#žvaigždutė ir šokoladukas jei perskaitei

[nezinaukamsitaspuslapis]

Žiaurūs žodiniai žaidimai

Linčo teismas - tai asmens bausmė be argumentuoto pagrindo. Manoma, kad ši sąvoka susiformavo kažkur JAV revoliucijos laikotarpiu. Kas būtent yra šios frazės autorius, teliko spėlionėmis, kadangi jau tuo metu gyveno bent trys potencialūs kandidatai pavarde Lynch. 

Žmogaus ketinimas susidoroti su kitu turi daug veidų. Kiekvienas veidas sulaukia vis skirtingos reakcijos ir dėmesio. Istoriškai, nesunku iš karto prisiminti bent kelis pavyzdžius kaip krikščionių persekiojimas po Kristaus mirties, raganų medžioklė viduramžiais, holokaustas, trėmimai. Nors, aišku, tokios žiaurumo apraiškos peraugo Linčo teismo sąvoką, kadangi sugebėdavo tapti masiniu reiškiniu, kad ir koks jis dabar atrodo žiaurus ir absurdiškas šiuolaikiniam žmogui. Bent jau tam, kuris gerbia gyvybę.

Ir aš jums sakau, viskas yra per tuos prakeiktus žodžius. Tik aš jau nesuprantu, ar tai yra nesusikalbėjimas, ar tik vienos pusės išklausymas, ar tiesiog aklas pasitikėjimas tuo, kas garsiau rėkia. 

Šiuolaikinėje virtualioje visuomenėje linčiavimas yra pasiekęs visai naują lygmenį, kurio amžininkai dažnai yra linkę neatpažinti. Žmogus pamiršta, kad irgi yra istorinės linijos dalis ir būdamas tik vienetu jis prisideda prie visos masės, viso žmonijos kūno progreso ar regreso. Apie tai, link kur mes einam, gal kitą kartą. Labai priklauso nuo srities ir kelio.

Grįžtant prie temos. Vis dar niekaip negaliu susitvarkyti su priklausomybe nuo socialinių tinklų, nors beveik niekuo nesidalinu ir su žmonėm bendrauju tik atsiradus reikalui. Net FB algoritmas jau susitvarkė taip, kad mano įrašus mato žymiai mažiau žmonių. Visgi, dar mėgstu pascrollint šūdus ir ypač paskaityti komentarus po straipsniais, video ir panašiai. Štai ten yra tas linčiuotojų lakmuso popierėlis. Labai svarbių nuomonių aukso gysla.

Vieną laiko švaistymo pertrauką mano dėmesį patraukė vieno bičo iš JAV anoniminė istorija. Trumpai, tai kažkokiam vakarėly vaikinas permiegojo su mergina (galima buvo suprasti, kad ji tai daro savo noru, kai pati uždėjo gandoną). Po to jis išsiaiškino, kad mergina turi bičą, jie nusprendė pasakyti apie šitą nuotykį tam bičui. Kitą dieną mergina visiems pranešė, kad ją išprievartavo ir nuo to laiko bičui užsivėrė visi keliai jei ne į super sėkmingą, tai bent jau ramų gyvenimą. Komentarai kaip visą laiką įvairūs, bet labai dažnas buvo klausimas – o kokia yra merginos istorijos dalis? Bet, kaip dažnai klaustų kito istorijos dalies, jeigu pagrindinė veikėja būtų mergina? 

Tuomet prisiminiau praeitų metų pavasarį VDA, kai po pirmo straipsnio apie Gasiūną dauguma buvom įsitikinę, kad šūdas čia pasikeis ir Tapybos katedroj toliau kampuose verks studentės. Ir oblia, kaip įsibegėjo karavanas nuo anoniminių istorijų! Jos pavirto uždarais posėdžiais, kurie galop išmetė tris dėstytojus, nors didžiajai bendruomenės daliai taip ir neliko aišku, prie ko čia buvo Trimakas... Tačiau, kad galimai iš darbo akademijoje pasitraukė nekaltas žmogus, manęs nenustebino tiek, kiek kitų universitetų reakcija. Kokių universitetų, manęs net taksistas klausė, ar ten, akadėj, tik iškrypėliai. Kol dvi meninės akademinės įstaigos spaudė pūlius, visuomenės komentarai teliko banaliai liūdni – kad vėl tie menininkai su savo iškrypimais, taip jiems ir reikia. Bet žinot, kaip sakoma, menas yra visuomenės atspindys. Ir tų pūlių ir vočių pilna ir tarp tų padoriųjų, tik kažkodėl, vietoj sekimo pavyzdžiu, pasijuokia iš kito ir toliau kenčia savo kirvių ir senių klube.

Anoniminiai, vieši, tiesioginiai ir virtualūs žodžiai tapo silpnųjų priemone nubausti kaltininkus. Nežinau, kur tai veda, bet jau dabar matau, kiek daug spragų yra, kaip paprasta dabar pasinaudoti kitų reakcingumu ir ištremti iš visuomenės kaip į kokį Sibirą žmones, kurie neturėjo blogų intencijų. Kaip paprasta mėtytis purvais ir fasuoti žmones pagal hashtagus, nors tą dialogo akimirką ne taip suddėliojai sakinį. Kaip paprasta yra išbraukti žmogaus talentą, įdirbį ir potencialą dėl to, koks nepriimtinas jo charakteris. Daugeliui menininkų pasisekė, tiesiog nuoširdžiai pasisekė, kad jie jau mirę. Turbūt Van Gogh paveikslai taip ir būtų likę tvarto tvora, Picasso daužytų opiumą ir nesulauktų senatvės, da Vinci pūtų kalėjime kartu su jo išdarinėjamais gyvūnais. Bet juk dabar jau nebe jų laikas, dabar mes kuriame naujas taisykles? Juk negalima tiesiog ramiai palikti tų įrodymų, kaip nusikalto asmuo? Argi tada nepakanka teisinių institucijų įsikišimo, kaip ir su paprastu žmogumi, ar turi sėsti į kalėjimą kartu su savo darbais? Neturiu atsakymų į šiuos klausimus, bet jau tikrai žinau, kad kuo toliau, tuo įdomiau.

Pabaigai, tam skaitytojui, kur sako, kad šitas blogas yra lochas, rašo šūdus ir teršia Lietuvos vardą, nes čia nieko panašaus nevyksta kaip vakaruose, tai tenoriu pasakyti, kad nebūtinai kiekvienoje šalyje tai vyksta vienoda forma. Lietuviai kuklesni, bailesni ir taip necatcallina mergų gatvėj kaip New Yorke, o prabilti apie traumuojančias patirtis neturi ryžto, nes tai yra tiesus kelias į nepelnytus kaltinimus atgal ir dar didesnį pažeminimą ir siaubą keliantį lietuvišką teismą, kurio byloje vis tiek nieko neišloši. Tai ir metoo čia buvo palyginus bezdalas. Nors statistika rodo, kad vis tiek yra dėl ko sunerimti, ypač smurto klausimu.