#excelios

[neverendingrelease]

Releasing Today, May 20 2024!

Neural Shock is a top down tower-defense where you play a character who can also shoot the enemies.

Aquium is a fishing simulator where you catch fish for your aquarium.

Margoq's lair is a roguelite dungeon crawler with an inventory system and a spell combination system.

Way of Rhea is a puzzle game based around colored doors and teleporting/timing manipulation.

LOGIX: The Missing Part is an FPS puzzle game where you need to fix the logic in puzzles by using companion cubes. It kinda has a big QUBE vibe going for it.

Yolk Heroes: A Long Tamago is an idler game where you raise a gameboy color hero as they progress through their lives. It seems like there are a bunch of minigames to play along the way.

Little-Known Galaxy is a casual life/farming sim in space where you get to meet/date aliens/clones/etc, while collecting and farming space flora.

Speglar is an old school arcade style multi-person arena game where you pilot spaceships or tanks or something around an arena with mirrors that bounce your bullets around. It's probably fun if you've got some people local to play with. Speglar is a funny word.

Escaping DandyLand is a (frustrating?) 3D platformer that supplies a barrage of colors and looks like it escaped out of ENA or something.

Excelios is an Excel-themed 2D platformer. I have no idea what the story really is, but you basically play the Excel logo, and Clippy helps you out?

[posthumanwanderings]

MIGHTY LADY MEGAMIX: Excelio & Astral

tracklist: 1. Youichi Shimamura: Cyber Daisenryaku OST - Battle Map 1 2. Makito Nomiya: Motor Raid OST - Frosty Night (Junos) 3. Sizlla Okamura: Viewpoint OST - Un Cailou Ricochet (Stage 2)

[mint-ty]

Prieškoroninė kelionė į Japoniją. 1 dalis

Lygiai prieš metus turėjau galimybę savaitei nukeliauti darbo reikalais į Japoniją. Tai buvo ir labai laukiama ir labai nelaukiama kelionė, nes paskutinį sykį kai su studentų mainais gyvenau Japonijoje, įspūdžiai buvo tokie įpatingi ir brangūs, kad bijojau juos sugadinti iš naujo aplankant tas pačias vietas. O kodėl šią istoriją rašau tik po metų? Nes prireikė visų metų, kad pasijausčiau pakankamai atitolusi nuo naujų įvykių, kurie net po metų liko nei kiek neišblėsę... Bet apie viską iš pradžių. 

Mane darbe pakėlė pareigose. Neoficialiai, nes japonai pareigas keičia tik vieną sykį metuose ir iškart visiems. Man tai reiškia, kad dirbu daugiau bet už tą pačią algą. Mano bosas J-san manęs atsiklausė ar sutikčiau su juo keliauti į daugiau susitikimų su kitais kolegomis, kad išmokčiau naujų pareigų. Iki tol dirbau pagrinde prie stalo kompiuterio su milijonu excelio failų. Nuo dabar mano darbas turetų būti tas pats milijonas excelio failų, tik ant laptopo pakeliui į kažkur (puiki pradžia 2020-tiesiems). Taip, šiek tiek pakeliavus po Europą, bosas J-san jau kitą savaitę paprašė kartu su juo keliauti į Japoniją. Galvoju, gerai. Kitų planų vistiek neturėjau. Plius, juk Japonija! Už darbo pinigus! Tai buvo 2020-tųjų vasaris.

Naktinis skrydis tiesiai iš Frankfurto į Naritą su JAL oro linijomis. Iškart pasitiko nepaprastai malonios stiuordesės (beje visos vien moterys) ir visa kelionė buvo nors ir ilga, bet gana maloni. Nepaisant šalia sedėjusio japono kuris vis braižė kažkokius brėžinius ir įjunginėjo viršuj esančią lempą, o aš buvau pamiršus pasiimt akių uždangalą. Paryčiais jau netoli Japonijos, jam besimalant su tais lapais, netyčia išmetė savo pieštuką man į kėdę. Aš susisukus į langą su pasimėgavimavu laukiau ar išdrįs paprašyt paduot pieštuką ar vistik bandys jį ištraukt man pats iš po šiknos. Vistik išdrįso paprašyt, nors tam prireikė gerų 5 minučių. 

Nusileidus iškart prasidėjo nuotykiai. Mano bosas J-san išėjo į vieną eilę, kaip būdamas japonas, o aš - į užsieniečių. Kadangi jau buvo 2020 vasaris, mūsų eilė buvo paskirstyta dar į dvi eiles: tie kurie iš Kinijos, ir tie kurie ne. Pirmiausia eini eini pro juostų labirintą, sustabdo Japonas su kauke, paklausia ar buvau Kinijoje? Ne. Eikite pirmyn. Tada vėl po labirinto sustabdo kitas Japonas ir sensoriniu termometru pamatuoja temperatūrą ir vėl paklausia ar aš buvau Kinijoje? Ne. Einame tolyn. Prie trečios stotelės reikia paimt lapus ir juos užpildyt su savo duomenimis, kur buvai ir kur būsi. Prie ketvirtos stotelės tuos lapus atiduoti. Prie penktos stotelės vel pasakyt, kad tikrai nebuvai Kinijoj. Ir taip toliau. Daugiau nei kilometro ilgio labirintas ir trumpi pabendravimai su beveik pilnu oro uosto personalu. Bet negali kaltint, juk buvo tik koronos pradžia. 

Pagaliau išėjus į bagažo skyrių atsikvėpiau. Patikra praeita. Aišku, kol išėjau iš labirinto, mano bagažas jau buvo nutemptas į šoną. Bet niekis, pasiemiau jį su savim ir žinodama kad mano bosas J-san tikrai jau greičiau išėjęs, patraukiau prie išėjimo ir aš. 

Bet viskas ne taip greitai. Išeinant iš bagažo salės paskutinė patikra. Kai kuriuos praleidžia, kai kuriuos sustabdo. Manęs irgi japonas labai mandagiai paprašė padėti lagaminą ant stalo ir palaukti kol patikrins. Gerai. Paprašė dokumentų. Padaviau. 

(toliau šnekamės japoniškai) - Kur keliaujate?  - Į Tokijų. - Kokiu tikslu?  - Darbo. - Aha... aaahaa.. ar viena?  - Ne, su savo kolega. Tada šis mandagus japonas rodo pirštu į netoliese einantį pasimetusį ir vienintelį salėje esantį blondiną užsenietį.  - Čia jis?  Aš jau stengiuos nesijuokt ir bandau žvilgsniu klaust ar jis čia rimtai manęs to klausia.  - Ne..  Tada matau kaip jis akimis ieško po salę kito akivaizdžiai europietiškų veido bruožų užseniečio. Truputį pagailo ir atsakiau: - Mano kolega japonas.  - Oh! Tikrai?! ... Jis čia? (nuostaba nepaisant to, kad VISĄ LAIKĄ šnekėjom japoniškai) - Ne, jau išėjo iš salės. 

Iškart prieina prie jo kitas japonas, taip pat su uniforma, baltom piršinėm ir veido kauke. Šis paprašo manęs atidaryti lagaminą. Atidarau. Apžiūri. Tada pirmasis japonas iš po savo stalo išsitraukia rudą papkę, kuri atrodo kaip bufetinis meniu su laminuotais ir jau atsiraičiusiais puslapiais. Man atverčia tą knygą ir klausia ar turiu su savim joje parodytų daiktų. O ten, vietoj balandėlių ar cepelinų nuotraukų pavaizduota durklai ir pistoletai. Aš vėl į jį žiūriu ir bandau žvilgsniu klaust, ar jis čia rimtai manęs to klausia. Juk tik buvo atidaręs lagaminą.  - Ar turite šių daiktų?  - Ne.. neturiu..  Tada verčia kitą lapą. Ten iš kažkokio repo albumo viršelio kanapės lapas ir baltų miltų krūvelė.  - Ar turite šių daiktų?  -... Tikrai ne...  Tada dar kitas lapas, ir tam laminuote lape viena nuotrauka su visokiais tigrų kailiais ir dramblių iltim. Kita nuotrauka su porno žurnalų viršeliais. Jis vėl į mane žiūri:  - Ar turite šių daiktų?  - Ne.  - Ar tikrai neturite? Gerai pažiūrėkite. - ir vėl kiša po nosim tą kontrabandos pradžiamokslį.  - Tikrai neturiu.  -Hmm.. gerai. Dėkui. - Padeda papkę į šoną. - Ar galite eiti su manimi? Norėtumėm iš naujo patikrint lagaminą.  - Gerai..  O man mintyse “gal aš tikrai su savim vežiuos porno žurnalų?...” 

Nusivedė į atskirą patalpą, kuri kaip kambarys iš užuolaidų. Ateina dar du japonai. Dabar jau keturiese. Paprašė vėl atidaryt lagaminą. Gerai, atidarau. Jame tik darbiniai rūbai penkiom dienom, pižama ir lygintuvas. Klausia ar gali peržiūrėt? Gerai, prašau. Tuo metu kol vienas gražiai man iškiloja daiktus, kitas klausinėja apie mano darbą. Šiaip pokalbis malonus, japoniškai papasakoju, ką čia veikiu, paduodu savo vizitinę. Jis pagiria mano japonų kalbą. Tuo tarpu jo kolega toliau traukia mano daiktus. Išima ligintuvą:  - Čia jūsų?  - Taip.  - Kokiu tikslu jį vežatės? - Klausia manęs pakėlęs lygintuvą tiesiai nuo mano trijų susilamdžiusių švarkelių.  - ...Aš tiesiog labai mėgstu lyginti. Mane tai ramina. ( man po 15 valandų skrydžio jau sarkazmas pilas per kraštus.) - Aha.. ačiū... - padeda lygintuvą į šoną. O aš tuo tarpu sau primenu, kad sarkazmas japonui yra misija neįmanoma.  Galiausiai viską iškraustę ir apglostę mano lagaminą, paprašo jį pasiimt kartu su savim perskanuot pro metalo detektorių. Nelabai norėjau ginčytis, kad metalinis lagamino rėmas turbūt ir taip jaučiamas tuščiam lagamine, bet gerai, tegul ima.

 Du japonai išnešė mano tuščią lagaminą. Trečias išejo kažko ieškoti. Ketvirtas liko su manim. Trečiasis išėjęs atsiveda su savim japonę merginą, kuri vilki tą pačią oro uosto apsaugos uniformą ir plius lateksines pirštines. Abu japonai išeina, mes liekam dviese. Ji labai maloniai su manimi pasisveikina ir paprašo vėl pažiūrėti mano išknistus daiktus ant stalo. Po vieną kelia ir vis kartoja:  - Ar galiu paimti šitą? Ačiū.. atsiprašau... Ar galiu paimti šitą? Ačiū.. atsiprašau...  Aš tuo tarpu jau nebeatsakinėju. 

Jai praėjus pro mano rūbus ir lygintuvą prieina prie manęs ir paprašo mane pačią patikrint. Visa laimė, man rengtis nereikėjo, bet stropiai pražiūrėjo ar dramblio ilties tikrai neturiu užkišus kur už maikutės. Ir vis “atsiprašau... atsiprašau...” Tuo tarpu aš vis galvoju, kad gal man labiau atsiprašyt reikia, kai jos darbas glostyt man kojnes po mano 15 valandų prasmirdusios kelionės...  Galiausiai atnešė atgal lagaminą, patikino kad viskas gerai (nuostaba), ir aš jau piktokai klausiu ar galiu eiti. Susimečiau daiktus į lagaminą ir aidint “ačiū, atsiprašau” variacijoms beveik išbėgau iš bagažo salės.  ____ Mano bosas J-san jau išsigandęs, kad mane pametė, skambinėja kur prapuoliau:  - Ilgai užtrukai! Ar kas atsitiko?? - Eh...  Tik giliai atsikvėpiau ir nusprendžiau, kad šiuo metu šito perpasakot tikrai nenoriu. 

[sellitmarket]

[새상품] 테팔 EXCELIO AMBIANCE 전기그릴 119,000원 https://ift.tt/37a06M7

[speedscreed]

Gyvlon Excelio

Read the full article

[sellitmarket]

[중고] (테팔) EXCELIO 3 1555 series 전기그릴 15,000원 https://ift.tt/2JUGnK7