gpetrauskaite

[gpetrauskaite]

10-02 Savarankiškas darbas. Flipbook gamyba

Šiandien “Premiere” programa uždėjau garso efektus, kuriuos radau internete, sukurtam flipbookui. 

Garsai flipbook’ą šiek tiek pagyvino. Ir nors akivaizdžiai matosi, kad tai pirma mano sukurta “mini animacija”, vis tik, atsižvelgiant į tai, kad animacija manęs nedomina, manau, kad šis pirmasis blynas nėra jau tiek susvilęs, kad reikėtų jį išmesti (nors net neabėjoju, kad jau net šių mokslo metų pabaigoje pasižiūrėjusi šį savo darbelį pasijuoksiu iš savo nemokšiškumo). :)

Apibendrinant visą šį flipbook’o kūrimą ir pačią praktiką galiu pasakyti, kad animacija yra labai sudėtingas ir įdomus dalykas. Ir nors šios trys savaitės buvo gan smagios ir kupinos naujų žinių bei įgytos patirties - vis tik susipažinusi su animaciją dar tvirčiau įsitikinau, kad tai tikrai ne man.

[gpetrauskaite]

10-01 Flipbook gamyba

Bendrabutyje jau viską buvau nusipiešusi, todėl šiandien kolegijoje su dėstytoju nufotografavome iliustracijas ir padarėme flipbook’ą. Kadangi neužteko knygos puslapių ir nupiešiau gerokai mažiau judėsio nei buvo planuota, fotografuojant kai kuriose vietose šiek tiek daugiau paryškinau šešėlius, uždėjau daugiau štricho, kad nejudantis vaizdas įgautų nors šiek tiek gyvumo. Taip pat dėstytojas pasiūlė kai kuriuos knygos puslapius fotografuoti ne tik paeiliui, kad labiau matytųsi judesys, tad taip ir padarėme. 

Summa summarum - mano sukurtas flipbook’as galėjo būti geresnis, jei tik būčiau iš pat pradžių viską susiplanavusi ir pastebėjusi, kad man vienos knygos neužteks. Bet yra kaip yra, nesu profesionalė, plius, pirmą kartą kūriau tokią lyg ir “mini animaciją”, tad stengiuosi labai griežta sau dėl to nebūti. Dabar liko tik uždėti kokį garso takelį ir darbas bus baigtas.

[gpetrauskaite]

09-30 Flipbook iliustravimas, pasirinkta tema

Taigi, šiandien antroji iliustravimo diena, per kurią man reikia pabaigti piešti ir rytoj viską nufotografuoti ir padaryti flipbook’ą. Darbas kolegijoje ėjosi gerai, buvau motyvuotą viską pasidaryti. Deja, šiandien grįžusi į bendrabutį supratau, kad viską padaryti taip, kaip iš pradžių buvau suplanavusi, neišeis, nes pritruks puslapių knygoje, o kadangi rytoj jau reikia fotografuoti - jei rytoj ir pasiimčiau antrą tokią pačią knygą iš kolegijos bibliotekos - neturėčiau laiko į ja piešti. Tad susirašiau ant lapelio visas scenas, kiekvieną veiksmą, judesius, kuriuos veikėjai turi padaryti, viską sunumeravau, taip pat susiskaičiavau kiek puslapių man yra likę, tuomet, kiek tik įmanoma, sutrumpinau veiksmus, judesius, kuriuos darys veikėjai ir piešiau. Puikiai suprantu, kad darbas yra prastesnis nei galėjo būti, bet tiesiog bandžiau rasti išeitį iš situacijos, kuri įvyko per mano neapdairumą (juk galėjau iš pat pradžių viską susiplanuoti iki pat smulkmenų, viską susinumeruoti ir susiskaičiuoti knygos puslapius). Bet iš klaidų mes mokomės, tad, manau, ir aš iš šios pasimokiau. Kitą kartą prieš darant kokį darbą viską apgalvosiu iki pat smulkmenų.

[gpetrauskaite]

09-29 Flipbook iliustravimas, pasirinkta tema

Šiandien pradėjau piešti iliustracijas tema “M. Mažvydo kaip reformato konfliktas su katalikiška dvasininkija”. Pripažinsiu - šiandien darbas ėjosi ne kaip. Buvau išsiblaškiusi, “ne piešimo nuotaikoje”. Tad būdama kolegijoje daug nepiešiau. Grįžusi į bendrabutį pasidariau arbatos ir atsiverčiau knygą, į kurią piešiu. Susikaupiau ir pasakiau sau: “Gabija, REIKIA piešti”. Taip save prisivertusi, nupiešiau septynis puslapius. Nors tai nėra daug, bet užtrukau iki pat vakaro, nes piešiant kiekvieną puslapį reikia pastoviai vertinėti buvusį, kad tam tikri objektai labai nešokinėtų ir stovėtų savo vietose. Kadangi iliustruoti liko dar labai daug, šiandien einu miegoti su mintimi, kad rytoj laukia labai daug darbo, nes iki ketvirtadienio reikia jau viską atlikti ir padaryti flipbook’ą.

[gpetrauskaite]

09-28 Išvyka į Meinart studiją

Šiandien apsilankėme Meinart animacijos studijoje kur mus supažindino su ten kuriama animacija, parodė jų kurtus filmukus. Vienas trumpametražis animacinis filmas man labai patiko - “Look”. Ši animacija buvo apie taršą ir gyvunus, kurie dėl to kenčia. Taip pat, man asmeniškai, ši studija pasirodė turinti labai šiltą ir malonią atmosferą. Nežinau kaip yra iš tiesų, bet būdama Meinart studijoje pagalvojau, kad ten dirbantys žmonės yra artimi ir gerai sutariantys. Ir nors studija nėra didelė, bet labai jauki. Jei domėčiausi animacija ir norėčiau dirbti šioje srityje, tikrai rimtai galvočiau atlikti praktiką pas juos.

[gpetrauskaite]

09-25 Savarankiškas darbas

Šiandien darbavomės namuose. Pabandžiau pieštuku šiek tiek papiešti knygos puslapiuose, deja, knyga nėra labai tinkama šiam darbui. Pasiemiau dėstytojo duotą knygą “Technologijos ir menas”, kurioje yra daug paveikslėlių, diagramų. Kadangi gyvenu bendrabutyje, o ne namuose - neturiu galimybės pasiimti nereikalingos knygos ir į ją piešti, tad reikia piešti į šią. Tikiuosi diagramos man nemaišys ir darbą atliksiu gerai.

[gpetrauskaite]

09-24 Išvyka į Vilanimos filmo studiją

Dėstytojui V. Aškiniui pristačius mums filmus “Odisėja”, “Aukso žirgas”, “Taip Laima lėmė”, “Senelės pasaka” bei “Dėdė miegas”, patraukėme į Vilanimos filmų studiją.  Ten susipažinome su animacinių filmų kūrymu, pamatėme kaip dirba iliustratoriai. Taip pat studijoje susipažinome su Jūrate Leikaite - Aškiene, kuri mums papasakojo apie režisieriaus darbą, kūrybą bei parodė mums savo kadruotes filmams “Taip Laima lėmė” ir “Margučių rytas”.

Nors ši išvyka vyko labai trumpai, vos pusvalandį, vis tik buvo labai įdomu. Savo akimis pamatėme kaip gimsta animaciniai filmai, piešti ranka. Taip pat buvo labai smagu pamatyti “Odisėja” filmo kūrimą, kurį mum parodė dėstytojas dar prieš einant į Vilanimos filmo studiją. 

[gpetrauskaite]

09-23 Kadruočių piešimas

Šiandien kolegijoje piešėme kadruotes, iliustruojančias mūsų pasirinktas temas. Kadangi jau labai ilgą laiką nepiešiau, buvo sunku ir kadruotės gavosi tokios, lyg pradinuko būtų piešta :) Bet nieko nepadarysi. Piešti reikia, tad, žinoma, ir lavinti ranką. Po šiandieninės praktikos suvokus kaip smarkiai nemoku piešti - grįžusi į bendrabutį pasiemiau baltą popieriaus lapą ir prisėdau prie stalo šiek tiek papiešti. Žinoma, praradau laiko nuovoką ir piešiau iki pat vakaro, užmiršau net pavalgyti.

Bet, nepaisant to, kad piešti man nelabai sekasi, šiandien darbas kolegijoje man patiko.

[gpetrauskaite]

09-22 Išplestinės idėjos iliustravimas

Pirmoji scena

Rotušės aikštėje vyksta vaidinimas. Ant pakylos stovi aktorius, atliekantis kunigo vaidmenį, šalia jo, ant pakylos krašto - Mažvydas. Taip pat vaidinimą stebi ir tikrasis kunigas. Mažvydas parodo į jį aktoriui su pirštu ir aktorius pradeda pašiepiamai atkartoti kunigo judesius. Aplink - žmonių minia, bet ji pavaizduota labai primityviai. 

Antroji scena

Kunigas, rūsčiu veidu, beda pirštu į Mažvydą (stambus planas) ir milžiniška, juoda ranka griebia jį. Ranka artėja prie “objektyvo” (bendras planas). 

Trečioji scena

Juodas fonas. Pasirodo raudonas brūkšnys ir plakimo garsas. Tuomet dar vienas. Ir dar vienas.

Ketvirtoji scena 

Juodas fonas pavirsta į ranką, kuri pasitraukia ir po ja guli Mažvydas. Už jo - mažas langelis. Vaizdas iš bendro plano pasikeičia į stambų. Matome nubrozdintą Mažvydo veidą. Jis atsimerkia, pakyla. Planas pasikeičia į vidutinį. Jis sėdi atsirėmęs į sieną, pakelia galvą ir pažvelgia į šviesą, sklindančią pro langelį. 

[gpetrauskaite]

09-21 Išplėstinė idėja

Pagal savo pasirinktą temą “M. Mažvydo kaip reformato konfliktas su katalikiškaja dvasininkija”, nusprendžiau iliustruoti dramos vietą, kai veiksmas nusikelia į 1542 metus, Rotušės aikštę. Pradinė idėja buvo tokia, kad pasirinktą temą atskleisiu šiomis scenomis: 1) Viduryje aikštės, ant pakylos, vyksta vaidinimas, kritikuojantis bažnyčią. 2) Ateina kunigas, lydimas ginkluotų vyrų, kurie išsiveda Mažvydą. 3) Vienuolyno požemiuose Mažvydas yra plakamas rykštėmis. 4) Sužalotas Mažvydas guli ant žemės, tuomet atsisėda, nugarą atremia į sieną, nusišluosto ašarą ir atsistoja. 

Pasitarus su dėstytoju šiek tiek siužetą pakeičiau. Pirmoji scena liks tokia pati, tačiau, norėdama aiškiau pavaizduoti, kad vaidinimas kritikuoja bažnyčią, nusprendžiau, kad Mažvydas aktoriui, vaidinančiam kunigą,  pirštu parodo į tikrąjį kunigą, stovintį minioje ir aktorius pradeda atkartoti kunigo judesius, norėdamas jį pašiepti. 

Antrojoje scenoje ginkluotus vyrus nusprendžiau pakeisti juodos spalvos ranka, kuri pačiumpa Mažvydą. Kaip dėstytojas ir sakė, animacijoje ne viskas turi būti realu. 

Trečiojoje scenoje Mažvydas yra mušamas, bet aš taip pat to realiai neiliustruosiu. Plakimą rykštėmis nusprendžiau pavaizduoti raudonais brūkšniais ir plakimo garsais.

Ketvirtosios scenos pradžia tokia pati kaip ir pradinėje idėjoje, bet pabaiga skiriasi. Kalbant su dėstytoju, jis pasakė, kad Mažvydo ryžtą ir užsispyrimą nepasiduoti galima parodyti kiek kitaip nei ašaros nusivalymu ir atsistojimu. Jis paminėjo, kad būtų daug geriau jei jis pažvelgtų į šviesą, tad taip ir padariau. Patalpoje, kurioje guli Mažvydas yra mažas langelis, iš kurio krenta ryški, kryptinga šviesa. Pabaigoje, kai jis atsisėda ant žemės, Mažvydas pažvelgia į šviesą, sklindančią pro tą mažą langelį.

[gpetrauskaite]

09-18 Justinas Marcinkevičius  “Mažvydas”

Poetinė drama "Mažvydas" – Just. Marcinkevičiaus draminės trilogijos ("Mindaugas", "Mažvydas", "Katedra") antroji dalis. Dramoje veiksmas vyksta XVI a., kai gimė lietuviška raštija. Veikalo centre – pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas Martynas Mažvydas, kurį autorius įprasmina kaip gyvybinių tautos interesų reiškėją. Knyga išleista pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo "Katekizmo" – 450 metų sukakčiai.

Mes, studentai, gavome užduotį - išsirinkti vieną temą, kurią palietė dramos autorius šiame kūrinyje ir bent 3/4 scenomis ją iliustruoti. Šio darbo pabaigoje turėtume gauti seriją piešinių, kuriuos nufotografavus ir sudėjus į greitai besikeičiančius kadrus, išvystumę judesį bei papasakotume trumpą istoriją, atskleidžiančią pasirinktą temą.

Aš pasirinkau temą “M. Mažvydo kaip reformato konfliktas su katalikiška dvasininkija”. Savo iliustracijose pavaizduosiu tą dramos vietą, kai veiksmas nusikelia į praeitį (1542 m., Vilniaus Rotušės aikštę). Šią pasirinktą temą stengsiuosi atskleisti šiomis scenomis: 1)  Viduryje Rotušės aikštės, ant pakylos, vyksta vaidinimas, kritikuojantis bažnyčią. 2) Ateina kunigas, lydimas dviejų ginkluotų vyrų, kurie išsiveda Mažvydą. 3) Vienuolyno požemiuose Mažvydas yra plakamas rykštėmis, srūva kraujas. 4) Sužalotas Mažvydas guli ant žemės, tuomet atsisėda, atsiremia į siena ir nusišluosto nuriedėjusią ašarą.

Pagrindinis dramos herojus - neeilinė istorinė asmenybė, protestantų pastorius, pirmosios lietuviškos knygos autorius. Jį galima drąsiai vadinti gyvenimo mokytoju - tai išmintinga asmenybė, siekianti atvesti žmones į doros kelią, tikinti, kad “... ne tikėjimas svarbu, ne maldos, o tai, kiek žmogui gero padarai”, norinti parodyti, kas yra gera, o kas bloga. Dramoje šis herojus tvirtai tiki, jog katalikiška dvasininkija yra nedorėliai, kurie kraunasi turtus iš vargšų. Pas katalikus Dievas gyvena kišenėse, pas protestantus - širdyse. Surengęs vaidinimą Rotušės aikštėje Mažvydas nori atvesti žmones į protą ir paraginti juos aukoti nepasiturintiesiems, o ne Bažnyčiai, t.y. su Dievu suartėt darant gerus darbus, o ne aukojant katalikų dvasininkijai, kuri pinigus kraunasi sau į kišenes. Viso to pasekoje katalikai žiauriai nubaudžia protestantą. Sukelia jam ne tik fizinį, bet ir dvasinį skausmą.

Reziumuojant, pagrindinio veikėjo supratimu, tikėjimas turi būti grindžiamas gerais darbais, nes be jų malda – tik beverčiai žodžiai. Mažvydas yra kuriamas kaip dvilypės tapatybės herojus. Mažvydas - drąsus žmogus, nepasiduodantis katalikų spaudimui, kad ir kaip tai būtų sunku. Jis pasirengęs kentėti dėl savo pažiūrų ir net nesiruošia jų atsižadėti.

[gpetrauskaite]

09-17 Trumpametražių animacinių filmų peržiūra

Ketvirtadienį, rugsėjo septynioliktąją, dėstytojas V. Aškinis mums pristatė “Tindirindis” festivalio, vykusio 2019 metais, trumpametražių studentiškų filmų programą,. Peržiūrėjom 14 nuostabių animacinių filmukų, kurie yra skirti visai ne vaikams. Nors šie trumpo metro filmai yra studentų darbai, vis tik jie man paliko teigiamą įspūdį. Kadangi aš neplanuoju antrame kurse rinktis animacijos, buvo pravartu pamatyti ne tik vaidybinius trumpametražius studentų kurtus filmus, kuriuos man yra tekę peržiūrėti, bet ir animacinius.

Didžiausią įspūdį man paliko filmas “The Death Vendor / Mirties pardavėjas” (2019). Jis mane sužavėjo ne tik dėl istorijos (ir kiti filmukai turėjo įdomius scenarijus), bet ir dėl minimalistinės animacijos, kurią mačiau pirmą kartą. Režisierius Jinkyu Jeon atliko įdomius sprendimus, kuriant šį filmą ir, turiu pasakyti, vykusius. 

Peržiūrėjus programą, dėstytojas mums papasakojo apie užsienio mokyklas (pvz.: Polish National Film School in Lodz”) , rengiančias kino pasaulio atstovus. Taip pat jis mums pasakė, kad Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija priklauso ETNA (European Training Network for Animation) mokymo įstaigų sąraše. 

Apibendrinus, galiu drąsiai sakyti, kad buvo labai smagu pasižiūrėti trumpametražius animacinius filmus, o informacija apie mokyklas (daugiausiai ruošiančias animatorius), buvo labai įdomi. Bet, atsižvelgiant į tai, kad buvo orentuojamasi į animaciją, man asmeniškai, tai ką sužinojau apie animatorių studijas, nebuvo labai naudinga. Žinoma, nauda naudai nelygi. Visada yra naudinga sužinoti naujų dalykų, kurių nežinojai, bet aš kalbu apie kitą naudą. Apie naudą gaunant žinias, kurias naudosi kūrybai.

[gpetrauskaite]

09-16 išvyka į Valstybės pažinimo centrą

Šiandien, lydimi dėstytojų, apsilankėme Valstybės pažinimo centre. Už durų, lauke atsisėdę ant žolytės, palaukėme kol mus apsauga įleis į vidų, prieš tai pamatavę temperatūrą ir patikrinę ar kartu su savimi nepasiemėmę kokių mečečių (ginklų). Po to “ėjome tiesiai, tuomet per baltas duris” (kaip mums ir liepė vienas iš apsauginių) ir pasiekėme savo tikslą - Valstybės pažinimo centrą.

Šį centrą dauguma žmonių vadina muziejumi, bet tai nėra visiška tiesa. Taip, jame pilna visokiausių eksponatų, bet viskas visai kitaip nei muziejuose. Yra toks posakis: “Ekponatai rankomis neliečiami”, o Valstybės pažinimo centre yra labai daug visokiausių dalykėlių, kuriuos galime ne tik priliesti, bet ir judinti: keisti skaidrių paveikslėlius projektoriuje, vartyti knygas, savo paties rankomis sudėlioti valstybės biudžeto lėšas ir t.t. (žodžiu, įsitraukti į visą tai, ką regime ir pasijusti taip, lyg prisidedame prie kažko svarbaus). Taip pat norėčiau paminėti, kad šioje vietoje informacija mums buvo ranka pasiekiama - reikėjo tik nuskaityti tam tikrą kodą, pateiktą paveikslėlių forma, naudojant plančetes, kuriomis buvome aprūpinti, ir prieš save išvysdavome tekstą ar net video medžiagą pagal tokią temą, kuriai priklausė kiekvienas kodas.

Taip pat norėčiau pakalbėti apie šiek tiek kitokį dalyką, t.y. - pažinimo centro ekspoziciją (kuria, tiesą sakant, aš buvau sužavėta ir labai patenkinta). Visų pirma, Valstybės pažinimo centras - moderni edukacinė erdvė, kurioje gali apsilankyti kiekvienas. Vien iš žodžio modernizmas (pranc. moderne, vok., angl. modern - šiuolaikinis, naujas) galime spręsti, jog tai yra būtent tai, ką nori matyti šiuolaikinis žmogus. Mums, jauniems žmonėms, tokios erdvės kaip ši - atgaiva sielai (žinoma, visada yra išimčių). Man asmeniškai, apsilankius tokiame “naujoviškame” centre, einant gatve net, rodos, kojos keliasi lengviau. Kaip sakė gidas: “šiame centre yra tiek daug tuščios erdvės, kad lankytojams būtų vietos pagalvoti”. Ir, turiu pripažinti, tai ką jis pasakė - gryna tiesa. Nors ir nesu aplankiusi labai daug muziejų ar parodų, bet vis tik galiu pasakyti atsižvelgiasnt į tai, kiek esu aplankiusi - ten, kur esu buvusi, man trūko tuščios erdvės apmąstymams. Galų gale, pamačius kažką įdomaus ir ieškant papildomos informacijos apie tai, yra daug smagiau tai daryti prisėdus ant kokio suolelio ar stovint prie objekto, paskatinusio tave ieškot informacijos, nei prie “krūvos, kurioje sunku atskirti vieną daiktą nuo kito” (pvz.: fotografijos parodose susidomi būtent viena fotografija, ieškai informacijos apie ją, bet tu esi blaškomas nuotraukų, kurios kaba 30cm nuo nuotraukos, kuri tave sudomino). Kitaip tariant, šiame “nemuziejuje” niekas taip smarkiai neblaško tavo regiamosios zonos (net kituose aspektuose, kurių nepaminėjau).

Summa summarum, šią dieną praleidau tikrai turiningai. Apsilankiau pažinimo centre, kuriame buvau pirmą kartą, pasiskaičiau informaciją pateiktą šiuolaikišku būdu (plančetės ekrane). Kiekviena diena, kiekvienas naujas potyris mumyse atveria naujas galimybes ir paskatina tam tikrus dalykus suvokti kitaip. Ir, manau, kartais užtenka labai paprastų įvykių žmogaus gyvenime, kad jie tam tikrose spalvose pradėtų įžvelgti ir kitus atspalvius (o galbūt net visai kitas spalvas), pavyzdžiui, kalbant apie save, aš šiandien ne tik suvokiau, bet ir įsitikinau, kad Lietuva iš tiesų juda vakarietiškojo pasaulio link, bando sudominti jaunąją auditoriją (kuri ir kurs Lietuvos ateitį), stengiasi jiems suteikti informaciją tokiais būdais, kokiais jie nori ją gauti. Mes - modernūs, šiuolaikiniai žmonės. Ir vertiname tai, kad ne tik mūsų karta suvokia kaip mums smagiau įsisavinti ir gauti informaciją, bet ir kartos, kurioms reikėjo prisitaikyti prie mūsų.

Taip pat pridedu keletą nuotraukų iš apsilankymo Valstybės pažinimo centre.