thoughtsjail

[thoughtsjail]

Bent valandėlę

Bent valandėlę atsitrauki nuo rutinos, santykių, veidų, veiksmų ir visų kitų kasdienybėje vyraujančių dalykų. Kam? Sau. Bent valandėlę nustok verstis kūliais per savo būtį ar priešingai drypsoti stagnacijos fotelyje. Bent valandėlę skirki laiko pamatyti mus supančia aplinką kitu kampu. Pasiklausyk paukščių čiulbėjimo, įmerk kojas į šaltą upės vandenį, pro pirštus stebėk skaisčią saulę ar krentančias žvangždes. Bent valandėlę paklausyki ko nori tavo kūnas, tavo siela ir širdis. Ta valandėlė kasdienybei suteikia tiek daug įvairiausių prieskonių, spalvų ir ramybės. Ji suteikia esybei gyvybės ir tikrumo. Užplūsta neapsakomas lengvumo ir tyrumo jausmas, argi tai nėra žavu? Pabandyki bent valandėlę pagyventi sau.

[thoughtsjail]

Apie tikėjimą, žinojimą ir viltis

tikiu, kad tu žinai ką reiškia mylėti.

tikiu, kad tu žinai ką reiškia jausti drugelius pilve

tikiu, kad tavo rytas ir vakaras baigiasi mintimis apie Jį.

tikiu, kad tu žinai ką reiškia matyti judu kartu po dešimties metų.

tikiu, kad tu žinai ką reiškia niekada jam to nepasakyti.

tikiu, kad tu žinai ką reiškia suprasti, jog visa tai- tiesiog neįmonama.

tikiu, kad Tau skauda taip pat stipriai, kaip ir man.

tikiu, kad ir tau sunku suprasti kodėl blet tavo, jau n-tajį kartą į šipulius dužusi, širdis pasirinko Jį. Tą uždraustą vaisių. Gal todėl aš Ieva, o tu tas tariamas Adomas.

žinau tik vieną, kad esame tame pačiame plauste, tu ir aš.

plauste,

kurį srauni upė neša link bedugnės.

ir mes krisim,

krisim,

krisim.

O dar labai tikiuosi, jog tai turės skausmo pabaigą. Tikiuosi, nes kitaip neliks laisvos šakos mano virvei kaboti.

[thoughtsjail]

Juoda

Šiandien ryte apsirengiau juodai net ir žinodama, jog bus karšta. Nepabūgau. Praėjus dviems valandos mane pasiekė žinia, kad mirė artimas žmogus. Jo nebėra. Keistas sutapimas. Ir nežinau, kodėl jį vadinu artimu. Viso labo mačiau jį tiek kartų, kad galėčiau suskaičiuoti ant savo rankų ir kojų. Bet žinau, kad jis džiaugėsi, kai aš gimiau. Žinau dar, kad mėgo gerti. Žinau, kad mėgo rūkyti. Žinau, kad jis mėgo futbolą taip, kaip aš mėgstu kavą. Labai.

Skauda. Velniškai skauda ir tyliai, niekam nežinant šiandien aš verkiu. Tiesa, dabar žinai ir Tu.

[thoughtsjail]

Jei tik galėčiau pastatyti tau namus tvirtesnius už kortų namelį, kurie atlaikytų audras ir taptų pastoge bemiegėms naktims.

Jei tik galėciau pasodinti žydintį kaštoną tiesiai tau po langu, jame inkylėlį gyventų mažas paukštukas, savo čiulbėjimu keldamas saulę.

Jei tik galėčiau sukurti muziką iš tavo akių bei lūpų, ją išgirstų net pats kurčnebylys.

Jei tik galėčiau tave pervesti per gatvę, laikyti už užrankos, būti šalia ir žiūrėti, kad visuomet būtum saugus. Aš būčiau Tavo atšvaitu.

Jei tik galėčiau atsigulti šalia ir paimti tavo ranką, stipriai suspaudus laikyti prie krūtinės, stebėti krentančias žvaigždes. Jausti, kaip du kūnai virsta vienu.

Jei tik galėčiau, kiekvieną ryta į tavo kavą įdėčiau žiupsnelį cinamono. Bučiau tuo medumi, kurį mėgsti gerti su šiltu pienu.

Jei tik galėčiau nesuvaržius supančiot, neveržiant surišt ir pasodint ant savo lovos krašto amžiams.

Laukt su Tavim pirmo lietaus, eiti rinkti žemuogių, verti jas ant smilgos ir dovanoti. Jei tik turėčiau Tau ką padovanoti. O jei tik galėčiau… Išsisiųsčiau paštu į Tavo rankas. Ir nužydėčiau kartu su kaštonais.

[thoughtsjail]

Migdomieji prie trijų alaus / tikrinu ar Dievui reikia dar vieno. Sėdi šalia. Klausiu “kas tau ramybės neduoda?” “Tyla”, atsakei. “Kalba daug šiurkščiau nei tavo balsas.” Būtent tada pradėjau klausyti.

[thoughtsjail]

Rugpjūčio 17nioliktoji

šio ryto žvilgsnis į veidrodį buvo paskutinis kelionės punktas. Punktas nurodantis visišką pamišimą. Išsikraustimą iš savųjų namų, esančiu ant suglebusių pečių. Metas keltis, ieškoti saugesnio prieglobsčio. ne sau. o Jiems. Dar vienas tavo žvilgsnis į mano akis ir tu skęsi. paskęsi. Visos antraštės ir visa spauda mirgės, bus apstu pranešimų apie du skenduolius Šiltą rugpjūčio septynioliktosios popietę. O, kad tai neįvyktų kažkuri figūrėlė turi nulipti nuo šachmatų lentos. Karalius neturi kur trauktis. “Šachas ir Matas” taria šizofrenijos kamuojamas Aš.

[thoughtsjail]

And all I loved,

I loved alone.

[thoughtsjail]

Esu, bet manęs kaip nėra, taip nėra

Matau tave, bet tavęs kaip nėra, taip nėra

Matau ir jus, bet jūsų kaip nėra, taip nėra.

Tiek daug tų, kurių nėra

Ir tiek mažai tų, kurie yra.

Tiek daug pralaimi

Ir tiek mažai laimi.

Trys prizinės vietos, o tarp jų:

Nei manęs, nei tavęs.

“Svarbu dalyvauti, o ne laimėti.”

Dalyvių skaičius jau viršija begalybę.

4 per sekundę.

255 per minutę.

9300 per valandą gimsta pralaimėti.

8 milijardai tų, kurie jau praleimėjo.

Teisėjau, gal keičiam taisykles?

[thoughtsjail]

leidžiu atleidžiu

atleisk, kad turiu tik tiek

atleisk, kad mano akys kupinos ašarų

atleisk, kad pavargstu būti stipri

atleisk, kad nemoku pasakyti, kas neramina

atleisk, kad nemoku suprasti

atleisk, kad aš kitokia

blet atleisk, kad nemoku būti šalia

palauk, o jeigu…

leisk’ būti su tik tiek

leisk’ pravirkti

leisk’ mano kojoms pailsėti

leisk’ pabūti tyloje,

leisk’ tave suprasti

leisk’ būti tokiai

leisk’ man būti šalia

nagi, tik leisk man būti..

[thoughtsjail]

Tokia nematoma. Nematoma sau, praeiviams, pravažiuojančioms mašinoms, prabėganciams laikui. ir viskas prabėga lieka tik ******. Tačiau grįžtant kiek atgal: gal dėl to mane ne kartą partrenkė mašina, gal dėl to ne kartą į mane atsitrenkė praeivis, gal todėl pro mane taip greitai prabėgo ir Jis. laikas.

tik. tak.

žili plaukai.

tik tak.

raukšlėtas veidas.

tik. tak.

vienatvė.

tik.tak.

šizofrenija.

tyla,

ir as pamiršta 3 metrų gylio duobėje.

blet, negi tokias pasakas man sekdavo prieš miegą?

[thoughtsjail]

Yra žmonių, kurie jaukūs kaip namai. Apkabini juos ir supranti: aš namie.

[thoughtsjail]

Laikas pavogęs mano žaislus

skaudi tiesa, kurią supratau išlipusi iš smėlio dėžės: kuo didesnis esi, tuo skaudžiau krenti. tad prašau, leisk pastatyti dar bent vieną smėlio pilį.

[thoughtsjail]

Mes esame lyg paukščiai blaškomi vejo, nerandantys savojo lizdo, neturintys savo vietos po saule. Esminis skirtumas, jog supančiojame save, susikurisme sau ribas beribėje erdvėje. Vaikomės duonos trupinio. Vaikštom kaip nakvišos. Nakvišos įstrigusios spausdinimo mašinėlėje. Stenkimės gyventi tokiu ritmu, kuris nelyg paukščio skrydis, kuomet visi sulekia į V formą ir skrenda kartu Pietų link.. It paukščiai per šią nuostabią realybę.

[thoughtsjail]

Rausvai oranžiniai atspalviai

labiau mėgstu į Tave žiūrėti vakare, kai kiekvienas Tavo prisilietimas, sulig saulėlydis, nudažo mano skruostus skaisčiai raudona spalva.

[thoughtsjail]

sovietiniai mitai

Nūdienos pasauly, kuriame atsirado bekraštė pasirinkimų laisvė, stoviu ir jaučiuosi kaip vaikas prie saldainių lentynos, kuriam liepta išsirinkti skaniausius.

[thoughtsjail]

Filosofas: tai žmogus, kuris nuolat sielojasi, mato, girdi, įtaria nepaprastus dalykus, tikisi jų, svajoja apie juos; jį jo paties mintys trenkia tarsi iš išorės, iš viršaus ir iš apačios, lyg būdingi jam nutikimai ir perkūno smūgiai; jis pats galbūt yra audra, gresianti naujais žaibais; lemties žmogus apie kurį nuolat griaudžia ir dunda, prasiveria žemė ir vyksta kažkas siaubinga. Filosofas: ak, būtybė, kuri dažnai bėga nuo savęs, dažnai bijo savęs, - bet kuri pernelyg smalsi, kad daugiau niekad "negrįžtų prie savęs"…

Friedrich Nietzsche