#apie mane

[talonabraxas]

The Solar Trinity The sun, as supreme among the celestial bodies visible to the astronomers of antiquity, was assigned to the highest of the gods and became symbolic of the supreme authority of the Creator Himself. From a deep philosophic consideration of the powers and principles of the sun has come the concept of the Trinity as it is understood in the world today. The tenet of a Triune Divinity is not peculiar to Christian or Mosaic theology, but forms a conspicuous part of the dogma of the greatest religions of both ancient and modern times. The Persians, Hindus, Babylonians, and Egyptians had their Trinities. In every instance these represented the threefold form of one Supreme Intelligence. In modern Masonry, the Deity is symbolized by an equilateral triangle, its three sides representing the primary manifestations of the Eternal One who is Himself represented as a tiny flame, called by the Hebrews Yod (י). Jakob Böhme, the Teutonic mystic, calls the Trinity The Three Witnesses, by means of which the Invisible is made known to the visible, tangible universe.

The origin of the Trinity is obvious to anyone who will observe the daily manifestations of the sun. This orb, being the symbol of all Light, has three distinct phases: rising, midday, and setting. The philosophers therefore divided the life of all things into three distinct parts: growth, maturity, and decay. Between the twilight of dawn and the twilight of evening is the high noon of resplendent glory. God the Father, the Creator of the world, is symbolized by the dawn. His color is blue, because the sun rising in the morning is veiled in blue mist. God the Son he Illuminating One sent to bear witness of His Father before all the worlds, is the celestial globe at noonday, radiant and magnificent, the maned Lion of Judah, the Golden-haired Savior of the World. Yellow is His color and His power is without end. God the Holy Ghost is the sunset phase, when the orb of day, robed in flaming red, rests for a moment upon the horizon line and then vanishes into the darkness of the night to wandering the lower worlds and later rise again triumphant from the embrace of darkness.

To the Egyptians the sun was the symbol of immortality, for, while it died each night, it rose again with each ensuing dawn. Not only has the sun this diurnal activity, but it also has its annual pilgrimage, during which time it passes successively through the twelve celestial houses of the heavens, remaining in each for thirty days. Added to these it has a third path of travel, which is called the precession of the equinoxes, in which it retrogrades around the zodiac through the twelve signs at the rate of one degree every seventy-two years.

Concerning the annual passage of the sun through the twelve houses of the heavens, Robert Hewitt Brown, 32°, makes the following statement: "The Sun, as he pursued his way among these 'living creatures' of the zodiac, was said, in allegorical language, either to assume the nature of or to triumph over the sign he entered. The sun thus became a Bull in Taurus, and was worshipped as such by the Egyptians under the name of Apis, and by the Assyrians as Bel, Baal, or Bul. In Leo the sun became a Lion-slayer, Hercules, and an Archer in Sagittarius. In Pisces, the Fishes, he was a fish--Dagon, or Vishnu, the fish-god of the Philistines and Hindoos."

A careful analysis of the religious systems of pagandom uncovers much evidence of the fact that its priests served the solar energy and that their Supreme Deity was in every case this Divine Light personified. Godfrey Higgins, after thirty years of inquiry into the origin of religious beliefs, is of the opinion that "All the Gods of antiquity resolved themselves into the solar fire, sometimes itself as God, or sometimes an emblem or shekinah of that higher principle, known by the name of the creative Being or God."

The Egyptian priests in many of their ceremonies wore the skins of lions, which were symbols of the solar orb, owing to the fact that the sun is exalted, dignified, and most fortunately placed in the constellation of Leo, which he rules and which was at one time the keystone of the celestial arch. Again, Hercules is the Solar Deity, for as this mighty hunter performed his twelve labors, so the sun, in traversing the twelve houses of the zodiacal band, performs during his pilgrimage twelve essential and benevolent labors for the human race and for Nature in general, Hercules, like the Egyptian priests, wore the skin of a lion for a girdle. Samson, the Hebrew hero, as his name implies, is also a solar deity. His fight with the Nubian lion, his battles with the Philistines, who represent the Powers of Darkness, and his memorable feat of carrying off the gates of Gaza, all refer to aspects of solar activity. Many of the ancient peoples had more than one solar deity; in fact, all of the gods and goddesses were supposed to partake, in part at least, of the sun's effulgence.

The golden ornaments used by the priestcraft of the various world religions are again a subtle reference to the solar energy, as are also the crowns of kings. In ancient times, crowns had a number of points extending outward like the rays of the sun, but modern conventionalism has, in many cases, either removed the points or else bent: them inward, gathered them together, and placed an orb or cross upon the point where they meet. Many of the ancient prophets, philosophers, and dignitaries carried a scepter, the upper end of which bore a representation of the solar globe surrounded by emanating rays. All the kingdoms of earth were but copies of the kingdoms of Heaven, and the kingdoms of Heaven were best symbolized by the solar kingdom, in which the sun was the supreme ruler, the planets his privy council, and all Nature the subjects of his empire.

Many deities have been associated with the sun. The Greeks believed that Apollo, Bacchus, Dionysos, Sabazius, Hercules, Jason, Ulysses, Zeus, Uranus, and Vulcan partook of either the visible or invisible attributes of the sun. The Norwegians regarded Balder the Beautiful as a solar deity, and Odin is often connected with the celestial orb, especially because of his one eye. Among the Egyptians, Osiris, Ra, Anubis, Hermes, and even the mysterious Ammon himself had points of resemblance with the solar disc. Isis was the mother of the sun, and even Typhon, the Destroyer, was supposed to be a form of solar energy. The Egyptian sun myth finally centered around the person of a mysterious deity called Serapis. The two Central American deities, Tezcatlipoca and Quetzalcoatl, while often associated with the winds, were also undoubtedly solar gods.

In Masonry the sun has many symbols. One expression of the solar energy is Solomon, whose name SOL-OM-ON is the name for the Supreme Light in three different languages. Hiram Abiff, the CHiram (Hiram) of the Chaldees, is also a solar deity, and the story of his attack and murder by the Ruffians, with its solar interpretation, will be found in the chapter The Hiramic Legend. A striking example of the important part which the sun plays in the symbols and rituals of Freemasonry is given by George Oliver, D.D., in his Dictionary of Symbolical Masonry, as follows:

"The sun rises in the east, and in the east is the place for the Worshipful Master. As the sun is the source of all light and warmth, so should the Worshipful Master enliven and warm the brethren to their work. Among the ancient Egyptians the sun was the symbol of divine providence." The hierophants of the Mysteries were adorned with many. insignia emblematic of solar power. The sunbursts of gilt embroidery on the back of the vestments of the Catholic priesthood signify that the priest is also an emissary and representative of Sol Invictus. --Secret Teachings of All Ages: The Sun, A Universal Deity

[nezinaukamsitasblogas]

fuck it, švęsiu naujuosius internete, kaip simbolį, kokie vieniši ir kupini pasimetimo buvo šiti metai.

iš vienos pusės, atradau nemažai naujų talentų ir drąsos dėl savo įgūdžių, investavau daug laiko į kūrybą. priėmiau daug sudėtingų sprendimų. iš kitos pusės, dažnai būdavau situacijose, kuriose per visus tuos sprendimus ėjau be jokio palaikymo ir tai užknisa.

dažnai atrodo, kad gyvenimas yra iš esmės apie dalijimąsi su kitais ir kai to nėra, darbo vaisiai atrodo ne tokie svarbūs. iš tiesų, ne tai, kad darbo rezultatai nesvarbūs, labiau, kad nuolatinio bėgimo, nesibaigiančio projektų darymo ir tobulinimo patternas akivaizdesnis. kai nėra kaip gauti patapšnojimą per petį, skubotumo jausmo nebelieka. labai svarbu laviruoti tą jausmą, kad jis netaptų apatija pasauliui. bet tokiomis akimirkomis taip akivaizdu, kad visi projekčiukai yra apie procesą, o ne rezultatą ir pagyras. ir dėl to procesas dabar suteikia daug daugiau pasitenkinimo.

aišku, aš vis tiek ilgiuosi ryšio. ryšio, kurį labai retai turiu. vis dar sunkiai suprantu save, dar sunkiau mane supranta ir priima kiti. bet aš taip pavargau atlikti „labiau mėgiamo veikėjo nei mano asmenybė“ vaidmenį, kad verčiau būsiu vienas namuose nei vienišas apsuptas rato žmonių.

linkiu sau ir jums būti apsuptais mylimųjų. net jeigu tai yra tik jūs.

[nenuobodiistorike]

Pagiriamasis žodis Žemaitei

Prieš kelias dienas vienas diedas* rašė: "...O ne mokytis apie metaforas, litotes ir metonimijas, ir juo labiau ne skaityti autorę Žemaitę, kurios kūryba yra visiškai be pasekmių, ji nedavė lietuviams nė vienos naujos idėjos, nė vienos geros citatos, nė vieno one-liner, nė vieno punchline, nė vieno paradokso, ir negali būti išversta į jokią kalbą, nes yra labiau beprasmė, negu moteriškumo mokyklėlė Šventojoje arba lietuviškas kinas." Tiesiog varčiau akimis skaitydama šią citatą (laimei, buvo kas išnarstė tekstą gabaliukais anksčiau, ir pačiai su juo vargti nereikėjo): kaip galima būti tokiu neišprususiu, ir turėti tiek drąsos (nusi)kalbėti?

Atsispiriant nuo kitų minimo teksto elementų, pvz. kad mokantis svarbiau ne patys atskiri dalykai, o skirtingos žinios plačiame kontekste (su kuo sutinku), norėčiau tarti pagiriamąjį žodį taip niekuo dėtai ir nuvertintai Žemaitei.

Pirma, mūsuose yra susiklosčiusi gan įdomi situacija, jog apie kai kurias svarbias (ar bent jau įdomias) istorines asmenybes moksleiviai sužino ne istorijos, o literatūros pamokose. Jei istorijos pamokos skiria ribotą dėmesį moterų emancipacijai bei moterų istorijai apskritai, literatūros pamokose diskutuojant apie Žemaitės, Šatrijos Raganos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir kitų kūrybą bei jos kontekstus, sužinoti galima tikrai daugiau.

Tad kuo ypatinga toji Žemaitė, moterėlė su skarele (be to, jog kadaise buvo vienintelė moterimi, "papuošusia" Lietuvos nacionalinę valiutą)?

Visų pirma, galbūt verta pradėti nuo kelių biografinių faktų:

1. Ne itin laiminga santuoka, 6 vaikai, finansiniai sunkumai ir apskritai visi vargai, būnant žmona ir mama XIX-XX a. sandūroje, kai realiai reikėjo valstietėms moterims visus keturis namų kampus laikyti. Ir visame tame, jau būdama "vyresnio" amžiaus, Žemaitė pradeda rašyti. Ir rašo pati iš savęs, iš savo aplinkos ir neprivilegijuotos pozicijos, ir būtent dėl to jos kūryba buvo labai tikra ir puikiai atskleidė to meto ir tos visuomenės grupės realijas. Mėgstant pažangias istorijos tyrimų ir rašymo idėjas, kad ir history from below, ar herstory, Žemaitė ir jos kūryba yra lobis.

2. Žinant 1, bei įvertinant Žemaitės gyvenamuosius "paskenduoliškus" laikus su stipria "moralės policija", bažnyčios įtaka ir kt., labai įdomu žinoti ir apie jos, šešiasdešimtmetės močiutės meilės keturkampį, kuriame būta ir jos dukros, anūkės bei perpus už Žemaitę jaunesnio vyro.

3. Mane turbūt labiausiai žavi tai, kad įžengus į septintą dešimtį, Žemaitė vis dar turėjo sočiai parako, kad galėtų laivu keliauti (patikėkite, kelionė tikraaaai nebuvo lengva) į JAV, kur susitikinėtų su išeiviais ir rinktų lėšas Lietuvos atstatymui bei statymui po Pirmojo pasaulinio karo. Kelionės atsiminimus ji suguldė į knygą "Apie Ameriką" - labai rekomenduoju pasiskaityti!

Na, ir antra, jei ieškoti beprasmybės literatūros pamokose, tuomet galėčiau pirštu besti nebent į visokias radviliadas bei giesmes apie stumbrus - kad ir pirmieji tai kūriniai, bet ir lydimi to egzistencinio skausmo, kad neturime nieko geriau, bei neturime savo tautinio epo kaip kaimynų Lačpliesis ar Kalevala. Tad anksčiau minimus kūrinius moksleiviai skaito ne dėl to, kad jie būtų kažkoks literatūros istorijos pasididžiavimas, o dėl to, kad nieko geriau tiesiog nėra, bet negi su tuo susitaikysi, jog mes ne kokie islandai, kurių dalis egzistencijos turbūt vien sagomis ir pagrįsta? Tik va kitaip nei su moterų istorijos temomis, istorijos pamokose LDK istorijai skiriama daugiau nei puslapis ar du, tad kontekstų svarba čia jau nebežaidžia.

*diedas - kai kuriems vyrams būdinga mąstysenos kategorija, kuriai būdinga "visažinystė", įsitikinimas, jog paties nuomonė yra geriausia ir teisingiausia, o visi kiti aplink (ypač moterys) yra durni. Diedai dažniausiai nepasivargina paieškoti daugiau info ar patikrinti faktų, nes buvimas diedu pats savaime suteikia neginčyjamą autoritetą žinių visuomenėje.

Daugiau apie Žemaitę pasiskaityti galima čia, čia ir čia.

#moterųistorija #moterys #emancipacija

[resentfuljustice]

Trapecija pt. 2 - "juk esu ant riedlentės stovėjus, neturėtų būti taip blogai?"

2024-01-28 13.44 Kauno Marios

Nuleidusi akis žiūrėjau į mano pėdas surakinusią snieglentę. Jaučiausi savotiškai įkalinta – nors ir žinojau, kad bet kada galiu ją nusisegti, mesti kur nors į kalno pašonę ir eiti suvalgyti kokios keptos duonos į itin užimtą Liepkalnio barą – viena mano sąmonės dalis mane vis stabdė. Lyg būčiau nepakankamai išragavus galimybių nuo veiklomis nukrauto švediško gyvenimo stalo, gazuotu vandeniu nenumalšinus viduryje nakties pažadinusio troškulio, tarsi varžyčiausi su savo pačios praeities ir ateities versijomis – tad besigrumdama su vidiniais prieštaravimais, su dešine koja pasispyriau lentą ir priartėjau prie kalno pakraščio. Norėdama pritvirtinti savo antrą pėdą prie snieglentės, staigiu judesiu dribtelėjau sėdimąją ant sniego. Pavydžiai nužiūrinėjau net metro nesiekiančius pyplius, kurie nė nemirkteldami atbulomis nusileidinėjo nuo to paties kalno, kuris vienam vakarui buvo pavirtęs mano asmeniniu Everestu. Kol galinėjausi su užsegimais, pajutau kaip kažkas pričiuožė man iš kairės pusės ir iš lėto, grakščiai gretimais prisėdo. Nuo naktinio žiemos šaltuko ir nuolatinio besišypsojimo man jau tempė skruostus, tad visu kūnu pasisukau į galimai patyrusį čiuožėją – ir mane pasitiko švytintis Alisos veidas. Jos jauduliu spinduliuojančios akys buvo įrėmintos balto slidinėjimo kostiumo ir šalmo komplekto, o ant kaktos buvo užkelti slidinėjimo akiniai su rožiniais rėmeliais. Ji skubiu judesiu prisisegė snieglentės batus, ir nei trupučio nesutrikusi atsistojo ant lentos. Jos kūnas kalbėjo man nesuprantama kalba – jaučiausi taip, lyg klausyčiausi su tirštu akcentu kalbančio indo mokymų Youtube – tik šį kartą man niekas automatiškai negeneravo subtitrų. 

– Juste, varom nuo kalno iškart visi trys! Žilvinas atčiuožia link mūsų su kamera, padarysim kokį fainą video.

– Kokį video? Kaip mane su sraigtasparniu nukelia nuo Liepkalnio varlinyko?

Pasidavusi atsiguliau ant sniego, iškėliau snieglentę su abiem kojom link dangaus ir viena ausimi girdėjau Alisos krykštavimą. Kol žvelgdama tiesiai pro savo tarpkojį skaičiavau kylančius lėktuvus, mano regėjimo lauką neprašytai užtemdė barzdotas vyras. Mačiau nuo juoko drebančius skruostus, bet jo akys labai greitai surimtėjo.

– Kaip sekasi?

– Džiaugiuosi išmėginusi.

Jonas link manęs ištiesė storom slidinėjimo pirštinėmis apmautą ranką – vieną trumpą akimirką mes buvome lyg Mikelandželo freskos “Adomo sutvėrimas” herojai – tik šį kartą vietoj jo delne sugniaužto naujo, man paruošto nešiojamojo kompiuterio, jis bandė man įžiebti norą nepasiduoti. Arba bent pabandyti. Pavargusi nuo visą rytą, dieną ir vakarą mano galvoje viršvalandžius dirbančių aksonų, kurie nepailsdami vis pernešinėja bereikšmį nerimą iš vieno neurono į kitą, pasidaviau Jono pasiūlytai malonei. Po sekundėlės abu drebančiomis kinkomis stovėjome prie neįtikėtinai nestataus kalno keteros, kur priekyje mums inirtingai mojavo filmuoti pasiruošęs Žilvinas. Šį kartą joks treneris nelydės manęs besileidžiant kalnu, ir niekas garsiai nekomentuos į kurią pusę turėčiau (ar neturėčiau) virsti. Lėtai išpučiau plaučiuose užsistovėjusį orą, ir perkėlinėdama viso kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, pradėjau čiuožti žemyn. 

Praslydusi maždaug pusę kalno, pradėjau su lenta pjauti sniegą ir nenorėdama nuo keltuvo nunešti niekuo nekaltų slidinėtojų, verčiausi tiesiai veidu į susikristalizavusį vandenį. Gulėdama ant pilvo lyžtelėjau Liepkalnio sniegą – ir suabejojau, ar jis tikras. Jo tekstūra, spalva ir skonis buvo panašesnis į sutarkuotą, papilkėjusį ir šlapią kartoną. Bet iš klajonių apie realybės tikrumą mane pažadino nuo keltuvo sklindantis padrąsinantis balsas.

– Pamatysi, kitą kartą bus lengviau! Visi mes po pirmų nusileidimų namo grįžom su mėlynėm. Praktika, praktika ir dar kartą praktika – paskui be kalnų gyvent nebegalėsi.

Žvelgiau į nepažįstamą veidą, kuris man atlaidžiai šypsojosi. Gal sniegas čia ir nebuvo tikras, bet tų žmonių nebūčiau išsigalvojusi. 

***

Paskubomis kroviau daugkartinius Šilo maišus iš automobilio salono į bagažinę. Mačiau kaip nervingai trenkusi ofiso durimis link stotelės nužingsniavo Ina. Ji buvo apsirengusi man dar nematytą blizgančią striukę, ir ant pečių užsimetusi žalsvą kuprinę. Mąsčiau, ar ji mane pastebėjo – o jeigu ir pastebėjo, ar apsimetė, kad nematė? Prisiminiau kaip per žiemos šventę ji pritūpė prie mano kėdės viduryje mago pasirodymo, ir teiravosi kaip aš planuoju grįžti namo – nežiūrėdama man į akis. Ar ji jautė, kad aš nuo jos slapstausi? Tuomet vangiai jai atsakiau, kad namo šiąnakt negrįšiu – nakvosiu Vilniuje. 

Ji nieko neatsakius iškart atsistojo ir kažkur išgaravo. Patyliukais džiaugiausi, kad su ja nebereikėjo tęsti net mandagiomis malonybėmis paremto dialogo. Aistringai beplodama pasibaigus mago pasirodymui su čirvų tūzu, pagavau Augio žvilgsnį ir pradėjau mąstyti, ar jis matė šitą greitą apsikeitimą informacija tarp manęs ir Inos – ir ar labai šaipysis kitą dieną, kai jam papasakosiu. 

Bet tą vakarą iš po galinės sėdynės baltą šalmą ir pabirusius varžtus rankiojau ne dėl Inos. Paskutinę minutę su manimi į Liepkalnį važiuoti sugalvojo Rugilė ir Jonas – o per visą šlamštą jiems net kur kojos įkišti nebuvo. Nervingai apsidairiau aplink aikštelę, ir greitai nuskanavusi atstumus iki šalia priparkuotų mašinų buferių nusprendžiau, kad kaip nors apsisuksiu. Griebiau savo rožinį VS krepšį su slidinėjimo apranga, ir visa sušilusi įbėgau atgal į Trapeciją. Lifto veidrodyje nužvelginėjau savo atspindį – į mane spoksojo kažkokia surreali mano pačios versija – išsiplėtusiais vyzdžiais, raudonomis dėmėmis išmėtytu kaklu ir vis trukčiojančiu kairės akies viršutiniu voku. Jeigu iki tol ir galvojau, kad sėkmingai save įtikinau nebijoti slidinėjimo, mano kūnas išdavė mane pasitaikius pačiai pirmai progai. Neleidus įsisiūbuoti fantazijoms, kur į ryškiai oranžines slidinėjimo kelnes susisuku savo kumštį ir iš visų jėgų smūgiuoju į veidrodį tol, kol jis visas pabyra ant numindžiotų lifto grindų, susivaldžiusi išlipu antrame aukšte ir pridedu kortelę prie ofiso įėjimo durų. Dieve, kaip greitai praloščiau visus savo pinigus pokeryje.

Visi darbiniai stalai skendi tamsoje, ir sutrikusi sulėtinu žingsnius. Kiek laiko manęs nebuvo ofise? Keliauju toliau koridoriumi, link magnetinės lentos, kur abi su Rugile susėdusios ant tepalu ištepto kilimo, dar sausio pradžioje, pranašaudamos piešėm mūsų Liepkalnio nuotykį – kol ji vedžiojo greitosios autobusiuko kontūrus, aš pakėlusi galvą skaičiau lentos viršuje prikabintą prašymą nepirkti Viči produkcijos. 

– Ar šitas žmogeliukas apsivertęs aukštyn kojom?

– Aha, jo galva įstrigus į pusnį, viršuje tabaluoja tik slidės. 

– Tai čia tikrai ne Žilvinas. Ir ne Marius. Ir ne Pijus. Ir ne Alisa…

– Ne, čia kas nors iš mūsų grupuotei artimesnių.

Rugilė supratingai linktelėjo, ir susikaupus toliau bandė kruopščiai suraityti gyvatę ant greitosios šono. O tuo metu aš bandžiau suprasti, kokio velnio taip entuziastingai pasirašiau šitai slidinėjimo avantiūrai – jeigu ant slidžių stovėjau lygiai du kartus, ir vieną iš jų praleidau ašarodama dėl paniškos aukščio baimės ant keltuvo Šveicarijoje.

Dabar praėjusi magnetinę lentą, pasuku kairėn – link savo stalo. Netoliese pamatau garsiai bediskutuojančius Alisą, Rugilę ir Joną – išgirstu tik pokalbio nuotrupas.

– O už kiek laiko tavo draugas atveš tau aprangą?

– Prieš 10 minučių rašė, kad bus maždaug už 20.

– Jeigu ką, tai aš galiu Rugilę nuvežti – jūs su Juste galit mūsų nelaukti.

– Aš labai noriu picos.

– O tas restoranas tikrai dar veikia? Man atrodo ten jau trys maitinimo įstaigos spėjo bankrutuoti…

Moterų tualete skubiai įsliuogusi į savo neonu klykiančią slidinėjimo aprangą, grįžtu atgal, kur mane pasitinka Alisos pozityvus aiktelėjimas. Ji iš netikėtumo net suploja rankomis.

– Kokia tu ryški!

– Viskas tik dėl jūsų – kad tik patogiau būtų mane surasti ir ištraukti iš pusnies.

– Eik tu, aš irgi nesu nė karto ant snieglentės stovėjus. Tik slidės…

– Bet ne tu ką tik grįžai iš slidinėjimo kelionės po Alpes su draugais?

Alisa šyptelėjo ir lyg atsiprašydama gūžtelėjo pečiais. Tuo tarpu Rugilė mus maloningai informavo, kad jos draugas tikrai užtruks kamščiuose, ir pasiūlė susiruošusiems (t.y. man ir Jonui) lėkti atskirai ir jos nelaukti. Pasisukau į Joną.

– Varom?

Po kelių minučių, lauke, vos sukrovęs savo kuprines ant galinės sėdynės, neiškentęs pakomentavo.

– Mašina tai kaip tikros kaunietės.

– O negi tu kažko kito tikėjaisi?

Tramdžiau juoką, nes iškart prisiminiau Augio komentarą – “Jonui atrodo, kad visi BMW iš Kauno suvažiavo” – ir nusprendžiau išnaudoti progą pakamantinėti savo kolegą. Kai jis pradėjo pasakoti esantis kilęs iš kažkur tarp Utenos ir Anykščių, supratau, kad neturiu žalio supratimo, kur ta Utena. 

– Kaip tai nežinai? Juk Utena vienas iš tų didesnių taškiukų Lietuvos žemėlapyje…

– O tu moki kaip nors tarmiškai šnekėt?

– Ne, Juste, nes ne žemaičiai kokie juk… – tą pačią sekundę dingtelėjo mintis, kad greičiausiai maišau Telšius su Utena.

– Gerai, o kuri čia Lietuvos pusė? Ar kažkur netoli Molėtų?

– Va, dabar jau panašiau.

Laužiau galvą bandydama mintyse nusipiešti didžiausių Lietuvos miestų žemėlapį, kai pastebėjau, kad Jonas labai susirūpinęs žiūri į spidometrą. Žvilgtelėjau į šalimais praskriejančius greičio ribojimo ženklus – jeigu ir viršijau ribas, tai tikrai iki visuotinai priimtino lygio.

– Žinok čia galima ant 90 km/h spausti.

– Kokiu greičiu manai mes dabar važiuojam?

– Oi, pas tave ten mylios. Kažkaip visai nesijautė…

– Niekas juk dėl tiek nestabdys. O jeigu ką – pabandysim liežuviu pamalti ir paverkšlenti, kad nebaustų.

– Tave tikrai ne dėl šnekėjimo paleistų.

Žiojausi prašyti patikslinti, ką jis turėjo omenyje – bet susitvardžiau, ir stovėdama prie raudono šviesoforo signalo perjunginėjau radijo stotis. Jonas nutilęs pasiėmė telefoną, ir pradėjo Google maps ieškoti mūsų posūkio į Liepkalnio parkavimo aikštelę.

***

Jaučiau, kad mano ryškiai oranžinis užpakalis riebiai aplipęs sniegu, bet kol išsivadavau iš snieglentės, nebeturėjau jėgų krapštyti ledo sluoksnio nuo savo sėdimosios. Atsidusus atsirėmiau į medinę tvorelę ir pradėjau šaukti Rugilę. Kai ji prie manęs pričiuožė ir iš arti pamačiau jos veido išraišką, suėmė juokas.

– Tu atrodai LABAI laiminga.

– Kad man tikrai patinka!

– Pameni, kaip bijojai? Dar per pietus rodei koks tavo pulso rekordas buvo užfiksuotas išmaniajam laikrodyje…

– Nenori pasikeisti snieglentės į slides?

– O galima? Ar dar laiko užteks?

– Sakė Marius, kad tikrai galima. Dar pilna to laiko, gera valanda, spėtume kartu pačiuožinėt!

– Nežinau žinok…  Gal pradžiai aš karšto vyno susileisiu. 

Keistai kilnodama kojas, įvilktas į milžiniškus snieglenčių batus, patraukiau link restorano įėjimo. Kadangi slidinėjimo šalmas labai nedėkingai slopino visus aplinkinius garsus – ir nelabai mokėjau jį atsisegti – neabejoju, kad užsisakinėdama karšto vyno prie kasos tikrai viršijau įprastus normalaus pokalbio decibelus. Po kelių minučių jau sėdėjau prie pradinukų kalno, ir kramsnojau iš vyno išsižvejojus raudonai nusidažiusią apelsino skiltelę. Mačiau, kaip prie manęs pradėjo grėsmingai artėti du besišypsantys sniego mylėtojai – Simonas su Pijum. Nujausdama, kas manęs laukia, skubiai užsiverčiau visą vyno likutį.

– Po vyno gal jau užteks drąsos ir nuo to rimtesnio kalno nusileisti bent kartą?

– Su snieglente? Kad aš nugriuvus net atsistot nemoku.

– Kodėl į slides nepasikeiti? Jonas nuėjo jau.

Ryžtingai pradėjau leistis nuo kalno link įrangos nuomos punkto. Krūtinėje maloniai teliuškavo ir po kūną skirstėsi vyno nešiojama šiluma – pagalvojau, kad pabandžiusi atsistoti ant slidžių nieko neprarasiu. Ilgai netrukus lipau atgal į tą patį nepatyrusių slidinėtojų kalną, tik šį kartą buvau apsišarvavusi šviesiai mėlynomis slidėmis – vos užkopusi iškart griebiau Simą už rankovės ir maldavau jo bent kelias minutes pabūti mano treneriu. Turbūt užkabinau kažkokią reikšmingą stygą Simo savimeilėje, nes jis šitą savo vaidmenį priėmė neįtikėtinai rimtai – pradėjo susirūpinęs man dėstyti picos / bulvyčių slidinėjimo teoriją, ir kantriai visus kartus pračiuožė priekyje manęs, stebėdamas ką darau ne taip – ir iškart taisydamas. Po gerų penkiolikos minučių jis garsiai pareiškė, kad esu absoliučiai pasiruošusi nusileisti ne tik nuo varlinyko kalno. O aš su juo ir nesugalvojau ginčytis…

…iki tol, kol nepamačiau apie kokį kalną eina kalba. Pradėjau buksuoti vietoje, bandžiau atrasti metodiką, kaip galėčiau čiuožti atgal neapsisukus ir pabėgti, bet iš nugaros mane iškart sustabdė Lina.

– Juste, jeigu tu čiuoži nuo šito kalno – čiuožiu ir aš! 

– Ne, ne, nenene, tikrai nebandysiu – tu pažiūrėk, koks jis status! Ir dar kokie KELTUVAI po to laukia… – ranka mostelėjau jai į kairiame šone važinėjančius pagalius, kuriuos bus privaloma apžergti, jeigu ir gyva nusileisiu žemyn.

– Juste, visi taip sako pamatę šitą kalną – jis tikrai nėra toks baisus, kaip pasirodo iš pirmo žvilgsnio. Pažiūrėk, jis vos ne toks pats kaip pradinukų, tik ilgesnis – modamas arčiau pričiuožti, mane raminti bandė Simas. 

Aš inirtingai purčiau galvą, tačiau mano kojos manęs nebeklausė. Iš visų jėgų bandžiau kiek įmanoma plačiau skėsti kojas, ir “gaminti” praktiškai šeimyninės picos gabaliuką, bet vis tiek nesustabdomai judėjau į priekį. Tiesiai į Simą.

– Simai, aš MIRSIU. Ir tave nusinešiu kartu!!! – šaukiau bandydama bent kiek pristabdyti save lazdomis, o Simas laikėsi įsirėmęs kumščiais į mano šonkaulius ir iš juoko negalėjo pratarti nei žodžio, – Kaip man sustooooti?! – bandydama suskersuoti slides kalnui, maldavau savo trenerio patarimų.

– Daryk posūkį kaip mokinau…! – nebegirdėjau tolimesnių Simo instrukcijų, nes pavirtau į didelį rutulį, visu greičiu riedantį nuo kalno – mačiau tik kaip į skirtingas puses nuskrido mano slidės, o viena iš jų pataikė kažkokiam mažamečiui į (mano laimei) šalmu apsaugotą galvą. Sustojau beveik pačioje kalno apačioje, ir išdrįsau atmerkti akis tik tuomet, kai pajutau tirpstantį ant mano nugaros sniegą. Sukaupiau visus orumo trupinius, ir bandžiau su neutralia veido išraiška išsipurtyti visą ledą iš savo striukės ir kelnių. 

Nieko neapgavau, nes po kelių sekundžių prie manęs pričiuožė Simas su Jonu, nuo juoko net žagsėdami – bet jie bent jau surinko ant kalno išsimėčiusias mano slides, ir padėjo man jas vėl prisitvirtinti prie batų. 

– O kodėl negaliu keltuvu pasikelti slides laikydama rankose?

– Su šitu keltuvu taip neišeina, turi užčiuožti.

– Nu bl…

– Tik keltuvo pabaigoje neskubėk nulipti, nes…

– Ką? Kodėl neskubėti? JONAI?

Nebeišgirdau patarimo pabaigos, nes pradėjau kilti tempiama keltuvo. Po minutės supratau, ką turėjo omenyje kolegos sakydami “neskubėk nulipti”, nes… paskubėjau. Tik šį kartą laiku atsiminiau Simo patarimą, kad su slidėmis patartina griūti ant šono.

***

Likus kelioms minutėms iki vienuoliktos valandos vakaro visi draugiškai užvėrėm Liepkalnio restorano duris – kadangi nesupratom (arba nenorėjom suprasti) jokių mandagių darbuotojų užuominų, kad jie užsidaro – “Gal dar kažko norėsite prieš atsiskaitant?” – jie turėjo pradėti akivaizdžiai kelti kėdes ant stalų ir plauti prie mūsų grindis. Visi buvom pasiskirstę ekipažais – maniškiame buvau aš viena, kadangi daugiau į Kauną keliauti norinčių nebuvo – tad patraukėm link savo mašinų. Mane palydėjo Jonas su Žilvinu – nes abu buvo šį bei tą palikę pas mane ant galinės sėdynės. Kai įteikiau paminkštintus slidinėjimo trusikus Žilvinui ir su juo atsisveikinau, savo rūbus rankiotis pradėjo Jonas.

– O tavo mašinos niekas nevadina gulbe?

Krūptelėjau iš netikėtumo. Ne, negali būti…

– Ir kodėl tavo numeriai K-J-Ū-T?

BINGO.

Gerai, gerai, GERAI, gal ir tikrai praeisiu aš tą bandomąjį periodą.

[skausmas]

Lietingas ruduo, mes gulim kartu. Mūsų kambarys apstatytas senais baldais - tais rudais, su vertikaliomis juostelėmis ir auksinėm rankenėlėm. Ant sekcijos krašto stovi mūsų puodeliai - tavo tas sovietinis, su dideliais baltais žirneliais, o mano - su užrašu "Lipton". Prie lango stovi komoda, ant jos yra nertinė staltiesė, ant jos - kartais mirkčiojantis senas sunkus televizorius, kurį kartais reikia patrankyti. Bet nuo trankymo man paskausta ranka, todėl visad prašau tavęs. Ant sekcijos stovi senas kinietiškas "Thompsonic" kasetinis magas. Tiesą sakant, sekcija, einanti per visą sieną yra prikimšta įvairių dalykų: mano sąsiuvinių, mudviejų fotoalbumų, ir kasečių, tavo marškinių, ir įvairių knygų. Dviejuose kambario kampuose stovi dvi didelės tavo kolonėlės. Jos tokios didelės, kad man užtenka tepasistiebti kad galėčiau ant jų atsisėsti. Skardinę palangę lauke tingiai barbena sunkūs lašai. O kartais, užėjus gūsiui, lašai smarkiai papurškia į langą. Už lango stovi tavo tėčio baltas Mitsubishi, priešais kiemo vartus - raudona kaip mano nagai kaimyno Toyota. Prie kaimyno tvoros matosi aukštas beržynėlis. O prie mano kiemo tvoros auga krumynai, vos aukštesni už mane. Šiandien visas namas mūsų. Aš raudonai nusilakavus nagus, pasidarius cheminį, tu su mulletu ir gyslotom rankom. Mes gulim lovoje ir žiūrim Tvin Pyksą. Aš padėjus galvą ant tavo krūtinės svajoju apie mus. Ir žinau, kad tu galvoji apie tą patį. Negalim nustoti šypsotis... Noriu kad amžinai būtų ruduo. Amžinai lytų. Amžinai skaudėtų. Amžinai verkčiau.

[ray-of-midnight-storm]

OH AND IF ANYONE FOR SUM REASON WANTED HERE IS A LITHUANIAN VERSION I JUST TRANSLATED!!! :))))))

Pagalvok apie mane

Aš galvoju apie žmones, tokius nuoširdžius ir lengvabūdiškus.

Ar jie kada nors galvoja apie mane?

Taip, kad visatą nukrečia šiurpuliukais,

Taip kaip aš apie juos galvoju.

Ar mano likimas rūpintis kitais, bet nerasti paguodos?

Ar man lemta būti paliktai? Būti pamirštai?

Esu įpratusi būti viena,

Tačiau niekada neįprasiu būti vieniša,

Kad ir kiek ilgai būčiau,

Kad ir kiek ilgai kentėčiau.

- Ray of midnight storm ⛈️

[princesepersikas]

Prieš kalbėdami apie mane, man negirdint, prisiminkit, kad aš buvau mergina jūsų pusėje.

[aro-langblr]

Studijuojau šiek tiek islandiškai. Dabar galiu mane supažindinti ir galiu pasakyti žodžiai kaip ačiū ir laba diena. Irgi norėčiau studijuoti lietuviškai šiandien, bet turiu dirbti vakare. Ši savaitė šis mėnesis nejaučiausi gerai... Bet aš laimingas, kad galiu prisiminti žodžiai apie kūno dalių.

Dabar jaučiuosi negerai apie mano lietuviškai. Turiu mokytis daugiau. Naudojau vertėją daug, ir to nenoriu.

Nenoriu eiti į dirbą, Ten negaliu jaučiuosi džiaugsmą. Tik noriu būti miegamasyje, lovoje. Žinau, kad esu prislėgtas, bet lova yra patogus...

[nezinaukamsitasblogas]

kad jau užkūriau depresijos temą ir aspektus, apie kuriuos lievai ir nepatogu ir nefaina rašyt, tai jau ir tęsiu. noriu pasiskųsti.

nieko negali padaryti, galiausiai vis tiek tavo emocinė sveikata yra tavo reikalas ir atsakomybė. vieni kažkaip susiima, atranda jėgų ir prisiverčia per visa tai pereiti ir išbristi, kitiems tai sekasi sunkiau. niekad nesupratau, kodėl taip yra, galbūt vieną dieną atrasiu kokį stebuklingą straipsnį, kuris man tai detaliai paaiškintų, bet, ko gero, tada apskritai spręsti depresijos klausimą būtų paprasčiau pasauliniu mąstu. kažkokie bendriniai bandymai tai paaiškinti genetikos ir aplinkos skirtumais duoda mažai naudos.

taip erzina, kad su šia liga tu... nenori sau padėti. tu nenori egzistuoti. tiesiog nori, kad tos mintys, tos emocijos dingtų, kad tas akmenėlis šulinyje be dugno pagaliau į kažką atsimuštų. o dabar tau reikia eiti per ištisą biurokratinį pragarą, ieškoti duokdieve kompetencijų ir empatijos turinčio specialisto, tragiškų šalutinių poveikių neturinčių bent kažkiek veiksmingų antidepresantų, skelbtis savo draugams ir artimiesiems, kad jautiesi blogai ir nori sau kenkti, todėl nori su kažkuo pasikalbėti, kai metų metais į klausimą „kaip sekasi“ atsakydavai „gerai“, versti save valgyti, dirbti, išeiti iš savo kambario, išeiti iš namų, kai tu nenori nie ko. nieko.

ir neduok tu viešpatie, jeigu depresija lėtinė ir po kiek laiko ramybės ji atsinaujina, kas, iš tikrųjų, yra gan dažnas atvejis. bet kokia iš to gėda. taigi jau pasveikau, taigi jau tiek tų vaistų atsigėriau, tiek terapijos praėjau, tiek savo minčių patternų pakeičiau, tiek su žmonėm bendravau, ir tą dariau, ir aną, na, dievas mato, aš kažką dariau, bandžiau ir stengiausi, bet ne, vis tiek to nebuvo pakankamai, vis tiek viskas vėl iš naujo. mane apima liūdesys, pyktis ir nusivylimas apie tai susimąsčius. toks vaikiškas nenoras susitaikyti, kad ne, aš nebuvau ir nebūsiu normaliu, todėl turiu tai priimti ir toliau bristis, kad pakelčiau savo gyvenimo kokybę. ir galiausiai net neturėsiu su kuo pasidalinti tais mažais ar dideliais laimėjimais, nes kito žmogaus pasaulyje tai yra absoliutus minimumas ir ateina savaime, be kasdienių sąmoningų pastangų.

aš... galvojau, kad toli nuėjau. aš galvojau, kad man gerai sekasi, kad ateitis šviesi, kad aš esu padaręs milžinišką darbą ir progresą nuo tada, kai pirmą kartą kreipiausi pagalbos. bet... tai vis tiek yra per mažai, per lėtai, ne taip. vis tiek tie maži per tiek metų nueiti žingsneliai nesusikaupė į tokią sumą, kuri bent iš tolo pasiektų tikrą vidinę ramybę ar (kitiems) toleruotiną stabilumą. ir tokiomis akimirkomis man tiesiog kyla klausimas – na, ir kas toliau? aš tikrai labai pavargau.

[resentfuljustice]

Kolorado vabalai ir antaniniai obuoliai

2008-03-10 17.37 Čekiškė

– Nežinau, ar šiandien ką nors parašysiu. Gal nerašyt?

– Nerašyk.

– Bet man reikia kažką parašyti.

– O apie ką rašysi?

– Nežinau. Neįsivaizduoju.

Dažniausiai prisėdusi neturiu žalio supratimo apie ką rašysiu. Turiu pilnus draft’us neužbaigtų eilėraščių (nes stabtelėjus prie raudono šviesoforo daug neprirašysi nesukėlus avarinės situacijos – o kur kitur smogs įkvėpimas, jeigu ne vairuojant?) ir prisiminimų nuotrupų, kurių didelė dalis niekada niekur garbingai nenuguls.

Nežinau net kodėl rašau.

Paleidžiu viską į atvirą kosmosą ir nueinu į lovą.

Bet gal kitaip neužmigčiau?

***

Su aliuminiu šaukštu tingiai kabinau leistinukus iš sriubos dubenėlio. Nuo šilumos įrankis pasidarė toks minkštas, kad minutėlę įsivaizdavau esanti ne ką silpnesnė už Hulk’ą – lanksčiau šaukšto kotelį pirmyn ir atgal iki tol, kol mane sustabdė veriantis močiutės žvilgsnis. Trumpai paniurzgėjusi po nosimi, pradėjau skaičiuoti į užuolaidas įsipainiojusias riebias muses. Lauko virtuvės stalas buvo užklotas klijonke, kuri – neaišku, ar nuo nuolat ore pakibusių garų, ar nuo amžinybe ištįsusios vasaros – spėjo užsidengti neperregima plastikine šarma. Medinis suolas, ant kurio iš lėto supausi, buvo dar neseniai padengtas nauju, tamsiai mėlynu sluoksniu – iki galo neišnaudota dažų skardinė dar stovėjo atremta į geltonas garažo duris. Aptrupėjusių laiptų pašonėje, vėjo gūsiai vis judino tuščius pieno bidonus – galiu prisiekti, kad jiems bebarškant vis retkarčiais išgirsdavau kažką panašaus į pelėdos ūkavimą. Bet išbėgusi į kiemo vidurį neužklupdavau jokio retai matomo paukščio – dažniausiai tiesiog tai būdavo dusliai besikeikiantis diedukas, eilinį kartą suvokęs, kad išrinkus variklį greičiausiai jį teks ir surinkti atgal. 

Ypač jeigu planuoji įkelti savo projektą į Autoplius’ą pardavimui.

Mama, vis pro šalį gastroliuojanti maršrutu ”Tėvų rūsio gėrybės” – “Šeimos bagažinė”, net ir apsikrovusi maišais sugebėjo pamatyti kaip išsidirbinėju su meile ruoštu patiekalu.

– Nežaisk su maistu, valgyk.

– Bet karšta.

– Turi vėją po nosim, pasipūsk.

Stebėjau, kaip pieniškos sriubos kraštai pradėjo trauktis gelsvos spalvos plėvele. Švelniai pasipurčiusi, iškrapščiau visus tešlos gabalėlius iš skysčio, ir skubiai juos sulesusi, patraukiau su emaliuotu puodeliu link dviejų kibirų virtuvės kampe. Prieš pasisemdama gurkšnį, stabtelėjau ir nužvelgiau savo pačios atspindį virpuliuojančiame lediniame vandenyje iš šulinio – ir vos judindama lūpas sau pažadėjau, kad “kai turėsiu vaikų, niekada neversiu juos valgyti pienišką sriubą”. Tada iš lėto pasisukau į po virtuvę šokinėjančią močiutę. Ji savo varno tamsumo plaukus buvo suguldžiusi po šviesia skarele – bet net kruopščiai po kaklu surištas mazgas negalėjo sutramdyti pro medžiagos kraštelius į laisvę besiveržiančių garbanų. Ant šoninės spintelės, šalia senų putplasčio lėkštučių nuo sausainių, mačiau padėtą naują plaukų dažų dėžutę – juodžiausio įmanomo atspalvio, kokį tik mano mama galėjo rasti Vitebsko IKI parduotuvėje. Laukiau nesulaukiau, kada galėsiu viską išpakuoti ir paskaityti instrukcijas. Tuo metu aš skaičiau viską, kas tik man pakliūdavo po ranka – senas laikraščių iškarpas, plaukų dažų instrukcijas, tualeto oro gaiviklio sudėtį. 

Dar gal spėsiu net pasimatuoti prie dažų pridėtas vienkartines pirštines, prieš atiduodant jas mamai. Tiksliai žinojau, ką ji garsiai atsidusus pasakys.

– Nu ir kam jie visad tokias dideles pirštines pripakuoja! Kaip aš tau šaknis gražiai nutepsiu jų nepametus?

Po keleto valandų mes visos sėdėsim viduryje kiemo, lyg kokios trys vaidilutės apeigom ratu pasistačiusios aplūžusias taburetes, ir su senom šukom ir dantų šepetėliais bandysim dažų koše tolygiai padengti žilstelėjusias Onutės plaukų šaknis. Kai dabar pagalvoju, nesu tikra, ar tuo metu ji buvo labiau pražilusi negu aš dabar. 

Mums švelniai bešukuojant močiutės kasas, į kiemą vis reguliariai įsukdavo diedukas, įžūliai manevruodamas savo senolį GAZ sunkvežimį. Paskutinių dienos saulės spindulių pagauta, ant kiekvieno posūkio vis sužvilgėdavo priekaboje banguojanti jūra kviečių. Antanas iš lėto atbuline eiga įvažiuodavo į tam tikslui iš garažo į klojimą perkvalifikuotą pastatą – ir išversdavo visą atgabentą derlių. Kaip užhipnotizuota stebėdavau kviečių krioklį, kol mane pažadindavo griežtas dieduko balsas. 

– Juste, pažiūrėk ar niekur pelių nepamatysi! 

Be žodžių jam linktelėdavau, tą pačią minutę sau už nugaros sukryžiuodama dešinės rankos smilių su viduriniu pirštu. Jokiam gyvenime, jokiomis aplinkybėmis manęs niekas neprivers kažkam išduoti netyčia kluone neapdairiai išlindusių graužikų ir pasmerkti juos netikėtai mirčiai pelėkautuose – labiau vyliausi kažkokiu stebuklingu būdu juos pagauti nesužalojant ir priglausti kaip naminius gyvūnėlius. 

Galbūt užsiauginti kažką tokio meilaus, kokia man buvo šunytė Mirta. 

Vėliau iš sandėliuko išsitraukiau kastuvą su akivaizdžiai savadarbe medine rankena, ir patraukiau link geltonųjų serbentų krūmo. Jis buvo išsikerojęs šalia lauko virtuvės krašto – prie pat mėsos rūkyklos durų, kur jau dabar užuodžiau iš Profesoriaus kumpių suraitytas šviežias dešras. Iš visų jėgų besistengdama iš atminties ištrinti meilų jo kriuksėjimą kiekvieną kartą man nunešus vakarinį pašarą į tvartą, su koja skubiai primyniau ir įsmeigiau kastuvą į drėgną žemę. Jaučiau, kad mano pradinukiškos rankos šiek tiek virpėjo kiekvieną kartą kilstelnant kastuvą su žemių svoriu – tad pakartojusi tai lygiai du kartus, lengviau atsikvėpiau ir padėjau įrankį į šoną. Pritūpusi suleidau pirštus į dirvožemį. Iš lėto ardydama žemės grumstus, į šoną atsidėjau tai dienai visai dėkingą grobį – šalia manęs nervingai raitėsi dvi geros dešimtys riebių sliekų, kuriais norėjau palepinti mylimiausias vištas. Ypatingai savo Rožę – kuri šiandien teikėsi padėti pirmąjį kiaušinį.

– Pažiūrėkit ką radau pas Rožę!

– Iš kur tu jį ištraukei?

– Radau pas ją lizdelyje! Koks keistas kiaušinis – toks mažas, truputį žalsvas, su minkštesniu lukštu.

– Negali būti, kad čia ji padėjo. Jai dar per anksti. Kažką sumaišei.

Per kelias sekundes pajutau, kad mano delne kažkas tyliai trakštelėjo. Nesugebėjau sutramdyti mane netikėtai užklupusio pykčio – tad susigėdusi apverčiau ranką ir išpurčiau kiaušinio likučius su visais lukštais į katinėlių maisto dubenėlius. Kiaušinio trynys kapsėjo tiesiai ant vakarykštės žuvies likučių. Įraudusiais skruostais staigiai pasisukau į močiutę.

– O kodėl tu visad tik su sijonais vaikštai?

– Man taip patogiau sėdėti karves melžiant.

– Žinai, aš tau iš pirmos algos kelnes nupirksiu!

Močiutė net minutėlei nustojo skusti bulves – ir pradėjo atsilošus garsiai juoktis.

– Gerai, Justute, kaip tu tik nori…

Gretimais naujausią “Ūkininko patarėjo” leidinį skaitantis diedukas į mus nekreipė nė menkiausio dėmesio. Retkarčiais garsiai atsikrenkšdamas, jis vis nedideliais gabaliukais pjaustė šaltieną, ir prieš įsidėdamas kiekvieną kąsnį į burną, jį dosniai išmirkydavo puodelyje acto. Vis svarsčiau, ar jis tiesiog nuoširdžiai negirdi mūsų pokalbio – ar sąmoningai pasirenka jį ignoruoti.

– Ona, gal Justė visai ir teisingai sako. Nes kartais kaip kokia karikatūra atrodai.

– Eik tu, Antanai… Nenusišnekėk, nes vakarienei galėsi tik lupenas ir valgyt.

Baugščiai laukiau, kol priešais mane pradės skraidyti nuluptos bulvės. Bet viskas toliau skendėjo taikioje ramybėje – tik ant krosnies kunkuliavo milžiniškas puodas su verdančia vakariene. Pasukusi veidą į lauko virtuvės duris, mačiau palei paskutinį laiptelį tekantį nedidelį ryškiai raudonos spalvos upelį. Pasekusi žvilgsniu link jo ištakų, mačiau plunksnomis aplipusį stalą, ant kurio diedukas kapodavo vištoms galvas. 

Atsistojusi iš maišo pasėmiau gerą saują saulėgrąžų, ir patraukiau tvarto link.

– Suleisiu vištas jau miegui.

Susijaudinusi žvilgsniu ieškojau savo Rožės.

 ***

Užsliuogusi siauromis kopėčiomis ant aukšto, varčiau senas knygas. Daugumai iš jų trūko kažkiek puslapių – spėjau, kad didelė dalis jų buvo išklota ant grindų. Radusi “Pepės ilgakojinės” versiją be viršelių, įsitaisiau ant senų, kandžių pragraužtų paltų paskaityti, bet niekaip negalėjau susikaupti. Vis nerimastingai žvilgčiojau į rytinę patalpos pusę, kur palubėje kabojo milžiniškas širšių lizdas – nors buvau keletą kartų užtikrinta, kad jis tikrai tuščias, viena ausimi girdėjau kažkokį tylų zvimbimą. Į glėbį susirinkusi visus skaitalus, kuriuos norėjau per šią viešnagę besaikingai suvartoti, per pakabintų česnakų ir svogūnų užuolaidas broviausi link išėjimo. Vos išvydusi ant durų kampučio besiilsinčią vienišą širšę, sviedžiau visą makulatūrą laiptais į apačią – ir tada lyg kokia vaikų aikštelės čiuožykla pasileidau ant pilvo pakopomis žemyn.

– Eik uždaryk ant aukšto dangtį!

– Ką?

– Ten yra širšių, aš bijau!

– Oi, ir palikai taip atidarytą? Taigi jos pajus šilumą, paskui tave iki kambario atseks…

– KĄ?

– Negi nežinojai?

Žiūrėjau išplėstomis akimis į savo brolį, kuris abejingai pasirėmęs į durų staktą kasėsi smilkinius. Tuo metu dar galvoje neturėjau pakankamai košės perprasti – ar jis mane tiesiog erzina, ar nuoširdžiai bando įspėti ir apsaugoti savo jaunėlę sesę (o, šventas naivume…). Bet turint omenyje faktą, kad tais pačiais metais jis man be jokių didelių abejonių leido vienai peržiūrėti pirmą Skambučio dalį – po kurio dar ir sugalvojo su manimi nesitaręs užmesti kompiuterio screensaver’į ta pačia tematika (po viso šito renginio aš metus negalėjau miegoti be šviesos kambaryje, tad tėtis turėjo prikabinti silpną kaitrinę lemputę prie sieninio laikrodžio) – ar tikrai čia buvo erdvės svarstymams?

– Nueik ir uždaryk, būk geras, labai prašau.

– Kas man už tai?

Kodėl visiems reikėjo “kažko” už “kažką”? Ir apskritai – kai ryte jis vis mėtė kamuolį į krepšį, o aš už jį kantriai skyniau agurkus ir paprikas iš šiltnamio, kur buvo mano “kažkas” už “kažką”?

– Neversiu žaisti su manim prieš miegą barbėm.

Tomas teatrališkai pavartė akis, bet girdėjau, kaip po sekundėlės truputį vilkdamas kojas nuėjo į koridorių ir patraukė kopėčiomis į viršų. Dungstelėjus palėpės durims, truputį lengviau atsikvėpiau. Nuėjau į mūsų kambarį, kur įkritusi į nepaklotą lovą pradėjau toliau nagu krapštinėti baltų tapetų raštą. 

– O ką tu ten vis rašalioji savo dienoraštyje?

Šyptelėjau tiesiai į sieną, bet neskubėjau su atsakymu. 

Kiek čia turėčiau jam pasakoti?

Rašiau ten apie pirmą gyvenime suvalgytą picą.

Apie klasioką Simoną, kuris man žiauriai patinka – bet jis patinka ir Martynai, o ji už mane ir gražesnė, ir fainesnė, ir šiaip visokeriopai -esnė – tai kaip ir turiu jai nusileisti?

Apie keistą Brigitos mamą, kuri vis bando mus įtraukti į sektą.

Buvau prirašiusi ir maldų – aišku, ne kokių sveikų marijų, bet savos kūrybos.

Su savais prašymais ir savom baimėm – kurios, dabar žvelgiant atgal, dar neturėjo manęs kamuoti.

– Tau nebūtų įdomu. Apie bažnyčios choro pasirodymą Šiluvoj ir Britney Spears lipdukų kolekciją.

***

Šiandien grįžusi po virtų kiaušinių maratono vos pastovėjau ant kojų. Jaučiau, kad po truputį slystu į savo tradicinę “pošventinę” neviltį – bešveisdama šašlykų marinato prisigėrusius nagus kaltinau save esant nedėkinga. Stengiausi kaip su kokia švitrine kempine zulinti savo minčių užkaborius, kad neužmigčiau prieš akis vis matydama kaip lėtai, pasiremdama su lazdele, dabar sulinkusi vaikšto ta pati mano močiutė. Kaip aš blizginu jos vestuvių proga gautas krištolines taures, o ji man pasakoja, kaip vis jaudinasi dėl mano kelionių į Vilnių. Kol dėlioju išplautus peilius ir šakutes į stalčius, ji vis siūlo man atvažiuoti pas ją pabūti su nakvyne – o aš tik šypsausi ir priėjusi paglostau jos garbanas.

[neidomiosmintys]

pavargau jausti

kaip staigiai keičiasi jausmai. per staigiai. nespėju suprast, kaip jaučiuosi, o mano jausmas jau pasikeitęs. kaip pavargstu nuo šito. jausti savo emocijas yra toks varginantis dalykas. iki pervargimo, o kartais tikro perdegimo, varantis.

jau seniai supratau, kodėl mano smegenys pasirinko mano jausmus racionalizuoti, o ne leisti man juos jausti. išprotėčiau kitaip. jų per daug. vienu metu galiu jausti tokias skirtingas emocijas, kad jeigu jas jausčiau įvyktų perkrova. kartais jos nebūtinai skirtingos, kartais tiesiog tokios didelės ir gilios ir... tokios viską apimančios. ne tik mano kūną, bet ir visą pasaulį, kurį matau per akis. nors ir protu žinau, kad jausmas yra laikinas, tekantis reikalas – tame momente, kai jaučiu, negaliu apčiuopti, kur baigiasi mano jausmas, o kur prasideda faktiškas pasaulis.

kiekviena gyvenimo sekundė man baisi. kiekvienas rytojus nerimą keliantis. nes nežinau, kaip pasijausiu. nežinau, kur mano emocijų srovė mane nublokš, į kurį krantą. kokio stiprumo bus srovė, karšta ar ledinė... nežinau, kaip jai pasiruošti, nes nežinau nieko apie ją.

todėl mėgstu jausmus, kurie kartojasi. mėgstu savo liūdesį, mėgstu džiaugsmą, mėgstu nenorėjimą gyventi, mėgstu viltį. nemėgstu, kai mano džiaugsmas ir nekantravimas turi sėklą liūdesio ir nusivylimo savyje. kai mano jaučiama šiluma kyla iš mano vienišumo.

nežinau, ar man patinka su tavim bendrauti. jaučiuosi vienas, todėl man gera kalbėtis su bet kuo. nežinau, kiek galiu pasitikėti šito malonaus jausmo gėriu, nežinau, kiek jis priklauso nuo tavęs, o kiek – nuo mano amžinos artimo ryšio deprivacijos.

[nedalomavisuma]

tu visad būsi mano mėgstamiausias "beveik".

ta viena galimybė iš milijono.

bet tikriausiai, tai yra viskas, kuo mes galime būti.

nes mes visada taip ir liksime neužbaigtas sakinys; istorija nepapasakota iki galo.

mes būsime ta pabaiga be pabaigos.

ir iš dalies, tai išlaisvina.

tai, jog galiu galvoti apie tai, kas būtų buvę, jei mes būtumėm buvę įmanomi.

ta laisvė galvoti koks vis gi jausmas laikyti tavo ranką, tave apkabinti, jausti tavo lūpas ant savųjų.

taip lengva galvoje kurti scenarijus, kaip viskas būtų buvę, jei būčiau turėjusi progą tave mylėti.

bet šitą laisvę, paskęsti savo galvoje bei įvairiuose jos sukurtuose scenarijuose, lydi ir skausmas.

skauda, kai suvokiu, jog niekada taip ir neturėsiu progos tavęs mylėti.

niekada nelaikysiu tavo rankos savojoje, niekada tavęs neapkabinsiu ir nežinosiu tavo lūpų skonio.

niekada negirdėsiu tavo juoko, nematysiu tavo šypsenos ir negirdėsiu tavęs dainuojant.

niekada taip ir neturėsiu progos tavęs pilnai pažinti.

todėl tu visad būsi mano skaudžiausias "beveik".

nes niekada gyvenime nieko kito nenorėjau taip, kaip tavęs.

niekada taip stipriai nenorėjau sužinoti, kas vis dėlto būtų buvę, jei mums būtų pavykę.

bet tikriausiai jau niekada to nesužinosiu.

ir ta nežinomybė kartais mane veda iš proto.

kaip ir tavęs ilgėtis yra beprotiška.

juk taip kvaila ilgėtis to, kas niekada nebuvo tavo.

[princesepersikas]

- Kaip tu gali nenorėti įsimylėti? 

- Paprastai. Nenoriu, kad mano laimė priklausytų nuo to ar žmogus man skiria savo dėmesio. Nenoriu galvoti ar jis galvoja apie mane. Nenoriu verkti dėl žmogaus, kuriam galiu nerūpėti. Nenoriu spoksoti į telefono ekraną laukdama žinutės. Svarbiausia, nenoriu niekam suteikti galios mane sunaikinti.

[curiosity-cabinet-exhibit]

kartais, kai man įvyksta kažkoks svarbus gražus dalykas, aš kartais pagalvoju, kad dabar aš esu vienas iš tų žmonių, apie kuriuos pagalvoja tie, kurie mąsto, kad pasaulyje nuolat vyksta gražūs dalykai ir tai juos paguodžia. kažkas sėdi ir galvoja: šiandien kažkam labai gera diena, nes pasaulis toks didelis, tad tai, kas vyksta man, nėra viskas. kartais sėdžiu ir taip galvoju aš. kartais aš esu tas, dėl kurio kažkas turbūt slapta džiaugiasi, nors nieko apie mane nežino.

[apsupta]

Šeštą valandą atėjo laiškanešys ir įteikė jam laišką. Vasaris pažiūrėjo į voką ir nutirpo: jis pažino Liucijos raštą. Drebančiais pirštais jis išvyniojo popieriaus lapą ir pažiūrėjo į parašą. Taip, Liucija. Jis sėdo prie stalo ir ėmė godžiai skaityti.

Įsivaizduoju tavo nustebimų, brangus Liudai, kai tu paimsi šį laišką į rankas. Tuomet viskas jau bus įvykę, tu būsi sujaudintas, o gal pasipiktinęs ta beprotybe, o aš... Kur būsiu tuomet aš?.. Na, bet negraudinsiu tavęs jokiais sentimentaliais žodžiais. Aš dabar mąstau labai aiškiai ir blaiviai ir noriu, kad paskutinis mano laiškas liudytų apie mane geriau negu daugelis mano pasielgimų, ypač šiom dienom.

Neseniai kalbėjau su tavim telefonu ir žinau, kad šį vakarą tu ateisi. Tik dabar kilo many noras parašyti tau laišką, kurį tu gausi jau po mano mirties. Laišką aš įmesiu vakare, nusižudysiu, kai išsiskirstys svečiai, atsisveikinus su tavim, vėliausia apie 8 val. ryto, o laišką tu gausi tą pačią dieną, bet, žinoma, vėliau.

Kodėl aš tau rašau? Tu, kaip poetas, gal pamanysi, kad dėl efekto, dėl nepaprasto įspūdžio. Pamanyk tik! Nusižudėlės laiškas! Kaip ir kokia dviejų pasaulių jungtis, nuo šermeninės lentos ištiesta ranka... Bet ne. Visa tai man nerūpi, ir jus, gyvuosius, stebinti nepaprastumu aš dabar visai nenoriu. Rašau tau, kaip senam prieteliui, kaip seniai mylėtam ir dabar dar tebemylimam žmogui. Aš noriu tau dar kartą padėkoti už tai, kad tu mane supratai ir iš manęs nesityčiojai, kaip daugelis kitų mano garbintojų, ir man nemelavai, neva mane mylįs.

Ir štai dar dėl ko. Svarstydama savo mirties aplinkybes, aš imu bijoti, kad laisvas mano pasitraukimas iš gyvenimo gali būti nuslėptas. Aš numatau, kad mūsų gydytojas, į kurį, be abejo, pirmiausia bus šauktasi, norėdamas apsaugoti mane nuo paskalų, o Glaudžių nuo nemalonumų, sugalvos kokią nekaltą mano staigios mirties priežastį. Man, žinoma, tai maža rūpėtų, bet, nežinau kodėl, būtinai noriu, kad tu žinotum, kaip aš mirštu, ir niekad dėl to neabejotum. Aš noriu, kad mano mirtis tau nebūtų apgaubta jokiu melu, jokiais veidmainiškais aiškinimais. Apie 8 ar 7 val. ryt ryto aš paimsiu stiklą raudono vyno, nueisiu į savo kambarį, įsipilsiu nuodų ir, atsigulusi ant kušetės, išgersiu. Aš turiu patikimų nuodų, kurie veikia beveik momentaliai. Šautis aš nenoriu: triukšmas, kraujas, be to, niekad nesi tikra, ar gerai pataikysi.

Šį vakarą tu, be abejo, stebėsiesi iš mano svečių, iš vaisių ir iš manęs pačios. Čia jau aš tau nieko neišaiškinsiu. Manyk kaip nori. Ar aš pagaliau žinau? Gal aš panūdau atsiskirti su savo gyvenimu tokiu momentu, kada dar kartą pamatysiu visą jo tuštumą, o gal susigundžiau efektu, teatrališka scena? Pamanyk tik! Nešiodama gedulą po sūnaus mirties, visą naktį praūžė girtoj kompanijoj, o išleidus svečius nusinuodijo!.. Kodėl vieną kartą gyvenime nepadaryt sau tokio malonumo? Daug kas laikė mane turtinga išdidžia ponia, o maža kas, gal niekas, nežinojo, kad savo širdy aš jausdavausi nuskriausta, pažeminta, paniekinta ir ujama kaip laukinė katė... Kodėl tad paskutinę valandą nepadaryti man tokio karališko mosto?

Bet aš imu jau karščiuotis, o buvau ketinusi rašyti šaltai ir protingai. Ką tau dar pasakyti? Tikiuosi, tu viską ir šiaip suprasi, nors ir ne viską žinai, kas nušviestų mano mirties priežastis. O jų ne viena. Abejoju, ar pasakyt tau vieną paslaptį. Po sūnaus mirties sužinojau, kad mano dėdė - tai mano tėvas!.. Iš tiesų, kaip kokioj komedijoj... Mane ramindamas, jis pats prisipažino. Vargšas senelis, kaip jis apsiriko! Po visų katastrofų štai tau, Liuce, paguoda: esi kanauninko duktė! Žinoma, aš jo nesmerkiu ir ne dėl to žudausi... Bet žinai, Liudai, šita, galima sakyti, smulkmena parodė man, kad mano gyvenimas jau nuo pat pradžios buvo vienas didelis nesusipratimas. Ta smulkmena galutinai sunarpliojo visas mano minčių gijas, ir nebežinau, nuo ko reiktų pradėti. Aš neturėjau teisės gimti, tai kam dar čia graibstytis ir stengtis ko nors nusitverti? Tačiau prisipažinsiu tau, kad jo, to dėdės-tėvo, man be galo gaila, ir aš esu didelė egoistė, suduodama jam tokį smūgį. Bet kas jam pagaliau būtų per džiaugsmas iš manęs tokios?

Ima mane pagunda parašyti tau dar keletą šiltų, nuoširdžių žodžių, kaip paskutinį savo atsisveikinimą ir savo palikimą. Žodžių, kurie įstrigtų tau į širdį, ir tu mane minėtum ilgai, ilgai. Et, bet kam čia! Juk kas mum beliko bendra? Keliolika gyvenimo valandų. Neverta! Aš pati žinau, kaip trumpai gyvieji mini mirusius. Pagaliau, šį vakarą mudu dar pasimatysime. Gal aš tau ką ir pasakysiu - gera ar bloga, nežinau.

Štai mano laiškas ir baigtas. Sudie, Liudai, šįkart amžinai.

Liucija

[nezinaukamsitasblogas]

žinutės medijoje yra priešpriešų mėsmalė, kurioje galėtum rasti kokią tik nori atsakymo versiją ir tave dominantį klausimą. visgi, begalvojant apie „buvimą savimi“, manęs neapleidžia mintis, kad šis liaupsinamas reiškinys dažniausiai yra tik apie teigiamas savybes. iš dalies dėl to, kad ši nuvalkiota frazė eina koja kojon su kitomis saldžiai pozityviomis žinutėmis kaip „siek savo svajonių“ ar „džiaukis kiekviena diena“ ir panašia interneto išmintim. žmonės, ko gero, nori tikėti, kad yra iš prigimties geri, todėl kuria naratyvą, kad visi ir turi mąstyti geras mintis. bet iš kur jie ištraukė, kad žmonės tik geri, kad gyvenimas tik malonus? juk objektyviai globaliai mąstant taip tiesiog nėra. kai nustoji tikėti kažkokia visuotine natūralia pozityvia prigimtimi, daug mažiau dalykų ima stebinti šitam gyvenime ir daug mažiau norisi teisti „neteisingus“ žmones.

aišku, ko gero, visa tai skamba keistokai ir pernelyg asmeniškai. bet taip ir yra. kartais aš vis dar pasirodau kaip labai naivus žmogus ir priimu gyvenimo pamokas ir pasiūlymus už gryną pinigą. tiesa, su amžium vis rečiau. bet, pastaruoju metu vis susimąstau apie tą buvimą savimi. aš priimu šį išsireiškimą kaip siekį gyventi autentišką gyvenimą. nors dalyje sričių aš vis dar nežinau, koks kelias man geresnis, todėl lieku prie šabloninų sprendimų, daugiausia autentiškumo gebu pasiekti savo asmenybės išraiškoje. ir su laiku, man tai vis labiau kiša koją. su laiku suprantu, kad žmonės vis mažiau mane supranta. jiems nesueina galai, kaip vienas žmogus gali sutikti su visiškai priešingomis pozicijomis, kaip jis gali turėti ir atvirai reikšti savo neigiamas emocijas. su laiku mano noras kuo mažiau meluoti aplinkai kuria vis didesnę prarają tarp manęs ir mano aplinkos, kuri vis keičiasi, keičiasi, keičiasi. jau ne vienerius metus leidžiu emocinėje izoliacijoje. kai nustojau gerti, tūsint, būt visų iš eilės asmenine klausykla, nustojo visiška tyla. kai kažką sutinku ir nuoširdžiai atsakau, kaip man sekasi, tą atsaką palydi nejaukūs šypsniai. nors sau esu neįtikėtinai nuobodus žmogus, suprantu iš kitų reakcijų, kad jiems aš esu keistas. keisti žmonės gal ir yra autentiški, bet toli gražu jie nebūna laimingesni, kai galiausiai neturi kaip tapatintis su kitais. o juk viskas, ko žmogus nori, tai jausti prasmę, būti kažko dalimi, būti suprastas ir mylimas.