#eilerastis

[starryeyedloather]

sveiki!

gal kas turi patarimu, kur galima butu savo eilerascius ar dar kazka ikelti? tumblr veikia, bet, kaip supratau, cia zmoniu ne tiek ir daug :Dd (myliu visus, kurie skaito, nepamirskit)

noreciau pasiekt daugiau zmoniu, gaut daugiau kritikos, nuomoniu, atsiliepimu ar dar kazko.

jei zinot kokia vieta lmk :)

[dantusepetukas]

Pamestos pirštinės

vaikystėje mama man 

prie pirštinių prisiūdavo 

gumytę, kad nepamesčiau

labai teisingai darė

nes paskui, kai jau nebebuvo 

kam prisiūti gumyčių, 

jas nuolat pamesdavau

mano gyvenimo kelias

nuklotas pamestomis 

vienišomis pirštinėmis

dabar pasenau, ir jau 

daugiau beveik niekad 

nebepametu pirštinės

gal tai ir yra 

viso gyvenimo 

prasmė ir esmė

išmokt nepamesti

nepririšto

-Gintaras Grajauskas

[goodlookinginside]

[nuogagele]

Šilku pasidabinus pasirodei

Kuomet liečiau apnuogintas šlaunis

Ir žvilgsnis tavo tolimas atrodo

Lyg nerūpėtų ką manys kiti.

Situacijoj pasimetu nenoriai

Kuomet žvelgiu į mėlynas akis

O tu tokia prasta man pasirodei

Kai jungė mus tik miesto šurmulys.

Dabar jaučiu, kad mano jėgos senka

Išnykus siluetui pro duris

Kuomet tu išeini, mane sušaldo

Svaigiom tarytum deivės jėgomis.

[kormokodranas]

[astaiptu]

[juoda-kate-blog]

Can relate on a spiritual level

[lenfantdesrues]

liudnas lievas eilerastis

ji buvo aukstesne uz eifelio boksta, tu stengeisi jai iteikti savo poksta, kad ir kaip tai butu liudna ar apmaudu, deja, jus niekada nebusit kartu ji juokesi garsiai, kazkaip negirdetai, o tau tuo metu patiko bulviu kroketai tai visiskas dugnas, skyle beribe, o tokiu kaip ji tikrai ne begalybe o brolyti tai ne meile prasau itrauk ta seile suprantu kad siltas sumustinis geriau nei svarus megztinis

[brazdantisaule-blog]

Kai vakaro akivaizdoj dainuoju lopsine Tu kaip vejas vaikai puka namuose, Jei tik mano sirdis butu tavo gimtine... tu tik saule liudnai brazdanti miskuose. Kai groziuos pakabinus zvaizgdes,nakties smala Tu sirdin kaip eilerastis man susmingi, Tau planetoje mano tik vietos per maza, Ir nespejus pakviesti uzeit-iseini. Kai pagaunu gazeles ragus apkabinus, Tu kaip jausmas slogus savo varda rasai kai as pakeliu velei save nusiminus, Savo kojomis mano jausmuose braidai. Kai sukuoji tu pirstais zaizdotais man plaukus, As skaiciuoju tavo akis naktyse, Isejau tavo jausmo atgal nesulaukus, Tu tik saule liudnai brazdanti miskuose. Kai skausmas verzias balsu tavo veidui nuplauti, Tu apsvaiges i rasala melsva krenti, Mano permirkusios eiles. Tereikia padziauti. Tarp ju tu blaskaisi, saves nerandi. Kai tu vyno dugna skaitai liezuviu, As rikiuoju mintis eilese, Mano vienisas vilkas pavirtes ruku, Tu tik saule liudnai brazdanti miskuose.

[starryeyedloather]

laukiu

sulig kiekvienu riestu dūmo ratu

tamsos išbučiuotu ir mėnulio šviestu

širdžiai lengvu, baltu patalu

užsimerkiu, įkvėpiu, tavęs išsiilgstu

tyrumo valiai savo tuščias lūpas palieku

nakties meilei ilgesį iškloju

jei būtum čia, tave su savimi suliečiau

tavo šiltą, švelnią tiesą savyje sugerčiau

tyliais šiurpais mano oda pražydo

o ašarų drėgmė odoje rasos švelnumu

lengvai žvaigždėtu dangumi dengiuosi

tokiu dailiu, lyg tavo plaukų tolygumu

nakties gilumoje, ryto šalnoje, visa savimi - laukiu

[iciute]

Sakai, - Atstok. Aš užsimerkiu ir bandau: Atstot tau šilumą, Atstoti maldą, Aš mėginu atstoti tau namus... Ir jaukią tylą ir paukštį tavo delne, Atstot prieš miegą pasaką. Užmigus sapną, ryte kavos puodelį, O dieną juoką.... Sakai, - Atstok, Mieloji, ar atstojau?

[goodlookinginside]

[fangro]

So in the pats I wrote poetry in my native language (Lithuanian). And out of all of them, this one is my favourite: Tarsi trys linksmi svajokliai, Supas medy pakaruokliai. Jų liežuviai styro meiliai, O pašonėj spindi peiliai.

Supas jie ant tvirto beržo, O akis jų paukščiai taršo. Virvė tankiai supinta, Po jais žemė kruvina.

Slenka dienos, slenka naktys, Jau supuvo beržo šaknys. Peilių šonuos jau nėra, Gal jau suptis jiems gana?

[zmona]

vidudieny balta pasaulio širdis sustoja ir nebežino kur pasukti į dangų po vyšniom ar į šešėliuotą mišką su bėgančiom į rudenį aguonom

J. Keleras “Žiemos valtys”

[beautifulschaos]

lūžta linijos: baltos juostos - juodos ribos eina ten: aukso keliais, pėdomis medinėmis siekia ąžuolą, drebulę stiklinę

išmeta tai, kas varžo žlugdo stereotipus, kur rėkia laisvė --- nesugebėjau pabaigt ir gilią mintį pakišt -- absoliutus nulis.

[starryeyedloather]

gal tu vieną dieną į mane pažvelgsi

savo švelniom kaip visada akim

pražyti mano širdžiai leisi

ramiai vaikštant tavo sielos pakraštin

mano ausis pripildys tirštas rūkas

drėgnom tavo pavasario naktim

aš liksiu ten, kur pienės pūkas

tavo lūpų glėbyje savas ramint

vos saulei tekant gulsiu po tava oda

praleisti ryto šalną šilumoj

prieglobsty minkštam kaip mėtų arbata

lengvai alsuosime ramioj tyloj

tavo šilumą lyg šaltinį aš gersiu

upę srūvančią, tiek kupiną vilties

vien tavęs, tavęs tik noriu

lai mus saulės spinduliai kartu aplies