#gražu

[papersnatch]

oh and i like guilty gear now btw

[princesepersikas]

Pasakom reikia tikėti vaikystei, kai jas dar seka mama.

[olympic-paris]

Gražu gerai atrodantis vyrukas Ačiū kad parodot

[nezinaukamsitaspuslapis]

mes susitikome lygiai prieš metus ir kalbėjomės visą savaitgalį. tu papasakojai man savo gyvenimo istoriją, aš tau savo skaudulius, kuriuos tuo metu nešiojausi dar taip arti savęs ir taip bijojau kam nors atskleisti. man patiko tavo asmenybės gylis, charizma, taiklus humoras ir įžvalgos. tu man pasirodei labai gražus ir įdomus žmogus tiek savo vidumi, tiek išvaizda. sekmadienį, kai jau skirstėmės ir ketinome atsisveikinti, pasakei, kad taip atvirai kalbėjai, nes daugiau nesusitiksime ir nepažįstamiems lengviau išsipasakoti. aš negalvojau, kad tu būsi teisus. pusiau rimtai užsiminiau, kur gali mane rasti, jeigu norėsi su kuo nors pakalbėti.

po kokių pusės metų, gal daugiau, gal mažiau, aš vis pagalvodavau apie tave. paklausdavau vieno kito žmogaus, kuris susijęs su ta aplinka, ar žino tave, aprašydavau, ką atsimenu iš to savaitgalio, bet tos paieškos toli nenuvesdavo. per šiuos metus taip susipažinau su nemaža dalim tavo aplinkos ar bent su bendrais pažįstamais.

aš labai norėjau tave pamatyti vėl. norėjau, kad vėl mūsų darbo vietos būtų šalia, kad galėčiau atbėgti prie tavęs ir paklausti, kaip tau sekasi bendrauti su motina, ar pagyjo tavo širdies žaizdos, kur tave nuvedė gyvenimas. važiuojant į tą pelkę įsivaizdavau, kaip tave nustebinu. bet niekur tavęs nepamačiau, niekur nesutikau, nors visi kiti žmonės, kuriuos pamenu kaip tavo draugus, buvo susirinkę. dar galvojau, kad, matyt, šiais metais esi užsiėmęs kitais reikalais.

antrą dieną įsidrąsinau ir užkalbinau tavo draugus, pasakiau visas detales, kurias pamenu ir tenorėjau, kad jie primintų man tavo vardą. mainais mane sutiko kelis mėnesius gedinčios akys. tu mirei pavasarį, dar visai neseniai praėjus tavo gimtadieniui.

aš labai atsiprašau, M, kad neįdėjau daugiau pastangų tavęs ieškant, kad niekaip negalėjau tau padėti, man labai liūdna ir gaila, kad būtent taip susiklostė. galbūt būčiau ką nors pakeitęs, galbūt ne, aš nežinau ir jau dabar niekada nesužinosiu, kas iš tikrųjų dėjosi tavo galvoje. mes tik prasilenkėme, vos perbraukėme pečiais šitame gyvenimo kelyje, bet tavo gyvenimas ir mirtis paliko gilų pėdsaką mano širdyje ir praėjus pirminiam šokui man nenustoja riedėti ašaros. lengvos tau žemelės, tikiuosi, kad bent ji pagaliau tau suteikė ramybę, kurios negavai šiame gyvenime.

[bettertwin1]

I will call you a pretty boy in EVERY SINGLE LANGUAGE OUT THERE (or at least in my English-to-others dictionary):

(Actually most of them translate to beautiful boy, take that as you will)

Mooi seuntjie

Djale i bukur

ቆንጆው ልጅ

ولد جميل

Սիրուն տղա

প্ৰিটি বয়

Suma yuqall wawa

Yaraşıqlı oğlan

Cɛdennin cɛɲi

Mutil ederra

Сімпатычны хлопчык

সুন্দর ছেলে

सुंदर लइका बा

Lijep dečko

Хубаво момче

Nen bonic

Gwapa nga laki

Wokongola mnyamata

漂亮的男孩

Picciottu bellu

Zgodan dečko

Hezký kluk

Dejlig dreng

ޕްރިޓީ ބޯއީ

सुंदर छोरा

Mooie jongen

Beleta knabo

Ilus poiss

Ŋutsuvi dzetugbe aɖe

Magandang batang lalaki

Kaunis poika

Joli garçon

Moaie jonge

Neno bonito

ლამაზი ბიჭი

Schönling

Ομορφο αγόρι

Mitãkuimba'e guapa

સુંદર છોકરો

Joli ti gason

Kyakkyawan yaro

He keikikāne maikaʻi

ילד יפה

प्यारा लड़का

Tub zoo nkauj

Csinos fiú

Laglegur drengur

Nwa nwoke mara mma

Pretty nga ubing

Anak laki-laki cantik

Buachaill álainn

Bel ragazzo

可愛い男の子

Lanang ayu

ಮುದ್ದಾಗಿರುವ ಹುಡುಗ

Сұлу бала

ប្រុស​ស្អាត

Umuhungu mwiza

सुंदर भुरगो

예쁜 소년

Preti bɔy pikin

Kurê bedew

کوڕێکی جوان

Сулуу бала

ເດັກຊາຍງາມ

Puer pulchellus

Smuks puisis

Mwana mobali kitoko

Gražus berniukas

Omulenzi omulungi

Schéine Jong

Прекрасно момче

सुंदर लड़का

Zazalahy tsara tarehy

Budak cantik

സുന്ദരനായ കുട്ടി

Tifel gustuż

He tama ataahua

सुंदर मुलगा

ꯄ꯭ꯔꯤꯇꯤ ꯕꯣꯏ꯫

Mipa naupang hmeltha tak

Хөөрхөн хүү

တော်တော်ကောင်လေး

राम्रो केटा

Pen gutt

ସୁନ୍ଦର ବାଳକ

Mucaa bareedaa

ښایسته هلک

بچه خوشگل

Śliczny chłopiec

Menino bonito

ਪਰੈਟੀ ਮੁੰਡੇ

Muchacho bonito

Băiat drăguț

Красавчик

Lalelei tama

सुन्दर बालक

Balach math

Mošemanyana yo mobotse

Леп дечак

Moshanyana e motle

Mukomana akanaka

خوبصورت ڇوڪرو

ලස්සන කොල්ලා

Pekný chlapec

Lep fant

Wiil qurux badan

Chico bonito

Budak geulis

Mvulana mrembo

Vacker pojke

Писари зебо

அழகிய சிறுவன்

Матур малай

ప్రెట్టీ బాయ్

หนุ่มน่ารัก

ጽብቕቲ ወዲ

Mufana wo saseka

Tatlı çoçuk

Gowy oglan

Abarimaa fɛfɛ bi

гарненький хлопчик

پیارا لڑکا

چىرايلىق بالا

Chiroyli bola

Trai xinh

Bachgen bert

Umfana omhle

שיין יינגל

Ọmọkunrin lẹwa

Umfana omuhle

You cannot escape the Pretty Boy~

It will always find you~

WAHAHWYWFWGWHWGBEHWVNEDB

[resentfuljustice]

Sodoma ir Gomora

2016-06-14 23.25 Escondido, CA, USA

Jų bute balkono nebuvo. Kiekvieną kartą užsimanius parūkyti – o proporcingai didėjant ant stalo išstatytų tuščių butelių kiekiui tą vakarą mes rūkėm atitinkamai per daug – vis tryniau pavasarinės striukės šonus į svetimos laiptinės sienas. Jaučiausi apsvaigusi, bet nenorėjau stabdyti. Lėtai siūbuodama klubais leidausi, atrodo, su kiekviena pakopa vis labiau siaurėjančiais laiptais – kurie žinojau, kad neveda prie nieko gero. Beieškodama pustuščio cigarečių pakelio savo kišenėje radau seniai pamirštą lūpų balzamą – viena ranka besilaikydama už nelygių turėklų, tepiau savo išsausėjusius lūpų kampučius kramtoma guma kvepiančiu Snow Fairy iš Lush. Priekyje manęs lipusi Dorotėja staiga atsisuko ir vėl pažiūrėjo į mane tuo nepaaiškinamo pykčio ir seksualinės frustracijos pilnu žvilgsniu – ar ji kaip koks medžioklinis šuo iškart kažką užuodė? Nesupratau, ką ji norėjo man pasakyti. Ar ji išvis man norėjo kažką pasakyti. Gal tik padaryti.

Maldauju kad nepavytų, niekas nepamatytų

O gal visas vakaras vyniojosi taip, kaip ir turėjo. Kas sakė, kad kelionės tikslas negali b��ti aiškiai nepažymėtas griovys ant staigaus posūkio? Arnas pridegė mano cigaretę, nes aš jau nebenulaikiau net žiebtuvėlio. Stovėjom keturiese ir patyliukais rūkėm. Pirmas prasižiojo Vilius – nebuvau tikra, kiek dar ištversiu nepakomentavusi kiekvienos iš jo burnos krentančios nesąmonės – manyje pradėjo kunkuliuoti vaikišką maištą primenantis noras, kur jo žodžius sprogdinau kaip kokius muilo burbulus. Jo laimei, jis buvo gražus. Gerai, labai gražus – toks lazdos neperlenkęs hipsteris su tvarkingu manbun’u, barzda ir stilingu megztuku – tai kartkartėmis galėdavau praleisti pro ausis jo marozišku balsu skleidžiamus kliedesius, nes į Vilių buvo tiesiog malonu žiūrėti. Kai pagalvoji, mes abu gyvenom tam tikrame savo fantazijų pasaulio versijoje – saviškėje bandžiau save įtikinti, kad nenumanau Dorotėjos ir Arno kėslų, o Vilius, greičiausiai, įsivaizdavo dar niekada nebuvęs psichuškėje. 

Matyt mano viduje užvirusi durnumo košė pradėjo verstis per viršų, nes išgirdusi Viliaus pagyrų monologo nuotrupas apie tai, kad jis “jau tiek daug laiko nebegeria”, nebegalėjau sustabdyti pro dantis iškošiamų žodžių.

– Tu nebegeri? Galvojau, kad tu dabar jau girtas…

– Žinai ką? Eik tu nachui. 

Kol aš toliau kreivai šypsojausi puse lūpų, Vilius numetė ir sumindžiojo pusiau surūkytą cigaretę, tada iškart pareiškė, kad išeina namo, o prie jo staigiai prisišlieję Arnas su Dorotėja pabandė dar jį perkalbėti.

– Davai dar pasilik.

– Ne. Nėra vaibo tarp mūsų, niekas čia mums nesiriša.

Nesigilindama į jų beviltiškas pastangas, toliau susimąsčiusi nužiūrinėjau Dorotėją. Ji, intensyviai bandydama paneigti kažkokį Viliaus teiginį, pradėjo purtyti galvą – mačiau iš po platininio baltumo sruogų lendančias tamsiai rudas šaknis, o jos neįtikėtinai kaulėti pečiai badė akis net per naminį, nunešiotą juodą treningo viršų. Iš kitų bendrų draugių pasakojimų girdėjau, kad ji visą gyvenimą kovojo su valgymo sutrikimais – ne taip lengva tą paslėpti, kai turi kambariokę ir daliniesi vienu vonios kambariu. Dorotėją pažinojau turbūt nuo penkiolikos metų – nors nebuvom itin artimos, kurios savo noru organizuotų pasimatymus ir leistų laiką tik dviese, susitikusios bendrų draugų grupelėje rasdavom iš ko kartu pasijuokti. Kadangi truputį paklajojome po pasaulį, abi tuo pačiu metu atsidūrusios tame pačiame mieste išnaudojome progą susidraugauti artimiau. 

Su Arnu ji susipažino keliaudama – nebuvau tikra, kiek laiko jie jau buvo įsipareigoję vienas kitam, bet tikrai ne metus ir ne du. Jis be jokių sunkumų įsipaišė į mūsų grupelę, kurios absoliučią daugumą sudarė merginos – gal dėl to, kad Arnas buvo toks visų draugelis, mėgstantis be atokvėpio su visomis flirtuoti – žinojau, kad ne man vienai buvo net sunku suprasti, kada jis tik prikolina, o kada gal visai rimtai kabina. Nueidama užgesinti cigaretę mačiau, kaip Arnas, beglostydamas barzdą, akivaizdžiai daugiau dėmesio skyrė mano rūkalo filtro baksnojimui į seną skardinę, o ne mūsų Jėzaus Kristaus prisikėlimo vakarėlį paliekančiam draugui.

Kantriai laukdama, kol Dorotėja pasiduos ir pripažins, kad aš kažkaip vienu sakiniu sugebėjau neatšaukiamai įžeisti Vilių, pakėlusi galvą žiūrėjau į trijų aukštų daugiabutį, kuriame sugalvojau šiemet valgyti farširuotus kiaušinius. Vieta buvo graži, netgi pavydėtina – šalia miškingo parko, tik pats pastatas visumoje man atrodė ganėtinai juokingai, gal truputį iškritęs iš konteksto. Apsuptas naujesnės statybos kūrinių, net atrenovuotas atrodė kaip koks senis, nesėkmingai norintis apsimesti jaunuoliu. 

Po gero pusvalandžio nevaisingų įkalbinėjimų, pagaliau trise kopėme laiptais aukštyn. Viršuje jaučiausi uždususi – bet vos tik Arnas už nugaros užtrenkė buto duris, ir mes vėl visi juokėmės iš kažkokio durno bairio, o Dorotėja atsukinėjo kažkelintą butelį raudonų devynerių – staiga atsišviežinau. Lyg nuo akių kas būtų nutraukęs pageltusią marlę, per kurią kažkas spaudė cepelinų masę. Arba tarsi būčiau išmokusi dar vieną papildomą užsienio kalbą – atsisukusi į Dorotėją, neįtikėtinai aiškiai mačiau jos negeras intencijas slepiančią šypseną. Arba anksčiau nepastebėjau, arba ji pradėjo kaip kokia sirena mano pusėn siųsti visus įmanomus ženklus. Taip, jos veidas ir taip įprastai būdavo toks truputį chytras – o per vakarą susileidus tiek alkoholio, jos savotiškas sataniškumas atsiskleisdavo vis ryškesnėm spalvom kiekvieną kartą užsivertus stiklinę.

Dorotėjai dosniai vis pildant mano gėrimą, netikėtai sudrebėjo jos ranka, ir raudonas skystis išsiliejo ant stalo. Ji lėtai pakėlė akis ir įsmeigė žvilgsnį tiesiai man į tarpuakį. Jeigu manęs kažkas būtų paklausęs iki šio vakaro, kiek skirtingų Dorotėjos kaukių pažinojau – būčiau nė sekundei nesudvejojus ir atsakius, kad dvi – viena papuošta apgaulinga šypsena, o kita padabinta pykčio persunktomis akimis. O tą vakarą susipažinau su dar viena, kurios negaliu pamiršti – jos lūpas skrodė keista užuomina, o primerktame žvilgsnyje spragsėjo neatskleistas pažadas. 

– Nepamiršai, kad visi trys turėsim vienoje lovoje miegoti?

Nieko jai neatsakiau, tik paėmiau už lipnių stiklinės kraštų ir užsiverčiau. Telefone šviečiantis laikrodis patvirtino, kad vakaro valandų ribos iš lėto tirpo ir liejosi su paryčiais, o mes laiką leidome bute su vienu miegamuoju. Visas patalpas jungė vienas ilgas koridorius, kuris šakojosi į virtuvę, svetainę, vonią ir miegamąjį – bet taip, visoje erdvėje buvo tik viena oficiali lova. Dorotėja toliau žiūrėjo į mane, lyg laukdama bet kokio ženklo – žodžio ar nebylaus linktelėjimo, o aš, norėdama laimėti laiko, dairiausi aplink. Pagavau Arno žvilgsnį, bet po sekundės nusisukau, tyrinėdama baltas namų sienas. Visas interjeras buvo paprastas – mus supo tarpusavyje nederantys ir netvirtai atrodantys baldai, kuriuos savarankiškai surinko šita pora klibančiuose santykiuose. Namai buvo nuobodžiai, net steriliai tvarkingi, norėjosi rasti kažką padėtą ne vietoje – vien iš sportinio intereso. Bet visa gyvybė slėpėsi už buto durų – Arnas kaip bet kuris eilinis vyras turėjo obsesyviai domėtis kokiu nors testosteronu kvepiančiu hobiu – jo atveju, tai buvo dviračiai. Bet visos ratuotos transporto priemonės su šalmų komplektais stovėjo laiptinėje. “Kad būtų tvarkinga, gražu ir akiai malonu” – pagal Dorotėją. 

Žinau, galėtum pagalvoti, kad tam tikra prasme Arnas buvo po Dorotėjos padu – gal ir neklystum. Bet ar kiekvienas ilgalaikių santykių pridusintas vyras gali pasigirti vienu metu miegojęs su dviem panom?

Ant silpnybių paslydau, atsakyk ar tu evil

Visi trys neišleidom nė menkiausio garso, bet lyg perskaitę vieni kitų mintis, vienu metu pakilom nuo nešvariais indais nukrauto stalo ir patraukėm koridoriaus link. Nusprendę, kad laikas pradėti varžytis su bepatekančia saule, iš šaldytuvo išsitraukėm paskutinį laipsnių turintį butelį – atkimšusi ledinį Prosecco, nuoga klūpėjau svetimos poros kvapo prisigėrusioje patalynėje. Po minutės milžiniški miegamojo langai garavo nuo ūmine alkoholine intoksikacija pasižyminčių siluetų dažno kvėpavimo, o mane prie išgulėto čiužinio prispaudė keturios nepažįstamos rankos. 

Tada jau sugebėjau sau pripažinti, kad neverbalinius ženklus supratau teisingai – tai buvo jų planas nuo pat pradžių. Nežinojau – bet ir nenorėjau žinoti – kurio galvoje šita idėja užgimė pirmiau. Jie buvo pora, jie vienas su kitu mylėjosi tūkstančius kartų, bet šį kartą į seansą sugalvojo pasikviesti ir svečią. Kodėl? 

Nuobodu? 

Taip sugalvojo gelbėti santykius?

Trūksta adrenalino? 

Ar tiesiog prieš išsiskiriant reikėjo išpildyti kažkurio neįgyvendintas fantazijas? 

Jaučiausi patekusi į spąstus, bet nesipriešinau. Buvau pasirodymo dėmesio centre – publika būtų mane pasveikinusi ovacijomis atsistojus net tuomet, jeigu nebūčiau nė piršto pajudinusi. Buvau to vakaro iš rankų į rankas perduodamas naujas, jaudinantis žaislas. Nors Dorotėja mane užpuolė kaip koks plėšrūnas, joks alkoholis negalėjo į komą paguldyti iš mano vidaus kylančio nesmagumo jausmo, kai tavo mokyklos laikų draugė tau per kelius iš lėto numauna kelnaites. Jaučiausi mažų mažiausiai keistai, kai Dorotėja man skyrė daugiau dėmesio negu Arnui.

Nes man smagiausia nakties dalis buvo dalintis Arnu.

Labai, labai retai, bet taip, kartais mane traukia moterys. Jeigu reikėtų įvardinti būtent šios akimirkos idealą, iškart prieš akis matau grupinių užsiėmimų trenerę – mano akimis tobula moteris, kas kartą pro mane iš lėto praplaukianti ir nusišypsanti kaip koks angelas – tokia švelni, moteriška, kvepianti. Maloniu balsu, šviesiais plaukais, neįtikėtinai mielu veidu – bet negaliu atitraukti nuo jos kūno akių, kai ji salėje daro prisitraukimus. OK, tarkim būtent su ja nueitume į pasimatymą – galvočiau kaip noriu prie jos prisiliesti, ją pabučiuoti, bet ne kaip nuplėšti jai sportines timpas. Neturiu tam pašaukimo.

O čia mano kojas lyg kokiais vėžio gnybtais buvo suspaudusi Dorotėja – kuri niekada nebuvo nė trupučio man patraukli. Kol liemenį pasukusi į šoną bučiavausi su Arnu, galvojau apie vidinėje šlaunų pusėje garantuotai po šios nakties liksiančias mėlynes. Šiąnakt naiviai nusiteikusi sėdau į nekaltai atrodančią karuselę – tarkim tuos ratu besisukančius arkliukus – o atsidūriau kažkokioje ekstremalioje amerikietiškų kalnelių versijoje, kur mane be įspėjimo paleido į stratosferą. Dar nesibaigus pasivažinėjimui, gailėjausi nusipirkus bilietą.

***

Saulės spinduliams pradėjus svilinti mano užmerktus akių vokus, pradėjau budintis iš pačio keisčiausio, bet beprotiškai neblaivaus Velykinio sapno. Suakmenėjau supratusi, kad guliu vis dar toje pačioje lovoje, per vidurį tarp savo dviejų draugų – kad viskas, kas vakar įvyko, buvo tikra. Prie mano krūtinės meiliai prisiglaudusi miegojo Dorotėja, o mano riešą švelniai glostė Arnas – bet neįstengiau galvoti apie nieką kitą, tik kaip žmonės gali miegoti neužsitraukę užuolaidų. Tiek šviesos ryte, kad net koktu.

Jaučiausi viskuo nusivylusi. Savimi, jais, išaušusia nauja diena. Vis mąsčiau apie tai, kad Dorotėja su Arnu skyrėsi ir taikėsi šimtus kartų, ir kiekvieną kartą man paklausus kam ji pas jį vis grįžta – ji vis pasakodavo tą pačią istoriją kaip “jie tobulai fiziškai suderinami, tokio sekso su bet kuo nepatirsi”. O man viskas pasirodė taip netikėtai vidutiniška – glamonės vidutiniškos, seksas vidutiniškas, kotas… irgi vidutiniškas. Vienintelis jaudinantis faktas iš tos nakties buvo tiesiog pats threesome įvykis.

Tada pajutau, kaip Arnas paėmė mano ranką ir pradėjo su ja iš lėto vedžioti po savo kūną. Atsisukau veidu tiesiai į jį. Po kelių minučių žiūrėjau į lubas ir svarsčiau, ar būtent tai, kas dabar ką tik įvyko, visoje šitoje painiavoje bus laikoma neištikimybe? 

Nes Dorotėja vis dar miegojo šalia. 

Pili į ugnį alyvą, auksas, bet nesilydau

Drebėdama pro kojūgalį iššliaužiau iš lovos ir nuėjau į virtuvę ieškoti vandens. Visi paviršiai buvo nukrauti nešvariom taurėm, stikliukais, stiklinėm ir buteliais – iškrausčiusi spinteles neradau nei vienos švarios taros, nebent būčiau norėjusi lakti vandenį kaip koks Reksas iš dubenėlio. Tada stabtelėjau ir svarstydama žiūrėjau į pagarbioje virtuvės vietoje laikomą Arno blenderį.

Arnas nemokėjo elgtis su pinigais. Nuolat juos švaistė ant visokių nesąmonių – arba sugalvodavo suinvestuoti į kokį akivaizdų scam’ą. Paskutinė jo geniali mintis buvo pasiimti paskolą ir už ją prisipirkti bitcoin’ų. Ir su tuo blenderiu buvo kažkas panašaus – jis kaip koks benziniu aplaistytas degtukas užsidega, kad primygtinai čia ir DABAR jam reikia kažkokio GERO daikto – ir šį kartą jam po akimis pasimaišė tas blenderis. Už jį sumokėjo beveik 700 – ir su nuoširdžiu pasididžiavimu man ir Dorotėjai pasakojo, kad visam rinkinyje buvo gal dešimt skirtingų antgalių, o pats blenderis toks galingas, kad gali net smulkinti riešutus. Jam pasakojant akies kampučiu mačiau besikeikiančią Dorotėją. Likusios vienos pasidalinom praktiškai identiškomis nuomonėmis.

– Nu bl… WTF… Nachui?

– Ką jis ten blenderiuos, koksą su monster energetiniu?

– Nežinau, debilas jis. Tik atsargiai, užmuš tave Arnas, jeigu kažką tam blenderiui padarysi.

Tą rytą įžūliai nuėmiau nuo to stovo Arno pasididžiavimą – prabangųjį blenderį, ir prisipyliau ledinio vandens iš krano. O ką daryt? Iš kur dabar man kažką švaraus ištraukt? Pradėt barškinti stiklinėm, plauti indus, visus pažadinti ir susitikti akis į akį su realybe?

Grįžusi atgal į miegamąjį, pasidėjau blenderį ant šalia esančio Dorotėjos kosmetinio staliuko. Gavusios rytinių saulės spindulių, blenderio sienelės pradėjo rasoti. Atsigėriau tiesiai iš fiber glass ąsočio, ir padėjau jį atgal. Žiūrėdama į iš lėto tekančius vandens lašus pagalvojau, kad blenderis buvo vienintelis protingas per pastarąsias 24 valandas mano priimtas sprendimas.  

***

Po visos šitos pjankės Dorotėja turėjo eiti į darbą. O mes su Arnu nuėjom į miestą papusryčiauti – bet viskas buvo taip keista, kad vos suvalgius vieną bagel'į su tepamu sūriu, nusprendžiau grįžti namo. Tęsiau savo nuodėmių išpirkimo tradiciją – po kokių baisių pasisėdėjimų, arba kai atsibusdavau kokiam šiukšlyne po reivo, nors ir būdavau tikrai toli nuo savo namų, grįždavau pėstute. 

Tyliai valgo pavydas, tyli tyli palyda

Aišku, po tokio Velykų atšventimo niekas nebebuvo kaip seniau. Dorotėja pradėjo į mane nuolat piktai žiūrėti – ir jeigu Arnas išdrįsdavo su manimi atskirai pakalbėti, ji iškeldavo kokią sceną arba pademonstruodavo nekontroliuojamą pykčio priepuolį, lyg aš bandyčiau jį pasisavinti. Matyt laikė kažkokią nuoskaudą – tik nesu tikra dėl kurio įvykio – ar Arnas jai pasakė, kad jam su manimi tą naktį buvo gera? Ar ji tiesiog žino, kas įvyko tarp manęs ir Arno tą rytą?

***

– Žinai, kad ji dabar su merga gyvena?

– Ką?

– Taip. Išsiskyrė su Arnu, tada su kitu susižadėjo, o dabar gyvena su tokia sena, stora lezbiete.

– Tu čia rimtai?

– O tu niekada su ja būdama nesijautei taip, tarsi jos žvilgsnis reiškia tik vieną iš dviejų – arba ji nori iš pykčio į plaukus įsikibt, arba… palaižyt?

– Hmmm…

***

“Žinai juk, kaip su mumis – mergom – mes gi pričiešinamos… Pritravinamos”

[selepnophille]

Mes nebemokame pamatyti mažų, gražių dalykų,

Mes tik mokame teisti,

Teisti, kad dėl sniego nespėjame į svečius, darbus, visur.

Kad turime keltis dar pusvalandžiu anksčiau, kad spėtume nusivalyti mašina ar takelį..

Nors reiktų sustoti, nors minutei, apsidairyti, pažiūrėti pirmyn - juk taip gražu.

Gražu. Ramu. Tylu. Tylu tarp viso aplinkui skubančių žmonių šiuždesio.

[unhonestlymirror]

Liet: 😭😭😭

*le gasp* labai gražus

[zemeslaume]

„LAIMINGASIS LAZARAS“ APIE GĖRIO (NE)BŪTĮ

Laimingasis Lazaras („Lazzaro Felice“, 2018) – ypač jaudinančiai užfiksuotas ant 16mm juostos filmas, savyje nešantis įvairiausių simbolių ir alegorijų kraitį, taip pat užduodantis sudėtingus klausimus, į kuriuos nežinia ar įmanoma rasti atsakymų. Pavyzdžiui – kokia yra gėrio pozicija mūsų pasaulyje? Ar mes jį tikrai galime priimti? Ar žmogus – vis dėlto tik gyvulys? Negana to, ši juosta yra geras pavyzdys italų neo-realizmo šakai, o taip pat ir gudriai peršokantis žanrus vos per duotas 128 minučių ekrane.

Dažniausiai gerus filmus vertiname pagal kelis kriterijus, kaip kad – ar buvo pakankamai vizualiai gražus arba, ar galima prijausti siužetui, ar patrauklūs veikėjai. Šiuo atveju, filmas turi tiek estetiškus vizualus, širdį liečiantį pagrindinį veikėją Lazzaro, įtraukiantį siužetą, kuris nėra perdėm dramatiškas, o tuo pačiu ir aiškią filosofinių minčių kryptį. Žiūrint filmą, nors ir sukuriama atmosfera, kurioje galima atsipalaiduoti, smegenys nenustoja veikusios ir persvarsto pateikiamas idėjas.

Vienas iš didžiausių filmo sėkmės faktorių – taiklus kastingo pasirinkimas. Aktorius Adriano Tardiolo, įkūnijantis Lazzaro, pasižymi išvaizda, kuri primena senuosius italų tapytojų paveikslų veikėjus. O ir pati režisierė pasižymi polėkiu į tradicinį ir liaudišką siužeto vaizdavimą – tokiu būdu stilius gaunasi vientisas, vieningas. Režisieriės sukurta filmo aplinka yra tvirtai prigretinta etniniams italų ypatumams, kultūros charakteristikoms – tai jau yra tapę jos braižu (panašiai atrodo ir filmas „La Chimera“ 2023). Lazzaro personažas nuo pat filmo pradžios pagauna žiūrovo dėmesį, mat jo visa esybė yra persmelkta gėrio. Iš pradžių tą gėrį galima sumaišyti su buvimu pastumdėliu, kvailiu; juk kas būtų toks atsidavęs padėti kitiems ir nusileisti akivaizdžiai nepagarbai? Vieno iš interviu su režisiere Alice Rohrwacher metu (užfiksuotas „International Confereration of Arthouse Cinemas“ CICAE), ji atvirauja savo filosofiniais apmąstymais filmo kūrimo metu,  o vienas iš jų – buvimas geru. Dažnai gerus žmones visuomenė apibūdina, kaip kvailius, tačiau, kaip režisierė toliau aiškina, žodžio kvailys (it. stupido) etimologinė reikšmė italų kalboje – smalsumas, stebėjimasis. Tą sekdama ji kūrė Lazzaro veikėją.

Suprasti Lazzaro yra svarbus ir jo aplinkos kontekstas filme. Pirmoje filmo dalyje jis yra dalis 54-rių kitų žmonių vergovėje, jiems to net nežinant. Režisierės kuriama aplinka yra labai panaši į senus laikus, kuomet dar nebuvo technologijų, televizorių, o pirmas įspūdis pamačius šiuos veikėjus – kad jie baudžiauninkai. Jie atsiskaito visu derliu savo ponams, visuomet jiems lieka skoloje dėl neaiškių priedui prirašytų trūkumų. Sudėtingos gyvenimo sąlygos kartais kuria atskirtį – tai yra išgyvenimo žaidimas. Ponia de Luna (aktorė Nicoletta Braschi) stebėdama dirbančius vergus pasako svarbius žodžius sūnui Tancredi (aktorius Luca Chikovani): „Aš išnaudoju juos, jie išnaudoja tą vargšą vyrą. Tai yra nenutraukiama grandininė reakcija“. Iš esmės, filmas nagrinėja naudojimąsi gėriu iš skirtingų perspektyvų.

Įdomi santykių dinamika yra kuriama tarp minėto Tancredi ir Lazzaro. Nors, rodos, Tancredi kuria draugišką santykį su Lazzaro, jis vis tiek yra ponas, kiekvienas jo poelgis turi užkoduotą jo pasąmonėje kąstų skirtumą. Jis neatsiklausęs užima Lazzaro olą, naudojasi jo gėriu, kad nedorais būdais gautų pinigų iš šeimos, o galiausiai ir bando jį priversti jaustis blogai, kad turi atlikti savo pareigas vergovėje (ironiška, juk techniškai, pats Tancredi yra jo ponas). Jų santykis įgauna finalinę savo formą antroje filmo dalyje, kur viskas apsiverčia aukštyn kojom: Italijoje žiema, ji šalta, šiuolaikiška, o gyvenime verstis „įmanoma“ tik apgavystėmis. Lazzaro lygiai taip pat šiltai žiūri į Tancredi, kuris atrodo, irgi buvo pasiilgęs savo „netikro brolio“. Tancredi veikėjo užduotis filme yra veikiau ne atpirkti ponų klaidas, juos teisinti ar bandyti suprasti, o veikiau – atskleisti, kad žmonių tokia prigimtis. Gali mylėti, norėti gero, bet iš esmės mes nesame geri, tai yra režisierės požiūris į žmogiškumą. Ir visgi, Lazzaro Achilo kulnu tampa Tancredi.

Svarbiu simboliu tampa upė – ji skiria realų pasaulį nuo jų savotiškai mitologinio pasaulio, o ponai ir vergai, galima sakyti, yra atėję iš skirtingų pasaulių, turint skirtingus suvokimus apie pasaulį. Atėjus laikui vergams pereiti šią upę, jie jos bijo – jie įsitikinę jos mitiškumu, kad ji juos pražudys. Ją peržengus jie praranda dalelę savęs ir tampa to kito, šalto ir nepriimančio pasaulio dalimi. Jo atšiaurumas juos veda prie neetiško elgesio, atskirties nuo gamtos – nors kieme auga valgomi dalykai, jie jų nebenori, ryšys su gamta jiems tampa atgrasus, o laikraščio dalis apie jų buvusį gyvenimą – religija.

Apie filmą galima kalbėti ir rašyti ypač daug, tačiau neišduoti jo visų paslapčių ir palikti intrigą žiūrovui taip pat yra svarbu, todėl ties čia ir stabdau savo rašomą tekstą. Praėjo jau savaitė nuo pirmo karto žiūrint „Laimingasis Lazaras“, tačiau gilūs liūdesio jausmai vis dar yra persmelkę mano mintis, kai mąstau apie šią juostą. Liko svarbiausias klausimas: kiek gėrio yra kiekviename iš mūsų?

Žemės Laumė, 2023-10-15

[fancyheartsoul]

Gražu ryto matymas vyrukai gerai atrodantis gražei savę pateikia gera matyti jaunystė kaip žaidžia su savo sportiškais kūnais ačiū kad parodot

[rootofzero]

Vienas tų vakarų

Šiandien yra vienas tų vakarų, kuomet alkoholis maišomas su tabletėm...

Niekada nepamiršiu pirmo karto, kuomet atrodė jog pasaulis slysta iš po kojų ir prabudau ryte su vienintele mintimi: "Bl** atsikėliau".

Dabar man nebe devyniolika ir sprendimai priimami nebetaip spontaniškai. Ir jausmas nebe tas. Paskutinius keletą metų žiūrint pro balkoną raminau save:"Palauk ryto..." Dabar mirti nenorėjau, tenorėjau n-o-r-m-a-l-a-u-s gyvenimo, apsimetu.. ne normalaus, tiesiog gyvenimo.

O nuo ko viskas prasidėjo.

Prieš beveik dešimt metų, tikriausiai 2014-ųjų lapkritį pamačiau jį pirmą kartą. Tyliai mintyse ištariau:"gražus". Bet ne, pradžioje nebuvo nieko, buvom toje pačioje kompanijoje, lankėmės tuose pačiuose baruose, net ir įsimylėjau ankščiau ne jį, o jo draugą. Bet gyvenimas mėgsta pokštus. Po pusantrų metų nuo pažinties pradžios prasidėjo mūsų draugystė. Neplanuotai, ne laiku ir ne vietoje, tačiau įvyko. Tai tikriausiai yra geriausias ir blogiausias dalykas įvykęs mano gyvenime. Pykomės daug. Mano galimai ne visai stabilios emocinės būklės dėka pradžioje buvo labai sunku. Daug nerimo, nepasitikėjimo, meilės trūkumo. Bet ko galima tikėtis iš dvidešitmetės merginos, kuriai visada sakydavo :"meilės neužtenka" arba "su tavimi tiesiog neįmanoma". O aš mylėjau. Mylėjau taip kad dėl kiekvieno žmogaus būčiau padėjus galvą nė nesudvejojus. Tai visada buvo mano prakeiksmas per didelė meilė.

Bet dabar ne apie tai.

Per tuos dešimt metų mes užaugom. Pakeitėm tris butus, persikėlėm gyventi į kitą miestą, verkėm, juokėmės, pykomės ir mylėjom. Keitėm darbus, karjeras, atsisveikinom su senais draugais ir kūrėm ryšį su naujais žmonėmis, bet visada buvom kartu. Net tada kai viskas aplinkuj tuo pačiu ir mes degėm atvira liepsna.

Na, bent taip galvojau aš.

Tačiau šiandien viskas kitaip. Pasirodo, aš visą tą laiką buvau ta pati, naivi devyniolikos metų mergina. Kuri myli taip pat stipriai, tik apsimeta suaugusia. Nebedaužo indų, bet ima jį už rankos, sakydama: "aš tave myliu", nors viduje dūžta į milijonus dalių girdėdama: "galvojau, kad galim kartu, bet aš nebegaliu".

[mamagrizknamo]

Raugo tešlos pyragas su mangoldais ir trijais sūriais

Mano laikas, spalvos, beržų kasos už lango, dar atodūsiai, mano ką tik prašniokštęs ir akmeniu iki šiol buvusią žemę pagirdęs lietus, dangus su properšomis, atgulusi žolė, kurią, Dieve švenčiausias, ir vėl reikės pjauti, mano naktinis drugys, klaidžiojantis palubėje, prisiminimai visko, kas pasiliko ten, už durų, gal vakardienoje, mano ritmingai šnarantys senų obelų nurudę lapai po kojomis, rytojaus laukimas, mano baimės, džiaugsmai, bemiegės ir beveik tamsios pilnatys, ir buvimo pilnatvės sapnai.

Ir keistas rūkas prieš pat vidurnaktį, ir jo blausybėje gęstantys įvairiaspalviai miesto langai. Dar gervės, kurios vos prieš kelias savaites taip graudžiai vaitojo tolybės laukuose ir šiandien, jau išskrisdamos, darnioje voroje, danguje. Mano neišsakyti žodžiai (nes nebuvo kam jų patikėti) ir akyse sustingęs šypsnis - jis ką tik palaimino naujai sukrautą žiedą nežinomos gėlės. Ir mano ėjimas, greičiau, lakstymas, bandant aplenkti dienos tykumoje be garso zujančius uodus, kurie, jei tik pasivys, taikys įžnybt ne kur kitur, o tiesiai į veidą. Ir dar tas pavadinimo neturintis, bet taip pažįstamas, paširdžiuose įsitaisęs ilgesys (o gal liūdesys?).

Bet tai praeis - pabus valandžiukę mindžiukuodamas vietoje, pajauks mintis, paliūdins ir nueis sau. O kai nueis, susiimsiu, sukišiu dubenin dabar jau skintus, prieš tai menkutį takelį užgulusius gražiuosius mangoldų lapus ir ilgai juos prausiu - lygiai taip pat rūpestingai, kaip dulkių migla pasidengusį savo kūną po kaitrios dienos darbo lauke. Ir tada jau kepsiu sugrįžtuvių namo pyragą - sėdėsim dviese prie apvalaus, trims skirto stalo ir mano žmogus, per vasarą įpratęs gyventi vienas, pasakys, kad taip neišpaskytai gera būti kartu. O aš, laukusi mano, kaip pyragų kepėjos, įvertinimo, pasimesiu ir nežinosiu ką atsakyti atgalios...

Šito pyrago nekepu vasarą - jis man yra ruduo. Ankstyvas, dar nei raudoniu ar geltoniu nepadalintas, šalnų nepakąstas ir šiltai gražus - rudeniop man prireikia visko, kas nuo ankstyvo pavasario darže buvo ravima, laistoma ar tik ratu apeinama. Bet jei galėčiau, garbės žodis, tais dideliais ir spalvingais lapais dabar apkaišyčiau visas sienas, lubas, spintas ir spinteles - man gailu viską palikt darganai ir po jos būtinai ateisiančiai viską galutinai suniokosiančiai žiemai. Todėl pyragai yra išeitis, tikrai! Grožio jais neužkonservuosi, bet skanumo tikrai bus. Ir sotumo bus, ir lėto, labai išsiilgto pasisėdėjimo dviese, kai ne tik valgai, bet ir daliniesi nereikšmingai reikšmingais savaitės, dienos ar visą amžinybę apimančiais nutikimais, bus.

Beje, jei pyragą (kurį kartais pavadinu nors ir keista, bet lazanija) iškepsite, būsite pirmieji po manęs.

Reikės:

Tešlai:

-150 g kvietinio raugo (neaktyvaus);

-1/2 a. š. druskos;

-1 kiaušinio;

-20 g aliejaus;

-160-180 g kvietinių miltų.

Įdarui:

-400 g mangoldų lapų (be stiebų);

-100 g špinokų ar špinatų (aš, kaip visad, naudoju špinokus);

-5 vid. dydžio svogūnų;

-4 česnako skiltelių;

-2 kiaušinių;

-1 a. š. saldžiosios paprikos miltelių;

-žiupsnio maltų juodųjų pipirų;

-1,5 a. š. malto kumino;

-3 v. š. smulkiai pjaustytų šviežių petražolės lapelių;

-druskos pagal skonį;

-60 g mėlynųjų pelėsių sūrio;

-100 g fetos;

-220 g mocarelos sūrio;

-aliejaus kepimui;

-2 v. š. sviesto.

Gaminimas:

Tešla

Į dubenį dėti raugą, aliejų, druską, įmušti kiaušinį ir gerai išmaišyti. Sudėti miltus (jų, priklauomai nuo rūšies, gali prireikti daugiau ar mažiau) ir užminkyti tešlą. Dubenį sandariai uždengti ir palikti ramybėje pusvalandžiui.

Po pusvalandžio tešlą minkyti kokias 6 minutes. Jei tešla labai lipni, stalviršį lengvai pamiltuoti. Užminkytą tešlą grąžinti į dubenį, sandariai uždengti ir palikti bent valandai (esu laikiusi ir kokias 3).

Įdaras

Mangoldų lapus atskirti nuo stiebų, gerai nuplauti, nuvarvinti ir smulkiai supjaustyti.

Aukštoje keptuvėje įkaitinti aliejų, suberti smulkintus svogūnus, o kai šie apkeps, ir česnakus. Suberti kuminą, saldžiosios paprikos miltelius. Kai tik pasklis aromatas, sudėti mangoldų ir špinokų lapus, dėti šaukštą sviesto ir, vis pamaišant, troškinti. Kai tik lapai suglebs, nukaisti. Tiesa, keptuvėje be lapų dar ir šiek tiek skysčio bus - aš jo neišpilu, bet galite elgtis kitaip ir perteklių pašalinti.

Į atvėsusius lapus supilti kiaušinių plakinį, suberti petražolės lapelius, pagardinti pipirais ir žiupsniuku druskos. Sudėti smulkintus fetos ir mėlynųjų pelėsių sūrius; išmaišyti.

Surinkimas:

Įdarą ir mocarelą padalinti į 3 dalis.

Pailsėjusią tešlą padalinti į 4 dalis - kiekvieną jų labai plonai iškočioti.

Kepimo formą ištepti tirpintu sviestu ir įtiesti pirmąjį tešlos lakštą. Ant viršaus paskirstyti įdarą; sudėlioti mocarelos sūrio gabaliukus.

Dėti antrąjį lakštą, įdarą ir sūrį - veiksmą pakartoti dar kartą.

Viršutinį tešlos sluoksnį aptepti lydytu sviestu. Tą patį, tik jau baigiantis kepimo procesui, galima atlikti dar kartą.

Pyragą kepti 180* orkaitėje apie 30 minučių.

Pyragas keptas 26 cm skersmens apvalioje formoje.

Pyragas skanus ir šiltas, ir jau atvėsęs. Jei liks kitos dienos priešpiečiams, pietums ar vakarienei, laikyti uždengtą maistine plėvele - iki tol traškus viršutinis tešlos sluoksnis suminkštės ir galėsite iš naujo atradinėti kiek pakitusius skonius.

Prie pyrago (tiek šilto, tiek šalto) idealiai tinka šviežūs pomidorai.

[deaktyvuoti]

pasaulis gražus

taupyk savo

kol perka raketas

eikdirbt

[bijolalt]

Bijola.lt / Tortai

Nesvarbu, ar Jums reikia klasikinio gimtadienio torto, vestuvių torto su įmantriais papuošimais, ar teminio torto ypatingai progai, Bijola pasirūpins, kad Jūsų tortas būtų ne tik gražus, bet ir nepaprastai skanus. Jūsų patogumui, Bijola siūlo platų tortų skonių, įdarų ir papuošimų asortimentą, tad tikrai atrasite tai, kas atitiks Jūsų skonį ir poreikius. https://bijola.lt/tortai/

[nezinaukamsitaspuslapis]

žinutės medijoje yra priešpriešų mėsmalė, kurioje galėtum rasti kokią tik nori atsakymo versiją ir tave dominantį klausimą. visgi, begalvojant apie „buvimą savimi“, manęs neapleidžia mintis, kad šis liaupsinamas reiškinys dažniausiai yra tik apie teigiamas savybes. iš dalies dėl to, kad ši nuvalkiota frazė eina koja kojon su kitomis saldžiai pozityviomis žinutėmis kaip „siek savo svajonių“ ar „džiaukis kiekviena diena“ ir panašia interneto išmintim. žmonės, ko gero, nori tikėti, kad yra iš prigimties geri, todėl kuria naratyvą, kad visi ir turi mąstyti geras mintis. bet iš kur jie ištraukė, kad žmonės tik geri, kad gyvenimas tik malonus? juk objektyviai globaliai mąstant taip tiesiog nėra. kai nustoji tikėti kažkokia visuotine natūralia pozityvia prigimtimi, daug mažiau dalykų ima stebinti šitam gyvenime ir daug mažiau norisi teisti „neteisingus“ žmones.

aišku, ko gero, visa tai skamba keistokai ir pernelyg asmeniškai. bet taip ir yra. kartais aš vis dar pasirodau kaip labai naivus žmogus ir priimu gyvenimo pamokas ir pasiūlymus už gryną pinigą. tiesa, su amžium vis rečiau. bet, pastaruoju metu vis susimąstau apie tą buvimą savimi. aš priimu šį išsireiškimą kaip siekį gyventi autentišką gyvenimą. nors dalyje sričių aš vis dar nežinau, koks kelias man geresnis, todėl lieku prie šabloninų sprendimų, daugiausia autentiškumo gebu pasiekti savo asmenybės išraiškoje. ir su laiku, man tai vis labiau kiša koją. su laiku suprantu, kad žmonės vis mažiau mane supranta. jiems nesueina galai, kaip vienas žmogus gali sutikti su visiškai priešingomis pozicijomis, kaip jis gali turėti ir atvirai reikšti savo neigiamas emocijas. su laiku mano noras kuo mažiau meluoti aplinkai kuria vis didesnę prarają tarp manęs ir mano aplinkos, kuri vis keičiasi, keičiasi, keičiasi. jau ne vienerius metus leidžiu emocinėje izoliacijoje. kai nustojau gerti, tūsint, būt visų iš eilės asmenine klausykla, nustojo visiška tyla. kai kažką sutinku ir nuoširdžiai atsakau, kaip man sekasi, tą atsaką palydi nejaukūs šypsniai. nors sau esu neįtikėtinai nuobodus žmogus, suprantu iš kitų reakcijų, kad jiems aš esu keistas. keisti žmonės gal ir yra autentiški, bet toli gražu jie nebūna laimingesni, kai galiausiai neturi kaip tapatintis su kitais. o juk viskas, ko žmogus nori, tai jausti prasmę, būti kažko dalimi, būti suprastas ir mylimas.

[raspberryrambles597]

Gražus Labai serektas rekomenduoju Tinka XL dydžiui pasuvimo kokybė puiki visit this link