joriskan - Tumblr blog

[joriskan]

Paskutinės Dienos

Pristačiau savo Magistrinį darbą, kurio apimtis greičiausiai netilps į tris tumblerio postus, dėl to viešinsiu per Behance arba kokį kitą kanalą. Tuo tarpu mokslų baigimo proga pasikviečiau tėtį, jo žmoną ir brolį Gustą aplanyti mane Malmo, Helsingor’e ir Kopenhagoje. Tai pirmasis jų vizitas Danijos sostinėje dėl to buvo būtina aplankyti turistinius taškus: Laiveliai, sraigtinis bokštas, sraigtinės bažnyčios bokštas ir t.t. Tuo tarpu tarp šių atrakcijų pasisekė užsukti ir į nebūtas architektūros traukvietes.

Pirmasis - tai plaukiojantis studentų bendrabutis, kuris vasaros laimečiu buvo atvilktas arčiau miesto centro. Verslininkų ir BIG’ų suprojektuotas ir pastatytas pilotinis egzempliorius turetų išsiversti naudodamas jūros šilumą ir saulės kaitrumą, taip taupydamas studentų nuomą. Tokie aštuonbriauniai (12briauniai) konteineRIGAI turetų pagelbėti 24,000 studentų, kurie kas met pradeda mokslo metus Kopenhagoje netūrėdami bendrabučio nuomos sutarties. Daug daugiau informacijos čia: NUORODA.

Kai JDS ir BIG dar buvo PLOT jie suprojektavo šią maudymosi platformą, kuri stypso Kopenhagos uoste (Jūra, kuri skiria miesta į dvi dalis ir sunku jos nevardinti upe. Iki paragauji žinoma). Maudynių populiarumas paskatino dar trijų panašių maudymosi platformų atsidarimą. O ši, esanti kone arčiausiai centrinės miesto dalies jau gerokai aplaipiota, bet vis dar puikiai veikianti, vis dar priima vaikus ir bernvakarių grupes telkšotis 15 laipsnių šiltumo vandenyje. Gustas čia maudėsi iki kol lūpos girdimai tirtėjo nuo šalčio, o ateinančias dienas vis klausinėjo kada grįšime.

Experimentarium - tai gamtos ir mokslo pažinimo centras su šimtais užsiėmimo, žaidimimų ir eksperimentų, kuriuos čia pat išmeginti nepaisant tavo amžiaus. Čia yra ekonomikos vingrybių mokinanti instaliacija, taip pat ir kambarys simuliuojantis “KARŠTA LAVA” žaidimą, kuomet nevalia nušokti ant žemės ir esi priverstas stryksėti ant puodų vamzdžių ir šaldytuvų spaudydamas užsiblieskiančius mygtukus. Kartu su broliu pražaidėm čia beveik  7 valandas ir tai liko nepaliestų kampelių. Buvo fantastiška ir kita syki tikrai reikės pirktis metinį bilietą. Beje CEBRA architektai yra šio pastato rekonstrukcijos ir naujos statybos architektai: http://cebraarchitecture.dk/project/experimentarium/

Grįžtant iš eksperimentariumo pastebėjau šį mokyklos priestatą ir tik tada prisiminiau Gammel Hellerup mokyklos projektą, irgi BIG’ų projektuotą. Kadangi mokykla nedirbo tai teko pasifotkinti pastatus iš lauko lendant pro krūmus ir greičiausiai privačias valdas.

Mokslo metai baigėsi, o kartu ir šio blogo poreikis. Todėl greičiausiai konservuosiu JORISKAN ir sukursiu naują platformą, kurioje dalinsiuos jau praktine savo architektūros patirtimi.

[joriskan]

Tyzer, tailor, tolder, spy

[joriskan]

Happy go lucky lithuanians

[joriskan]

17.2 Atostogų Barselona 2

Antroji dalis, kurioje sudėti įspudžiai iš Barselonos. Šioje dalyje vien tik moderni architektūra ir urban šmurban miesto dalykai. Pradėsiu nuo TURGŲ, kurie įmagnetina akių obuolius ir plešia iš akiduobių - tokie puikūs, tokie įdomūs ir visapusiškai pavydą keliantys. Beabejo prie įsigalėjusio įspudžio apie turgus (daugiskaita ?) ir visa mėsa ir sūris, kurių prisipirkę su Migle saulės atokaitoj maitinomės.

Santa Caterina market. Man labai sunku patikėti, kad šitam pastatui yra 12 metų. Kiekviena detalė, nors ir šiek tiek apdulkijus atrodo kaip katik, katik nuo 3ds maxo layer’io nukelta. Galbūt prie įspūdžio prisideda daržovių kvapas ir ryto gaiva, bet negalėjau atsižiūrėti į stogą ir plyteles ir visas, visas detales. Beje pastebėjau, kad vienoje vietoje naudojama medinė santvara signifikuoja XIV amžiaus ten statytos bažnyčios stogo konstrukciją. Labai pradžiugino toks archoitektūrinis “Surask Valdą”, o kartu ir paskatino pasiskaityti šalia stovintį infostendą menantį apie ten buvusį vienuolyną.

Kitas turgus kurį aplankėm vadinasi Encants, o išsiverčia kaip Kerai, apžavai arba šiaip blizgučiai. Vos tik žvilgtelėjus į stogą, kurį beje pamatai iš  pusės kilometro atstumo, pasidaro labai aišku dėl ko gi šis turgus taip vadinasi. 

Šalia pat daiktelių turgaus yra dizaino muziejus. Jis atidarytas 2016 bet jo renderiai buvo matyti dar pirmojo dešimtmečio pabaigoje. Tiesa sakant pastatas kiek nuliūdino. Kartu su labai pasaulietine ekspozicija, kurį bando nupasakoti pasaulio dizaino kaitą ir neįvietinta architektūra sudaro slogų skandinaviškumo inkorporavimo į pietus bandymą, o bandymas pusiau vykęs. Plaza su turgaus atšaka ir besideginančiais žmonėmis - žavu, bet šalti muziejaus viduriai bando atsiriboti nuo rafinuotu dizainu negarsėjančios Barcelonos. Taigi kildami vis aukštyn praeidavome aukštą vis greičiau ir greičiau, bet tuomet nusileidome į rūsį.

O čia yra milžiniška salė su nesibaigiančių melsvų šviestuvų juosta, kurie jau iš savęs atrodo ekspozicija. O taip pat kiek mažiau nei penktadalį rūsio užema TAPAS dizaino paroda. Ir tai buvo pati geriausia viso pastato dalis. Humoru apšlakstyti dizaino kūriniai ir naujos maisto vartojimo technologijos buvo geriausia ką matėme tą dieną. (Juokiasi gyvai)

Kitas naujas ir baisiai kietas architektūrinis/urbanistinis miesto taškas yra ant elevuoto geležinkelio įrengtas pėsčiųjų parkas. Toks Barcelonos High-Line’as tik su viešiniu cinkeliu. Archdailio fotografijos kurkas geresnės, būtent čia reiktų apsilankyti vakare, nes mums vaikštant saulė keitėsi su ūkana ir buvo sunku mėgautis puse kilometro ilgio parku. Čia archdailio nuoroda: http://www.archdaily.com/801120/raised-gardens-of-sants-in-barcelona-sergi-godia-plus-ana-molino-architects

Kita muziejus, kuriame lankytis buvo bene pats didžiausias malonumas tūno ant Montjuïc kalno. Čia stovėjo ir tebestovi miesto gynybinė pilis, o taip pat vyko Barcelonos Olimpinės Žaidynės. Bet juan Miro muziejus spindi baltumu ir nenusileidžia lankytoju kiekiu aplinkiniams gigantams. Muziejų kartu su menininku projektavo Josep Lluís Sert, tuomet kai natūralus apšvietimsa dar buvo muziejų karalius. Dabar pagrindiniai pastato akcentai - arkiniai švieslangiai yra uždengti, kad saulė nepakenktų Miro kūriniams, bet nepaisant to viduje vis dar matyti visokiausių atspindžių ir šėšėlių įvairovė. Dėja fotografuoti draudžiama tad nepavyko akivaizdžiai įpaveiksluoti lubų ir konstrukcijų grožio. Užtat ant stogo galima veikti ką norima todėl ir nusipleškinom su žmona. Daugiau apie muziejų: http://www.archdaily.com/796057/ad-classics-fundacio-joan-miro-josep-lluis-sert

Juk šiemet  Pritzker’io prizas buvo įteiktas RCR architektams, kurie gausiausai, kuria Barcelonoje ir aplink. Taigi mums labai pasisekė, kai bastydamiesi per miestą, visai netikėjai aptimoke gigantišką ertmę Barcelonietiškame kvartale su užrašu Biblioteka. 

Labai jaukus vidinis kiemas ir krapštukiški fasadai, bet užeiti į vidų neteko nes gi PIRMADIENIS. O pirmadienis neskaitymo metas. NEt neįtariau. Taigi padariau keleta prastos kokybės fotografijų, nes telefonas nemoka fotografuoti saulėje (Priprato prie švedijų).

Negalėjom neprieiti prie Herzog ir De Meuron projektuoto Forumo, kuris dabar veikia kaip gamtos muziejus. Labai kietas iš visų pusių trikampis su beton-keiston fasadais. Vėlgi neveikė tad užeiti negalėjom. Pasirodo, kad skristi į Barcelona ne turistiniu laikotarpiu reiškia, kad ne visur galėsim užsukti. KĄ jau čia verkšlensi - kitą sykį tikrai užeisim. Apie projektą: https://divisare.com/projects/312907-herzog-de-meuron-jag-studio-forum-barcelona

Taip pat netoliese pastebėjom Korteno Konteinerius iš 2000-tūjų. Vėlgi oras išpuolė ne pasakiškas todėl daugiau papasakot apie pastatą gali patys architektai. http://bcq.es/portfolio/marina-forum-barcelona-2004-barcelona/

[joriskan]

17.1 - Atostogų Barselona

Su Migle atostogavome Barselonoje, pamatėm ir priragavom tiek, kad architektūriniai įspūdžiai atguls dvejuose įrašuose. Visų pirma pradėsiu nuo to jog miestas yra NUOSTABUS. Užtenka atsidurti senamiesčio rajone ir eidamas į bet kuria pusę kirsi tūkstantį metų istorijos, kuri akivaizdžiai perpasakota pastatų fasaduose ir urbanistikoje. Kažkuomet galvojau, kad man nepatiks pietų šalys, nes jose mažai problemų, kurios skatintų architektūrinį vystymąsi, bet akivaizdžiai klydau. Išradingumo ir urbanistinio naratyvo idėja liejasi Barselonos gatvėmis, tereikia suspėti ją įsiamžinti ir pasimėgauti tuo. Juk mieste gyvena 1.6 milijono žmonių, o miesto pakraščiuose dar tris kartus tiek. O vasarą, kai Britai suplakia savo jachtomis, o Lietuviai Wizzairais miestas prasipildo ir banguoja kartu su viduržiemio jūra.

Taigi, pradėsių nuo to, jog mieste yra vienas pastatas apie, kurį greičiausiai žino visi: Šventos Šeimos bazilika, tokia žymi, kad išvertus jos pavadinimą į lietuvių kalbą tik kenkiu tekstui. Taigi į Sagrada Familia nuėjom likus 45 min iki uždarymo. Kažkodėl tuo metu nebuvo leidžiama pakilti į bokštus tad klaidžiojom po pagrindinę salę ir rūsius. Tikrai, kiek yra tekę matyti fotografijų, visuomet jausdavau kažkokį atstumiamą popsiškumą susijusį su šiuo pastatu, bet užėjus vidun visi išankstiniai nusistatymai kažkur nunyko. Fotografijos čia nekelsiu, nes mano telefonas tikrai neapčiuopė to kas matyti viduje, jau geriau tiesiog susigooglinti HD fotografijų.

Matyt antras pagal žinomumą Katalonų modernizmo architektai Lluís Domènech i Montaner yra suprojektaves Casa de muzika (fasadai matosi) ir Ligoninių kompleksą , kurį žmonės yra papratę vadinti Gaudi ligonine, nors tai visai ne jo projektuotas pastatas, tiesiog savo puošnumu nenusileidžia pastarojo kūrybai.

S. Dali namai - taigi pastabesni sakysit “Jori, taigi ne Barselonoj tie namai” ir būsit teisūs, bet kuomet tik koks nors menininkas prisiliečia prie architektūros beveik visuomet gaunasi kažkas šmaikščiai dailaus. Panašiai kaip Greyson Perry su savo „šventyklėle“. Taigi Dalis namas smagus labirintas, su keliolika, KELIOKIKA aukštelių ir kambariukų. Ai ir žinoma penio formos baseinas.

Taip pat užėjome į Fundacio Tapies biblioteką/muziejų, kuriame tuo metu buvo eksponuojama  Oriol Vilanova paroda susidedanti iš tūktančių atvirukų išdėliotu pagal temas. Tiesa sakant pastato fasado fotografija gavosi išbliurusi todėl jos ir neįkeliau, bet pats vidaus tūris tikrai malonus, net jei ir fotografija to neperteikia.

Beabejo užėjome į Park Guell (žmonės tą parką irgi Gaudi parku vadina). Tai didžiulis žemės sklypas su papėde ir pusiau stačiu (kaip Barselonai) šlaitu, kuriame turėjo įsikurti 50 atskirų vilų su sodais ir gėlėmis. Čia ir gyveno pats architektas ir verslininkas, idėjos funduotojas  Eusebi Güell.  Iš skėčių gausos matyti, kad lijo ir lijo stipriai (kaip Barselonai)

Parke yra ne vien gausiai turistų fotografuojami pastatai prie pagrindinių vartų, bet ir ištisos arkados turėjusios vėsinti vietos gyventojus karštomis vasaromis, o taip pat ir žymieji suoliukai. Beje tie siuoleliai ir aikštė turėjo dengti turgų, kuris taip ir nepradėjo veikti.

Baigiant pirmąjį įrašą apie Barselonos architektūrą iki 1940 m. beabejo pasirinkau Mies Van Der Rohe projektuotą paviljonę, kuris ištaigingai stovi Barseonos parodų alėjojė. Čia galima pačiupinėti  visas konstrukcijas ir visus marmuro gabalėlius kabančius ant sienos. Net palikti piršto antspaudą ant stiklo pavyksta. Nors apart pačio pastato viduje kaip ir nieko nėra. Keletas krėslų į kuriuos sėstis nevalia ir tiek. Paviljonas geriausiai eksponuoja pats save ir dėl to pasidaro šiek tiek nuobodu, o gal tiesiog trugdė nuovargis. 

Šis įrašas yra vienas iš kelių apie Barselonos architektūrą, kadangi aplankėm tikrai nemažai objektų, o pakeliui link jų aptikome dar keletą įdomių statinių, apie kuriuos kitą sykį.

[joriskan]

16 - GRYBAI GRYBAI GRYBAI

Savo magistriniui darbui auginu grybus. Nes grybai yra jėga - trumpai tariant. Ilgai tariant - grybai (grybiena) sulaiko šilumą, beveik nieko nekainuoja pasigaminti, yra vietinė medžiaga, nedega, galima daryti bet kokios formos, o svarbiausia LIETUVIUI už gryba artimesnė nebent Mama. Šiame įraše pasakosiu kaip pasimėgaudamas gaminausi formeles (molds) savo plytai iš kurios kaune statysiu savo magistrinį projektą.

Taigi sugalvojau tokią tai plytą, kurios konstrukcijos dar neatskleisiu, kuri veikia kaip langas, apšiltinimas ir rekuperatorius viename. Taigi nebereikia jokių ten vamzdžių, o svarbiausia galima pasigaminti, bet kur Lietuvoje iš vietinių medžiagų. Pasidariau keletos plytų variantų 3d modelius ir su cnc staklėm išsifrezavau negatyvus. Lundo universitete staklių per akis tereikia mokėti failiuką pasiruošti.

Išsifrezavau negatyvus ir tuomet nešiausi medžio gabalą į kitas dirbtuves, kuriose pirmą kartą teko naudotis vakuuminio formavimo mašina. Tereikia plastiko ir dirbtuvių darbuotojų pagalbos ir gali kokį tik norį daiktą išsiformuoti

Plastikas įkaitinamas ir apžergia, net ir sudėtingas, sinusoidines formas, kurias čia ir matosi. Tuomet susipjausčiau plastiką mažais gabaliukasi ir parsiskraidinau į Lietuvą. Čia į pašto dėžutę atsisiunčiau grybų auginimo rinkinuką (taip toks yra, ir galima visiems užsisakyti ir kainuoja salyginai nedaug). 

Susimaišiau grybienos (mycelium) ir drožlių tešlą kartu su vandeniu ir miltais. viską sudėjau į spec maišą su vėdinimo filtrais ir palaukęs penkias dienas radau maišą drėgną ir įkaitūsį kaip kokio baikerio palapinė antrą bliuzo naktų dieną. Maišas pilnas grybienos. 

Nusivaliau visus instrumentus ir dubenis su spiritu, nes to reikalauja instrukcija. Pasirodo grybai nors ir veisiasi po žeme yra gan lengvai pažeidžiami pirmosiomis augimo stadijomis. Sutrupinau grybiena ir drožles, sumaišiau su miltais ir specialiais milteliais, kurie padeda augti grybienai ir galų gale ją sulipiną padarydami grybą kietą it plastikas.

Sukišau grybus į formeles ir sutvirtinau su izoliacija. Like a pro. Dabar belieka laukti kol grybai suaugs, ir po to reikės juos tiesiog išdžiovinti ir nuvežti dėstytojams pasižiūrėti. 

Toks yra pirmasis etapas apie architektūrą iš grybų pusės. Beje ieškodamas grybų auginimo rinkinių susidūriau su sunkumais; beveik visi tiekėjai siūlo magiškus grybus, kurie galėtų atlikti tą pačią funkciją kaip ir šie tik su papildomu spyriu. 

[joriskan]

15 - Skissernas museum

Bene metus su puse vaiščiojau pro Elding Oscarson projektuotą naują Skissernas muziejaus priestatą ir tryniau rankutėm kuomet teks pagaliau užeiti į vidų. Po maždaug dvimetį trūkusių statybų muziejus pasidabino nauju įėjimu, ir dviem jaukiais, jaukiais geležimi apkaltais tūriais, kurie kaip gėlės pasisukę į pietų pusę kviečia žmones užsukti dar iš už sankryžų tolimų. 

Viduje: viskas iš faneros. Spintelės durelės, durų apkaustai, visi be išimties nejudinami baldai. Taip pat ir sienos, jos taip pat iš faneros. Čia jau toks Elding Oscarson bruožas matyt, jeigu jau darom, tai vientisai. Iš tiesų gražu, o idėja „paverskime sienas ir langus galerija“ atsiskleidžia labai maloniai. Iš tiesų jau būdamas lauke jauti vidaus šilumą vien žvilgtelėjęs pro langą.

Toliau pastatas jungiasi su 8 dešimtmečio priestatu. Johan Celsing projektuota pastato dalis taip pat buvo 20a pradžios pastato papildinys, lakoniškas, betoninis, su trupučio medžio, stačiakampis. Be bereikalingų pasisvaičiojimų, bet pažvelgus į detales darosi be galo malonu

Senojo priestato projektas aprašytas čia: NUORODA

Naujasis priestatas labai pagarbiai apeina Celsingo formą ir tik llabai engva stogo konstrukcija pridengia vidinį kiemelį. Beveik perregimi langų rėmai iš tiesų apgauna, ir priverčia stogą paplūduriuoti viršuje, žinoma po to kai susipranti kur baigiasi stogas ir prasideda veidrodis:

Einant gylyn į atskiras galerijas užeinu į kambarį dedikuotą architektams ir jų praeities darbams. Nemažas kiekis Elding Oscarson maketų sudėlioti ant stalo kartu su keletu kitų pastatų fotografijų. 

Muziejuje taip pat nepasikeitusių kambarių ir galerijų, kurios labai skiriasi savo dydžiu ir eksponatais. Viename koridoriuje/galerijoje visos grindys buvo išklotos plastiliko gabaliukais, kuriuos labai akylai teko saugoti net dviems muziejaus darbuotojams. 

Viduje daugybe darbų, kuriem neužteks šio įrato išrodyti, teks ateiti patiems. Tuo tarpu pastatas iš kiekvieno kampo gali šiuo tuo pasipuikuoti. Netgi stogo sąmanos išdėliotos ornamentais.

Skissernas museum (meninio proceso ir viešojo meno muziejus) Lundas, Švedija. 

https://www.skissernasmuseum.se/

[joriskan]

14-nihamnen = Naujasis Uostas

Šį semestrą dirbu prie Malmo Uosto konversijos. Uostas sudaro maždaug puse Malmo ploto, bet keičiantis darbo sferoms iš uosto krovikų į programuotojus, arti miesto centro esantys uosto plota darosi vis labiau patrauklūs. Dauguma čia esančių pastatų ir aikštelių tapo nebenaudojamos kuomet Malmo ir Kopenhagą sujungė bendras tiltas perimdamas transporto srautą. Milžiniški tušti plotai ir 6-to dešimtmečio industriniai pastatai sudaro Nihamnen atmosferą. Mūsų užduotis - išklausyti vystytojų, miesto plėtros atstovų ir bendrojo plano konkursantų nuomones ir patiems pasirinkti savo programą.   

Dalyvavome workšopuose kartu su miesto plėtros departamentu. Susitikome su keliais vystytojais ir vietos bendruomenės atstovais. Pirmą mėnesį darėme tyrimus kartu su miestų plėtros architektais (landscape architects) iš žemės ūkio universiteto. Dabar atėjo laikas panagrinėti įdomiausią uosto teritoriją ir joje pasiulyti įrengti kažką smagaus ir naudingo miestui.

Mane labiausiai patraukė įlanka, kurioje švartuojasi birių krovinių laivai, dažniausiai pervežantys grūdus iš šalia įsikūrisios grūdų talpyklos. Šios įlankos krantinės būtų nusėtos žmonių, jeigu uosto teritorijoje būtų bent vienas viešosios pasirties pastatas, dėl to bedžiau į šią vietą pirštą ir sugalvojau joje suprojektuoti dviejų lygių rekreacijos zonę, kurioje veiktų viešosios paskirties įstaigos. Kadangi Malmo yra skandinavijoje tai beabejonės bus pirčių ir irklavimo klubas. Taip pat biblioteka, kavinės, šokių salė, galbūt ir maža galerija.

Visios šios funkcijos turetų sutilpti į krantinės šlaitą. Jį kiek paaukštinsiu ir sulaiptuosiu. Dantytas sudalinimas skirstys vėją ir bangas, neleisdamas susidaryti bangomušai ir stipriam vėjui. Virštutinė krantinės dalis bus apsodinga medžiais ir veja, tuo tarpu po ja įsikurs visos minėtos įstaigos.

Išskyrus biblioteka. Ją patalpinsiu į greta ėsantį sandėlį, tiksliau jo priestatą. O tą sandėlį užstatysiu butais. Kadangi mūsų tikslas kurti prieinamą architektūrą vidutinį atlyginimą gaunantiems žmonėms, tai sumaišant viešą funkciją su gyvenamąją manau atbaidysiu mega kapitalistus nuo galimo būtų išpirkinėjimo investicijos tikslais.

Biblioteka ir keletas komercinių blokų apsups esamą sandėlį, kuris tebebus naudojamas pagal paskirtį. Nemažai buvusių industrinių kvartalų tampą „čia buvo” vietovėmis, kuriose esamos funkcijos tiktai mini praeities funkcijas. Su šiuo uostu noriu daryti kiek kitaip. Tegul funkcijos, kurios yra švarios, naudingos ir ilgalaikės pasilieka čia. Grūdų laivo atplaukimas į uostą tampa vietovės charakterio formavimo priemone.

Tiek pirmam kartui.

[joriskan]

Vienam iš kursų kūrėme komiksus, kurių tema - Utopija. Kadangi distopija ir utopija yra tas pats fikcinis pasaulis, tik patiriamas iš skirtingų pusių, todėl reikėjo šiek tiek nukrypti nuo balanso. 

[joriskan]

12. Medaus Architetūra

Antrą dieną po vestuvių šovėme tiesiai į Londoną ir ten praleidome savaitę, per kurią apėjome visus muziejus, visas gatves ir visus pastatus. Tai atrinkau, kas patiko labiausiai ir susikelsiu čia. 

Babam, pradėjom aišku nuo TATE’o priestato/antstato. Labai patiko pačiupinėti plytas, bet tas megaturčių daugiabutis taip arti, kad galima kilimų raštus įžiūrėti.

Viduje matosi visos konstrukcijos, monumentalumas ir betonas. Labai akivaizdžiai išreikštas senojo Tate modern pastato interjero tęstinumas, tiek medžiagom tiek atsikartojančiais elementais.

Panašu, kad visą konstruktyvą galima pačiupinėti. Kai kur ant plytų, iš lauko pusės, guli statybininkų palikti artefaktai. Ar tai šaukšteliai ar kamštukai. 

Aplankėme ir OMA daugiabutį.Trys balti kubeliai išdygo šalia _Commonwealth Institute _pastatyto 60-aisiais. Tame institute kitais metais įsikels dizaino muziejus. Pastatą lengvą atpažint, tokie Londono sporto rūmai.

http://www.archdaily.com/787372/oma-partner-reinier-de-graaf-on-the-social-dimension-of-luxury-housing-at-holland-green

Gan giliai, Stratfordo industriniame rajone slepiasi ASSEMBLE ofisas/dirbtuvės. Mums leido užeiti į pačias dirbtuves ir pauostyti šviežiai pjautos medienos kvapo. 

Daugiau apie assemble: http://assemblestudio.co.uk/?page_id=212

Lankėmės ir prie Elytra filament paviljono, kuris yra V&A muziejaus kieme. Šita struktūra buvo suverpta robotų, bet po to sumontuota studentų. Kieta.

Čia visas video kaip buvo kurtas plastikinis paviljonas.

Kiekvieną vasarą Serpantinų galerija esanti šalia Hyde parko sponsoriuoja Paviljonus, kurie pralapoja žandikaulį vos juos išvydus. Šiemet tai neišimtis. BIG’ų arandžuotė baltam stačiakampiui.

Begalo fotogeniška banga, neradome kampo iš kurio būtų fotografija nevykusi.

Žmona masteliui.

Paskutinę dieną Londone praleidome KEW gardens. Tai 30 hektarų užimantys sodai su visais įmanomais medžiais, samanomis ir krūmais, kurie yra šitoje planetoje. Soduose yra keleta Paviljonų skirtų tropiniams augalams ir taip pat ši instaliacija skirta pagerbti bites ir jų indėlį į augalijos pasaulį. 

Parke yra gausu papildomų atrakcijų. Viena jų - lajų takas, pastatytas dar 2008 m. Tą dieną pūtė labai stiprus vėjas, tad lingavome kartu su medžiais. Buvo kiek nedrąsu tiems, kurie prisibijo aukščio.

Baigėsi savaitė Londone ir traukiniu nuvykome į Edinburgh’ą. Čia daugiausia laiko praleidome komedijos festivalio renginiuose, tad architektūros objektų per daug nelankėme. O juos ir rasti sunku, nes Edinburgh’as didžiuojasi tuo, jog yra senas ir akmeninis miestas. Štai toks:

Vienas įdomiausių statinių miestei yra Škotijos parlamentas į kurį galima laisvai užeiti kuomet nevyksta posėdžiai ir pasižiūrėti Enrik Miralles architektūrinių išdaigų. 

Apie projektą: http://www.archdaily.com/111869/ad-classics-the-scottish-parliament-enric-miralles

Po penkių dienų Škotijoje vykome į Liverpulį. Čia kaip mat traukėme į miesto centre esantį EVERYMAN teatrą, kuris 2014 susišlavė Stirling prizą.Čia kai architektūra labai gera.

Nepavyko atitinkamai nufotografuoti teatro savo apsilankymo metu, bet archdailis turi gerų fotografijų: http://www.archdaily.com/504031/everyman-theatre-haworth-tompkins

Vasaros metu nedirbanti Liverpulio filharmonija neleido pasidžiaugti Caruso St John rekonstrukcijos vaizdais. Tenka dalintis pačių autorių fotografijomis ir The Guardian straipsniu apie architektus.

http://www.carusostjohn.com/projects/liverpool-philharmonic-hall/

https://www.theguardian.com/artanddesign/2015/oct/04/liverpool-philharmonic-renovation-newport-street-gallery-gagosian-review

[joriskan]

11.  Su druska į viršų

Pirmųjų studijų metų kulminacija įvyko pristačius štai šį darbą, kurį kartu su Andreas Mitsiou (Graikija), šlifavom šį semestrą. Anksčiau jau buvau įkėlęs šio projekto pirmuosius žingsnius - plytos formos paiešką. O dabar dalinuosi baigtiniu projektu.

Idėja?Vieta?Urbanistika?

Projekto užduotis - sukurti paprastą gyvenamąjį namą, kuriam statant būtų naudojama vietinė žaliava, technologinįs žinios, bet kartu susieti pastatą su šiuolaikinėmis technologijomis. Mažą tipologiją mums priskyrę dėstytojai taip pasielgė specialiai, kad atidirbtumę pastatą iki mažiausios detalės, ir patys prireikus galėtumę jį sukonstruoti. Semestro gale turėjome tapti projekto ekspertais, vieninteliais, kurie turi žalią supratimą apie pastato veikimo ypatybes ir architektūrinius niuansus. Be galo graži užduotis, bet kartu ir sunkiausia, kurią esu gavęs per visus savo mokslo metus (iš viso 6). 

Mūsų projekto vieta - kažkur Maroke, kur karšta, sausa, o temperatūra per 24 valandas sugeba susvyruoti nuo 0 iki 34 laipsnių. Kuo sunkiau - tuo geriau.

Mūsų gyventojai - vietiniai žmonės, imigrantai, puikiai turizmą išmananti šutvė.

Taigi gavę apytikslę užduotį turėjome patys susirasti tinkamą vietą savo projektui. Maroke vandens tikrai nėra daug, tad žmonės nevengia kurtis kalnuose, nuo kurių retkarčiais pradeda tekėti upeliai, gebantys oaze paversti rusvą masę primenančius slėnius ir papėdes. 

Tuo remdamiesi susiradome požeminio vandens telkinių žemėlapį, kuris mums padėjo susiaurintį galimą projekto padėtį. Pasirinkome pietines teritorijas, nes jos turi šiek tiek požeminio vandens ir nemažai saulės apšvietos, kuri mums reikalinga kaip energijos šaltinis.

Pašniukštinėję žemėlapiuose aptikome mažą turistinį miestelį Tafraout, įsikūrusį kelerių slėnių sankirtoje Atlaso kalnuose. Žemėlapyje matyti laikinai susidarantys upeliai, kurių mes ir ieškojome. Siauros miestelio gatvės sukuria šėšėlius pridengiančius žmones nuo žudančio karštumo saulės, o tankus pastatų išdėstymas leidžia ekonomiškai išnaudoti žemės lopinėlius esančius netoli natūralių vandens telkinių. Mums nesinorėjo tiesiog pirštu besti į miesto centrą ir keisti esamą užstatymą brukdami savo architektūrą, tad suradome lopinėlį, esanti miestelio vakaruose. Kampinis sklypas yra apsuptas gatvių, bet kartu yra kaip neužpildyta tuštuma miesto urbanistiniame tinklelyje. Kadangi puse pastato fasadų bus nukreipti į miestą ir matomi visiems praeiviams sugalvojome kaip juos išnaudoti edukuojant publika apie mūsų projekto ypatumus. 

Pasirinkome pastatu suformuoti praėjimą, kuris demonstruotų praeiviams mūsų architektūrinės technologijos privalumus. Kitaip tariant - dalinamės vėsa.

Pats pastatas žiūri tiesiai į pietus. Atsukęs visą savo pietinį fasadą sugeria saulės šilumą ir ją panaudoja vidaus patalpoms šaldyti, Pastatas laiptuotas į šiaurinę, pusę, kurioje įkurdinamas sodas ir stogo terasa. Užstatymo aukštis neperžengia aplinkinių pastatą, gal tik kaminas yra kiek aukštesnis, nes jis mums labai svarbus ir juk statome pastatą gatvių susikirtimo kampe. Tad kodėl nepamalonunus rajono vietinės reikšmės dominante?

Ką siena daro visą dieną?

DIDELIS FORMATAS ČIA

Taigi sukūrėje plytų sistemą, kuri transportuoja šaltą gelmių vandenį viršum siena, taip šaldo patalpas ir galų gale išgaruoja kaminą. Taip skamba tūrbo sutrumpinta versija. Ilgesnė versija skamba šitiap:

Sukūrėme plytą, kuri yra gaminama iš vietinio molio, kurio Maroke yra abstu. Plytoje formuojamos ertmės, kurios statybos metu yra pripildomos druska. Druskos Maroke taip pat yra gausu, kaip jau minėjau ankstesniame blogo įraše. Plytų siena konstruojama nuo pat pamatų, kurie yra įkasami į žemę. Čia plytos su druska sugeria ir taip druskingą požeminį vandenį, ir transportuoja jį aukštys siena. Plytos tarpusajye sujungtos į bendrą kapiliarinę sistemą, kuri leidžia vandeniui judėti įvairiomis kryptimis skersai siena. 

Vanduo juda, nes susimaišęs su druska suformuoja tirpalą, kuris būdamas vienalytis tiek pastato apačioje, tiek viršuje gali judėti kaip bendra srovė. Į sieną plieskianti saulė sušildo vandenį esantį tirpalę ir ieškodamas kaip išsilaisvinti iš tirpalo vanduo pradeda judėti aukštys siena ir išgaruoja per kaminus. Kadangi išgaravęs vanduo paieka sausą druską pastato viršuje susidaro natūralus osmosinis slėgis, kuris priverčia vandenį dar labiau trauktis į viršų. Kitą syki tirpdydami cukraus gabaliuką pastebėkite kaip vanduo juo kylą aukščiau arbatos paviršiaus. Panašiu principu augalai garindami vandenį pasisavina jame ištirpusius mineralus ir taip auga dideli ir sveiki. Net 70m aukščio medžiai veikia tokiu pačiu principu kaip ir maža gėlelė.

Taigi dieną sienos įkaistą ir šaldo patalpas pirmąjame aukšte. Tuo tarpu sušilęs vandens ir druskos maišalas lieka suspaustas plytų kanaluose ir naktį šildo patalpas antrąjame aukšte. Su kolega juokavome, kad padarėme sumuštinį su jūra (sandwiched the sea). Druskingo jųros vandens inertinė masė yra didelė ir jūra skirtingai nei smėlis neatšąla vakare vos tik saulei nusileidus. 

Taip pat mūsų sugalvota plyta leidžia statyto įvairaus tipo sienas.

Naudojant vieną plytą išeina raštuota pertvarą, kuri naudojama kaip Marokietiškas langas, nepraleidžiantis per daug saulės spindulių, o ir papildomai šešeliuojantis. Tuo tarpu mūrijant tris plytas greta viena kitos jau turime laikančią sienos konstrukciją.

Beje naudojant tik du plytos modulius visais juos modifikuodami suradome atraktyvių dėliojimo būdų, kuriais išlaikomas vandens kapiliarų tinklas, o kartu sukuriami atraktyvios sienos/lango angos. Jau šimtus metų Marokiečiai žaidė su šešėliais ir langinėmis tad pažaidėm kartu su jais.

Parodyk tu man tokią plytą?

Gerai. Štai:

Padarėme plytos prototipą. Iš balto molio silipinome žiedelius, kuriuos po to išdegėme krosnyje.

Tuomet gaminome mažas plytukes, kurių mastelis buvo 1:7. Jas dėliojome į sienų prototipus ieškodami naujų dėliojimo būdų. Taip pat pasigaminome ir 3d modeliuką, kurį atspausdinome 3d printeriu. Pasigaminome ir formelę skirtą plytoms gaminti. Ji labai pravertę masiškai gaminant plytukes.

Turėdami tikrus plytų modelius galėjome eksperimentuoti su visiškai nauju architektūros įrankiu, kuris vienu ypu atlieka keletą funkcijų. Tai ribojo plytos panaudojimo galimybės, bet kartu leido išsiaiškinti mūsų plytos dizaino ribas. Šias plytas gaminome per prototipinį workšop’ą, kurį mums praverdė dėstytojas iš Delft universiteto. Marselis padėjo mums pažinti įrankius ir sukurti principą daugkartinei gamybai.

Tai gal apie architektūrą?

Mūsų projektuotas pastatas atrodo šitaip:

Pastato fasadai konstruojami tik iš mūsų kurtų plytų. Jie vingiuoja, kad ir lenkiasi, nes tokiu būdų sugeria daugiau saulės. Fasado dalis perauga į didelį kaminą, kuris vainikuoja pastato technologinę funkciją ir skelbia apie save. Pastato kampe formuojamas praėjimas, kuriame kiekvienas praeivis galės prisiliesti prie šaldančių plytų ir prisėsti ant suoliuko priešais įėjimą, kuris vedą į edukacinės paskirties patalpas pirmąjame aukštę.

Ir vidinį kiemą:

Planai:

Pietinėje pastato dalyje esanti patalpa skirta mokymui. Čia edukuojama publika apie besikeičiančią planetą, orą ir bendras atšilimo keliamas problemas visuomenei. Centrinėje pastato dalyje projektuojamas kiemelis į kurį atsiverian dviejų butų svetainės ir virtuvės. Čia gyvena dvi šeimos, kurios dalinasi šiaurinėje dalyje projektuojamu sodu.

Antrame aukšte - miegamieji. Pietinėje pusėje įkurdinami svečiai ar kviestiniai edukatoriai, o vidurinė pastato dalis skiriama nuolatiniams gyventojams. Šiaurinė pastato dalis išnaudojama kaip terasa. Siūlau atkreipti dėmesį kaip architektūra įsivelia į interjerą ir kreivės tampa funkcionalios.

Pastato pjūviai atskleidžia vidaus erdves ir jų santikį tarpusavyje. Vaikų lovos projektuojamos palubėje, kad nesušaltų žiemą. Angos atsiveriančios į kiemą neleidžia saulei patekti į vidaus patalpas

Fasaduose matyti plytų žaismai. Kaip praleidžiant plytas yra sukuriami langai. 

Į šį projektą įdėjome labai daug, bet kur kas daugiau išmokome.Apie gamtą, apie molį, apie vietinės kultros svarbą ir jos identiteto puoselėjimą.

Čia įkelta prezentaciją su didelės raiškos paveiksliukais ir tekstais: NUORODA

[joriskan]

10. Urban turban 

Praėjusio semestro užduotis buvo sugalvoti tyrimą pasirinktai miesto erdvei ir jį atlikti (jeigu nori). Taigi pasirinkau du skverus esančius per 400 ir 700m nuo ten kur gyvenu ir juos lyginau. Taip pat sugalvojau dizaino elementų, kurie turėjo spręsti vieno iš skverų problemą. Visas rašto ir dizaino darbas guli pdf’e, kurį galima atsisiųsti iš čia NUORODA

Kadangi 

Pirmasis skveras,  Möllevångstorget, yra gausiai naudojamas daugelio Malmo gyvenančių kultūrų. O kitas skveras - ne. Štai ir įdomumas. 

S:t Knuts torg yra beveik tokio pat dydžio. Irgi šalia stambios gatvės. Bet jame daug ramiau. 

Darbe yra panagrinėjami užrašai ir kita dalykai apie, kuriuos plačiau kalbu darbo rašte:  NUORODA

Kita darbo dalis yra dizainas. Panagrinėjęs pirmojo skvero multikultūriškumą ir naudojimo pobūdį sugalvojau baldą, kuris leistų tiek pirkėjams tiek pardavėjams naudotis ta pačia infrastruktūra. Dalintis bendru baldu, kuris rytais būtų prekystalis, o vakarais suolas ir šviestuvas. Pardavėjai - kurių dauguma mažumos - ir pirkėjai - dažniausiai Švedai, turėtų bendrą viešajį turtą ir interesą. Win Win Win. Trečiasis win man ;). 

Taip atrodytų turgaus pardavėjo stalas darbymečiu, kuomet jis būtų naudojamas prakėms išdėlioti, O skėtis saugo nuo lietaus. O lietaus Malmo būna, tik jis silpnas ir labiau primena darganą su šlapdribą viename. 

O veiktų skėtis ir suoliukas štai šitaip:

Sulankstomas stovas su skėčiu

Išskleistas skėtis

Turgus veikia. Stalas išskleistas ir vyksta prekyba. Beje stala galima kaip tik nori susidėlioti: Į aštuoneto formą, į nuliuką ar bangeles. 

Turgus nebeveikia. Prasideda poilsis. Suolai tiap pat gali judėti kaip tik panorės skvero lankytojai.

Taip atrodo turgaus stalviršis su skėčiu iš viršaus

Taip išskleistas skėtis atrodo iš viršaus

Suolelis transformuojamas iš stalo

Žmonės mėgaujasi laisvu laiku sėdėdami ant nuplautų stalviršių, kurie dabar yra suolai

Prekeiviui paprasčiau vietoje susilankstyti stalą negu nuolatos vežiotis jį iš sandėlių.

Tuo tarpu vakare suskleisti skečiai galėtų šviesti jeigu sukauptų pakankamai saulės energijos dienos metu.

Projektas šiek tiek šmaikštus ir ne visiškai rimtas, bet užduotis nebuvo pasiūlyti kažką įgyvendinamo, o labiau pasvarstyti apie kintančio miesto socialinį konvejerį. Galbūt panaudoti žmonių migraciją ir iš to išspausti šiek tiek urbanistinio dizaino. Siūlau persiskaityti rašto darbą, nes visai smagu būvo jį rašyti ir blaškytis po skverą žiūrint į daržovių kilmės vietą.

NUORODA į rašto darbą

[joriskan]

9. Kai lietuvoje

Kartu su Laima Čijunskaite dalyvavome Radailių namerio medyje / nemedyje konkurse. Dalyvavom senokai, man rodos jau sniego nebebuvo, bet tik dabar susitvarkiau viską paviešinti, nes konkursas didelio atgarsio nesulaukė. Gal dėl to, kad labai mažos architektūros reikalavo. Štai čia sukelti visų laimėjusiųjų ir mūsų projektas >> NUORODA

Taigi sugalvojome panaudoti esamą takelį, kuris tęsiasi greta vandens ir sukirsti jį su pastatu. Pastatas turėjo būti skirtas rekreacijai, bet iki galo nebuvo aišku ar rekreacijai reikalinga lova su spinta. Tad patys nusprendėm, kad tokioj vietoje norėtume papiknikauti ir prireikus užsukti į wc. Tokį namelį ir projektavome.

Konstravome medinį namuką kiek pakibusį virš vandens, su suoleliu, kuris veikia kaip lieptelis. Kilo mintis kad poilsiautojai galėtų patys sau pasigaminti lengvą užkandį čia pat namelio viduje ir judėti toliau.

planas

Iš viršaus

Iš vidaus

Pagrindinis fasado akcents yra tai jog jis susilanksto ir veikia kaip stogelis pridengdamas lietų sėdintiems ant lieptelio krašto.

Pats namukas tuėtų kabėti ant gelžbetoninės gembės

[joriskan]

8. Paskaitos kitaip

1. Elding Oscarson

Malmo yra toks dizaino centras, kuris dažnai pasikviečia dizainerių ir/ar architektų papasakoti savo sėkmės istorijų. Prieš maždaug du mėnesius centras savo feisbuko profilyje paskelbį kad atvyksta Jonas Elding iš Elding Oscarson architektų firmos.  WOW. Eina Sau. Aš gi du metus varčiau jų puslapį kas rytą kartu su dezeenu tikėdamasis naujo darbo. O dabar gyvai pamatysiu, o gal dar ir pakalbinsiu. Smagiausia tai, kad kas rytą eidamas į Universiteteą praeinu Viešo Meno Muziejų Lund’e, kurio išplėtimo konkursą kaip tik laimėjo Eldingas su Oscarsenu. Kas pora dienų pasidarau fotografiją, kaip keičiasi fasadas ir kaip juda statybos tad kada nors tikrai įkelsiu GIF’ą su visa kaita.

Taigi prasidėjo paskaita, Jonas papasakojo kaip jiems sekėsi kurti pastatus. Pristatė savo saldžiausius projektus kaip Mölle. Šiek tiek pajuokavo apie konstruktorių ir architektų santykius ir atsakė į keletą klausimų apie tai kaip jiems sekasi kurti dalykus. Jeigu paskaita būtų vykus anglu kalba būtų buvę dar geriau, bet kai salė pilna Švedų, tai kam varginti savo liežuvį svetimkalbe. Taigi vyrai dirba išsijuosę. Vien muziejaus projektui Lunde paruošė per 200 eskizų, kuriuos greitai praleido per monitorių. Smagi patirtis. 

2. Assemble Studio

Modernaus meno muziejus surengė paskaitų/pokalbių ciklą ir susikvietė visokių menininkų. IR DAR PASIKVIETĖ ASSEMBLE STUDIO ĮKURĖJUS. Lyg kas du ledų kaušelius tiesiai į akis tėkštų kaip gerai. Taigi Assemble kalbėjo apie savo veiklos pradžią, apie laikiną kino teatrą. Kino teatras buvo sukonstruotas panaudojant apleistos degalinės stoginę. Tereikėjo susikalti kėdes, susivarstyti garo izoliaciją ant virvučių ir pakviesti aplinkinės kaiminystės gyventojus pasižiūrėti filmų.

Taigi keletas studentų vedini Lewis Jones,  Paloma Strelitz,  Maria Smith ir tikrai nemažai kitų sukalė rudimentinius suolus, išsinuomavo ekraną ir pradėjo pardavinėti bilietus. O žmonių buvo. Buvo daug, net The Guardian 2011-aisiais aprašė šį sumanymą. Taigi pasak autorių projektas užsimokėjo už save, o dar ir uždirbo visiems prisidėjusiems vakarienę.

Kitas projektas sudomino tuo, jog nupasakojo visiškai kitokią Didžiosios Britanijos gyvenamosios nuosavybės sistemą ir kokia stipri ir savarankiška gali būti kelių kvartalų dydžio bendruomenė. 

Granby Four kvartalas nykstantis ir merdėjantis industrinio Liverpulio palikimo dalis. Didžioji dauguma pastatų priklauso vietiniai bendruomenei (council), kuri nuomoja pastatus per miesto apgyvendinimo tarnybą (housing agency), o ši pasirūpina, kad socialiai remtini žmonės arba neišgalintys patys nusipirkti namo žmonės galėtų išsinuomoti padorų būsta už žemesnę nei rinkos kainą. Bendruomenė taip uždirba pinigų ir išlaiko savo gerbūvį. Būtent todėl Granby Four gyventojai nusisamdė Assemble studiją, kad ši padėtų atgaivinti merdintį rajoną. Pinigų žinoma buvo nedaug todėl nemaža dalis darbo buvo atliekama pačių gyventojų, savanorių ir žinoma Assemble architektų. To tarpu profesionalumo reikalaujantys darbai visviena teko darbininkams. 

Projektų įgyvendinimo metu buvo Assemble susirinko plytų šukes ir jas įliejo į naujus židinių apvadus, kurie kaip signatūrinė detalė keliavo į kiekvieno naujai atrenovuoto namo svetaines. Taip pat sutrynė į miltus plytas jas perliejo ir išdegino į spintelių rankenėles. Projektuojama buvo iš tiesų iki mažiausios detalės. Assemble įsirengė savo studiją viename iš pastatų ir vietoje kepė rankenėles, židinius, piešė kilimus ir darė daug, daug visko. Galop sužinoję, kad pretenduoja laimėti Turnerio prizą sukrovė nemažą dalį savo proceso ir rezultatų į dėžes ir išsieksponavo Tate Galerijoje:

Daugiau apie Assemble ir Elding Oscarson galima pasiskaityti čia:

http://www.eldingoscarson.com/sets/work/

http://assemblestudio.co.uk/

http://www.granby4streetsclt.co.uk/10-house-project/

[joriskan]

7. Rašymo užduotis

Lankau viena teorinę paskaitą. Ji skirta laikinų erdvių  (temporal landscapes) tyrimams ir šiaip pamastymams apie urbanistiką. Kurso vadovas Mattias Kärrholm yra išleidęs keletą bragių knygų apie urbanistiką ir architektūrą ir šiaip pasižymi giliu akademiškumu. Šiandien kartu su dėstytoju paskaitą pravedė Paulina Prieto, kuri rašo šavo phd iš miesto erdvių pasipriešinimo vystymui. Turėjome atlikti workšopą: parašyti trumpą tekstuką, kuris sektų objekto, ar subjekto santykį su mažo kalibro architektūra. Pvz kaip skeitas (riedlentė) santykiauja su granitu, ir kaip metalu apkaustytas granitas (projekto stadijoje) susyk išpildo vienos visuomenės grupės poreikius, negadindamas kitiems žmonėms urbanistinio dizaino kokybės.

Mano tekstas apie kosulį.

Looking for a cough 

INSIDE is not a good place to look for a cough so I’m heading out, where the diseases live and smoking happens to take place. This kind of prejudice leaves me looking for people that appear weak, stricken with health issues, or plainly dyeing. There’s a weak looking man standing by the entrance  but he does not cough. There’s is another man standing proudly by his taxi puffing a cigarette. He’s bound to cough but doesn’t. 

I find myself making a small cough as I observe. Better zip up my jacket before I become the victim of my own text. I walk towards the bus stop with a couple of expressionless people sitting on the bench. It’s a communal place with a lot of people coming and going with their sicknesses. There should be at least someone clearing their throat. But no, nothing. It appears that Swedish healthcare it to blame. Or maybe it’s the coastal climate that works in tandem with lungs in perfect uninterrupted unison.

I walk towards the entrance of a COOP shop. There’s a lady enjoying her cigarette and two gentlemen having a beer for lunch. Maybe it’s my prejudicial view of where people who might cough is letting me down.

The ENTREnce, the place where people stop and wait and are exposed to the heat coming out of the shop, that is where human body should adjust itself for the new climatic condition and make a throaty sound.

Nope, nothing

Something happens in the background resembling a cough but I cannot confirm. Failure after failure. Standing in close quarters to the smokers I find myself coughing. Worthless data. 

Moving on to the green bus stop. This is the one where regional buses stop so there are plenty of people waiting. I walk inside the pavilion, It’s quite although there’s like 6 people inside of it. Then an ostentatious woman appears. With an open jacket, a cigarette and a coffee cup in one hand - she’s a cougher I’ve been waiting for. She walks around and blows the smoke like she comes here every day. Yes she even leans herself on the granite stairs. And the she coughs, Glowingly and loud. 

Thank you lady. A man who was sitting quite close suddenly lifts up his head and asks woman for a cigarette. They share a moment together. The door with a number 130 opens in front of them along with the rest of the bus and they leave.

[joriskan]

6 - Trys Dė printinimas

Šią savaitę gaminome skaitmenines plytas. Persikėlėm į prototipų gaminimui skirtą priestatą pavadinimu PRO LAB, kuriame visokios studentų ar šiaip iš gatvės atėjusių žmonių gali sau gamintis bet ką. Mergina baigusi MIT pristatė mums kaip reikia naudotis Trysdė printeriais, kad nenusviltume rankų ir nesugadintume įrangos ir palinkėjo sėkmės. Tuo tarpu dėstytojas pats mielai prisėsdavo ir pažaisdavo su mūsų parametriniais modeliais. 

IDĖJA:

Šio semestro užduotis yra suprojektuoti pastatą Maroke, kažkur dykumoje. Pastatas turi naudoti kuo mažiau energijos, o pati architektūra turi mokytis iš vietinės architektūros tradicijų. Bokšteliai skirti vėdinimui, langinės insoliacijos kontrolei ir fontanėliai patalpų šaldymui. Taigi pasinagrinėjęs Maroko geologiją radau ten daug druskos ir smėlio (WOW). Prisiminiau, kad druska gali pakelti vandenį į tam tikrą aukštį, o vanduo, kartu su judančiu vėju yra geriausi natūralūs šaldikliai. 

Iš to išsirutuliavo mintis daryti kapiliarinius tinklus įskiepytus sienose, kurie trauktų vandenį iš gelmių naudodami OSMOSINĮ SLĖGĮ. Vanduo sienose perimtu šilumą iš vidinių patalpų ir išgaruotų virš pastato. Staigus vandens garavimas dar labiau sustiprintų traukos jėga ir visa tai vyktų nenaudojant elektros ar modernios inžinerinės aparatūros. 

Idėja aprašyta mūsų studijų grupės bloge <ČIA>

Daugiau apie druskos ir vandens judėjimą smulkiose ertmėse ir molyje <ČIA>

Super, taigi užsibrėžėme tikslą pagamiti plytą, kurioje gali judėti skysčiai, jos jumgimo galimybės estetiškai džiugintų, o būtų išvis nesveika jei dar ir saulės pritekėjimą į patalpas išeitų sureguliuot. 

Kartu su Kursioku Andreas puolėm Grasshoppinti.

Taigi sumastėm prasislenkančią konstrukciją grįstą heksagoninėmis jungtimis, tik šiuo atveju jos yra praslinktos, tam kad vandens judėjimas sienoje nebūtų horizontalus. Tokiu būdu išgausime daugiau vėdinamo ploto, o ir pats vanduo lengviau kils aukštyn.

Pagaminom šitą skriptą ir BAM plyta. Procesas:

Kol galų gale pasiekiame baigtinę plytą, kurią jungiant įvairiais būdais galima konstruoti laikančias sienas ir langus su saulės pratekėjimo kontrole.

Taip atrodo vieno sluoksnio siena - daug angų.

Dvisluoksnė siena - angų nėra. 

Taigi teliko atsiprintinti šią plytą, o taip pat ir daug kitų variantų su ta pačia paskirtimi.

Atprintintos plytukės:

Printinti smagu, bet dažnai paveda patys printeriai. Tai tiek.

[joriskan]

5

Apie mokslus:

Homefold - taip vadinasi mano projektas, kuris pasitelkiant autonomiškai besilankstančias grafeno plokštes leidžia astronautams programuoti erdves, kuriose jie praleistų visą likusį savo gyvenimą marse. Tai ilgalaikio apsistojimo kitoje planetoje koncepcija, kurios paskirtis - kuo ilgiau išlaikyti astronautus gyvus ir suteikti jiems adekvatų komforto lygį leidžiantį pramisti naudojant vietinius resursus ir kombinuoti maisto auginimo specifiką su architektūra. 

Mažiau moksliškai tai skambėtų taip: architektūra skirta maistui auginti ir žmonėms gyventi marse, kuri dar pati ir pasistato.

Kadangi išsiųsti vieną litrą Coca-Colos į kosmosą kainuoja 10 000 dolerių, tai kiekvienas sutaupytas gramas yra tarpgalaktinis pasiekimas. Šiai misijai naudojama raketa, vietoje to, kad sudegtų ir taptų dar viena vandenynų šiukšle keliauja į Marsą kartu su astronautais. Vėliau išorinės raketos dalys yra panaudojamos susilankstančioms konstrukcijoms. Kadangi naudojamas grafenas ir aerogelis tai kaitra šiai raketos daliai nedaro įtakos. 

Trumpas video, kuriame matosi mano misijos simuliacija: Kinai išrado besilankstantį grafeną, simuliuoju lankstymą kompiuteriu, lankstau rankomis ir basomis, einu į paplūdimį ir žaidžiu su smėliu.

Kaip susikonstruoja gyvenamosios patalpos:

Raketos galvutėje sutalpinami oro liukai, kurie vėliau apjungs stotį į vientisą struktūrą. Tadam - galima gyventi. Galima ne tik gyventi bet ir keisti savo pastatų tūrius, manipuliuojant susilankstančias formas ir išgaunant kiek tik nori tūrių. Tas matyti apačioje patiektame paveikslėlyje. 

Taigi viską apjungiame į vientisą statinį ir gaunasi puiki bazė ilgalaikiui išgyvenimui Marse. Planinė struktūra užprogramuoja priklausomybę nuo vaikščiojimo. Norint pasiekti virtuvę visuomet teks praeiti „Sodą“ arba centrinį bokštą. Tas pats galios norint nueiti į darbo/tyrimų patalpą ir į saugyklą. 

Centrinis bokštas yra vienintelė vieta pastate, kurioje smarkiai kinta drėgmė ir temperatūra. Tokiu būdu gyventojai nepradės keikti kasdienio ritmo statiškumo, nes simuliuojamos skirtingos temperatūros leis kartais pašalti arba perkaisti. Ypatingai tiem, kurie sugalvos liftu pakilti į bokšto viršų.

Čia kintama temperatūra ir drėgmė leis užauginti skirtingo tipo augalų ir vaisių, todėl maistinis racionas nebus tik bulvės. Susilankstančios konstrukcijos ypatumas yra baisia naudingas augalams auginti, nes konstrukcijos paviršiaus plotas yra milžiniškas palyginus su pastato tūriu. Tai leidžia turėti daugiau maisto, veltui nedidinant pačio pastato. Kiekvienas įlinkis suformuoja kišenę, kurioje auga augalai, o kišenės viena kitai perleidžia vandenį, bakterijas ir maistingasias medžiagas, visai kaip sode, pas kiekvieno iš mūsų močiutę.

Taigi stotis - kryžiuko formos su maisto švyturių per patį centrą. Bet tai ne viskas, nes egzistuoja glaimybė plėsti ir apjungti patalpas į bendrą tinklą, išgaunant vis daugiau maistingo ploto ir gebant talpinti vis daugiau kosmonautų.

Štai toks buvo mano pirmasis semestras Lunde.

Čia dar pora pavieksliukų, kurie kalba patys už save: