#apie tada kai pz kaip negera

[laiminga-karve]

Statėsi smėlio pilis dvi savaites, kad galiausiai vis tiek išskystų, ištirptų iškvėpuotame ore, prarasdama savas formas. Ribų nebeliko kartu su nutrintomis linijomis, kvėpavo kaip vienas organizmas, o dabar ir liko - tik vienas. Gali kvėpti vis giliau, kol deguonis tampa nuodais ir ima spausti galvą pro šonus, kad pradėtum taškytis taškais ir šauktukais. Nebesulaiko jų fizinės geometrijos ir nebeišmokys perimetrų sapnų demonai. Absoliučioji dilema, ar eiti basomis per spygliais apsikarsčiusias piktžoles, vien tam, kad praeitum, ar apsisukti ir bėgti į tamsą? Papasakok apie draugus, jų kvailus poelgius, liek pyktį ant motinos, svaik apie nerealias blondines, valgyk mano maistą, siurbk mano esybę, džiūgauk laime, juk tau skirta. Vis grįžtu prie jūros, jos metafora atsikartoja gyvenimuose, lyg bangos vis užlieja ir atsitraukia tie patys išgyvenimai, meta mane į tas pačias salas be jokio išėjimo. Pusiau aptirpęs ir susispaudęs guliu po trimis antklodėmis, vienišumas teka akių kraštais, tapau perregimas dar kartą. Stabilumas vilioja, bet baimės jį susprogdina ir išsiūbuoja į šonus tiek, kiek nebeįmanoma apglėbti. Slidūs atsakymai prasispaudžia pro pirštų tarpus ir įsimaišo tarp kitų, retkarčiais iškylančių vizijose. Apmėto mane kraštutinumais, rėkia ,,taip geriau", tikisi pasirinkimo, žiūri didelėmis akimis, šiltai laiko ranką ant peties, kol kone mirštančio gyvulio klyksmu traukiu deguonį į save. Nebeįlipu į save, pamečiau kažkur tarp gėlėtų marškinių klosčių, kol ramūs garsai šnabždėjo neskubėti ir pasimėgauti.