaunimo programą Erasmus+, kurios lėšomis ir buvo finansuojamas šis projektas, ir šimtai panašių projektų visoje Europoje. 

Europos Sąjunga finansuoja ne tik jaunimo ar studentų mainus, bet ir savanorystės programą (angliškai European Voluntary Service, lietuviškai – Europos Savanorių Tarnyba). Projekto metu ne tik sužinojau daugiau apie EVS’ą, bet ir bendravau su vietiniais savanoriais, kurie apie programą atsiliepė tik gerai.

Kristė mėgsta gerus ir įdomius dalykus, todėl ją labai užkabino mintis apie savanorystę užsienyje. 4 metus dariau šį bei tą (leiskime istorijai šią dalį nutylėti, juk šis blogas bus apie mano ateinančius metus, o ne gyvenimo istoriją :D), iki kol šiemet pagaliau supratau: dabar arba niekada. Radau kontaktus, viską suderinau (jei kam nors įdomios techninės planavimo detalės – kreipkitės privačiai) ir štai aš jau Suomijoje!

Tai ką aš čia veiksiu?

pakrantė Vazoje

Kiekvienas EVS projektas turi suplanuotas veiklas, kuriomis turi užsiimti savanoris. Visoje Europoje yra šimtai prasidedančių, vykstančių ar besibaigiančių projektų, turinčių skirtingas veiklas ir temas. Neseniai vyko šį rudenį išvykstančių savanorių mokymai, kuriuos organizavo mane siunčianti organizacija A.C. Patria (linkėjimai Indrei!), juose dalyvavo dar 10 savanoriauti važiuojančių žmogeliukų ir buvo įdomu sužinoti, į kokius projektus vyksta jie: dvi merginos dirbs su vėžliukais Turkijoje, viena mergina vyksta į Bulgariją dirbti su archeologija ir t.t. Kiti vyksta į projektus Rumunijoje, Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje ir kitos šalyse.

Kriste, gana apie kitus, o ką tu veiksi?!,- pagalvojo vienas iš jūsų (tikiuosi). Trumpas mano projekto veiklų apibūdinimas: darbas su jaunimu. Šiek tiek platesnis apibūdinimas: pagalba popamokiniuose būreliuose ir kitose veiklose vietinėje pradinėje mokykloje, veikla vietiniuose sporto klubuose, tarptautiniame klube, susitikimai ir laiko leidimas su vietiniais jaunais žmonėmis, kuriems reikia pagalbos socializuojantis. Ir tai tik kelios pagrindinės veiklos. Bėgant laikui atsiras pastovių, arba vienkartinių veiklų, kuriose reikės mano pagalbos.

Taip pat veikla, kuri prasidės jau šiandien, yra švedų kalbos kursai! Nesėkmingai pradėjusi mokytis švedų kalbą savarankiškai bei univere, pagaliau tai pratęsiu! Ta prasme švedų? Tu kartais ne Suomijoj?,- pagalvojo kažkas (vėl tikiuosi). Teip, švedų, mat Suomija yra dvikalbė šalis, ir miestelis, kuriame aš gyvenu ir savanoriauju, kalba švediškai! Mokytis vietos kalbą yra privalomas dalykas kiekvienam savanoriui, tad laukiu nesulaukiu!

kažkas mielo

Žinau, kad žmonės šiais laikais nemėgsta skaityti ilgų tekstų, todėl šį kartą baigsiu čia ir kitą kartą papasakosiu apie savo naujus namus ateinantiems 11 mėnesių, žmones, su kuriais dirbsiu, kaip praėjo mano pirma švedų kalbos pamoka ir gal dar kažką sugalvosiu :D ate!