#liūdesys

[princesepersikas]

Sakai, kad nesi liūdnas, bet neužmiegi iki ryto...

[nezinaukamsitaspuslapis]

Aš labai seniai verkiau. Paprastai tas liūdesys toks lengvai pasiekiamas, kad nebūdavo sunku jį išlieti, bet dabar jis tarsi suspaustas ir nugrūstas taip toli, kad negaliu jo paliesti. Aš bandau jį atkapstyti, bet kas kartą vos priartėjus jis nusminga dar giliau.

Jaučiu nuostabą. Mano mintys – loginė dienos eigos eilutė, kuri pertraukiama ilgomis tylos pauzėmis. Aš tikrai galėdavau užpildyti tą erdvę, bet niekaip negaliu prisiminti kuo. Aš kažkur išeidavau ir kažką nuveikdavau. Kolekcionavau įspūdžius ir žmones. Dabar negaliu suprasti, kur visa tai dingo.

Aš tikrai kažką žinodavau. Tikrai norėdavau tuo pasidalinti. Tai atrodė vertinga pasidalinimo. Ką aš žinodavau?

Taip sunku kalbėti ilgais sakiniais. Daugiau nematau tame prasmės. Mano paties istorija atrodo pernelyg nuobodi, kad dėčiau menkiausias jėgas ja dalintis. Anksčiau aprašydavau smulkiausias detales, pateikdavau papildomus komentarus ir įžvalgas, lygiai taip pat sugerdavau kitų patirtis. Atrodo, kad praradau kantrybę ir ištvermę, kuriomis taip didžiavausi.

[paulsadness]

💦Celebrate💦 the best days of sadness with 💦Liūdesys💦.💧Starting every last Wednesday of the month from 9PM 💧 @PaulSadness

[mamagrizknamo]

Raugo tešlos pyragas su mangoldais ir trijais sūriais

Mano laikas, spalvos, beržų kasos už lango, dar atodūsiai, mano ką tik prašniokštęs ir akmeniu iki šiol buvusią žemę pagirdęs lietus, dangus su properšomis, atgulusi žolė, kurią, Dieve švenčiausias, ir vėl reikės pjauti, mano naktinis drugys, klaidžiojantis palubėje, prisiminimai visko, kas pasiliko ten, už durų, gal vakardienoje, mano ritmingai šnarantys senų obelų nurudę lapai po kojomis, rytojaus laukimas, mano baimės, džiaugsmai, bemiegės ir beveik tamsios pilnatys, ir buvimo pilnatvės sapnai.

Ir keistas rūkas prieš pat vidurnaktį, ir jo blausybėje gęstantys įvairiaspalviai miesto langai. Dar gervės, kurios vos prieš kelias savaites taip graudžiai vaitojo tolybės laukuose ir šiandien, jau išskrisdamos, darnioje voroje, danguje. Mano neišsakyti žodžiai (nes nebuvo kam jų patikėti) ir akyse sustingęs šypsnis - jis ką tik palaimino naujai sukrautą žiedą nežinomos gėlės. Ir mano ėjimas, greičiau, lakstymas, bandant aplenkti dienos tykumoje be garso zujančius uodus, kurie, jei tik pasivys, taikys įžnybt ne kur kitur, o tiesiai į veidą. Ir dar tas pavadinimo neturintis, bet taip pažįstamas, paširdžiuose įsitaisęs ilgesys (o gal liūdesys?).

Bet tai praeis - pabus valandžiukę mindžiukuodamas vietoje, pajauks mintis, paliūdins ir nueis sau. O kai nueis, susiimsiu, sukišiu dubenin dabar jau skintus, prieš tai menkutį takelį užgulusius gražiuosius mangoldų lapus ir ilgai juos prausiu - lygiai taip pat rūpestingai, kaip dulkių migla pasidengusį savo kūną po kaitrios dienos darbo lauke. Ir tada jau kepsiu sugrįžtuvių namo pyragą - sėdėsim dviese prie apvalaus, trims skirto stalo ir mano žmogus, per vasarą įpratęs gyventi vienas, pasakys, kad taip neišpaskytai gera būti kartu. O aš, laukusi mano, kaip pyragų kepėjos, įvertinimo, pasimesiu ir nežinosiu ką atsakyti atgalios...

Šito pyrago nekepu vasarą - jis man yra ruduo. Ankstyvas, dar nei raudoniu ar geltoniu nepadalintas, šalnų nepakąstas ir šiltai gražus - rudeniop man prireikia visko, kas nuo ankstyvo pavasario darže buvo ravima, laistoma ar tik ratu apeinama. Bet jei galėčiau, garbės žodis, tais dideliais ir spalvingais lapais dabar apkaišyčiau visas sienas, lubas, spintas ir spinteles - man gailu viską palikt darganai ir po jos būtinai ateisiančiai viską galutinai suniokosiančiai žiemai. Todėl pyragai yra išeitis, tikrai! Grožio jais neužkonservuosi, bet skanumo tikrai bus. Ir sotumo bus, ir lėto, labai išsiilgto pasisėdėjimo dviese, kai ne tik valgai, bet ir daliniesi nereikšmingai reikšmingais savaitės, dienos ar visą amžinybę apimančiais nutikimais, bus.

Beje, jei pyragą (kurį kartais pavadinu nors ir keista, bet lazanija) iškepsite, būsite pirmieji po manęs.

Reikės:

Tešlai:

-150 g kvietinio raugo (neaktyvaus);

-1/2 a. š. druskos;

-1 kiaušinio;

-20 g aliejaus;

-160-180 g kvietinių miltų.

Įdarui:

-400 g mangoldų lapų (be stiebų);

-100 g špinokų ar špinatų (aš, kaip visad, naudoju špinokus);

-5 vid. dydžio svogūnų;

-4 česnako skiltelių;

-2 kiaušinių;

-1 a. š. saldžiosios paprikos miltelių;

-žiupsnio maltų juodųjų pipirų;

-1,5 a. š. malto kumino;

-3 v. š. smulkiai pjaustytų šviežių petražolės lapelių;

-druskos pagal skonį;

-60 g mėlynųjų pelėsių sūrio;

-100 g fetos;

-220 g mocarelos sūrio;

-aliejaus kepimui;

-2 v. š. sviesto.

Gaminimas:

Tešla

Į dubenį dėti raugą, aliejų, druską, įmušti kiaušinį ir gerai išmaišyti. Sudėti miltus (jų, priklauomai nuo rūšies, gali prireikti daugiau ar mažiau) ir užminkyti tešlą. Dubenį sandariai uždengti ir palikti ramybėje pusvalandžiui.

Po pusvalandžio tešlą minkyti kokias 6 minutes. Jei tešla labai lipni, stalviršį lengvai pamiltuoti. Užminkytą tešlą grąžinti į dubenį, sandariai uždengti ir palikti bent valandai (esu laikiusi ir kokias 3).

Įdaras

Mangoldų lapus atskirti nuo stiebų, gerai nuplauti, nuvarvinti ir smulkiai supjaustyti.

Aukštoje keptuvėje įkaitinti aliejų, suberti smulkintus svogūnus, o kai šie apkeps, ir česnakus. Suberti kuminą, saldžiosios paprikos miltelius. Kai tik pasklis aromatas, sudėti mangoldų ir špinokų lapus, dėti šaukštą sviesto ir, vis pamaišant, troškinti. Kai tik lapai suglebs, nukaisti. Tiesa, keptuvėje be lapų dar ir šiek tiek skysčio bus - aš jo neišpilu, bet galite elgtis kitaip ir perteklių pašalinti.

Į atvėsusius lapus supilti kiaušinių plakinį, suberti petražolės lapelius, pagardinti pipirais ir žiupsniuku druskos. Sudėti smulkintus fetos ir mėlynųjų pelėsių sūrius; išmaišyti.

Surinkimas:

Įdarą ir mocarelą padalinti į 3 dalis.

Pailsėjusią tešlą padalinti į 4 dalis - kiekvieną jų labai plonai iškočioti.

Kepimo formą ištepti tirpintu sviestu ir įtiesti pirmąjį tešlos lakštą. Ant viršaus paskirstyti įdarą; sudėlioti mocarelos sūrio gabaliukus.

Dėti antrąjį lakštą, įdarą ir sūrį - veiksmą pakartoti dar kartą.

Viršutinį tešlos sluoksnį aptepti lydytu sviestu. Tą patį, tik jau baigiantis kepimo procesui, galima atlikti dar kartą.

Pyragą kepti 180* orkaitėje apie 30 minučių.

Pyragas keptas 26 cm skersmens apvalioje formoje.

Pyragas skanus ir šiltas, ir jau atvėsęs. Jei liks kitos dienos priešpiečiams, pietums ar vakarienei, laikyti uždengtą maistine plėvele - iki tol traškus viršutinis tešlos sluoksnis suminkštės ir galėsite iš naujo atradinėti kiek pakitusius skonius.

Prie pyrago (tiek šilto, tiek šalto) idealiai tinka šviežūs pomidorai.

[neidomiosmintys]

liūdesys. egzistencinis nuobodulys. grožis.

jaučiu emocinės būsenos pokyčius. nuo savaitgalio atgal į plaučius pradėjo grįžti liūdesys. nežinau ar pradėjo, ar tiesiog trumpam sugrįžo. faktas tas, kad kvėpuoti apsunko. liūdesio trupiniai įstrigo kažkur mano alveolėse.

įdomu, ar man liūdna, nes mano gyvenimas po truputį pradeda nusistovėti ir pradedu jausti šiokį tokį nuobodulį? kvaila, kaip gerai jaučiuosi pradžiose ir sąmyšiuose ir ten, kur visko tiek daug vienu metu vyksta, kad nespėju prisiminti, kas esu. nors ir greitai pavargstu nuo tokių gyvenimo etapų. užtai galiu jausti lyg apčiuopiu prasmę.

šitas nuobodulys verčia mane norėti žiūrėti filmus ir kitus kūrinius, kurie mano vidų sukratytų taip, kad pasibaigus filmui plaukiančius ekranu subtitrus stebėtų jau kitas aš. pats geriausias jausmas pasaulyje, kai kūrinys mane suplėšo. nepalieka nieko, kas kas primintų apie mane prieš pamatant filmą. prieš išgirstant dainą. prieš perskaitant eiles. nebūtinai turi suplėšyti, nes yra groteskiškas, ar į paviršių iškelia traumas. kartais kūriniai yra tokie gražūs, kad tas grožis paliečia mane iki ląstelių, ir jas transformuoja.

kas nors be manęs dar žino, ką reiškia jausti grožį? ne tai, kad „turėti grožio pojūtį“ ir nujausti, kurie dalykai gražūs, o kurie negražūs. taip, kaip jaučiamas džiaugsmas, kaip jaučiamas liūdesys, kaip jaučiamas pyktis… grožis yra toks pat jausmas: iš anksto nesuplanuosi, kada jį pajausi, nors ir gali daugmaž apie jį įtarti iš praeitų kartų, kuomet jį jautei. kaip ir su visais kitais jausmais.

dažnai grožis iškyla vaizdiniuose, kurie mena apie gyvenimo nuolatinį kontrastingumą ir dvilypumą. daina, kuri skamba nuotaikingai, bet jos žodžiai kalba apie be galo skaudžius išgyvenimus. kažkieno mėgstamiausias puodelis, kuris krito ir dabar jo briauna šiek tiek nuskilus ir tam tikru kampu iš jo gerti visai nepatogu. kai tikiesi blogiau, bet gaunasi geriau. balos ant asfalto iš mašinų išbėgusių tepalų, kurios blizga saulėlydžio spalvomis. mano kojų ir rankų randai.

gal ir mano nuobodulys gali būti gražus. nors ir kaip nekenčiu šito jausmo.

[dalksnis]

Liūdesys paskui priekabą šieno

Nutariau daugiau laiko skirti skaitymui ir anglų kalbos žodžių studijavimui, todėl jau dvi dienos, kaip nebuvau atsivertęs dienoraščio. Be to, turistinio šeimyninio gyvenimo šalia mano palapinės invazija į mano vienatvę padarė didesnį poveikį, nei galėjau tikėtis. Apniko abejonės savo vienuoliško gyvenimo prasmingumu. Tik viltis, kad naujoj darbovietėj vėl, kaip Obeliuose, pavyks atsiduoti…

[aurelijama]

Kad ir su kokiais sunkumais jūs susiduriate, visuomet eikite per gyvenimą iškelta galva ir gerumu širdyje. Jūs bet kokius sunkumus, tikiu, kad įveiksite, jūs tą galite.

Mes gyvename tarp žmonių, tad konfrontacijos yra neišvengiamas reikalas, bet neapykanta nėra atsakymas. Neauginkite savyje neapykantos, verčiau atsiribokite nuo tokių žmonių (kurie yra nemalonūs), puoselėkite savyje gražiausias charakterio savybes ir žinokite, kad viltis su jumis. Jokiais būdais "neužsikrėskite" negatyvumu ir nemalonius žodžius atmuškite nuo savęs.

Iš nemalonių konfrontacijų kilęs liūdesys ir susierzinimas yra normali būsena, bet niekada kito karčių žodžių, ignoravimo, ar neteisingo elgesio ilgam neimkite giliai į širdį. Sunku. Suprantu, bet galvokite apie save - koks esate nuostabus žmogus ir koks jūs esate priekyje jų. Pripildykite save gražiais dalykais, atsiremkite į kitą, į Dievą, jei tikite, į savo stiprybę, kurios dar yra, ir žygiuokite per gyvenimą.

Gyvenimo kelias nėra lengvas, bet jis vertas gyventi. Kas mūsų neužmuša (veiksmai ar žodžiai), padaro stipresniais.

2023/06/13

[pipirometos]

Šulinio dugno sindromas

tiek ilgai jaučiaus vienas. nei vieno, kas mano vidun pažiūrėtų. aš pats buvau tas, kas tapo pirmuoju draugu manuoju.

norėdamas geriau su juo susibendraut klausimų tūkstančius kėliau – taip giliai nėriau, kad šulinio dugną pasiekt sugebėjau.

skersai išilgai visus savo kampus ir užkampius žinau – jokie pragarai, jokios sielos tamsumos man nebaisu jau. liūdesys, nerimas, baimė, panika, apatija... per daug rytų kartu susėdę pusryčiavome.

į savo sultis pasinėriau: kūdikio pozoj, vėl tarsi įsčiose. čia saugu. nes save gerai jausti galiu.

tačiau su kuo galėsiu aš dabar ryšį pajausti? mano širdis Žemės centre, kai kitų širdys jų galvose.

vienąkart vandens skonį šulinio dugne pajutęs, pirštu paviršių vien sujudinti nebeužtenka – poreikį turiu aš nenumaldomą ir kitų giluminiais vandenim gaivintis.

tačiau kur toks žmogus, kur savo šulinį išdrįs atidengt, jei pats sau dar jo neatidengė? jei šulinį atvert jam prilygsta kančiai, o ne esmei?

kartais supykstu ant savęs, kad tiesiai Žemės centran nėriau; dabar, labiau nei bet kada anksčiau, jaučiuos vėl vienas.

[tomasyono]

Laiškas pažinčių klientui

1. Labai gerai, kad jūs man iškart apie save daug papasakojot, nes aš iškart pagavau esmę ką reikia daryti, kad negaištant ir nedelsiant surasti jums žmoną. 2. Norų išpildymo dėsnis: žmogus gauna pilną, maksimalų malonumą tik po to, kai įvyksta “išalkimas”, arba “įtraukimo” būsena, t.y. kai pilnai subręstą noras. Jūsų liūdesys ir yra noro “dugnas”, giliausia stadija, arba tamsa prieš auštant.…

[advokatasbauza]

Draugai susirenka į puotą ir nevaržomai atsiduoda linksmybėms. Bet staiga sustoja laikrodžiai, užgęsta žvakės, išsisklaido smilkalų aromatas, puodeliuose ataušta arbata. Svečių širdis persmelkia liūdesys. Štai taip mes šiame pasaulyje leidžiame dienas. Kodėl žmonės nesusimąsto, kas tai yra gyvenimas? - Hong Zičengas -

[princesepersikas]

Ir be žodžių kartais reikia suprasti

- Ji niekada man nesakė, kad serga depresija. Ji pasakojo, kad ją apėmė depresija, kai senos taurės užpildė tuščią jos kambario erdvę. Kai nešvarūs skalbiniai dengė kiekvieną jos grindų centimetrą. Ji praktiškai rėkė ant manęs, kai atsiskyrė nuo pasaulio, o jos liūdesys galiausiai virto pykčiu...

- Bet tada ji buvo tiesiog išprotėjusi ir jai reikėjo pagalbos, tiesa? Ji tau pasakojo, kai miegojo kelias dienas ir kažkaip sugebėjo vis dar būti pavargusi. Sakoma, kad veiksmai kalba garsiau nei žodžiai...

- Bet galbūt jei būčiau turėjęs daugiau drąsos rėkti iš visų jėgų, kažkas būtų galėjęs mane išgelbėti anksčiau nei buvo likimas... Ji niekada nesakė man, kad serga depresija...

- Bet ji tau parodė...

[nezinaukamsitaspuslapis]

kad jau užkūriau depresijos temą ir aspektus, apie kuriuos lievai ir nepatogu ir nefaina rašyt, tai jau ir tęsiu. noriu pasiskųsti.

nieko negali padaryti, galiausiai vis tiek tavo emocinė sveikata yra tavo reikalas ir atsakomybė. vieni kažkaip susiima, atranda jėgų ir prisiverčia per visa tai pereiti ir išbristi, kitiems tai sekasi sunkiau. niekad nesupratau, kodėl taip yra, galbūt vieną dieną atrasiu kokį stebuklingą straipsnį, kuris man tai detaliai paaiškintų, bet, ko gero, tada apskritai spręsti depresijos klausimą būtų paprasčiau pasauliniu mąstu. kažkokie bendriniai bandymai tai paaiškinti genetikos ir aplinkos skirtumais duoda mažai naudos.

taip erzina, kad su šia liga tu... nenori sau padėti. tu nenori egzistuoti. tiesiog nori, kad tos mintys, tos emocijos dingtų, kad tas akmenėlis šulinyje be dugno pagaliau į kažką atsimuštų. o dabar tau reikia eiti per ištisą biurokratinį pragarą, ieškoti duokdieve kompetencijų ir empatijos turinčio specialisto, tragiškų šalutinių poveikių neturinčių bent kažkiek veiksmingų antidepresantų, skelbtis savo draugams ir artimiesiems, kad jautiesi blogai ir nori sau kenkti, todėl nori su kažkuo pasikalbėti, kai metų metais į klausimą „kaip sekasi“ atsakydavai „gerai“, versti save valgyti, dirbti, išeiti iš savo kambario, išeiti iš namų, kai tu nenori nie ko. nieko.

ir neduok tu viešpatie, jeigu depresija lėtinė ir po kiek laiko ramybės ji atsinaujina, kas, iš tikrųjų, yra gan dažnas atvejis. bet kokia iš to gėda. taigi jau pasveikau, taigi jau tiek tų vaistų atsigėriau, tiek terapijos praėjau, tiek savo minčių patternų pakeičiau, tiek su žmonėm bendravau, ir tą dariau, ir aną, na, dievas mato, aš kažką dariau, bandžiau ir stengiausi, bet ne, vis tiek to nebuvo pakankamai, vis tiek viskas vėl iš naujo. mane apima liūdesys, pyktis ir nusivylimas apie tai susimąsčius. toks vaikiškas nenoras susitaikyti, kad ne, aš nebuvau ir nebūsiu normaliu, todėl turiu tai priimti ir toliau bristis, kad pakelčiau savo gyvenimo kokybę. ir galiausiai net neturėsiu su kuo pasidalinti tais mažais ar dideliais laimėjimais, nes kito žmogaus pasaulyje tai yra absoliutus minimumas ir ateina savaime, be kasdienių sąmoningų pastangų.

aš... galvojau, kad toli nuėjau. aš galvojau, kad man gerai sekasi, kad ateitis šviesi, kad aš esu padaręs milžinišką darbą ir progresą nuo tada, kai pirmą kartą kreipiausi pagalbos. bet... tai vis tiek yra per mažai, per lėtai, ne taip. vis tiek tie maži per tiek metų nueiti žingsneliai nesusikaupė į tokią sumą, kuri bent iš tolo pasiektų tikrą vidinę ramybę ar (kitiems) toleruotiną stabilumą. ir tokiomis akimirkomis man tiesiog kyla klausimas – na, ir kas toliau? aš tikrai labai pavargau.

[mamagrizknamo]

Sviestinės raugo tešlos pyragas su brokoliais

Lietaus ir prietemos sklidinas dienos liūdesys braižosi apie duris lyg koks saugios vietos sau nerandantis benamis. Juo, netyčiom į namus įleistuoju, aplips visi tie paviršiai, prie kurių bus liečiamasi, jis sklandys ore, paklos nerimo patalus, o paskui brausis ir į sapnus. Ir visi tie, kurie jautrūs ir nepatiklūs, išgąstingai sakys, kad gal čia jau taip amžinai.

Bet paskui, pasnigus, nuotaika pasikeis ir striksės pirmyn-atgal mažo, viskuo patenkinto ir baisiai smalsaus šunyčio žingsneliais. Iš kažkur atsiras vaikai kieme ir padarys storą, baltą ir tokį visai linksmą dėdę su šakele ten, kur nosis turėtų būti. Ir stovės jis, vaiskios šviesos apakintas, iki sekančio atlydžio, gal savaitę ar dvi.

O išsižiojus iš burnos eis garas. Mama vaikui sakys, kad tai reiškia šilumą jo pilve, todėl raudonskruostis mažius, kad tik tos maloningos šilumos nepamestų, per sniegą risis sandariai užčiauptomis lūpomis. Bet paskui kažką garsiai riktels ir virš jo pakibs baltas debesėlis.

O man nei šilta, nei šalta. Ir taip yra tik todėl, kad nenoriu galvoti ar fiziškai jausti - tegu rytas bus be plano, lėtas, nuolankus ir tik stebintis. Nes po jo stos diena, kuri pareikalaus dėmesio, vienokių ar kitokių pastangų, judėjimo ir krutėjimo jau ne tik savo, bet ir visų, kurie kartu, labui. Ir tiems kitiems, tik grįžusi iš šalčio, padovanosiu šilumą.

Tešlai reikės:

-150 g duonos raugo (neaktyvaus);

-120 g tirpinto sviesto;

-1/2 a. š. druskos;

-160 g kvietinių miltų;

-60 g kietųjų grūdų miltų (galima keisti paprastais kvietiniais).

Įdarui:

-1 brokolio;

-100 g riebios grietinės;

-125 g mocarelos sūrio;

-3 kiaušinių;

-1 a. š. džiovinto raudonėlio;

-maltų juodųjų pipirų;

-druskos;

-žiupsnio džiovintos gelsvės.

Gaminimas:

Pasiruošti tešlą - raugą sumaišyti su druska ir ištirpintu ir pravėsusiu sviestu, dalimis berti miltus ir užminkyti tešlą.

Tešlą įvynioti į maistinę plėvelę, pusvalandžiui palikti ant stalo, o paskui perkelti į šaldytuvą. Šaldytuve ji gali būti parą, bet darbui pasiruošusi bus jau po kokios valandos (tešla turi atvėsti).

Įdarui žiedynais pjaustytus brokolius apvirti pasūdytame vandenyje (virti 3 minutes). Atvėsinti.

Dubenyje kiaušinius išplakti su grietine, pagardinti žolelėmis, pipirais ir druska. Sudėti smulkiai pjaustytą mocarelos sūrį.

Tešlą iškočioti, įtiesti į skardą, kurioje bus kepamas pyragas, ant viršaus paskleisti brokolius, o ant jų - kiaušinių masę.

Iš likusios tešlos išpjautomis juostelėmis, švelniai spustelint kraštelius, dekoruoti pyrago viršų, (juosteles dar galima aptepti kiaušinio plakiniu).

Kepti 180*C orkaitėje apie 30 minučių.

Paragavus pyrago reiktų dar kartą pasidžiaugti iš dangaus iškritusia žiema ir palinkėti viens kitam greito ir gražaus pavasario.

[vienaragiaiegzistuoja]

Prisirišimas

Prisirišimas, tai keistas reiškinys. Prisirišame prie aplinkos, žmonių, net daiktų. Ar tai sveika, ar visiškai kenksminga? Turbūt, kaip ir daugelis dalykų, tai priklauso nuo situacijos. Galime būti prisirišę prie žmonių, kuriems neberūpime, prisirišę prie praeities ir negalime judėti pirmyn. Kartais prisirišimą įsivaizduoju kaip mažą vaiką, negalintį niekada paleisti mamos rankos. Taip jaučiamės saugūs, mylimi. Tačiau norint augti, reikia tą ranką paleisti. Šitą faktą pamirštame, patys nejučia išaugame iš tų žmonių, prie kurių esame prisirišę, bet vis tiek nepaleidžiame tos rankos ir užstringame. Man pačiai sunku paleisti, bet tuo pat metu jaučiuosi užstrigusi su tam tikrais žmonėmis. Norisi kažką lipdyti, nors tai turbūt prie nieko šviesaus neveda. O kodėl mes laikomės įsikibę tų žmonių? Man tai taip atrodo paprasčiau. Pažįstu tuos žmones labai ilgą laiką, turiu su jais daug bendrų prisiminimų. Atrodo, kad jie mane gerai pažįsta ir aš juos. Bet ar tai tiesa? Nejaugi per tiek laiko nė vieni nepasikeitėme, neužaugome? Galbūt tai iliuzija, kad vienas kitą dar pažįstame. Galbūt su tais žmonėmis turiu tiek pat bendro kaip ir su nepažįstamu praeiviu. Per daug klausimų, per mažai atsakymų šiam pasaulyje. Bet tuose klausimuose galima rasti atsakymus. Sustoti ir pradėti formoluoti klausimus yra svarbiau, negu ieškoti bereikšmių atsakymų. Iš pradžių tai gali kelti nerimą, stresą, bet tai yra normalu. Klausimai padeda pradėti spręsti problemas. Dabar aš nebenoriu būti užstrigusi, prisirišusi prie mokyklos laikų, bendraklasių, tų „senų gerų laikų”, kurie kažin ar iš tiesų buvo tokie geri. Noriu judėti pirmyn, augti, pagaliau paleisti tą ranką, nors tai gali būti ir labai skausminga.

-vienaragiaiegzistuoja