#Eterio

[nonperfect]

Os presento a los aquenios.

La fresa es una deformación natural del tallo y, pertenece al grupo de las infrutescencias… La parte carnosa y roja del exterior, con forma cónica, es lo que se llama “eterio”. El eterio , en realidad, es un contenedor. En su estructura, perfectamente agrupados, están los “aquenios” que son los verdaderos frutos de la planta…Sí, son esos puntos oscuros que sobresalen del eterio… Además,…

[ashintheairlikesnow]

siren name ideas (not that you asked) (i have paid no mind to gender): achlys, irie, eterio, gimoaldo, learco, tajio, lur, toussaint, araluen, lir, loch

Oooooooh I do like these names

[resentfuljustice]

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas praneša, kad vėjo gūsiai gali siekti iki 30 m/s

Stovėdama vienoje iš Klaipėdos Maximų, rankose varčiau nuolaidinį butelį putojančio vyno, ant kurio dugno buvo nusėdęs storas sluoksnis auksinių dulkių – jeigu jį supurtydavai kaip kokį Kalėdinį gaublį su trobele viduje, po visą skystį pasklisdavo blizgančios dalelės. Pasibjaurėjusi padėjau jį atgal į lentyną – negalėjau iš galvos išmesti vaizdo, kaip išgėrus bent taurę šito birzgalo, mano širdis amžinai po kūną varinėja tviskančias plastikines šiukšles. 

Tad paskutinį savo praėjusio dešimtmečio vakarą praleidau gerdama rožiniu šampanu perpildytas taures ir žiūrėdama 1996 metų Taip.Ne laidos įrašus. Labai nemėgstu bereikalingų anglicizmų kitų žmonių kalboje – bet nerandu tinkamo atitikmens išsireiškimui guilty pleasure. Kadangi pati neturiu lietuviškos kabelinės televizijos, visuomet apsidžiaugiu, jeigu nuomojamas Airbnb gali juo pasigirti. Šokinėjimas po lietuviškus kanalus yra vienas iš mano tikrų tikriausių guilty pleasures – degustacinę vakarienę pradedu nuo maniakinę depresiją sukeliančių žinių užkandžio, pagrindiniam patiekalui doroju dar karštą ištrauką iš kokio lietuviško serialo, kur didesnę dalį eterio sudaro rėmėjų produktų reklamos, o desertui pasilieku bent keletą minučių iš kokios nors muzikinės laidos, kurioje dalyvauja man jau nepažįstamos vietinės įžymybės. Bet šį kartą man plačiai nusišypsojo fortūna – ekrane keistus klausimus uždavinėjo Atlantos olimpiados marškinėliais pasipuošęs Egidijus Dragūnas, kai tuo tarpu bet kokia kaina tinkama linkme jį bandė nukreipti dar šiek tiek plaukų turintis Arūnas Valinskas. Kimšausi į burną bbq skonio OHO traškučius – pagrindiniais viktorinos prizais buvo ne koks butas Vilniuje ar naujausias Renault Clio, o emaliuotų puodų rinkinys, muzikinis centras net su TRIMIS diskų changer'iais, gėlėtų baldų komplektas arba… automobilio vairo užraktai, kuriais, beje, laimėtoja nuoširdžiai džiaugėsi – nes pasirodo, kad Audi 80 tuo metu buvo itin vogiamas modelis.

***

Paskutinę savo praėjusio dešimtmečio naktį sapnavau kaip su sviestiniu peiliu vedžioju po savo tėvų rūsio duris – jis slydo taip lengvai ir tiksliai, lyg pjaustyčiau dar karštą, gal ne visai iki galo iškepusį meduolį. Atsivėrus pakankamo dydžio angai, įžengiau pro slenkstį – kambarys buvo vis dar truputį užpiltas, ir po mano kojomis žliugsėjo vanduo. Tolimiausiame rūsio kampe, prie plastikinės statinės, pamačiau jau mirusią savo močiutę. Ji mostelėjo ranka man arčiau prie jos prieiti ir pirštu parodė į statinę.

– Šie obuoliai rūgsta jau 15 metų.

Žvilgtelėjau į statinės vidų, kur visas paviršius buvo nuklotais parudavusiais ir susiraukšlėjusiais vaisiais. Pakėliau akis į močiutę – lyg laukčiau tolimesnių instrukcijų. Ji iš kišenės išsitraukė susiglamžiusį tinklinį maišelį, ir jį padavė man – prieš tai pagestikuliavusi, kad prisikraučiau pilną su kaupu. Aš papurčiau galvą ir norėjau įkišti maišelį jai atgal į rankas – bet ji tik piktai susiraukė.

– O kas tau sakė, kad esi verta pačių pirmų pasitaikiusių?

Įkišusi ranką iki alkūnės į statinę, pradėjau sukti ratus iki tol, kol apčiuopiau kažką šalto ir kieto. Lėtai ištraukiau ranką į paviršių, ir nedrąsiai apžiūrėjau sužvejotą laimikį. Mano delne gulėjo veidrodinis obuolys, kuriame atsispindėjo įtarios mano močiutės akys ir patekanti delčia. 

***

Pirmą naujojo dešimtmečio rytą, savo atvaizde ieškojau kažkokių pasikeitimų. Bet kokių – tikėjausi rasti per naktį pagilėjusias rūpesčio raukšles tarp antakių arba atsivėrusią trečiąją akį viduryje kaktos, su kuria žvelgdama į netvarką ant virtuvės stalo, staiga suvesiu palaidus galus ir suprasiu visas visatos paslaptis. Gerai, pradžiai bent jau suvoksiu kaip Boeingai atsiplėšia nuo pakilimo tako, prieš tai savo uodega neperbraukę per asfaltą. 

Bet niekas nebuvo pasikeitę. Į mane žvelgė tas pats gudraujantis žvilgsnis – kairiosios akies rainelėje vis dar matėsi su laiku didėjančios juodos ertmės, o dešinioji išliko menkai, bet vis dar šiek tiek žalesnė už jos kairiąją draugę. Plačiai besišypsant, nosis vis dar išlikdavo praskelta. Lyg kažkas jos galiuką tiesiogine to žodžio prasme būtų sulipdęs iš dviejų asmenybių nosių – pasikišusi veidrodėlį, vis dar kartais stebėdavausi neįtikėtinu savo šnervių skirtingumu. Ir priekinis dantis vis dar buvo nuskilęs – tik jis galėjo atsiminti kaip Naujųjų metų išvakarėse, netoliese Vitebsko turgaus, apsiverkusi sėdėjau daugiabutyje įsikūrusioje odontologijos klinikoje ir meldžiausi, kad gydytoja dar šiandien spėtų užtaisyti Madonnos vertą atsivėrusį švarplį. 

Tarpą suspėjo užlipdyti iki vakare manęs laukusio naujametinio vakarėlio. Tik gaila, kad po poros dienų plomba iškrito, su savimi nulauždama dar didesnį gabalą mano danties – bet dėl to turbūt negalėjau kaltinti odontologės, nes su tokiu pat entuziastingu įniršiu, toliau sėkmingai kramčiau net prilipdytus akrilinius nagus.

***

Paskutinį savo praėjusio dešimtmečio antradienį sėdėjau iki skausmo pažįstamame pintame fotelyje. Tradiciškai pakabinau paltą, padėjau užverstą telefoną ant spintelės už savo nugaros, išspjoviau gumą į nuolat perpildytą šiukšliadėžę kampe – vis pasvarstydavau, ar prieš mane apsilankiusios asmenybės tiek daug kaskart priverkdavo? Gal aš dariau kažką ne taip? Labiau mėgdavau nosinaitę sulankstyti ir sukti aplink savo pirštus kaip kokį žiedą, kurį apsilankymo pabaigoje suplėšydavau. Tą dieną nusprendžiau, kad servetėlės man išvis neprireiks, ir paskendusi mintyse žvelgiau pro ofisines žaliuzes atsivėrusį tarpą į tamsą. Pirmą kartą šį sezoną kabinetas buvo paskendęs dirbtinėje šviesoje, ir jokie retkarčiais pro žaliuzes prasprūstantys saulės spinduliai man nebebadė akių.

– Ar per paskutinį susitikimą turime pašnekėti remiantis kažkokia specialia struktūra?

– Juk žinai, kad šiame kambaryje nėra jokių griežtų, tvarką apibrėžiančių taisyklių.

Žinojau. Puikiai tą žinojau. Ta mintis mane jau pradėdavo kamuoti vos priparkavus automobilį Trakų gatvėje, kai palengva žingsniuodavau link Vytauto prospekto – kur turėdavau susilenkti praktiškai per pusę, kad neatsitrenkčiau į nukarusias medžių šakas, o kojomis vieną po kitos trindavau pabirusias giles. Galvoje kaip kokią sutrūkinėjusią juostelę praleisdavau paskutiniąsias septynias dienas – nors koks konkretus įvykis kas kelias sekundes vis įkyriai kaišiodavo savo nosį į mano mintis, visada tikėdavausi, kad atsiminsiu kažką… prasmingesnio. Vis negalėjau prisijaukinti realybės – tuo labiau kažkam garsiai apie tai pasakoti – kur mane negrįžtamai ir neatšaukiamai iš vėžių gali išmušti kažkam iš lūpų išsprūdęs vienas vienintelis sakinys.

– Dabar žvelgiant atgal į mūsų kartu nueitą kelią, kas tau šiame procese pasirodė sunkiausia?

– Nemeluoti. 

Tingiai krapštinėjau pinto fotelio ranktūrį ir skaičiavau parketo lenteles ant grindų. Kai kalbėdavau apie šeimą, akimis bėgiodavau nuo vieno radiatoriaus krašto iki kito. Jeigu pašnekesys pasisukdavo apie darbą, nužvelginėdavau pakabintas žaliuzes. O kartais ištraukdavom ką nors iš pačios stalčiaus gilumos – ten, kur tikiesi, kad niekada neteks sugrįžti – tada žvilgsnis nukrypdavo į tamsą po stalu. Ir tada žodis po žodžio pradėdavai judinti prisiminimus, lyg stovėtum prie nuvirtusios pušies ir nuo jos kamieno lupinėtum sudžiuvusios žievės gabaliukus – tik šį kartą buvau tikra, kad pro medžio rieves nepradės tekėti jokie sakai. Tuose prisiminimuose nebesijautė jokio pulso, jokių gyvybės ženklų – jie buvo mano pačios rankomis sukarpyti, nurėžti, paskubomis užkasti arba be diskusijų perkvalifikuoti į fantazijas. Jie buvo tokie pat tikri, kaip ir paskutinis sapnas prieš nubundant. 

– Žinai, dirbant su tavimi kartais jausdavausi taip, lyg žiūrėčiau į kažką už širmos. Regi šešėlius, retkarčiais pamatai ir išlindusį siluetą šone. Bet dažniau, rodos, bandai perskaityti kažką, kas parašyta lyg šakėmis ant vandens. Ar žinai tokį posakį?

– …teko girdėti.

– Gal galėtum papasakoti, kodėl jis tave taip prajuokino?

Prieš uždarant kabineto duris paskutinį kartą į ją žvilgtelėjau. Ji, kaip visuomet, žiūrėjo į mane tuo pačiu supratingu žvilgsniu, švelniai sunėrusi rankas ant pilvo apačios. Dar kartą atsisveikinau, ir paleidau durų rankeną. Besileisdama laiptais žemyn pradėjau mąstyti, ar kiti klientai ją tądien apkabino. 

[bukimevieningi]

Ar vis dar pasitikite Eduardu Vaitkumi? (balsavimas)

Primename, kad Eduardas Vaitkus TV3 tiesioginio eterio metu pareiškė, kad sutiktų (būdamas prezidentu) pražygiuoti LGBTQ+ bendruomenės organizuojamame parade (kelias minutes). Norime pasitikrinti, ar visuomenei tai yra aktualu ir kaip ji į tai sureagavo. Kviečiame dalyvauti apklausoje ir išreikšti savo nuomonę. (Vaizdo įrašas su Eduardo Vaitkaus pasisakymu žemiau).

[edulor6z6-blog]

24 / 04 / 29

Por favor déjame esconderme en tu mirada, déjame escapar al misterio de vivir este momento, oliendo tu cabello

Escuchar el aire convertirse en tu aliento y entonces allí cuando conozcas el sabor de tu sangre en mi boca

Voy a querer morir ya no abra razones para vivir por fin seré de ti para ganas volver a sentir, huyamos del miedo

Volvámonos en trecho que existe entre lo eterio y lo corpóreo, matare y me suicidare por ti, si eso te hace sentirme

Por favor juguetea con mi vida soy tuyo y hazme tu sirvo en la muerte, déjame escapar al misterio que escondes más allá

De lo que nuca fue, de lo que nuca será y lo es al estar a tu lado en cada despertar, por favor meoprimi, rendí, cautivo y prisionero de ti

[gimtojikalba]

Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino pristatymas

2024-01-29: Spaudos konferencijoje – apie artėjančius tarpinius patikrinimus. Vaizdo įrašas nuo 6 min. (pirmosios 1-6 min. eterio klaida) – čia visų dalykų priminimas. Nuoroda: https://bitly.ws/3b9Ur. 2023-12-07: Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino pristatymas. Vaizdo įrašas. Susitikime aptarti valstybinio brandos egzamino užduočių aprašai, vykdymo instrukcijos, tarpinių…

[carriola2]

Villa Málaga. El tiempo de un vino, del director Eterio Ortega Santillana. Esta tarde he asistido a la proyección de la película, me ha gustado mucho y me ha parecido un buen punto de vista de los vinos de Málaga, una película amena e interesante, ilustrativa de un trabajo duro y de una forma de vida apasionada por lo bien hecho. Enhorabuena a todos.

#vinos_malaga #eterioortegasantillana #eterioortega #axarquia #dopmalaga #dopsierrasdemalaga #museodelvinomalaga

[thetristoneera]

Princess Naturi is the heir to the Throne of Naughton, home to Puridiss Nation.

Prince Wou Long Huangfu is the heir to the Throne of Huangfu, home to Blackwater Nation.

Prince Etonix Krones is the heir to the Throne of Island Last, home to the Island Last.

Iccem is a natural born killer with loner tendencies.  She was guided to the Weapons Division because she knew it would take her to the life she always wanted.  Self sufficiency, ending up as a pawn of Project Kill wasn’t in her plans.

Pollisena is nowhere near as gentle as her name is, been hardcore since yay tall.  Then a scientist experimented too far with her & her family.  She is the sole survivor, then became experimented on again…  But by the same scientist makes it disrespected.

Meitroja hails from the House of Olios, a family known for taking care of vegetation around the magical reactors.  It’s a world wide family, she’ll get pulled into the epilogue because of Vizorio.

Vizorio was the main 1st Placer of the previous Weapons Division.  Capable of slaying all kinds of man made weapons to gigantic monsters.  He was viewed as a modern day hero & still is; but becoming an experiment during a period he cannot remember.  Will have him hunting around until he discovers all of the atrocious pain he cannot place.

Tones of 4 were all high ranking, Top 20’ers of the previous Weapons Division.  They became besties over the years & all had a flare for the theatrics.  With dreams of stardom, they eventually gained residency at the most popular amusement park around the planet.  With them being top of the line monster slayers, they help with the security of the exotic location.

As a means of restoring magical balance to the planet, this terrorist group will travel around to destroy the magical reactors that suck the life out of the planet.  As well as taking any of the Eterios in the registry, away from the Dual Militaries.  Too many of these members have been disrespected by the Dual Militaries.  Known as Purity & Cavanaugh; they abuse the resources the magical reactors provide for humanity.  A little too much over the many millennia, they have disregarded sacred lands & sacred culture.  They will begin their onslaught by taking out a military base, then reach out to the world to see if anyone wants to join the cause.

They are called the Land of Rainbows cause everything is sweet over there.  Have enough magical & militaristic might to keep the Dual Militaries from occupying them.  They’ve done what most from generation of leading to the next can’t do, create a system where everyone is a have.  In short, everything is gravy.  They have top notch monster slayers that do t need to be in a division.  All they desire is enough strength to keep their peace.

On the left/west side of this planet, is the most naturally beautiful part of the planet.  Regardless of how many magical reactors they have, it has held on to its hundreds of beautiful scenic locations.  Still won’t hesitate to take candy from a baby though.  They may not appear ruthless, still believes in by any means necessary.  For the sake of comfortable living.

On the right/east side of this planet, holds the most desecrated continent.  Cavanaugh is responsible for the magical reactors.  Master minded technology millennia ago for their sole betterment.  It may not be the most beautiful region of the world, but you’d find it hard to believe that every citizen has all the nutrients they need.  Other things, not so much; but totalitarianism has it set that the magical reactor civilizations gets the nutrients they need.  It’s all magical but living out in the wilderness in this region; is futile.  As it’s this world’s highest monster population is up, in & around the region.

As a means for the longevity of humanity, an order was proposed between the three nations to keep monster kind from over developing.  The Weapons Division, is broadcasted every five years for thirty new monster slayers.  Those that will act as a hero like grouping to thwart all kinds of monster threats.  Been doing this for many millennia.  Each generation has uncovered more miracle gems, help with technology testing, help with monster data, help with keeping human dwellings thriving & becoming famous because of their magical might.  They try to take ten people from each nation, every generation & sometimes skip generational calls if a generation is still thirty strong.  The top ten of the next generation will be seen a lot once Anzlee gets her call to join.

Years ago, this generation of world leaders had the means of creating a project that could change the universe.  Sacred cultures were studied to find one of their many gems of existence.  Project Kill is its name, “For those that want to take their place, remove them from such a thing.”  Jordana is the only one of the nine created for this prophecy, that stuck with the militaries.  Her sentiment was, “Yes.  You should’ve told me about the plans.  I would’ve agreed to it.”  The other eight that were experimented on against their will, sees this project as an abomination.  That disbanded the previous generation of Weapons Division.  A special ops unit of monster slayers that protect civilization; even the pieces that aren’t allied with the governments.  The ten of them, stayed & the Dual Militaries decided to call them the Triumph Unit.

They are one of this world’s oldest lineage of heroism, so it seems.  They started calling themselves the Royale when mankind made vehicles.  Their bank account soared in that era, to the point they spend their resources to make sure that every generation has a specialty group.  In order to do this, they have several bases around the planet to ensure that those with one of the eight rings; will have an out to disband criminal activity or monster activity.  #1 is one of the most dangerous humans known to man.  His urban legend is in all communities at this point & plans on milking the Dual Militaries for their future with the next world.

Several generations ago, a man saw the inhumanity that the Dual Militaries proposed.  Decided to make a Hail Mary, just in case they actually develop any of the ancient scrolls of epilogue capacity.  To power down any tool of mass creation or destruction, the Rhinos were created in secrecy to watch the world.  Only to act when a human wide extinction epilogue is on the horizon.

[apieinvestavimapaprastai]

Kvantinis kompiuteris gali pakeisti blokų grandinės ateitį. Kaip pasiruošti šiam pokyčiui?

Kalbant apie grėsmes blokų grandinei ir kriptovaliutoms, dažniausiai atkreipiamas dėmesys į reguliavimo sustiprėjimą. Tai logiška, bet nebūtinai reguliavimas yra grėsmė.

[tjmakers-10]

Un ángel que solo vino a despedirse, para morir sin que doliera, luchando contra todo solo, como se crio pero tan leal para en su último aliento decir adiós a su modo y estar por última vez. Esa valentía solo la e visto 3 veces en mi vida y 2 fueron de dos seres vivos mejor que cualquier humano y el otro el mejor ser humano que pude conocer en mi existencia.... En días como hoy aunque acostumbrado a la muerte estoy, quisiera que fueran eternos y no eterios pero sería pedirle mucho a la injusta e inequívoca vida que se encarga siempre de recalcar que es una HP dura....

[ovelharenegada]

Na minha cabeça, faz uns anos, sinto uma vontade, um pensamento constante de ver algumas coisa queimar. Tacar fogo. Ver cada átomo se desintegrado. Como naquele filme coreano Em Chamas. Há uma beleza no fogo. Tão eterio. efêmero. É uma forma de pôr pra fora aquilo que reprimimos com veemência. Entropia. Um papel depois de amassado nunca mais retornar a sua forma original. Assim como um objeto que queimou. Nada é terno. Não a dor que perdure. Tenho tentado me apegar a isso. Mas a raiva e o medo não tem deixado.

[yugen-post]

Eres tan Eterio y a la vez tan Efímero...

[juancazorla]

Una agricultura adaptada al medio, entre cenizas volcánicas, que nos proporciona frutas, verduras y granos. Fresas (#Fragaria vesca) en los enarenados de la #reservadelabiosfera de #Lanzarote.

[doodlesfromjupiter]

Xmas Prompts 2k17 Day 3: Netflix & Chill

when you bring your boyfriend home and want to Netflix and Chill but your boyfriend also happens to be your little brother’s biggest hero but you cant be mad cause its too cute

[bukimevieningi]

LRT Radijas: “Matijošaitis turi žūti”

Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija nenustoja šokiruoti Lietuvos žmonių savo žmogžudiškais pasisakymais. Šį kartą tiesioginio eterio metu pasiūlyta nužudyti Kauno merą Visvaldą Matijošaitį. Šio veiksmo iniciatorius – karo instruktorius iš Lietuvos Andrejus Šidliajevas.

[roll3d6]

EXSCIND, La leyenda de Eterio

INTRODUCCION

Hace millones de años los seres divinos crearon el universo existente, manifestándose la magia. Dieron vida a cada mundo y a cada sistema solar. Estos seres tan poderosos dejaron su existencia al crear lo que se conoce hoy en día. "EXSCIND" es un mundo de un retazo de sistema solar, algo pequeño y muy ostentoso en poder mágico. Sus criaturas manifestaron gran afinidad y un orden debía guardarse en este mundo. Con su creación vinieron los Dragones, seres imponentes capaces de manifestarse en formas únicas. Su magia es tan poderosa que puede cambiar la geografía misma del mundo, creados para regir y mantener vivo el mundo entero. Se manifestaron en los mismos elementos, para juntos mantener el orden, pero un Dragón tenía un trabajo distinto al de sus hermanos.

Statera, así era como le conocían sus hermanos, el mantenía el balance del bien y del mal. Su naturaleza era dos en una. Pero era más fuerte su parte maligna. Mantuvo el equilibrio por miles de años, hasta que no soporto el peso de tal maldad y la expulso, y con ella la mayor parte de su poder. Ahora dos seres de un mismo Dragón se crearon.

Su contraparte maligna acecho el mundo de las sombras, un lugar que se creó junto con los mundos y los mundos espirituales. Una manifestación más pura de las divinidades». allí se mantiene un ciclo de vida. La magia vuelve a la vida y la vida vuelve a su esencia tras morir. Pero el balance que Statera mantuvo se quebró y muchos de los estados de los seres muertos se corrompieron y viajaron al mundo de las sombras. Creando a si nuevas criaturas regidas por su contraparte maligna.

Endrevy así se le conoció después de separarse, decidió destruir el mundo, pero no podía hacerlo sin tomar el poder de los demás hermanos Dragones. Para ello decidió atacar desde el mundo de las sombras a sus Hermanos y a su otra mitad. Y cuando logro derrotarle tomo su poder y logro dominar a sus hermanos y a los hijos de sus hermanos. Y todos los Dragones comandados por Endrevy atacaron el planeta entero. Solo unos pocos hermanos Dragones lograron huir de Endrevy dejando el mundo desprotegido.

Solo una raza cercana a los antiguos dragones y a las divinidades mas puras. Se pudo oponer a ellos. Los Elfos antiguos conocidos como Enolfos hicieron lo que estaba en sus manos para defender el mundo de su extinción. Y así una fiera batalla por la supervivencia nació, pero todo estaba perdido, por más fuertes que fueran los antiguos elfos no podrían contra Endrevy, por eso Statera dejo en ellos el poder de lograr vencerle, una magia tan antigua y prohibida que ni los mismos Dragones podían usar Sin permiso. Aun Endrevy sabia esto y ni él se atrevía a usar tal poder. Pero los antiguos elfos decidieron correr el riesgo debido que su extinción estaba cerca.

Logrando aprisionar al gran dragón titán en un campo donde no se puede manifestar su esencia mítica, encerrándolo entre los mundos de las sombras y el mundo real, pero sabían que no era suficiente y que no duraría mucho la prisión en la que estaba el Dragón. Y por esta razón los antiguos elfos dejaron pistas de esta magia para que en un futuro pudieran enfrentar el poder de Endrevy. Aun así, rogaban a los divinos que jamás se escapara. La guerra y el uso de esta magia, debilito la materia misma de la forma de los antiguos elfos. Y de esta manera dejaron esperanza a las demás razas del mundo. degradando su estado puro elfico a un elfo más “mortal” y su magia no era igual, se les conocerían como Altos Elfos.

Así entonces grandes razas dominaron las tierras y las montañas. Creando ciudades y cultivando las tierras. Viviendo y amando, riendo y amando. Por miles de años la paz reino en EXSCIND, pero un día si lo que dicen los libros es cierto. En el centro de los mundos, se oirá el crujir de un sello rompiéndose. Y los ojos de la gran bestia mítica volverían abrirse, y despertaría de nuevo a los Dragones. Y atacaría con todo su poder.

Espero hoy en día que no ocurra. Me gusta el mundo tal cual como esta. Eh vivido más de mil años y conozco el ir y venir de muchos. Y sus historias. Y la historia que por miles y miles de años se contó de Endrevy y su rebelión. Pero ¿y si escapa, Podremos nosotros contrarrestar tal poder?

Aun en mi tan larga vida, no eh visto una bestia similar a un dragón más que en imágenes pintadas en pergaminos y libros. No sé cómo reaccionaría al ver uno. No sé cómo reaccionaría el mundo al ver un mito en vida. Solo espero no ver uno jamás…