Raugo tešlos grissini su chia sėklomis ir saldžiaja paprika
Duoną minkau vos ne verkdama - trūkusios sausgyslės aimanos prasideda ties alkūne, keliauja dilbiu ir pasibaigia pirštų galiukuose - tie, nutirpę, nesugrabalioja nei šaukšto, nei minkštos, bet pakankamai tvirtos tešlos kūno. Nors retai kada prašau pagalbos, o virtuvės reikaluose jos neprašau niekada, kreipiuosi į jį. Paskui pasigailiu - tešla jo neklauso lygiai tiek, kiek ir manęs. Faktas, mano žmogus sutvertas kitiems dalykams, kurie nėra tešlos minkymas. Susigrąžinu dubenį ir vaitodama baigiu darbą.
Paskui bus dar ne vienas kepalas ir ne viena, rankomis minkoma tešla, bet prieš tai saujomis į kūną keliaus vaistai. Bet o nieko čia tokio - gražios piliulės visai nebloga alternatyva sotiems pusryčiams.
Paskui, bla, bla, bla, visa puokštė kasdieninių procedūrų, kurios, nors ir sužadins viltį, deja, jokių išgijimo garantijų neduos. Tai kartosis, - pasakė visi keturi mano aplankyti medikai. Dar pasakė, kad dešinę ranką, nors vizualiai esančią, turiu palaidoti. Na, simboline prasme - medikai, nors patys ir neneigia savo ciniškumo, vis tik, reikalui esant, sugeba būti korektiški.
Bet piliulės ir užsispyrimas, turiu pasakyti, veikia labiau už bet kokias baltus chalatus vilkinčių žmonių prognozes - tikiu, kad duoną maišysiu taip, kaip maišiau iki šiol. Juk jei išmoksiu dirbti kaire, mano kepiniai nepasidarys šleivesni ar neskanesni? Būtent.
Jei jums dėl kažkokių priežasčių (pvz., tikėjimo, kad rankos duotos ne tešlos minkymui, o vinies į sieną kalimui) iki šiol nepavyko iškepti kepalo gardžios naminės duonos, visada galima pradėti nuo ko nors mažo, pvz., duonos lazdelių - procesas bus smagus, o traškų rezultatą, ypač, jei pataupysit, valgysit bent kelias dienas.
Lazdelių išsikepti reikia dar ir todėl, kad tokių, kokias sukursite jūs, nerasite jokiame prekybos centre - taip, grissini ten yra, bet nei jų išvaizda, nei skonis neturi nieko bendro su naminiais šedevrais. Originalios Turino lazdelės, skirtingai nei dabar eilinėje parduotuvėje perkamos, yra ištempiamos rankomis lygiai taip pat, kaip ir gaminant namuose. Va čia ir yra arkliukas - išsikrtinis dėmesys kiekvienai duonelei, kuri, be abejonės, pasieks ne tik kiekvieno valgančiojo skonio, bet ir širdies receptorius.
Itališkos duonos lazdelės grissini, savaime suprantama, gimė Italijoje, XVII a. pabaigoje, Pjemonto regione ir iki pat dabar išliko vienu prezentatyviausiu šio regiono virtuvės elementu.
Grissini atsiradimas siejamas su Savojos kunigaikščio Vittorio Amadeo II (1666-1732) vaikyste, tiksliau, su vaikystėje jį persekiojusiais negalavimais, kuriems galą padarė kepėjas Antonio Brunero, sugalvojęs sausos, traškios ir lengvai virškinamos duonos idėją.
Įdomumo dėlei reikia užsiminti apie tai, kad kai jaunasis kunigaikštis sustiprėjo (ir arkliui aišku, duonos lazdelių dėka), stojo į karą su Prancūzija ir tą karą laimėjo.
Bet čia, aišku, tik viena duonos lazdelių atsiradimo istorijos pusė. Kai kurie šaltiniai teigia, kad jų gimimą įtakojo ne berniuko ligotumas, o Vittorio tėvo, Carlo Emanuelle II susirūpinimas plintančiomis epidemijomis, galą kurioms galėjo padaryti tik ilgai negendantis maistas - įsakyti (o gal gražiai paprašyti) vietiniai duonos kepėjai ėmėsi darbo, kurio rezultatais džiaugiamės iki šiol.
Bet visai gali būti, kad nė viena šių teorijų nėra teisinga, mat Florencijos abatas Vincenzo Rucellai, XVII a. pradžioje keliavęs į šalia Turino esantį miestelį, savo dienoraštyje užsiminė apie nematytą ir labai jau ekstravagantiškai atrodančią duoną, kurią apibūdino kaip labai ploną ir ilgą ranką. Jei mudviejų keliai būtų susikirę, būčiau pabandžiusi gerb. abatui atverti akis ir įrodyti, kad ta duona greičiau ne į ranką, o į ilgą ir baisiai ploną raganos pirštą panaši. Na bet tiek to - pasilikim prie savo įžvalgų, kad ir kaip keistai jos atrodytų.
Tikra yra tai, kad 1801 m. Turiną užkariavęs Napoleonas taip susižavėjo grissini, kad „les petits bâtons de Turin“ (liet. mažos lazdelės iš Turino) parsivežė į Paryžių ir kasdien mėgavosi jų išskirtiniu traškumu.
Tikra yra ir tai, kad šiandien duonos lazdelės puikiai žinomos ne tik Italijoje ar Europoje, bet ir visame pasaulyje - jų, tiek eiliniuose eilinių piliečių namuose, tiek Michelin apdovanojimų vertuose restoranuose patiekiama prieš pietus.
Lazdeles, kaip kokius saldainius, galima kramsnoti kad ir einant gatve, jos puikiai žiūrisi prie vyno taurės ar bokalo šalto alaus, gardžios sriubos ar salotų sklidinos lėkštės.
Reikės:
-100 g aktyvaus raugo (naudoju universalų arba kvietinį);
-80 g drungno vandens;
-5 g druskos;
-10 g cukraus;
-15 g alyvuogių aliejaus;
-200 g kvietinių miltų (550 D tipo).
Papildomai :
Chia sėklų, saldžiosios paprikos miltelių ir šiek tiek druskos.
Gaminimas:
1.Gerai tešlai pagaminti reikia gero raugo - jis turi būti aktyvus, todėl iš vakaro savaitę šaldytuve buvusį maitinam, pvz., tokiu santykiu: 50g raugo + 50 g kambario temperatūros vandens + 25g ruginių (arba kvietinių) viso grūdo miltų ir + 25g kvietinių miltų (550 D tipo).
Ryte raugą rasite labai pakilusį - 100 g. panaudosime tešlai, o likutį ir vėl dėsime į šaldytuvą, kur jis galės praleisti dar savaitę (ar kokias 3-5 dienas, jei kvietinis).
2.Drungname vandenyje ištirpinti druską ir cukrų, įdėti raugą, supilti aliejų ir gerai išmaišyti. Palengviukais pilti miltus ir pradėti minkyti. Minkau aš 8 - 10 minučių.
3.Tešlą dėti atgal į dubenį, uždengti maistine plėvele ir palikti kilti - tai gali užtrukti 2-3 valandas, bet pvz., paskutinį kartą jos didenybės laukiau visas 4 valandas ir dar 30 minučių.
4.Stalviršį reiktų pabarstyti miltais, bet aš barstau chia sėklomis - tešla prie stalo nelips, o va sėklos prie tešlos lips kaip didelės. Šiek tiek miltų, kad kočėlas neliptų, užberiu ant tešlos viršaus.
Ant stalo tiesti pakilusią tešlą, iškočioti (nereikia labai plonai - tebus ji 0,5-1 cm. storio). Aptepti aliejumi, pabarstyti druska, saldžiosios paprikos milteliais ir picos peiliu supjaustyti 1 cm pločio juostelėmis.
5.O dabar, kas be ko, smagioji dalis - imti po vieną juostelę, rankose ją pratampyti (galima, kad būtų dar smagiau, ore sukti lyg šokdynę), o paskui, lyg kokią virvelę, dar ir susukti. Tešlos juosteles, paliekant tarp jų nedidelius tarpelius, išdėlioti skardose ir palikti dar valandai.
Orkaitę įkaitinti iki 230* C. Grissini lazdeles kepti 6, na, gal 7 minutes (kepimo laiką koreguokite pagal savo orkaitės ypatumus). Ko gero, nustebsite pamatę, kad pirmąją kepimo minutę grissini padidės.
Jei neperkepsite, grissini turės beveik visus svarbiausius kvietinės raugo duonos požymius, t. y., traškų paviršių ir minkštą vidų. Vėliau liks tik traškumas.
Kai atvės, pažadu, ragausite gerų emocijų pilni.
Skanaus!
Šaltiniai čia, čia ir čia
0 notes