#juoka

[elmaxlys]

[xchoco-mixturex]

Rika: For once I’d like to be fucked by something that isn’t my life.

Juo: Boy, do I have an offer for you!

[normalsnails]

top 5 ships? 🤔

AA!!! Thank uu!

Top 5 ships

Yamarika (shipped them before i joined tumblr, im not one to talk about ships tho so XD)

Juoka (*points at you*)

Adminkawa (i had to)

Nicole x emily (from class of ‘09)

Waitress x volleyball-chan (didnt want to admit it but im a shipper now)

Honorary for the girlfriends (yunise)

I have more probably (my brain is static)

[skausmas]

Kada paskutinįkart gėrei meną? Kada paskutinįkart į tavo ausis bėgo medus iš ano ragelio galo? Kada buvai galerijoje ir svajojai, kaip gyveni paveiksle? Kada paskutinįkart mylėjaisi tarp tuščių vyno butelių? Ar per pastaruosius 5 metus vidury nakties skambėjo judviejų juokas? O kada paskutinįkart skaitei eilėraštį ir radai tokį sau artimą, kad norėjai jį girdėti kiekvieną akimirką? Kiekvieną sekundę matyti jį sau prieš akis.

[resentfuljustice]

한국 pt. 6 - kelionių agentūros savanorė

Su nusivylimu nudelbusi akis nužvelgiau savo vienintelius džinsus – ir ką tik šviežiai išlygintą palaidinę trumpomis rankovėmis, tokią žavingos bananinio pieno spalvos, kurį čia pardavinėja kiekvienoje kampo parduotuvėlėje. Gerdama jį vis pagalvoju, ar kažkoks Pieno Žvaigždžių darbuotojas tiesiog netyčia užsuko į Korėją, pamatė kiek skirtingo "skoninio" pieno rūšių čia galima nusipirkti – ir jo smegenys pradėjo tinti nuo minties, kad tokioje pieno mylėtojų šalyje kaip Lietuva (netgi asmeniškai pažįstu iššūkius mėgstančių asmenybių, kurios vis dar perka pieną iš "močiučių", t.y. nepasterizuotą, tai grįžus namo stojasi prie puodų ir pradeda jį virti), tokio produkto vis dar nėra rinkoje?

Bet šį rytą mano žvilgsnis kliuvo ne už kokios genialios idėjos, kurią galėčiau parsivežti į gimtinę, bet už ryškiai oranžinių aštraus sultinio dėmių, be jokios tvarkos išsimėčiusių po visą mano šiandieninę turistės uniformą. Mačiau, kaip Karolis sustingo ieškodamas tinkamų žodžių išreikšti apgailestavimui – jo metaliniai pagaliukai vis dar buvo pakibę ore virš mano prabangiojo "bomžpakio", kuriame dabar maudėsi šaltas kiaušinis iš jo pusrytinių šaltų makaronų patiekalo.

Negalėjau dėl to pykti, mane labiau ėmė juokas – visi turime kažkokių keistenybių, susijusių su maistu. Pavyzdžiui, pati dažniausiai net bijau garsiai išsiduoti nevalganti nieko, kas susiję su burokėliais – kramtant šitą daržovę apima jausmas, kad žiaumoji pasaldintos žemės grumstelius, ir niekas mano nuomonės šiuo klausimu nepakeis. Tad stengiuosi patylėti, kai kalba pasisuka apie šaltibarščius – nežinau, ar Lietuvoje atiminėja pilietybes žmonėms už nederamą elgesį reprezentuojant savo šalies virtuvę, bet bijau, kad galėčiau būti pirmoji sulaukusi tokio atpildo. 

Taigi, Karolis daugybės patiekalų net neims į burną, kol nepasišildys – aš be jokių skrupulų galiu kirsti visiškai atšalusius ir net sukietėjusius vakarykščius maisto likučius, nepatogiai susilenkus tiesiai virš keptuvės, bet jis niekada nepagailės laiko viską tvarkingai pasišildyti. Net ne mikrobangų krosnelėje! Tik keptuvėje arba puode. Be išimties. V-i-s-a-d-a. Tai kategorijai priklausė ir virti kiaušiniai – tad aš maloningai pasiūliau jam juos panardinti savo verdančiame "bomžpakių" sultinyje, kurį užsisakiau iš išmaniojo kioskelio su paveiksliukais. Ties mūsų lėkštėmis ir vėl buvo tik dviejų rūšių įrankiai – šaukštai ir metaliniai pagaliukai. Nėra jokio logiško paaiškinimo (nebent savo įgūdžių pervertinimas?), kodėl Karolis pasirinko slidžius metalinius pagaliukus dar slidesnio virto kiaušinio transportavimui, bet kiaušinis pusiaukelėje išslydo ir iš aukštai tėškėsi į ryškiai oranžinį – gal net labiau raudoną – karštą skystį, kurio dalis pakilo į orą, ir "aplijo" mano aprangą.

Po keliasdešimt minučių, išsijuosę virš viešbučio kriauklės, komandiškai šveitėme mano džinsus ir palaidinę – iš pradžių su išmuiluotu dantų šepetėliu, vėliau ir su sudrėkintu rankšluosčio kampučiu, bet dėmės buvo kantresnės už mus. Pasidavę pakabinom šlapias kelnes ant evakuacinio kablio – pasirodo, kiekvienas kambarys turėjo tokius, o toji paslaptinga balta dėžė, stovinti kambario kampe buvo ne vaistinėlė ar šiukšliadėžė, o evakuacinė virvė, kurią apsirišęs ir prisitvirtinęs prie kablio, galėtum nelaimės atveju šokti pro langą. Žiūrėdama pro beprotiškai kontrastingą vaizdą pro langą – iš vienos pusės buvau apsupta senovinio turgaus stogų, o iš kitos naujų, dar statomų dangoraižių – svarsčiau, ar tos virvės atlaikytų vidutiniškai gerai įmitusį amerikietį, ir tuo pačiu ant viešbučio lovos kantriai lyginau savo atsargines kelnes. 

Kol aš grožėjausi Seoulo miesto savivaldybės pastato vidiniu vertikaliu sodu, už rankos mane vis timpčiojo Karolis ir bandė pasukti išėjimo link. Kitoje gatvės pusėje vyko kažkoks spalvingas paradas – eidama link jo ieškojau bet kokių anglų kalba parašytų ženklų, kurie paaiškintų kokia proga visi skanduoja, dainuoja ir kilnoja plakatus. Iš kažkur pradėjo vis garsiau ir garsiau groti Village People – YMCA daina, ir visi parade dalyvaujantys žmonės kuo puikiausiai mintinai ją mokėjo – ne tik žodžius, bet ir visą choreografiją. Tada pasipylė žmonės, mojuojantys Korėjos ir JAV vėliavėlėmis. Dar labiau pasimečiau, nes visi pojūčiai man tvirtino, kad garantuotai kažkokiu būdu atsiteleportavau į kokį Los Angeles Koreatown. Garsiai šnopuodama vos spėjau žygiuoti paskui Karolį, kai jis praktiškai bėgte pasileido link scenos, kur buvo sakoma iškilminga (pagal toną) kalba. Mačiau, kaip blizgančiomis akimis jis jau apžiūrinėjo parduodamas suvenyrines Korėjos ir JAV vėliavėles – "kaip fainai būtų jas abi prisitvirtinti prie kuprinės!" – kai tuo tarpu aš atidžiau apžvelginėjau ir įvertinau visą parado publiką. 

Pirmose eilėse prie scenos, vežimėliuose sėdėjo tikrai ne pirmos jaunystės korėjiečių vyrai, o už jų stoviniavo fiziškai sveikesni, bet irgi greičiausiai visko gyvenime matę stipriosios lyties atstovai. Visi jie buvo pasipuošę uniformomis, kai kurie visą krūtinę nusikabinę spalvotom juostelėm ir medaliais. Apsidairiusi aplink supratau, kad mudu esame jauniausi, bet turbūt entuziastingiausi viso karo veteranų parado stebėtojai – bet tuomet skubiai įsikabinau Karoliui į parankę, ir išsivedžiau jį centrinės stoties parko link. Prisiminus praeitų dienų patirtis nenorėjau rizikuoti, kad koks paradą prižiūrintis pareigūnas būtų palaikęs mane parado dalyve, ir pasiūlytų vežimėlį prisėsti. 

Sutemus kaip įgelti skuodėme per metro stotelių laiptų labirintus – nors kelionių dienotvarke ir lankomomis vietomis dažniausiai užsiimu aš, šio vakaro užbaigimu pasirūpinti pasisiūlė Karolis. Žinojau, kad mūsų apsilankymo Korėjoje datomis turėtų įvykti didelis fejerverkų festivalis, bet per daug tam dėmesio neskyriau. Karolis visą dieną nagrinėjo iš kurio parko turėtų geriausiai matytis visas šou, kaip iki ten reikės nuvažiuoti, kiek užtruks kelionė – o aš tik sėdėjau atsipalaidavusi ir mėgavausi atostogomis. Užkopę į viršų iš metro tunelių, pasukome link prieplaukos, kur buvo įsikūrusi eilė maisto, suvenyrų ir gėrimų palapinių – atrodo pasirodėme pačiu laiku, nors ir pagal Karolio žadėtą scenarijų turėjome šiek tiek pavėluoti – bet kai fejerverkai trunka pusantros valandos, nieko baisaus. Vaikštinėjome palei pakrantę, aplink buvo minios žmonių, įsitaisiusių ant pledukų ir piknikaujančių. Kai įsižiūrėjusi pastebėjau, kad dalis žmonių jau pakavosi savo mažus staliukus ir vyniojosi paklodes, šiek tiek sunerimau – galbūt sumaišėme valandas, ir fejerverkai jau seniai baigėsi? Karolis gūžtelėjo pečiais, ir vėl atsidarė straipsnį, kuriame buvo pateikta visa informacija apie renginį. Žvilgtelėjau į jo telefoną, ir pascrollinau į viršų, kur buvo parašyta tiksli fejerverkų data – taip, mėnesis, diena, valandos – viskas buvo teisinga!

Tik gaila, kad renginio metai buvo 2015.

[felyxs]

elmax please keep writing some of your juoka fics I don't have anything else to read 😭 @elmaxlys

[aro-langblr]

Man patinka kalbos. Man labai pantinka lietuvių kalba ir islandų kalba. Mokytis lietuvių kalbą šiek tiek sunkus, bet tai juokas. Nežinau daug apie islandų kalbos, bet tai taip pat įdomu. Negaliu pasakyti islandiškai, bet žinau daug tiek žodžiai! Galiu sakyti “Minn nafn er Vance, en ég að læra íslensku,” bet tai visas, kad galiu daryti. Lietuviškai, galiu pasakyti daugiau, bet nežinau daug gramatiką. Ir kada aš rašau, neturiu žodžius, kad noriu naudoti. To nemėgstu.

Ir kada turiu naudoti būsimasis laiką, negaliu prisiminti deklenciją ): Aš to noriu žinoti, bet juk negaliu prisiminti. Kartais manyti, kad mano lietuviškai blogai, bet neturiu būti perfekta. Aš naujokas, ir tai gerai.

---

nauji žodžiai:

juokas - fun

būsimasis laikas - future tense

[princesepersikas]

Grožis nėra vien tik ilgi plaukai, liesos kojos, įdegusi oda ar tobuli dantys. Patikėkite. Grožis yra veidas to, kuris verkė ir dabar šypsosi, grožis yra randas ant kelio nuo tada, kai nukritai būdamas vaiku. Grožis yra, kai meilė neleidžia užmigti, grožis yra veido išraiška, kai ryte suskamba žadintuvas, tai nubėgęs makiažas, kai prausiesi duše, tai juokas, kai juokauji. Grožis yra tavo žvilgsnis, kai jį matai, kai verki dėl visų savo paranojų, grožis yra laiko pažymėtos linijos. Grožis yra tai, ką jaučiame viduje, kuri taip pat rodoma išorėje. Grožis yra žymės, kurias mums palieka gyvenimas, visi smūgiai ir glamonės, kuriuos palieka prisiminimai. Grožis yra leisti sau gyventi.

[asapiemane]

Kartais keista.

Jis mane visur leidžia, žinant tu šalia. Gi net kai pasakiau norėčiau atostogaut su vaikais, pas tave - kaime - be jokių priešų pritarė ir džiaugėsi kad būtent bus saugu man ir vaikams.

Tu dar juokaujai, taip lengvai atiduoda klausiai. Ar bus naudotojų instrukcija prideta, kad žinotum kur galima liest. :D aišku, gi viskas juokais.

Bet kažin ar juokas imtu žinojant kad aš tave daugiau liečiu jei ji.

[nesapnuota]

- Prašau, kalbėk su manimi.

- Aš nežinau, ką tau pasakyt.

- Kažkas rieda iš tavo akių.

- Man sunku, tiesiog sunku.

- Tai kažkas, ko per daug, ne per mažai?

- Labai per daug. Visko tiesiog per daug.

- Tęsk.

- Norisi, kad pasidarytų tyliau. Per daug triukšmo.

- Būtent dabar?

- Būtent dabar. Be ne išorėje, o mano galvoje. Nes jeigu dabar išeitum į lauką, būtų ganėtinai tylu. Nežinau, kaip centre, bet čia, rajone, tikrai tylu. Jau ir troleibusai baiginėja savo maršrutus, žmonės iš kažkur grįžta namo, šunys pavedžioti, o ir katinai miega savo būdelėse. Tik mano smegenyse kažkoks nesibaigiantis chaosas. Man atrodo, kad aš tiesiog išprotėjau nuo savo pačios minčių ir to, kas vyksta aplink, ir to, kaip negaliu su tuo tvarkytis.

- O prisimeni tą langą, ant kurio parašyta, kad viskas bus gerai?

- Taip, kasdien į jį pažiūriu. Tikriausiai jis mane ir palaiko. Tik kartais pagalvoju, koks tas žmogus, kuris tai užrašė. Tame lange niekada nedega šviesa, galbūt ten niekas negyvena. O ir aš jau nebežinau, ar tikrai viskas bus gerai. Ir tas mane baugina.

- Kodėl?

- Anksčiau nenustodama sau kartodavau, kad viskas bus gerai, erzinančiai būdavau įsikabinusi tos frazės, kuria šventai tikėjau. O dabar vis toliau tas tikėjimas dingsta, kaip jau ir nebetikiu dievu. Ir tas mane baugina. Nes nebežinau, ar tikrai bus gerai.

- Mano kava ataušo.

- Gal naujos padaryti?

- Ne, tik norėjau pasigirti, kad geriu iced coffee.

*juokas*

- Jau geriau?

- Kiek nedaug tereikia, karštos kavos, pavirtusios į iced coffee. Iš tikrųjų, pasikalbėjus kažkiek ramiau.

- Rytoj bus nauja diena. Ir viskas galbūt atrodys šiek tiek kitaip. O gal ir ne. Gal niekas nepasikeis, bet galbūt, sekundei vejantis kitą sekundę, pavyks lengviau visą tą skausmą nešti. Aš manau, kad su priežastimi atsikraustei į vietą, prieš kurią kabo žodžiai, kad viskas bus gerai, kaip priminimas.

- pokalbis su savimi.

[advokatasbauza]

Su Rugsėjo 1-ąja! O klasėje atrodys taip, kaip buvę Senų suolų eilė, juoda lenta. Ir sakinys lyg užrašytas vakar Su ta pačia gramatine klaida. Prabėgs jaunystė, nuskambės juokas Mėlynos žibutės vėl žydės ir vys. Tik vaikystės dienos, klasėje praleistos, Ir linksma jaunystė niekad nesugrįš.

[elmaxlys]

@mary-cats to make up for last time :') reaction of the siblings!

(no high-rise AU)

[xchoco-mixturex]

Rika! ❤️

(no on phone so no picture, will edit later

warning, im not in the best mood so i may say salty bs)

send me a character and i’ll list: Rika mf Honjo!

favorite thing about them My baby murderous boy who seems to have the local braincell always with him. He is smart, strong and clever. He knows how to play strategies well. He is already cool, doesn't need to imitate his brother. Also what a nerd

least favorite thing about them (Warning, salt) Stop being so damn salty about THAT bs it wasn't his damn fault he was MF SIX AND WAS THE ADULTS FAULT FOR FUCKS SAKE! maybe if you were together you both would end up dead but then again is it better to be dead or fucked up in the head-

favorite line "Go and Die you fucking bastard."

brOTP His siblings.

OTP Yamarika, Yamajuoka and Juoka are paired. YoshiRika is cute.

nOTP with his siblings- and Nise, and kuon--

random headcanon This mf is bi as fuck. look at him. Knows french and english, but better at french. He learnt english by playing videogames first. He got the soft baby face from his mother.

unpopular opinion (SALT) The anime did him very dirty I will forever be salty for that. People even forget him on the fan merch, do you know how annoying that shit is? can you at least read the mf manga and see how relevant this mf is? no, because you are all simping for a fucking pixel ass--

song i associate with them: This means war from Nickleback but then again i just see violent songs for the anime in general an the main five.

[normalsnails]

3, 14 and 16!!

Thank you! :3

3, a character that fandom has helped you appreciate

Hmmm, this is abit tricky, i’d say the guardian angels! (No specific ones, just all of them lol!)

14, a ship that always makes you smile

Im not that much of a shipper, but i think that juoka is pretty cute!

16, a tiny detail in canon that you want more people to appreciate

The fact that Aikawa’s father wasnt betrayed. he killed himself due to not being able to pay back a loan/debt, Which led to Aikawa basing his entire worldview on a lie (which shows how batshit he is). Ive only seen you understand that @elmaxlys XD

Or maybe, that’s how i read it.

[resentfuljustice]

한국 pt. 5 - cure for PTSD is gluten

Gulėjau viešbučio vonioje, vienoje rankoje laikydama skardinę Cass – turbūt pačio pigiausio alaus Pietų Korėjoje, o su kita stumdydama kalną rožėm kvepiančių putų tolyn nuo savo veido. Prieš grįžtant į viešbutį, užsukome į eurinės parduotuvės atitikmenį Daiso, kur įsigijome porą vonios burbulų. Po visų per dieną įveiktų 17-os kilometrų vos pavilkau kojas, ir jaučiausi nusipelniusi karališko SPA poilsio – bet mano banko balansas man įkyriai šnibždėjo, kad sėdėdama ant bedarbio pašalpos vietoj masažo galiu sau leisti tik kažką labiau panašaus iš kategorijos "Receptinių vaistų nuo nugaros skausmo užgėrimas alkoholiniais gėrimais ir kiti pigūs atsipalaidavimo būdai".

Šiandien beeinant pro Seoulo miesto sienos parkelį link Dongdaemun Design Plaza, Karolis garsiai pradėjo svarstyti, kodėl šioje kelionėje mums neįprastai daug šypsosi visi Korėjos pensininkai. Aš, prisiminus vakarykštį žygio fiasko, kur uosčiau savo močiutės amžiaus moteriškių dulkes, labai nenorėjau apie tai per daug galvoti. Bet tada mane iš niekur nieko užliejo prisiminimai – lyg koks siaubingas Vietnamo karo flashbackas iš "Apocalypse now", tik vietoj sraigtasparnio besisukančių menčių, bežiūrint į lubinį ventiliatorių, aš prieš akis regėjau kazino kilimą su cigarečių pelenų pradegintomis skylėmis jame, ir prieš gerus penketą metų žiūrėtus Buzzfeed tipažo video, kur pagyvenę korėjiečiai spėlioja baltaodžių amžių. 

Leiskit mane iš karto jus įspėti, kad to socialinio testo rezultatai lietuvių nenudžiugins. Lygiai taip pat kaip dar 2017 metų vasarą man dirbant kazino banke Nevadoje, viena korėjietė padavė man savo asmens dokumentą ir laimėjimo čekį iš aparato. Begryninant jos "aukso puodą", ji maloniai su manimi šnekučiavosi, užduodama tuos pačius besikartojančius klausimus – iš kokios šalies esu, ką čia veikiu, ar man patinka JAV. Galų gale ji išsitraukė iš piniginės šiek tiek paglamžytą nuotrauką, ir per langelį kyštelėjo ją link manęs.

– This is my son. Isn't he handsome?

Greitai savo galvoje varčiau visus galimus mandagius atsakymus, žiūrėdama į kostiumuoto nepažįstamo vyro nuotrauką. Nusprendžiau tiesiog be galo plačiai nusišypsoti ir paaikčioti, gal dar truputį palinguoti galva, prieš stumteldama nuotrauką atgal. Moteris susipakavo nuotrauką atgal į piniginę, tada patrypčiojo vietoje ir nedrąsiai paklausė kiek man metų. Užuodžiau link manęs besėlinančias neprašytas piršlybas, bet dirbama klientų aptarnavime neturėjau jokios kitos išeities, kaip tik žaisti pagal tos moters kuriamas taisykles.

– I am 24 years old.

– 44? That's perfect, since my son is 48!

Dar niekada nebuvau taip anksti išsiprašiusi į pietų pertrauką – iš gėdos ir nervų išraudusiu veidu, išgriuvus ant fotelio ant karštųjų googlinau, ar rytiečiai taip pat susiduria su sunkumais nuspėjant europiečių amžių. Mes dažniausiai juos pajauninam – toks suklydimas vis tiek bus paglostantis savimeilę, bet kai aptikau video, kur korėjietis Nicole Kidman palaiko daugiau mažiau vienmete su Joe Biden, šiek tiek nusiraminau.    

Pokalbis su Karoliu išjudino visus šituos prisiminimus, kurie jau buvo spėję nugulti ir apdulkėti tolimuose galvos kampuose, ir viskam sukritus į vietas, mane apėmė nevaldomas juokas. Ar gali būti, kad korėjiečių pensininkai mus laiko bendraamžiais – ir tos jų šypsenos yra kaip padrąsinantis gestas? "Kokie jūs šaunuoliai – tokie aukšti, tokie seni, o dar praktiškai be kupros!" arba "Jūs tik pažiūrėkit – šita europiečių pensininkų porelė vaikšto palaikydami tempą taip, lyg dar net klubo sąnario protezo neturėtų!"...

DDP muziejuje tuo metu vyko čekų tapytojo Alphonse Mucha paroda. Sėdėdama ir žiūrėdama meno instaliacijas, kuriose vis pasirodydavo apsnigtas Maskvos Vasilijaus Palaimintojo soboras, vis tikėjausi, lyg išėjusi už muziejaus durų rasiu ne gyvybe pulsuojantį, žmonių mišraine ir kiaulės kojomis kvepiantį Seoulo centrą, o šlapią Laisvės alėją, kurios balose atsispindės Spurginės iškaba. Jeigu prieš keletą dienų globalizacija mano galvoje tingiai mynė dviratį, tai dabar ji važiavo greituoju traukiniu 300 km/h greičiu – jaučiausi truputį apsvaigusi.

Einant atgal į metro stotelę, užsukome į GS25 parduotuvėlę. Paskubomis iš šviežių gaminių skyrelio griebiau skaniai atrodančią bandelę su kremu. Nežinau, kaip tą vakarą susidėliojo žvaigždės – bet pirmą kartą atsikandus šokoladinės Breadique, įvyko kažkas magiško. Nebesivaldžiau – turbūt savo aimanomis keliamu triukšmu galėjau labai lengvai prisikviesti policiją, ir taip sugadinti jų metinę (neegzistuojančių) nusikaltimų statistiką. Gal ir gerai, kad atsisėdome prie turbūt vienintelio neapšviesto suoliuko visame parke.

[firehananas]

Juoka? For the bingo

My, how surprising coming from you! :p

I think the major difference between how we interpreted the ship is: you usually manage to give Juo a redemption in your fics (or make AU when he's more like a delinquent than a bad guy (?correct me if I'm wrong)). While. I want Rika to become evil. Rika corruption arc, when? /j

Also Juo -> Rika absolutely delicious <3 (especially in a canon setting). Veryyyy close to be an OTP