turboink

[turboink]

Tualetinis popierius

Ateitis arčiau, nei jūs manote.

Belieka ne hipsteriškus barkodus su nuoroda į per vieną vietą sukurtą tinklalapį (nors ko tikėtis iš tualetinio portalo?) spausdinti, o kokius komiksus. Ir tada pasaulis taps truputį šviesesnis.

[turboink]

Kino kampas

Va dar vienas sąrašas susikaupė. Pabaigoje ir apie serialus bus šiek tiek, be spoilerių.

Argo – normaliai.

Life of Pi – kartą galima pažiūrėti.

The Truman Show – nuostabu.

Django – kai kurios scenos ilgokos, bet gan neblogai.

Skyfall – nuobodžiausias filmas iš visos bondianos.

The King’s Speech – visai gerai.

Saving Private Ryan – ok.

Total Recall (2012) – toks šiaip sau. Originalo nežiūrėjau.

21 & Over – lolwut.

Hachi: A Dog's Tale – vienam kartui.

Get the Gringo – neblogai.

Contraband – nieko gero.

Snitch – ok.

Source Code – ok.

Cloud Atlas – tiesiog nepatiko.

White House Down – chuinia.

Shining – zjbs.

Up in the Air – žiūrėtinas.

Mission: Impossible – Ghost Protocol – fignia.

Oblivion – ok.

The Great Gatsby – ok.

A Good Day to Die Hard – š ū d a s.

Filmas apie Džobsą pigus, vaikiškas ir nelabai gilus. Sugebėjo firminę Stivo eiseną pakartoti, ir tiek. Tai kad sutaupykite dvacoką, nežiūrėkite jo kine. Ir nedėkokite.

Toliau apie serialus.

Deksteris baigėsi kažkokia lempa, bet pagaliau viskas aišku. Serialas paleido. O Breaking Bad dabar kutenantis aprimimas prieš baigtį – liko savaitė ir irgi paleis. Dar atsisiunčiau Under the Dome, kuriame miestelis kažkokiu neaiškiu kupolu, kaip Simpsonuose, buvo uždengtas – pirmasis sezonas kaip tik baigėsi. Spėjau tris serijas peržiūrėti: ne fontanas, bet šaltais ir lietingais (arba tik šaltais) vakarais sueis.

Greit reikės naują ieškotis.

[turboink]

Apie manekenų pėdas

[turboink]

Ledas

Mėgstu gaiviuosius gėrimus. Sėdi toks, ir lėtai, gurkšnis po gurkšnio, vertindamas kiekvieną momentą trauki apelsinų sultis. Ar kokakolą. Ar kokį mochitą – kaip pageidausite. Be abejo, gėrimas atšaldytas. Ir, žinoma, jame yra ledas. Čia, melieji, padarysime pertrauką, kurioje papasakosiu apie tai, koks būna ledas, o po to vėl grįšime prie temos. Ledas būna skaidrus ir baltas. Baltas ledas gaminamas visiem žinomu būdu: į formas įpilamas vanduo, o po to visa tai uždaroma šaldiklyje N valandoms. Šaldiklis kepa taip stipriai, kad kubelyje užrakinamas deguonis, dėl to ledas supanašėja į kažkokį šūdą, kurį ir taip galima nukrapštyti nuo šaldymo kameros sienelių. Baltą ledą stiklinėje gausite iš tų maitinimo įstaigų, kurie pagailėjo pinigų ledo generatoriui – šis aparatas kaip tik geba užšaldyti vandenį skaidriai, kas atrodo daug geriau. O apie įstaigas, kurios išvis neturi ledo, taktiškai patylėsiu, nes čia klinikinis atvejis. Tai va. Sėdi, gurkšnoji. Ledas maloniai stuksena į stiklinės sieneles ir beveik netirpsta, nors gėrimo mažiau nei puse liko. Laikas eina. Lygis sumažėja iki trečdalio, o po to išvis jo lieka tik keliems gurkšniams. Ir čia prasideda baisiausias dalykas: ledas tirpsta. Paverčia tas skaniąsias liekanas į kažkokį praskiestą šūdą. Labiausiai pasaulyje nekenčiu šito momento. O nustoti gert iki jo sąžinė neleidžia, blet. Tokia va chuinia.

[turboink]

Šriftas

Nominacijoje „Geriausias nestandartinių šriftų panaudojimas“ neabejotinai laimi tinklalapis http://cirkas.lt. Na tiesiog achujet kaip gerai viskas įskaitoma. Ir pats cirkas toks, buee.

[turboink]

Vilniaus oranžiniai dviračiai

Vilnius vis labiau atrodo kaip suaugęs europietiškas miestas. Kaip Viena, pavyzdžiui.

Ar Paryžius.

Nes dabar ir čia pasirodė lygiai tokia pati automatinė dviračių nuomos sistema.

Apie naujas galimybes informuoja plakatai.

Iš esmės, dviračių nuoma tai nauja viešojo transporto rūšis. Mieste išdėstytos stotelės: dviratį galima pasiimti vienoje, o grąžinti – kitoje. Kuo mažiau laiko naudojatės dviračiu, tuo jis pigesnis: pirmos 30 važiavimo minučių yra nemokamos, antrasis pusvalandis kainuos pusantro lito, trečiasis – 5 Lt, o visi kiti – jau po 12 litų. Skaičiuojam: 6 valandų nuoma kainuos beveik 115 litų. Esmė tame, kad dviratis turi būti naudojamas tam, kad nuvažiuoti iš vieno taško į kitą, o ne ilgalaikiams pasivaikščiojimams po miestą.

Vilniuje jau veikia 24 nuomos punktai, o kitąmet žada įrengti dar 12, kuriuos išbarstys atokiau, padengdami ne tik centrinę dalį.

Prieš paimant dviratį reikia užsiregistruoti sistemoje. Yra du būdai. Pirmas – abonementas sezonui, kuri galima gauti per www.cyclocity.lt ir pririšti prie vilniečio ar atskiros Cyclocity kortelės. Antras – trijų dienų bilietas, kurį įmanoma įsigyti bet kurioje dviračių stotelėje. Abiems būdams reikalinga kredito kortelė, kuri ir bus dviračio grąžinimo garantija. Jei dviratis negrąžinamas per parą, tai nuo banko sąskaitos yra nuskaičiuojami 550 litų.

Nusipirkau trijų dienų bilietą už 10 litų, automatas atspausdino kodą. Šį dešimties skaitmenų kodą reikia įvedinėti kiekvieną kartą imant dviratį. Nelabai patogu, nors ir ačiū už tai, kad skaičiai atskirti tarpais. Abonementų turėtojams pasisekė labiau.

Kol pirkausi bilietą, o po to ir stotelėse, kur imdavau ir gražindavau dviračius, prie manęs buriavosi žmonės, kuriems buvo įdomu susižinoti, kaip tai veikia ir kiek kainuoja. Čia turbūt dėl to, kad dėvėjau oranžinius marškinėlius.

Aš, be abejo, viską visiems išaiškinau, bet neblogai būtų lankomiausiuose vietose pasamdyti po žmogų, informuojantį piliečius apie naujovę. Toli gražu ne visi moka susirasti informacijos internete.

Dviračiai gan sunkūs, po požeminės perėjas lengvai nepatampysi. Užtat pilnai sukomplektuoti.

Yra didelis krepšys daiktams, atšvaitai ir spyna. Užraktas nėra kodinis, todėl prirakinę dviratį prie stulpo nepamirškite pasiimti raktą.

Žibintai. Įsijungia automatiškai važiuojant.

Visi dviračiai yra trijų pavarų, kad būtų lengviau minti važinėjant po Vilniaus kalnus.

Trumpa saugumo instrukcija ant vairo.

Beje, pagrindiniai šios nuomos sistemos įgyvendinimo veikėjai – JCDecaux ir Jakobsai. Vilniui tai nieko nekainavo.

Viskas padaryta maksimaliai antivandališkai: nėra jokių detalių, kurias būtų lengvai nulaužti, nusukti ar ištraukti. Net skambutis neturi rankenėles-liežuvio, ir veikia kitaip, nei jūs įpratote.

Dviračio balnelį nupyzdinti nepavyks, patikrinta.

Apsaugos.

O taip dviratis yra tvirtinamas prie parkomato.

Pasivažinėjimas palieka tik malonius įspūdžius – viskas sklandžiai veikia, niekas nebarška. Per dieną pakeičiau kokius aštuonis dviračius, ir tik vienas iš jų turėjo šiokias tokias problemas su bėgiais. Apie tai buvo pranešta sistemos darbuotojams, neabejoju, kad sutvarkys.

Pabaigai norėtųsi papasakoti apie laifhaką, kuris visiems kažkodėl nėra akivaizdus. Jei reikia dviračiu važiuoti ilgiau nei pusvalandį, o papildomai už tai mokėti nesinori – palikite jį artimiausioje stotelėje ir paimkite naują.

Ir taip kol neatsibos.

[turboink]

Kauno apšvietimas

Pas mus Kaune visiškai chuinia su pagrindinių gatvių apšvietimu. Lempos neišmuštos, visur šviesu, bet ta šviesa šūdina.

Praktiškai vienintelė charakteristika, kurią reikia žinoti parenkant lempą, duodančią komfortišką apšvietimą – tai spalvinė temperatūra. Triviali užduotis, jokios, blet, magijos, o viskas gaunasi kažkaip per šikną.

Nueinam į miestą. Vilniaus gatvė, naktinio gyvenimo centras. Atrodo, lankomiausia gatvė turi turėt geriausią apšvietimą, miesto vizitinė kortelė gi.

Lauko kavinės, pasipuošę žmonės, nuostabūs apšvietimo stulpai ir šalta šviesa, kuri dar ir žalią atspalvį turi. Bleeet, šiurpuliukai eina per kūną.

Ta pačia žalia šviesa apšviečiamas ir Rotušės aikštės perimetras, beje. Jautiesi kaip pelkėje įklimpęs. Neįsivaizduoju, kam gali tai patikti.

Kad pamatyti normalų apšvietimą, tereikia nusukt į bet kokią šalia esančia gatvę. Gintarinė lempų šviesa natūrali, gyva, šilta, jauki, ji nepjauna akies.

Arba pažiūrėkite į Puodžių gatvę. Ne taip seniai ją atnaujino, paklojo grindinį ir įrengė naujus šviestuvus, gavosi beveik pėsčiųjų zona. Tokioje gatvėje norisi vaikščioti.

Laisvės alėjoje, ačiū dievui, šviesa nėra žalia. Užtat ji balta, priartinta prie dienos šviesos.

O dienos šviesa naktį nachui niekam nereikalinga. Tai mažų mažiausiai nenatūralu, dėl to žmogus atsidūręs tokioje alėjoje jaučia diskomfortą. Per šviesu ir nejauku.

Rekonstruotas Parodos kalnas. Čia įrengtas šviesdiodinis apšvietimas, kuris visada garsėjo šalta spalvine temperatūra. Pasaulis jau išmoko gaminti ir šiltą temperatūrą turinčius, bet kas iš to? Mums gi ir toks sueis.

Vėmalinė akinanti chuinia.

Tie, kurie mano, kad diodai taupo elektrą yra dalbajobai (teks jus nuliūdinti, mielieji): nieko efektyvesnio už natrio lempas, kurios ir spinduliuoja tą jaukią gintarinę šviesą, gatvių apšvietimui dar nėra sugalvota.

Parodos kalnas galėjo atrodyti taip.

O atrodo taip.

Blet, nenoriu gyventi mieste, kuriame nusileidus saulei gatvės tampa morgu.

[turboink]

Idėja

Kavos pardavimo aparatų plastikinius puodelius reikia pakeisti specialiai apdorotais vafliniais. Saldžiais. Išgeri kavos ir dar užkandi.

[turboink]

Aleksoto aerodromas

Pirmieji Aleksoto aerodromo (arba dabar jau Dariaus ir Girėno aerodromo) kontūrai čia pradėjo vaizduotis dar 1915 metais, kai buvo pastatytas angaras dirižabliui ir išlygintas 250×250 m laukas lėktuvams leistis. Nuo to laiko aerodromas ne karta plėtėsi ir buvo modernizuotas, o dabar virto lengvosios aviacijos prieglobsčiu.

Aerodromu naudojasi ne tik aviatoriai. Įvažiavus į uosto teritoriją įrengta vairavimo aikštelė, kurioje ir aš kažkada mokiausi parkuotis, o iš kitos pakilimo tako pusės buvo girdimi motociklų variklių riaumojimai.

Seniai priparkuoti aerodrominiai benzinvežiai.

Ženklas.

Aerodromas gyvas. Kol čia buvau, nusileido ir pakilo labai daug panašaus dydžio lėktuvų ir vieną kartą išskrido sraigtasparnis.

Stovėjimo aikštelėje.

Dėl šio gražuolio čia ir atvykau. Tai 1976 metais pagamintas An-2, dar žinomas kaip kukurūzininkas, kuris yra aptarnaujamas vietiniu aeroklubu (skaityk – entuziastais) ir atlieka visokius užsakomus ir pramoginius skrydžius.

Tai ilgiausiai gaminamas lėktuvas pasaulyje: serijinė gamyba prasidėjo 1947 metais ir pagal licenciją iki šiol vykdoma Kinijoje. Šie darbiniai arkliukai ant ko tik nesileisdavo, kokius krovinius negabendavo, purškė ant laukų chemikalus ir skraidindavo žmonės į pasaulio šiknas, ne nuostabu kad paklausa vis dar yra.

Laiptukai skirti užlipti ant orlaivio paslėpti dangčiais.

Uodega iš salono atrodo taip.

Lėktuvas puikiai prižiūrėtas. Nepaisant aštuoniolikos tūkstančių pagamintų vienetų ir būklės, kukurūzininkai Europoje priskiriami prie eksperimentinių, todėl jiems taikomi visokie apribojimai. Pavyzdžiui, reguliarių reisų jie jau negali atlikti, nors sovietmečiu keleiviniai An-2 puikiai atlikdavo savo darbą ir skraidindavo žmones Aerofloto Lietuvos padalinyje. Vienas iš tų lėktuvų dabar stovi kaip eksponatas aviacijos muziejuje, į kurį užsuksime vėliau.

Šiltos lempinės megztos ausinės.

Šiuolaikinis skrydžių valdymo bokštas, kuriame veikia automatinė meteorologinė įranga ir kaupiama informacija apie skrydžius. Radijo ryšio įrašai, beje, yra viešai prienami, kaip ir meteo informacija: http://aleksotas.eik.lt/. Darbo dienomis čia būna skrydžių koordinatorius, kuris suteikia pilotams papildomos informacijos ir visaip reguliuoja eismą.

Aeroklubas turi savo būstinę, kuri pažymėta užrašu „baras“.

Viduje jauku, o akis malonina visokie artefaktai, pradedant nuo vėliavų ir lėktuvų modelių, pakabintų prie lubų.

Ir baigiant lentelėmis. O labiausiai vertinamas dalykas – lipni juosta, aišku.

Kartą skrydyje išmestas iš kabinos saldainis pramušė apžvalginį iliuminatorių. Dabar šiai skylei užtaisyti ir naudojamas labiausiai vertinamas dalykas.

Pasiruošimai prieš skrydį. Beje, An-2 valgo įprastą benziną, sunaudoja beveik litrą kilometrui.

Truputį paskraidėme.

Vaišvydava ir viražai prie jos.

Šančiai.

Juozapavičiaus prospektas.

Šį lėktuvą pilotuoja du lakūnai. Kadre vienas iš jų, analizuoja skrydį.

Grįžtame prie įvažiavimo į aerodromą. Išformuotos priešgaisrinio gelbėjimo tarnybos pastatas.

Priešais esančiuose pastatuose įsikūrės Lietuvos aviacijos muziejus. Visada važiuodamas pro šalį galvojau, kad čia seniai viskas užrakinta septyniomis spynomis, o pasirodo – spėjimai buvo klaidingi. Tiesa sakant, muziejuje buvau vienintelis lankytojas, o gausus personalas kažką aktyviai ruošė.

Ankščiau oro uosto pastatas buvo vienaukštis (dispečerinis bokštelis nesiskaito), o 1969 metais buvo pradėtas statyti terminalas. Maždaug tuo laiku ir ant senojo pastato iškilo dar vienas aukštas. LAM archyvo nuotrauka.

Aviacijos muziejus įsikūrė čia 1990 metais, kai Kauno oro uostas jau buvo perkeltas iš Aleksoto į Karmėlavą. Bilietas kainuoja juokingus pinigus, bet dar už leidimą fotografuoti papildomai paprašys.

Viena ekspozicijos dalis išdėstyta keleivių terminale.

Kita – lauke. Baltijos jūroje sudužęs paieškos ir gelbėjimo darbų sraigtasparnis. Jo uodegą galima rasti kiemelyje.

Muziejaus eksponatai, ypač tie, kurie saugomi lauke, nėra geriausios būklės, užtat beveik visus galima paliesti. Čia nejaučiamas tas įprastas muziejams sterilumo jausmas.

Keleiviai.

Įrodymas, kodėl asfaltas nelabai tinka oro uosto dangai.

O ką gi slepia ir mums nerodo muziejus? O štai ką.

Ir štai. Ant sienos kabo 1991 metų kalendorius.

Daugiausia Dariui ir Girėnui skirtų paminklų projektų maketai.

Tssss.

[turboink]

Mikroautobusai

Mikriukas yra ligotos viešojo transporto sistemos požymis. Tik keista, kad Vilniuje puolė gydyti ligos požymius, o ne ligą sukėlusias priežastis: jei tradiciniu transportu būtu patogu naudotis, tai mikroautobusai savaime išnyktų. Čia kaip kokį Teraflų išgėrus: slopindamas požymius gripo neišgydysi, tik kurį laiką sveikai atrodantis išsilaikysi, o po to gal dar ir nuo komplikacijų mirsi. Šiuolaikiniai autobusai, troleibusai ir tramvajai (jei jau kalbos apie linijos tiesimą vyksta, tai paminėsiu) savaime yra pranašesni už mikroautobusus bent jau tuo, kad įlipant į juos nereikia perpus susilenkti. Jie yra pritaikyti neįgaliems, turi daugiau erdvės salone, yra saugesni, gražesni, ir šiaip dar dešimtis kitų privalumų yra. Tik vien jų neužtenka. Tradicinio viešojo transporto privalumas slypi ne kondicionieriuose (kas, be abejo, yra nuostabu), o, visų pirma, geroje maršrutų sistemoje su adekvačiu, suderintu grafiku. Nuo to ir reikėjo pradėti. Jei pavėlavus į vieną autobusą kito nereikėtų laukti visą, blet, valandą, niekas net negalvotų pasigauti mikriuką. Jei viešuoju transportu būtų greita ir patogu nuvykti į darbą, pilietis ne tik mikriuko atsisakytų, bet ir automobiliu nesinaudotų. Įgyvendinus visa tai iki šio klausimo aptarimo nebeliktų mikroautobusų gynėjų. Gal net ir privačių vežėjų nebeliktų. O dabar daktaras tik ligą gali konstatuoti. Tai kad jei jau nuspręsta naikinti ligos požymius, svarbu ir nepamiršti tinkamai tęsti gydymą.

[turboink]

Kino kampas

Čia mano per kokį pusmetį pažiūrėtų filmų recenzijos: Super 8 – nekas. Movie 43 – zaebys. The Rocker – kartą galima pažiūrėti. Inglourious Basterds – norm. Seven Psychopaths – neblogai. Confessions of a Shopaholic – šūdas. Project X – ne šūdas. Apollo 18 – gal net ir ok. Gangster Squad – netgi visai ok. Compliance – nuobodu. Moon – labai gerai. The Green Hornet – ok. The Boat That Rocked – afigienai. Comme un chef – nieko gero. Silver Linings Playbook – normaliai. Looper – visai gerai. There Will Be Blood – achujienai. Here Comes the Boom – vienam kartui. Men in Black III – žiūrėtinas. Knowing – tiks. 99 Francs – zajebys. Friends with Benefits – pusė bėdos. Due Date – okei.

[turboink]

Kanalų perjungimas

Aš teliką žiūriu du kartus per metus, bet kai tenka jį įjungti ir paspaudinėti mygtukus ant pulto, visada kyla klausimas, dėl kokios, blet, priežasties gamintojai taip tyčiojasi iš kitų, aktyvesnių nei aš, žiūrovų. Kodėl perjunginėjant kanalus, telikas galvoja kokią sekundę, dvi, ar net keturias, kol parodo vaizdą? Kodėl žiūrovas visą tą laiką turi matyti juodą ekraną? Kodėl jis turi tai kentėti?

Nejaugi taip sunku pagaminti televizorių, kuris būtų be tokių zajebonų?

Sovietinis televizorius „Junost-405“ perjunginėjo kanalus tuoj pat. Kažkoks tai senas spalvotas Funai, tarnavęs vos ne dvidešimt metų irgi taip mokėjo. O šiuolaikiniai taip nesugeba, blet.

[turboink]

Kodai

Redite yra nepakartojama, ypatingos vertės diskusijų šaka, kurioje visokie profesionalai (ir ne tik) aptaria įvairų situacijų kodinius signalus. Išversiu keletą įdomiausių:

Radijo stotyse yra atsarginiai pleilistai, kurie įsijungia, jeigu didžėjus nespėjo įterpti kompoziciją į pagrindinį grojaraštį, arba tiesiog pavėlavo į studiją. Vienoje Nyderlandų stotyje toks sąrašas prasideda grupės Coldplay daina „Viva La Vida“, ir ją išgirdus eteryje, darbuotojai suprasdavo, kad kažkas eina ne pagal planą.

Jeigu cirke groja JAV himnas ­— kompozicija „The Star Spangled Banner“, tai reiškia, kad pastate prasidėjo gaisras, o visi artistai ir darbuotojai turi atsargiai, be panikos evakuoti žmones.

Britanijos geležinkelio stotyse per garsiakalbį kviečiamas Inspector Sands, jeigu kilo gaisras ar įvyko koks kitas rimtas incidentas.

Vienoje Amerikos ligoninėje gydytojai rodo vieni kitams penkis pirštus, jeigu greitas paciento kraujo tyrimas parodė teigiamą reakciją į ŽIV.

Kanados avarinėse tarnybose yra sistema, kai per raciją į bazinį klausimą „Ar viskas gerai?“ reikia atsakyti „Kodas 42“ arba kažką panašaus. Jei gaunamas atsakymas „Viskas gerai“, tada užduodamas klausimas „Ar tikrai viskas gerai?“, ir jei vėl atsakoma „Viskas gerai“ — reiškia reikia kviesti pastiprinimą į įvykio vietą. Tai daroma tam, kad šalia esantis nusikaltėlis nesuprastų, kad yra perduodamas pavojaus signalas.

Kai į Dalase esantį klubą The Lodge patenka policija, didžėjus paleidžia grupės The B-52’s dainą „Rock Lobster“. Taip yra perspėjami lankytojai, kad jie neatliktų jokių staigių judesių.

Dar yra toks Code Adam, kuris signalizuoja apie dingusį vaiką ­— apie tai net yra straipsnis Vikipedijoje.

Žodžiu, rekomenduoju perskaityti.

[turboink]

Įklotai pažastims

Kokių tik keistenybių neatrasi rinkoje. Čia va higieninė naujovė — įklotai pažastims. Klijuoji juos ant vidinės marškinių pusės vietoje, kuri parodyta ant pakuotės, ir prakaituoji kiek nori.

Dar ant pakuotės parašyta, kad tai pažastų įdėklai, bet mes tai žinome, kad nuo asociacijų nepabėgsi.

Geriau jau taip, nei su šlapiomis dėmėmis po pažastimis, kaip dauguma sau leidžia.

[turboink]

Talinas

2012 m. liepos 16–18 d.

Į Taliną nuvykau neplanuotai, susirinkęs daiktus per pusvalandį. Prisimenant didelio miesto tyrinėjimus pagalvojau, kad reikėtu išsinuomoti dviratį, bet pažiūrėjus į žemėlapį, tokios mintys buvo atmestos – centras mažas, o žaliasis privatus sektorius, kuris ir sudaro didžiausią miesto teritorijos dalį, manęs nedomina.

Nuo oro uosto iki centro vos penki kilometrai. Patogu.

Visur mieste ant stulpų iškabintos šiukšliadėžės su reklaminiu plotu. Iš pradžių net neįkirtau, kad į šiuos „elektros skydelius“ šiukšles galima mesti, tik pažvelgus į vidų tai tapo akivaizdu. Žodžiu, vienas–nulis reklamos naudai.

Senamiestis gražus.

Pist – ir atvirukas gatavas.

Vietomis primena Rygą.

Pasitaiko net detalių iš Rygos.

Pašto dėžė.

Judėjimo krypčių rodyklės Estijoje žymimos ant balto fono.

Buvo aptiktas ženklas, prašantis pastumti neįgaliųjų vežimėlį į įkalnę.

Ir ženklas, perspėjantis apie čia veikiančių vagių pavojų.

Transporto laukimo paviljonas.

Nemokamų laikraščiu (kurių senokai jau nebuvo) stendas.

Požeminėje perėjoje muziejaus reklama ir plytelėmis apdailintos sienos.

Automatiški viešieji tualetai, po kiekvieno apsilankymo jie plaunami. Malonumo kaina – 20 euro centų.

Dubliuotos iškabos sparčiai dingsta iš sostinės gatvių. Dar keletą metų, ir net likučių nesimatys. Užtat visa kita reikalinga informacija dubliuojasi ir angliškai, ir rusiškai, ir net Brailio raštą galima rasti.

Talinas turi savo logotipą.

Ir firminę spalvą, kuria nudažytas visas troleibusų parkas. Čia kaip Kaune, vien Škodos ir Soliariai.

Kitos viešojo transporto priemonės tokiu spalvų vieningumu nepasižymi.

Stulpelius čia sunku rasti, užtat jų funkcijas, kaip ir Peterburge, atlieka pusiau perpjauti betoniniai rutuliai. Kai kurie funkcionaliai patobulinti — per vidurį išgręžta skylė, į kurią galimą įstatyti, pavyzdžiui, kelio ženklą ar  dryžuotą vamzdį.

Hipodromas.

Takso.

Plytos – panoraminės, kad iš visų pusių būtų gerai matomos.

Pėstieji.

Tipiškas miegamasis rajonas.

Grįžęs į viešbutį radau spektrą.

[turboink]

Rankų džiovintuvas

Rankų džiovintuvai tai pyzdec koks pasityčiojimas iš klientų. Nėra nei vieno žmogaus pasaulyje, kuriam pavyko išdžiovinti rankas įprastu rankų džiovintuvu. Visos normalios įstaigos tualetuose įrengia popierinių rankšluosčių dozatorius ir reikiant juos visada papildo. Tai akivaizdu, tai veikia. Bet Peterburge, viename prekybos centre, kuriame įsikūręs ir įžymus Ašanas, ir įžymi Ikea, buvo aptiktas vienas eksponatas. Sutikite — Dyson Airblade.

Jokių rankšluosčių, tik keletas šių aparatų kabėjo ant sienos. Jau buvau nusivylęs, bet išbandžiau. Tai jums ne Vėjelis, blet. Labai greitai džiovina rankas labai plačia, bet plona oro srove, reikia tik nuleisti ir ištraukti rankas. Žiauriai kietas dalykas. Nebūčiau prieš, jei prie popierinių rankšluosčių tualetuose kabintų ir šį prietaisą.

[turboink]

Sveikinimai

Kokį įdomų fenomeną atradau: sveikinimuose visi remiasi savo gero gyvenimo idėjomis ir linki to, ko nori patys, o ne to, ko reikėtų sveikinamajam. Šeimyniniai žmonės linki sveikatos ar meilės, kūrybingi asmenys linki įkvėpimo ir pripažinimo, melomanai — naujų muzikinių atradimų, automobilistai linki, kad mašinai būtų viskas gerai. Žodžiu, tendencija aiški. Jei kada gausite pakuotę sveikinimų, pasinagrinėkite, sužinosite daug ką apie savo draugus ir jų fobijas bei manijas.