bataikurieatlaike - Tumblr blog

[bataikurieatlaike]

PRIEKAIŠTAI

PAGALIAU ANTRAS ĮRAŠAS. Pastaruoju metu turiu daug minčių galvoje, bet jos visos atrodo nevertos būti išgirstos ir pamatytos. Galbūt dėl to taip ilgai pati laukiau kol parašysiu antrą įrašą ir prisiruošiu planuoti trečiąjį. Jei atvirai, dabar išgyvenu tokį laikotarpį, kai nelabai kas motyvuoja ir turi prasmę, tad manau prisiminimas apie tuos keturis metus, apie visokius suvokimus kai buvau jaunesnė ir mažiau susivokusi, man pačiai labai tinka. Pati sau primenu kuo man reikia tikėti, kaip reikia su savimi susikalbėti ir kaip reikia nelėkti, nesiblaškyti, o sustoti ir apsidairyti. Tad štai:

Kasdien… Keturis metus, mažiausiai du kartus (kartais ir keturis ar šešis), nueidavau garbingą kilometrą tarp stotelės ir namų. Dažniausiai tai būdavo pats tingiausias kilometras į priekį ir labiausiai erzinantis atgal. Labiausiai erzinantis, nes tokios skersvėjų kupinos gatvės dar nesu mačiusi, o vakarinė saulė taip raukdavo kaktą, kad man net neįpusėjus kilometro imdavo erzulys. Tikriausiai tas kilometras buvo mano visų laikų labiausiai vengiama kelio atkarpa, kurios neišvengiamybė ją paversdavo tik karčia prievole.

Tik dabar, besikapstydama po savo prisiminimus, suvokiu, kad ta prievolė ilgainiui man tapo kaip ritualas, kuris pradėdavo ir užbaigdavo mano dieną, Kurio dėka aš „išeidavau” į pasaulį šviežia, tuščia galva, o namo grįždavau su nauju patyrimu.

Visos mano pamokos, kurias jau pradėjau sąmoningai priimti prasidėjo nuo vieno rudens vakaro, kuomet grįžinėjau namo tą patį vieną kilometrą. Tuomet man tikrai atrodė, kad vėjas man lipa ant kulnų, kibina ir erzina lyg tyčia. Beeidama ir keikiausi, ir juokiausi, ir rankove valiau ašaras, ir tai buvo mano ilgiausias kilometras gyvenime - kuomet neįvyko nieko pastebimo, nieko ryškaus, bet mano galvoje mainėsi emocijos, mintys, jausmai, ir pati net nesusivokiau, kiek daug supratau ir išmokau apie save, kasdien bekeliaudama tą kilometrą. Tuomet parbėgau namo, prisėdau ir parašiau: PRIEKAIŠTUS RUDENIUI

Tave rudenis persekioja. Vėjas iš nugaros kimba, po paltu šaltas velniūkštis lenda, tiesiai į ausį nemandagus švilpauja. Geltoni, raudoni, patižę ir sausesni lapai tyčia su tavim lenktynes žaidžia. Nepaleidžia, kvailučiai - bando sustabdyti tave prilipdami prie batų padų, o juk jie tokie besvoriai! O tu principingas, vaidini, kad rimtas - nesikalbi, nežaidi su rudeniu. Eini išsitiesęs, tvirtas, kaip jaunas karys, žengi dideliu žingsniu, plačiu mostu sklaidai orą. Žandai įraudę, nugairinti. Akys drėgnos nuo žvarbaus, šiurkštoko vėjo žaidimo. Bet neliūdnos. Rimtos! Jau netoli namai. Greitini žingsnį, įsitempia čiurnų sausgyslės - skauda. Bet negalvoji nei apie rudenio žaidimus, nei apie skausmą, nei apie rudenio skausmą. Tik apie darbus, pareigas. Skaičiuoji taupomus pietų pinigus, apsvarstai ir apibendrini draugų poelgius, kitų santykius, neseniai perskaitytos knygos kokybę. Užsiiminėji gašliais formalumais! Tu kartais toks naivus - manai, vienas esi toks ištvermingas. Sau skaisčiu žvilgsniu į tolį žiūri, galvoji - turiu valios. Kaip tu norėsi, taip ir bus. Bet ruduo mėgsta, kai žaidi jo žaidimus. Ir taip pat turi valios, per amžius ugdytos. Jis nors žaismingas, bet žavinga lape atsiduoda. Paslepia iššieptus dantis už pūkuotos uodegėlės, kartais dar pavizgina baltu jos galiuku. O matai tik akeles - maloniai besišypsančias, geltonuojančias saulytes! Taigi dabar, kai rudenis šiek tiek susierzinęs, lietutis ima byrėti tiesiai tau į akis, drasko lūpas. Tu bandai dar išlikti kaip kareivėlis, bet esi priverstas užsimerkti, nes neiškęsi erzinančių lašų, pasisukti, susigūžti šimtuose šalikų. Vėjas tau iš nugaros griebia už vieno šaliko galo. Vos prismaugia, nori tave pakeisti, priversti su juo žaisti. Aštrūs, žvitrūs ir greiti lašeliai, švilpimas, čežėjimas, spragsėjimas. Dieną atrodęs žavus rudenėlio žaidimas dabar tampa tamsos kankinimu! Sustoji. Nuleidi akis ir pasiduodi - imi žaisti su rudeniu. Pradedi galvoti apie tai, ką patyrei, ko išmokai, ką jauti, apie santykius su draugais, mylimu žmogumi. Galvoji apie įvairias prasmes, klausinėji, ieškai praeities, knaisiojiesi po atmintį. Darai viską, ko nori ruduo, - liūdi, šypsaisi, verki, kikeni, pyksti, švelniai niūniuoji - prisimeni, bandai nusikratyti - pamiršti. Gi lieki stovėti bevalis, išvargęs po žaidimo. Liūtis tyliai išslenka namo, lapai, priploti prie žemės, lieka užnugary. Vėjas dabar vėl draugiškai stumteli iki namo durų, laiptais viršun. Tu eini miegoti vos nusivylęs: savimi, gal kiek ir rudeniu. Padedi galvą ant pagalvės, pasikiši ranką po pilvu (nes nėra ko apkabinti). Blakstienos susilipdo. Rytoj tu pabusi nuo geltonos švieselės, kurią lange paišys rudenio švelnus atspindys. Gerai. Nei tikėjimo, nei visos valios nepraradai.

Šis įrašas nėra panašus į jokias kitokias tolimesnes mano keliones ar nuėjimus, kurie atsitiko ar dar atsitiks, bet tai lyg mano pačios vidinis įvadas į dar vieną žingsnelį arčiau draugystės su savimi kaip priminimas kokia aš noriu būti, kur noriu būti ir kad niekas to negali atimti.

Būkim tikri.

Jūsų P.

[bataikurieatlaike]

KAIP KOJOS PRADĖJO NEŠTI

Ilgai galvojau kada buvo toji lemtingoji akimirka, kada išties pradėjau suvokti, jog geriausiai su savimi pasikalbu, kojoms mane nešant pirmyn. O toji akimirka, pasirodo, atkeliavo kurkas ankščiau nei aš pati suvokiau. 

Mano pasakojimas šiandien, tai įžanga į būsimas keliones, kurių vienintelė transporto priemonė - batai. Pradžia dažniausiai būna sunkiausia, kaip ir dabar - yra tiek daug pradžios pradžių, kurios visos vertos atskiro pasakojimo...

Kuomet suvokiau, kad eiti man sekasi ir tai yra mano būdas pažinti ne vien aplinką, net ne vien save, bet ir kitą žmogų, jau buvau įpusėjusi Camino de Santiago. Tuomet ėjimas per žvyrą, kalnų takelius, akmenis ar šalikelę, man atrodė pats natūraliausias ir vienintelis tikras dalykas, vienitelė akimirka, kada išties sugebu būti esamuoju laiku, kada mano sąmonė ir pasąmonė dirba išvien ir chaotiškoje mano galvelėje atsiranda tvarka ir suvokimas. Tada man atrodė, kad eiti aš moku geriausiai, tada neturėjau batų, kurie atlaikytų, turėjau tik jau panešiotus sandalus ir vis augantį norą eiti. Eiti tuomet norėjau ne namo, ne link tikslo, o savo keliu.

O tuomet atsitiko visa kita. Eiti pradėdavau kai per liūdna, kai per linksma, kai neužmiegu arba, jei per daug noriu miego. Ėjau visur ir visaip, daug arba mažai. Apie tai ir noriu kurti istorijas. Ne apie keliones, kultūrų pažinimą, istorinius piliakalnius, ar draustinius, bet apie ėjimą, apie batus, kurie labai patogūs, arba labai trina, apie žmones dėl kurių einu, apie tų žmonių pasakojimus, tose vietose patirtas jaunystės akimirkas, arba reikšmingiausias savo dienas. Noriu žemėlapyje braižytis savo takus, kurti savo istoriją, apie pačios būdus suprasti ir susipažinti, apie brandą, kuri dar ateis, ir gražiausia - apie gamtą, kuri visas tas pamokas mums dalina.

Vieną tokių pamokų, kuri labai įstrigo gavau dar vieną rudenį, daug ankščiau, nei suvokiau kokią įtaką man daro ruduo ir rudeninis vėjas. Taip netvirtai ir sunkiai niekada nebuvau ėjusi, o tas žygis truko tik vieną kilometrą...