#mergaitė

[bukimevieningi]

Policijos pareigūnai ir visuomenė ieško dingusios 9-metės Agotos

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno apskr. VPK) pareigūnai vykdo Agotos R. (gim. 2014 m.) paiešką. Nepilnametė sausio 7 d. iš namų esančių Kaune, Trešnių tak., išėjo ir iki šiol negrįžo. Išeidama vilkėjo juodas kelnes, spalvotą striukę (juoda, melsva, alyvinė). Asmenis, žinančius nepilnametės buvimo vietą, ją mačiusius ar galinčius suteikti bet kokios reikšmingos…

[sihtricfedaraaahvicius]

✨🌈SEND THIS TO OTHER BLOGGERS YOU THINK ARE WONDERFUL. KEEP THE GAME GOING🌈✨

Mano prieskonių mergaitė ❤️ [I'll leave this for you to translate and see what I meant 🤭]

Aš tave myliu!!! 🌶

[resentfuljustice]

30% šampano spalvos liurekso, 69% natūralios merino vilnos ir 1% už horizonto pasilikusių svajonių

2008-10-03 popietė. Kaunas

– Jeigu neišeisit iš mūsų kiemo, aš pakviesiu savo mamą! – kol pasikabinusi ant turniko supausi pirmyn atgal, savo ne pagal metus ilgomis kojomis vis braukdama suskilinėjusias betonines plyteles, Inga paraudusiu veidu kėlė balsą ant į svetimą teritoriją užklysti drįsusių vyresnių mergaičių.

– Nu ir kviesk! – pro butelio dugno storumo stiklus į mus pasitikinčiai žvelgė Ieva. Jos akys per didinančius akinius atrodė išsprogusios kaip kokios rupūžės – rankomis ji buvo įsirėmus į dar neseniai platėti pradėjusius klubus, o vasariškai ryški, rožinė palaidinė įžūliai aptempė, atrodo, per naktį prasikalusias krūtis. Paslapčiomis pavydžiai žiūrėjau į ant jos krūtinės įsitaisusius du kalnelius. Negalėjau sulaukti, kada pagaliau galėsiu prasmingai užpildyti savo pusseserės išaugtą ir man atiduotą pirmąją liemenėlę – kada oranžiniai ir nėriniuoti krašteliai prilaikys mano riebalinį audinį, o ne iš mamos spintos pasivogtus siūlų kamuolius.

Išgirdusi spragtelnančią spyną, skubiai pribėgdavau ir pro durų akutę pamatydavau link lifto pasukančią mamą, ant parankės pasikabinusią pintą krepšelį, kurio viduje – tiksliai žinojau – buvo pedantiškai sulankstytas papildomas plastikinis maišelis, o ant jo užmesta juoda odinė piniginė. Priėjusi prie nuo ankstyvo ryto įjungto, svetainėje plerpiančio kineskopinio JVC, pirštų galais liesdavau įsielektrinusį jo ekraną, o tada prikišusi nosį tiek arti, kiek fiziškai įmanoma, bandydavau įžiūrėti besimainančias raudoną, žalią ir mėlyną spalvas. Televizoriaus korpusas buvo maloniai šiltas ir jaukiai kvepėjo dulkėm. Pasukusi raktelį, plačiai atverdavau spintos duris – vidinėje durelių pusėje buvo pritvirtinti dideli veidrodžiai, prie kurių šonų kabėjo visa eilė įvairiaspalvių kaklaraiščių. Po sunkiais paltais mačiau stovintį gremėzdišką siuvimo mašinos dėklą, o į jo šonus rėmėsi du perpildyti IKI parduotuvės maišai su siūlų kamuoliais ir ritėmis. Verpalai buvo susukti ne ant kokių medinių megėjiškų, bet ant didelių pramoninių, plastikinių ričių – iš lėto kraustydavau kiekvieną maišą ir grožėdavausi skirtingomis išsivyniojančiomis gijomis. Dalis vienspalvių, kitose buvo įpintas prabangos jausmą kuriantis blizgantis siūlas – bet mano mėgstamiausi visuomet liko paprasti violetiniai. Kai išsirinkusi du panašiausio dydžio kamuolius susikišdavau juos po savo megztiniu, ir staipydavausi prieš vidinį spintos veidrodį, niekada nekvestionuodavau jų kilmės. Mamos paaiškinimas, kad jie atkeliavo “iš buvusios darbovietės slabotkėje” man buvo pakankamas – tai vyko kitokiame pasaulyje, laikotarpyje su dabar jau nebegaliojančiomis taisyklėmis. 

– Mamaaaaaa..! MAMA! – Ingai nereikėjo net tris kartus kartoti šitą magišką burtažodį, kai staigiai atsidarė devinto aukšto langas ir pro jį išlindo trumpai kirpta moters galva.

– Kas daba? – iškart nervingai suraukusi antakius, šūktelėjo Ingos mama.

– Šitos mergaitės mums trukdo žaisti! – net neįkvėpusi oro pasiskundė Inga, ir iškart sunėrusi rankas, pergalingai pažiūrėjo į Ievą ir šalia stoviniuojančią jaunesnę jos pakalikę. Tyliai stebėdama konfliktą, nagu krapščiau pūslėtus, tamsiai žalius dažus nuo metalinio vamzdžio. 

– Mergos, marš į savo kiemą! O tai pakviesiu komendantą ir jus supakuos! – iš viršaus kaip koks griaustinis atskriejo Ingos mamos balsas, su kuriuo nelabai kam norėjosi ginčytis. Ieva nepatenkinta suprunkštė, bet apsisuko ir patraukė tujomis apsodinto takelio link, prieš tai už rankos timptelėjusi kartu atėjusią kitą mergaitę. Vos išgirdusi užsidarančio lango trinktelėjimą, Ieva staigiai atsigręžė atgal į mus.

– Čia tavo… mama? Galvojau, kad čia tavo močiutė. Kokia sena, – šiek tiek prisimerkusi, bet su aiškiu pasimėgavimu sušnypštė Ingos link.

Pasisukau į savo kiemo draugę, ir iškart pamačiau jos įraudusiais skruostais tekančias ašaras. Nesuspėjau nė prasižioti, o ji jau atidarinėjo išklerusias laiptinės duris ir bėgo laiptais aukštyn lifto link – atgal į nuolatos pasenusiu aliejumi atsiduodančius namus, kur jos liūdesį sugers riebių blynų tešla išsitepusi mamos prijuostė.

Likusi viena, pradėjau žingsniuoti link kampinės rajono maisto prekių parduotuvės, savo tamsiai rudų kelnių kišenėje barškindama likusiomis monetomis – jeigu būtų reikėję spėti, turėjau ne daugiau kaip 50 centų. Galėjau įsigyti tris guminukus sliekus arba dvi rūgščias gumas – arba išsirinkti vieną Chupa-Chups, bet dar nebuvau galutinai apsisprendusi. Stabtelėjau prie kitoje namo pusėje išsikerojusios slyvos, ir nusiskyniau gerą saują dar visiškai žalių uogų. Niekaip neperpratau visų įkyriai man kartojamo, bet nesipildančio grasinimo, kad “vieną dieną nuo neprinokusių slyvų pratrysiu” – koks sveiko proto žmogus savo noru valgytų jau geltonas, minkštas, saldžias slyvas? Mėgau neprinokusius bananus. Žalius obuolius. Burną sutraukiančius serbentus.

Spjaudydama apkramtytų slyvų kauliukus, braidžiojau po ilga žole apaugusią pievą ir gaudžiau nuo manęs sprunkančius žiogus. Šventai tikėjau, kad po mano nuoširdžių ir reguliarių pastangų “sėjant” slyvų medžius, vieną dieną visas rajonas galės džiaugtis šioje vietoje sudygusiu nedideliu miškeliu – juk niekaip negalėjau numatyti, kad jau po keleto metų čia stovės Šilo parduotuvė. Sudžiuvusios žolės vis kabinosi už mano plačių klešnių apačios, prie kurių buvo prisiūtos dvi dekoratyvinės juostelės – kadangi originalią kelnių apačią sutryniau iki skylių, mama jas atlenkė ir skyles uždangstė gelsva juostele – prijungiant dar vieną papildomą ant “naujojo” kanto, kad viskas kuo mažiau kristų į akis. Labiausiai buvau patenkinta tuo, kad atlenkus kelnes jos gerokai pailgėjo.

Neturėjau nei vieno draugo ar pažįstamo, kuris gyventų nuosavam name – visi mes užaugom tuose pačiuose blokiniuose daugiabučiuose, kurio papildomas viršutinis aukštas prie lifto šachtos įėjimo buvo dėkingiausia vieta netrukdomai išgerti energetinio skonio DLight. Neteko vaikščioti jokiais keliais be šaligatvių – visus galėjau pasiekti mindžiojant aplink išsiraizgusius pėsčiųjų takus arba įsėdus į kitapus gatvės sustojusį troleibusą. Nesupratau, ką reiškia valandą laukti tarpmiestinio autobuso maršruto – bet iki dabar visada akis užkliūna už svetimuose languose užsižiebiančių, skirtingo šilumos atspalvio liuminescencinių lempučių, susuktų tame pačiame šviestuve – kai kurį laiką kambarys skendi prieblandoje, o tu kantriai lauki, kol viduje esantis fosforas pradės švytėti. Nelaikiau rankose nei vieno legaliai įsigyto filmo – arba bent sąžiningai išsinuomoto vaizdajuosčių punktuose, kaip vis darydavo mano klasiokė Laura – nes tuo metu dažniausiai naudojama programa mano kompiuteryje buvo “raumenys”, aka StrongDC++. Pavydėjau tai Laurai, nes ji turėjo tetą iš Vokietijos – tad jos spinta nuolat būdavo prikimšta dar Lietuvoje nematytų Haribo guminukų – vos tik Laura nueidavo atsiliepti kažkam paskambinus į laidinį namų telefoną, atsargiai pratuštindavau jos saldainių atsargas, vis skubiai susigrūsdama kokį tolimesnį ir mažiau į akis krentantį pakelį į savo kuprinę iš 25-mečio turgaus. 

Mano pasaulis prasidėjo ties Kauno mariomis ir pasibaigė su Nemuno ir Nėries santaka. Kažkada su drauge nusprendėm pėstute nueiti iki Ramučių – rūkydama savo pirmąsias Vogue cigaretes po Muravos viaduku, jaučiausi kaip koks Magelanas.  

***

– Kita stotelė – “Kalniečių poliklinika”.

11-tu numeriu pažymėto troleibuso langų pakraščiuose laikėsi drėgmė. Kažkur po skirtingų spalvų medžiaginiais lopais dengta sėdyne girdėjau nudilusių padangų dunksėjimą. Delnu palietusi juodos odos pakraštį, kurį be atvangos kepino pro viensluoksnį stiklą lendantys saulės spinduliai, staigiai atitraukiau ranką. Prieš atsistodama ir įsikibdama į arčiausiai vidurinių durų esantį pilkai nudažytą stulpą, bandžiau įsitikinti, ar nuo nudegimo ant delnų pagalvėlių neiškilo pūslės. Po minutėlės kaip metalinė armonikėlė susilankstė ir atsivėrė troleibuso durys, ir iš lėto nusileidau per tris pakopas žemyn ant šaligatvio. Pridususį ir tvankų troleibuso karštį pakeitė šviežiu asfaltu kvepiantis Savanorių prospekto šaligatvis, ir abi su mama patraukėme link pėsčiųjų perėjos. Mamos delnas buvo šiek tiek drėgnas – lygiai toks pats kaip mano – ir mums abiems žingsniuojant per kreivas plyteles aš vis žvilgčiojau tai į stiklinę piramidę primenantį pastato stogą, tai į jos bevardį pirštą, papuoštą dviem auksiniais žiedais.

– Kai užaugsi, šitą aš tau atiduosiu, – sakydavo ji, pastebėjusi mano smalsų, bet turbūt akivaizdžiu troškimu persmelktą žvilgsnį. Nors seniai suaugau, bet tas žiedas su maža auksine bangele ir joje pasislėpusia akute toliau sėkmingai puikuojasi ant jos rankos. Ne, ne todėl, kad jai būtų gaila man jį padovanoti – tikrai ne dėl to – tiesiog mes abi nepastebėjom, kai vieną dieną mano rankos praaugo jos rankas. Dabar tas žiedas prilaikė jai nuo to paties piršto smunkantį vestuvinį – tą patį, kuriuo ji apsimainė su vos kelis mėnesius pažįstamu vyru, vieną kartą per atsitiktinumą užklydusiu į jos naujuose namuose Kaune rengiamą balių. To vyro užvestas kriptiškas tuometinis dienoraštis liudija, kad buvo penktadienis, 13-ta. Ir dar pilnatis.

Įžengusi per paradines Kalniečių prekybos centro duris, bėgte pasileidau link nedidelio prekystalio, kuris buvo įsikūręs po veidrodiniu ore pakibusiu kubu. Ten užvertusi galvą į lubas, žiūrėjau į jose atsispindinčius vaflinius kaušelius, kuriuose buvo prikrauta kažkokio keisto zefyrinio kremo, dosniai apibarstyto spalvotais cukriniais pabarstukais. Mama nuėjo tradiciškai nupirkti mūsų apsipirkinėjimo kelionės firminio deserto.

– Litas penkiasdešimt.

– Nebe litas? Kada pasikeitė?

– Prieš porą savaičių, viskas juk brangsta.

Iš lėto žiaumodama lipnų saldėsį, vaikščiojau po Kalniečius, tuo pačiu metu sukdama ratus aplink savo mamą – lyg koks įkyrus planetinis palydovas, nusprendęs savo patogumui pakeisti savo orbitą. Visas prekybos centras man priminė miestą mieste – ten buvo nuolatos vėsu, grindys išklotos lauko trinkelėmis, milžiniškos baltos kolonos rėmėsi į geltonomis plytomis dengtas sienas, o visa erdvė buvo apšviesta tiek, kiek tą dieną pro šiltnaminį stogą prasmuko saulės. Žinojau, kad užlipusi begalinio ilgio laiptais į antrą aukštą, ten po dešine pamatysiu moterį su tamsiais, chemiškai sugarbanotais plaukais – prie vienišo stalelio su užrašu “Sveikinimai ir pakvietimai”, ji kruopščiai kaligrafine rašysena raitys eiles ant spalvoto kartoninio lapo. Tada pasukusi į pustuštį sandėlį pavadinimu “Vaikų prekės”, ne kartą jame pasiklysiu pati to nežinodama – iki tos akimirkos, kol mane ir vėl ras mama, susirūpinusiu veidu žvelgdama į mano užantyje suspaustas plastikines barbių dėžes. Buvau tikra, kad po to dar keliausime į tame pačiame aukšte įsikūrusį turgų, ir prieš grįžtant namo užsuksime į knygyną – prieš tai atsargiai, dideliu lanku apsukdamos iš šalimais įsikūrusio baro išropojančias asmenybes, kurios nelyginant kaip tarakonai apsisukdavo ir iškart įslinkdavo atgal vos įsitikinusios, kad lauke vis dar per šviesu blaiviai egzistencijai.

Vėliau grįšime namo, kur nuo varginančio vasaros karščio – kurį taip nedėkingai sugėrė devinto aukšto stogas – vaduosimės viena kitą reguliariai atgaivindamos dekoratyvinėms gėlėms skirtais purškikliais su vandeniu. Svetainėje girdėsis sekmadieninis F-1 lenktynių ūžesys, o aš stovėsiu už nugaros mamai, kuri gers puodelį kavos atsisėdusi ant balkono slenksčio. Kol stebėsiu į aukso spalvos žaliuzes besitrankančią apsvaigusią musę, kuri nežinia kaip įstrigo mūsų medinių langų viduje, ji priglaus prie rausvu perlamutru pateptų lūpų juodą skystį, kuriame plaukios vieniša, tirščiais apsivėlusi citrinos skiltelė.

– Kada nors pasistatysim balkone staliuką su pora kėdžių kavai gerti. 

Nebuvau tikra, ar turėjau kažką jai į tai atsakyti, todėl abi toliau tylėdamos žiūrėjome į vėjo taršomas medžių viršūnes Kleboniškio pusėje. Po minutėlės atsinešiau seną vokišką Otto katalogą, ir prisėdusi šalia jos pasidėjau jį ant kelių ir pradėjau vartyti. Jį mokėjau mintinai – bet vis mėgdavau pasvajoti, ką iš jo pirkčiau, jeigu tik turėčiau galimybę. Iš lėto perkėlinėjau savadarbius popierinius žymeklius iš vieno puslapio į kitą – vis negalėjau apsispręsti.

Kažkur ties katalogo viduriu priėjau batų skyrelį, kur pirmą kartą atpažinau šimtus kartų regėtas tamsiai rudas, odines aukštakulnes basutes su daugybe dirželių. Atsiminiau jas mačiusi mamos nuotraukų albumuose, kur ji vis tuo pačiu pasitikinčiu veidu sklęsdavo podiumu, demonstruodama naujas Gijos rūbų kolekcijas. 

Atsisukau į savo mamą norėdama kažko paklausti, bet jos žalios akys vis dar buvo įsmeigtos į iš lėto purpurine spalva nusidažantį horizontą.

Šį kartą tie aukštakulniai gulėjo mūsų balkone – sudiržę, su pradedančiu beatsiklijuoti kulniuku, kurį verkiant reikėjo pakalti. Neuždengti nuo lietaus, vėjo ar sniego – numesti šalia šviesiai mėlyno puodo, kuriame buvo rauginami agurkai.

[unhonestlymirror]

Miegusta labanaktis, miegustas tu

Miegusta mergaitė, miegustas tu

Miegustas berniukas, miegustas tu

Miegustas šuo, miegustas tu

[mylimoji]

i don't believe in personal playlists anymore because my taste changes like the weather, but if i could like. absorb atlanta's mergaitės nori mylėt album into my essence, i would do that. perfectly encapsulates everything that i am. even boring songs included.

[princesepersikas]

Maža mergaitė

rankose laikė du obuolius, kai jos mama priėjo ir paklausė, ar vieną iš jų gali duoti jai.  Mergaitė nieko nelaukusi ėmė ir atsikando vieno obuolio, o po to kito. Tą akimirką, mamos žvilgsnis sustingo... ji tvardėsi dukrui neparodyti savo nusivylimo. Tačiau mergaitė staiga ištiesė ranką, duodama vieną prakąstą obuolį mamai, ir tarė: Imk, mama, štai šis saldesnis.

Neskubėk teisti, pirmą leisk paaiškinti. 

[advokatasbauza]

Maža mergaitė rankose laikė du obuolius. Jos mama šypsodamasi paklausė savo mažosios princesės: "Mieloji, ar pasidalintum vienu iš dviejų obuolių su savo mamyte?"

Mergaitė kelias sekundes žiūrėjo į mamą, o po to greitai atsikando vieno ir kito obuolio.

Mama pajuto kaip dingsta šypsena jos veide, bet labai pasistengė neparodyti savo nusivylimo, kad jos mylima dukrelė nepanoro pasidalinti su ja obuoliu.

Staiga mergaitė ištiesė vieną iš atsikąstų obuolių ir pasakė: "Mama, paimk šitą, jis saldesnis".

Nesvarbu kiek mes suaugę, patyrę ir žinantys žmonės, niekada neskubėkime teisti kitų, suteikime jiems galimybę paaiškinti. Tai, ką mes matome, gali būti apgaulinga! Dažnai matydami tik bendrą vaizdą mes klystame dėl tikrųjų kito žmogaus motyvų.

Tegul 2024-ais metais su jumis būna žmonės, kurie pasiruošę ne tik atkąsti daugybę obuolių tam, kad jums atiduoti patį saldžiausią ir tegul su jumis būna žmonės, kuriems jūs pasiruošę atiduoti geriausia!

Su Naujais Metais, visokeriopų gėrybių jums ir jūsų artimiesiems!

[bukimevieningi]

Po Izraelio atakų Gazoje išgelbėta mergaitė, parą praleidusi po griuvėsiais (video)

Gazoje iš po griuvėsių buvo ištraukta mergaitė. Po Izraelio antskrydžio, ji beveik parą praleido po griuvėsiais. Raketa smogė į gyvenamuosius pastatus prie ligoninės Gazoje. Vaizdo įrašą paskelbė palestiniečių žurnalistas Younis Tirawi. Spauda taip pat pranešė apie daugybę skrydžių į humanitarinius centrus – vien šiandien buvo sunaikintos dvi kepyklos – Al-Yazji ir Al-Nuseirat.  

[gnavdm23d1]

09-11

Per savaitgalį, pabaigę savo kūrybinius darbus šiandien gavome pirmąją progą juos nufilmuoti su dėstytoju V. Aškiniu. Mano nuostabai, filmavimai truko ilgiau, negu tikėjaus, ar buvo planuota, tačiau diena neprailgo, kadangi buvome pakviesti į kino salę pažiūrėti keletą trumpametražių animacinių filmų iš festivalio "Meilė ir skausmas".

Iš filmų labiausiai įsimintini buvo antrasis "Meilės straipsnis", trečiojo psichodelinė tematika, vyraujanti per visą filmu eigą, ketvirtojo filmo pagrindinė idėja - seksualinis moterų engimas, tuo tarpu šio filmo animacijos stilius nesužavėjo. Penktojo filmo tematika panaši į ketvirtojo – moterų provokatyvumas vyrų atžvilgiu, kuriame iškeliama moterų pasirinkimo laisvė atrodyti taip, kaip jos nori, jog šaižus ar rėkiantis makiažas bei apranga neapsprendžia moters moralinio statuso. Septintas filmas yra apie etines ribas. Čia vaizduojama mergaitė, kuri močiutei miegant suvaidina jos laidotuves kartu su savo žaislais, neįžvelgdama šiame poelgyje nė menkiausio blogio. Filme keliamas klausimas, kodėl seni žmonės yra laikomi paribio žmonėmis, kurie jau praktiškai nebėra šio pasaulio dalis, nes netrukus jį paliks. Toliau močiutė išdėsto, kaip mergaitė galės vėliau, močiutei iš tikrųjų "išėjus anapilin", ją prisiminti, primindama nemažai nutikimų, kuriais dalijasi su anūke. Iš šio filmo įstrigo citata: "How about we make a new memory for us" (Kodėl nepatyrus dar vieno nutikimo kartu, kurį vėliau galėtume prisiminti).

[vienuolis]

— Berniukas bus ar mergaitė?

— Paliksime tai nuspręsti vaikų darželio direktorei.

[unhonestlymirror]

Maža mergaitė (rodo paveikslėlį): Ne labai gerai?

Jos tėvas (labai rimtai): Čia labiausiai.

[mylimoji]

Net internete paieškojus, išmes pilną skirtingų šaltinių ir knygų apie tai, aukų liudijimų, ar jie visi propaganda pagal tave? Yra ir į lietuvių kalbą išverstų knygų, paminint kelias būtent lt (čia mano skaitytos tik, turbūt yra ir kitų) tai autobiografijos 'moteris berlyne' ir 'kodėl aš buvau mergaitė'. Dar kitą knyga '999 moterys' , kuri pagrinde apie Aušvicą, tačiau prie pabaigos viename skyriuje užsiminta ir apie sovietų kareibių seksualinį smurtą prieš iš koncentracijos stovyklos išlaisvintas žydes.Ne iš autobiografijų yra istorinė knyga 'pragaro audra' - beje, šitoje aprašomi ne tik red army išprievartavimai, tačiau ir sąjungininkių šalių, amerikiečių ir britų.

Tačiau mano klausimo esmės tai nekeičia - kokia prasmė bootlickint red army, nuotraukytėmis dalintis čia? net nesupratau, kodėl galvojai, kad aš prieš komunizmą (nes nesu), kai mano klausimas tiesiog buvo konkretus - kam šlovinti tas padugnes, kareivius, lyg jie kokie herojai būtų?

Dabar šaltiniai :

• Interviu : https://www.npr.org/templates/story/story.php?storyId=106687768

• Moksliniai šaltiniai https://journal.lib.uoguelph.ca/index.php/footnotes/article/download/6495/6257 (2021 m. straipsnis)

https://www.cambridge.org/core/services/aop-cambridge-core/content/view/8D212624135E340F6DAF0E8298776464/S0037677900155287a.pdf/div-class-title-the-red-army-in-yugoslavia-1944-1945-div.pdf (2016 m. straipsnis)

https://www.scribd.com/document/576550257/A-Question-of-Silence-The-Rape-of-German-Women-by-Occupation-Soldiers (1995 m. knyga)

https://sexualityandholocaust.files.wordpress.com/2017/10/links_sexual_violence_in_conflict_zones-3.pdf

(2013 m. knyga. Citata iš to knygos skyriaus - "The numbers reported for these rapes

vary wildly, from as few as 20,000 to almost one million, or even two million

altogether as the Red Army pounded westward. A conservative estimate

might be about 110,000 women raped, many more than once, of whom as

many as 10,000 died in the aftermath; others suggest that perhaps one out of

every three of about 1.5 million women in Berlin fell victim to Soviet rapes")

Tai buvai teisi, kad skaičiai netikslūs, nes tikrai užduodama pirmą ask naudojausi pačio pirmo surasto šaltinio statistika, o dabar peržiūrėjus daugiau, skirtingi šaltiniai nesutaria dėl tikslaus skaičiaus, bet iš visų šių knygų bei mokslinių straipsnių, akivaizdu, kad čia ne keli pavieniai atvejai, o sistemiškai viskas vyko..

visiškai visa tavo bibliografija yra iš amerikietiškų saitų, knygų, straipsnių, kurie turi tam tikrą priežastį, kodėl bandoma pateikti raudonają armiją, sovietų sąjungą kaip patį žiauriausią dalyką pasaulyje. visa vakarų europa, amerika, bando 'įrodyti' raudonosios armijos prievartavimus, lygina sovietų sąjungą su nacizmu, aiškina autoritarinio režimo blogybes. nežinau nei vienos knygos, ypatingai lietuviškai, kuri bent neutraliai pateiktų raudonają armiją, spėk kodėl, ir tai tikrai ne todėl, kad raudonoji armija yra prievartautojų kariauna, o todėl, kad tai kelia pavojų amerikos ir vakarų europos interesams. aš nežinau, ko tu nori iš manęs. surask man linką, kuris nebūtų iš žmonių, kurie turi tam tikrą specifinę priežastį aiškinti sovietų sąjungos blogybę, iš žmonių, kurie nebuvo nupirkti amerikos, kad teiktų tokias nesąmones, kurie nepropaganduotų raudonosios panikos. kodėl tau taip svarbu pirmoje vietoje? net jeigu ir tiki visais tais linkais, kuriuos atsiuntei, raudonosios armijos nebėra 30 metų. pristok prie nacių, ir juos callink out, o ne aiškink man ir mano seneliam, koks blogas dalykas buvo ussr ir raudonoji armija.

[princesepersikas]

Vargšė mergaitė vis dar laukianti laimingos pabaigos...

[safstudio]

Mergaitės kambarys, 13 m²

[mamagrizknamo]

Pastarnokų ir baltųjų pupelių humusas

Išeidama perskaitau jos ankstyvą, t. y.,  naktinę, žinutę, žvilgteriu į iš oro uosto laukimo salės siunčiamą selfį (jos mums siunčiamos asmenukės daromos išskirtinai tik oro uostuose ir niekur kitur) ir nusišypsau. Užtat ji toje nuotraukoje be šypsenos, bet su kepure ir ilgu juodu paltu - ko gero, Berlyne, kaip ir čia, atvėso. Anksčiau savo keliauninkės klausdavau ar pavalgiusi, bet dabar, kai ir vėl kur išsibasto, teiraujuosi ar pasiėmė pvz., pirštines, ar tikrai nepamiršo šaliko ir ar įsimetė tą storą megztinį, kurį, reikalui esant, galima ir vietoj pagalvės naudoti - didelis, purus ir minkštas. Bet gal ir to klausinėti nebereiktų - mano didelė savimi rūpintis išmoko labai anksti ir nors keliauja nuo dvylikos, į jos kuprinę, ir tai paslapčia, tik vieną kartą esu įdėjusi namuose keptų sausainių.

Darbe pamalu liežuviu, t. y., atidirbu, paskui važiuoju į sodą ir gal už nuodėmes, kurias padariau praeity arba tas, kurias padarysiu ateity, dar kartą atidirbu. Mano brangiausias sako, kad sode nėra darbo, o tik džiaugsmas, kurio taip labai geidžiau, bet į kompostinę suverstų 15 žoliapjovės pilnų talpų (po 50 l) pramoga vadinti, kad ir kaip norėčiau, neįstengiu. Jei dar įstengčiau, šiaip, pramogos ir džiaugsmo dėlei, vienu ypu išravėčiau visus savo gėlynus, į šiltnamį, nes ten reikia takelio, sunešiočiau neatkeliamas plyteles ir dar kaminą, ant stogo pasilipusi, pravalyčiau. Bet neįstengiu - nugara bėga vanduo, o ištiestos plaštakos lengvai virpa - vadinasi, prisidirbau. Ir važiuoju namo.

Grįžusi patikrinu naujienas - ji rašo esanti jau pas škotus. Nuotraukos nėra, bet beveik žinau, kad dabar mano mergaitė, skirtingai nei dviejuose darbuose arusi jos mama, šypsosi. Nežinia kodėl, gal dėl to, kad ir vėl dovanų gaus iš slėniuose besiganančių avių vilnos megztų kojinių porą, gal dėl to, kad šį kartą ekrane stebės ne tik kitų, bet ir savo čia, Lietuvoje, montuotą beveik juodai baltą vaizdą ir lauks įvertinimo. Bet visai gali būti, kad net per atstumą matoma šypsena tik todėl, kad štai, pagaliau žemė ir dabar, nesvarbu, kad be miego ir pavargusi, ji, prisiekiu, pėdins ten, kur įmanoma storai papusryčiauti. 

Mano vaikas gali kai ko nemėgti (pvz., vorų, nepririštų didelių šunų ar aukštakulnių), bet tik ne pusryčių. Sakė, čia aš išmokiau vertinti ryto meto energijos, gaunamos iš maisto, naudą (nors tikrai nepamenu buvusi to reikalo mokytoja). 

Tikrai neįsivaizduoju ko galima tikėtis iš pusryčius gaminančių škotų, bet tikrai žinau, kad iš manęs tikėtis galima visko, ypač pastarnokų (jei kam labai neaišku kodėl būtent pastarnokų, skaityti čia).

Ir ji tuos pusryčius, kai dar kartą pakilusi į dangų nusileis, tikrai gaus!

Pupelių-pastarnokų humusui reikės:

- 200 g virtų pupelių;

- 100 g orkaitėje skrudinto pastarnoko šaknies (plius, 1 a. š. kumino sėklų, šiek tiek druskos ir 1 v. š. aliejaus);

-  druskos;

- 1/2 a. š. saldžiosios paprikos miltelių;

- 2 v. š. virinto atvėsinto vandens;

- 3-4 v. š. citrinos sulčių;

- 1 v. š. tahini pastos (nebūtina);

- šiek tiek skrudintų sezamo sėklų (patiekimui);

- 3 v. š. sezamų aliejaus.

Gaminimas:

Pupeles nuplauti ir užmerkti vandenyje. Jei į tą vandenį įmaišysite valgomosios sodos, kitą dieną pupelės išvirs greičiau. 

Pastarnoko šaknį nuplauti, nuskusti, supjaustyti nedideliais gabaliukais, apšlakstyti aliejumi, pabarstyti druska, pipirais ir kumino sėklomis; kepti 180* C orkaitėje apie pusvalandį. Kai daržovė suminkštės, traukti lauk ir leisti atvėsti.

Į maisto trintuvą sudėti pupeles, pastarnoką, tahini, paprikos miltelius, įpilti citrinos sulčių, vandens, aliejaus - viską sutrinti iki košės konsistencijos. Paskaninti druska ir dar kartą permaišyti. 

Humuso tirštumą reguliuoti aliejaus (jei norisi sočiau) arba vandens pagalba.

Humusą patiekti dubenyje, užpylus šlakeliu aliejaus. Galima dar ir saldžiosios paprikos ar lengvai skrudintų sezamo sėklų užberti - tikrai nepakenks. Prie nuostabiai švelnaus humuso pasiūlykite trapučių, krekerių ar baltos naminės duonos.