#musėes

[where-is-my-beheading-ceremony]

Do you think aph Lithuania has any pets?

Oh boy do I-

I like to think that Aph Lithuania has his mandatory (immortal) pet dog (my guy it's definitely a wolf) that is too big and intelligent for it's own good. The dog (wolf) could use a proper name, but for now I just like calling her "Musė" (Fly)

Along with that, I will always be the person to propagate village loving aph Lithuania so he does have a cottage a bit further away from the capital with his own big garden. What is in that garden you may ask? Well a few chickens! Have you seen recent egg prices? Definitely cheaper to have chickens of your own. Right outside that garden, roaming in the meadows is his cow! Her name is "Pienė" (Dandelion), she's a white and brown cow and just like every other animal that stumbles upon his household, is overly pampered.

[mamagrizknamo]

Trapūs avių pieno sūrio sausainiai su žolelėmis

Kai vaikystės pajūryje ieškodavau gintarų, slapta tikėjau, kad kokį kartą tikrai pasiseks ir rasiu tokių, kuriuose musės įstrigusios. Ne todėl, kad jos man nepatinka ir būtų smagu matyti įkyruoles, amžiams įkalintas medžio sakų laše - man norėjosi rankose paturėti tūkstantmečiais kurtą gamtos stebuklą. Bet tas radimo stebuklas niekados taip ir neįvyko, nes juk duonos trupinių didumo gintariukai be nieko, kuriuos ilgai, gal iki paauglystės, kruopščiai saugojau degtukų dėžutėje, nesiskaito.

Kai įsitaisiau makaronų gaminimo aparatą (tiksliau, net visus du), susižavėjau tešlos lakštuose įlaminuotais augalais - grožis taigi neišpasakytas! Ir kai jau beveik ruošiausi didžiajam darbui, susivokiau, kad tas mano ilgas valandas gamintas triūsas juk bus suvalgytas beveik akimirksniu. Ir, garantuoju, bus suvalgytas ne tik kad nepastebint gėlyčių, bet ir nepagalvojant, kad laiko sąnaudos, gaminant makaronus, viršijo visus numatytus, leistinus ir galimus mano sėdėjimo virtuvėje limitus.

Ne, valgomą grožį reikia dovanoti išskirtinai tiems, kurie nėra alkani, o tokių pas mus nebūna. Todėl į karts nuo karto kočiojamus makaronus gėlyčių ir lapelių kol kas nededu.

O tada, kai jau buvau palaidojusi gražią laminavimo idėją, nei iš šio, nei iš to galvon toptelėjo mintis apie sausainius - niekas, apart manęs, sūrių sausainių nevalgo, vadinasi, mėgausiuos viena. O mėgautis aš tikrai ir moku, ir galiu - iškepsiu, sudėsiu juos į lėkštę ir kokias 3 dienas tik žiūrėsiu stebėdamasi, kad štai, pagaliau išsipildė vaikystės svajonė ir dabar galiu turėti tiek daug stebuklų, kiek tik noriu!

Kai savo būsimiems sausainiams rinkausi sūrį, apsistojau ties itališkuoju Pecorino Romano - sūraus ir aštraus avių pieno sūrio, kurį romėnai gamino jau prieš 2000 metų ir kurio kasdien, tiesa, po labai nedaug, tiksliau, po 27 gramus, duodavo savo legionieriams. Na, aš gimiau ne vakar, todėl tikrai suprantu, kad tas truputis papildydavo kariams reikalingos energijos atsargas, bet nesu tikra dėl iš sūrio valgymo gimusia drąsa, kurios mūšio lauke reikia daugiau nei daug. Todėl darau išvadą, kad kovotojai (,,ant drąsos'') dar gaudavo ir po lašelį vyno. Iš to galima padaryti kitą išvadą, sakančią, kad sūrio valgymas, užgeriant jį vynu, yra gimęs kone mūšio lauke. Bet čia, žinoma, tik mano spėlionės, kurių patvirtinti antspauduotais dokumentais jokiais būdais negaliu.

Įdomumo dėlei reikia paminėti, kad sūrio gamybos procesas nė per žingsnį nepasistūmėjo pirmyn ir ��iandien jis daromas praktiškai taip pat, kaip ir kadaise - šviežutėliai sūrgabaliai kasdien įtrinami druska, sūrinimo procesas, kuris trunka apie 100 dienų, vis retinamas ir retinamas, kol galiausiai kaip reikiant padruskinti gabalai paliekami ramybėje - brandinimas trunka dar 5 ar, norint užtikrinti trapumą ir išskirtinį skonį, net 8 mėnesius. Ir tada jau savitą skonį įgiję sūriai arba pasilieka namuose, Italijoje, arba kur nors keliauja. Atrodo, dažniausiai už Atlanto, pas savo kadais iš šalies emigravusius tėvynainius. Na žinot, italas ir Amerikoje yra italas, todėl be sūrio, kuriuo gardinami makaronų patiekalai, išsiversti tikrai neįmanoma. Spėlioju, kad jei XX a. pradžioj į Ameriką plūdę italai kažkokiais būdais būtų nukeliavę ne ten, o į Marsą, sūris dabar skristų ta pačia kryptimi, paskui juos.

Bet gana tų spėlionių - keliaujam į virtuvę gaminti išraiškingų ir beprotiškai trapių sausainių su labai labai senu itališku sūriu.

Reikės:

-120 g kambario temperatūros sviesto,

-50 g kieto avių pieno sūrio (naudojau Pecorino Romano);

-3/4 a. š. žolelių druskos;

-žiupsnio maltų jodųjų pipirų;

-160 g universalių kvietinių miltų;

-šviežių prieskoninių žolelių (aš naudojau šalavijų, petražolių, peletrūno, špinokų ir krapų lapelius - tai, ką sugebėjau rasti rudeniškai apvytusiame savo darže).

Gaminimas:

Pasirinktas žoleles nuplauti ir nusausinti.

Sūrį smulkiai sutarkuoti, dėti sviestą, druską ir pipirus - viską gerai išsukti mediniu šaukštu.

Berti išsijotus miltus, greitai, kad tešla nesušiltų, užminkyti tešlą, įvynioti į maistinę plėvelę ir palikti šaldytuve valandai ar dviem.

Išrauktą tešlą kočioti tarp dviejų kepimo popieriaus lakštų - taip išvengsite papildomo kiekio miltų. Ant iškočioto lakšto sausainių formele švelniai pasižymėti vietas, kuriose norėsite matyti žoleles.

Sudėliojus lapelius, viską vėl apdengti kepimo popieriumi ir dar kartą, bet jau labai švelniai (kad per daug nenuplonintumėt tešlos), pakočioti.

Formele išspauti sausainiukus, dėti juos į kepimo skardą ir kepti 180*C orkaitėje apie 10-13 minučių.

Iš nurodyto produktų kiekio, priklausomai nuo tešlos storio, iškepu 23-25 sausainius (formelės skersmuo - 5 cm).

Ragauti atvėsusius ir tai darant, be abejo, būtinų būtiniausiai pasidžiaugti jų gražumu, skoningumu, trapumu, nepamirštant, žinoma, ir savosios kantrybės, praleistos žaidžiant tada, kai to daryti lyg ir nederėtų - už nugaros savo eilės juk laukia dar krūva nenudirbtų darbelių. Beje, valgant įkepti žolelių lapeliai tiesiog ištirps burnoje - jų nė kramtyti nereikės.

Sausainius skanauti galima ir vienus, bet, na, jūs gi žinot, šalia sūrių aprašymo visada paminimas ir vynas - be jo, taip sakant, nė krust. Kadangi sausainiukai būtent tokie, sūriniai, atidarykite vyno, geriausia raudono, butelį. Dėl vyno pasirinkimo mandagiai patylėsiu ir nusiųsiu jus pas specialistus - tegu jie, žinovai, ir patarinėja. Nuo savęs dar pridursiu, kad ant stalo tikrai nepamaišytų vaisiai, čatniai ar koks nors prabangus, vasarą virtas džemas.

P. s. beje, į sausainius 3 dienas tikrai nežiūrėjau - pradėjau ragauti dar tą patį vakarą, o kitą dieną ir vėl minkiau tešlą.

[ohmyfeelgood]

uždaryti į ledo kamerą amžiams savo kojas su visais dešimčia pirštų sutalpinti nosį ir akies obuolius patręšti dirvą savo paties pelenais šiek tiek pavėlavus, liepos pradžioj nebus pomidorų. nusipirkti paminklą prieš sudegant prieš kūną sutrypiant žirgams sudeginti kino salę palėpėj sunaikinti visas ostlundo juostas

musės jau apkibo smegenis nieko gero nežadantis ženklas

[pipirometos]

Žirniui skauda galvą

Skauda žirniui galva: Po truputį plyšta jo oda

Visą išorę ir vidų tempia, Savo ankštin neįsitenka

Žirnis nors prie išprotėjimo ribos, Vis dar viliasi kas naują kūną duos:

Jei tik graikinis riešutas būtų, Žirniškas jo kūnas šitaip nepatrūktų.

„Būsiu saulė danguje,” – Netelpa žirnelis į save

Didesni už žirnį norai Tarsi musė gilią žiemą vorui

Po truputį plyšta žirnio oda, Skauda nelaimėliui galva

[golouviotsophie]

Mémorial de la Marseillaise #musėes #musėemarseille #museeamarseille #drapeau #drapeaufrancais #rue #baladeamarseille #quartier #bleublancrouge🔵⚪🔴 #marseilleenautomne (à Marseille, France) https://www.instagram.com/p/Bo8whiOB9D4/?utm_source=ig_tumblr_share&igshid=1xc8vv6zx02vq

[paskendusimergaite]

Koks panašumas tarp žmonių ir musių ?

Aš paniškai bijau vabzdžių. Nežinau, kas ir kodėl yra atsitikę, kad aš jų taip bijau, bet bijau ir viskas. Jie man kelia tokią atmetimo reakciją. Vasarą, aplink dažnai skraido musės ir kai kuri nors iš jų ant manęs nutupia aš pradedu testuoti savo ribas: kaip ilgai ištversiu žinodama, kad ant manęs tupi musė ? Ir aš žiūriu į tą musę, kuri man nieko nepadarys - patupės ir nuskris - ir jaučiu, kaip kyla panika, nes ant manęs tupi musė. Taip dažniausiai ilgai neištveriu ir ją ,,nupurtau", o vėliau vaikštau dar kurį laiką jausdama tą šlykštų mūsės tupėjimo sukeltą jausmą.

Man kai kurie žmonės irgi yra kaip musės. Aš esu gana "touchy" žmogus: man patinka apsikabinti, laikytis už rankų ir t.t. ir pnš. Tačiau kai kurių žmonių prisilietimai man sukelia atmetimo reakciją. Keista tai, kad aš galiu sėdėt valandų valandas apsikabinus ne tik artimą, bet ir tą žmogų, kurį sutikau tik šiandien arba tą su kuriuo ne taip jau artimai ir bendrauju ir man viskas bus žiauriai faina ir malonu, bet žmogaus, kurį pažįstu puse savo gyvenimo apsikabinimą galiu ištverti tik pasisveikinant ir atsisveikinant, nes jei jis trunka nors šiek tiek ilgiau mano kūnas nori jį atstumti. Ir aš kartais testuoju savo ribas ir čia: kaip ištverti šį apsikabinimą ar bet kokį fizinį kontaktą? Ir tai yra žmonės, kuriais aš pasitikiu, su kuriais jaučiuosi saugi ir kuriuos myliu visa širdim, bet tiesiog netoleruoju tų žmonių prisilietimų, kad ir kaip stengčiausi. Ir negaliu paaiškinti kodėl. Vienintelis palyginimas, kurį sugalvoju tai su tom musėm, kurios man kelia paniką ir kurias noriu kuo greičiau nuo savęs ,,nupurtyti".

[nie-ko]

as tik ka suzinojau, kad mano gf/babanė/močia irgi megsta dziaza. pasijutau kaip ta musė is the Bee movie owo

[monique-sea]

Musėe Chintreuil (à Pont-de-Vaux)

[giallofever2]

Dario Argento’s Quattro Mosche Di Velluto Grigio Aka ... english 🇬🇧 Four Flies on Grey Velvet español 🇪🇸 4 mosche di velluto grigio lietuvių 🇱🇹 Keturios musės ant pilko aksomo português 🇵🇹 Quattro mosche di velluto grigio français 🇫🇷 Quatre mouches de velours gris русский 🇷🇺 Четыре мухи на сером бархате Deutsch Germania 🇩🇪 Vier Fliegen auf grauem Samt Nederlands 🇳🇱 Four flies on grey velvet/4 mosche di velluto grigio. چهار مگس روی مخمل خاکستری 日本語 🇯🇵 4匹の蝿

[kalafioras-lt]

Musé Cécé turi du kartus daugiau vitamino C, negu paprasta musė. https://www.instagram.com/p/B9BKx1nDPQo/?igshid=13nmnh0mmtql3

[fisking]

Nimfa from museline.lt on Vimeo.

Žvejodamas nimfa privalai labai gerai jausti, kas dedasi po vandeniu. Tarsi suderinti nesuderinamą - musė turi keliauti per vandens sluoksnius kuo tikroviškiau, o tuo pat metu žvejui svarbu išlaikyti regimąjį arba juntamąjį kontaktą su ja. „Trumpa nimfa“, „ilga nimfa“ - Išmokus skirtingų būdų bei gudrybių atsiveria visai nauji dugno horizontai. Juk keturis penktadalius maisto žuvys susirenka po vandeniu. Nepagauti tampa vis sunkiau. Knowing what the nymph does under the water at the given moment is a must in a nymph fishing. It is like doing incompatible things at the same time. Nymph has to pass through layers of water as naturaly as it can, while fisherman has to maintain a visual or tangible contact with the nymph in order to detect a strike. “Long line nymphing”, “short line nymphing” – since mastering some techniques brand new horizons will show up. After all, the fish collects 80 percent of their food items below the water surface. It is becoming harder not to catch with every single day.

[pandahatesyou]

If I could take one thing home from Vilnius, it would be Musė (aka Fly) ❤🐕 #dog #dogsofinsta #doggy (at Gyvūnų "Gyvybės vagonėliai" www.beglobis.lt)

[golouviotsophie]

#traquandi #expısition #aquarelles #dessin #peintures #eihposperles #etsylove #musėes https://www.instagram.com/p/CTRbXXDrj2p/?utm_medium=tumblr

[panikosuzrasai-blog]

5 istorija. Musė voratinklyje.

Praeitoje istorijoje palikome mane viduryje įsismarkavusių priepuolių, kuriuos iššaukė nuolatinis vertimasis per galvą. Ar po to ką nors išmokau? Taip, tikriausiai. Bet ir aplinkybės susiklostė taip, kaip turėjo: studijos baigėsi, liko tik darbas. Atsikvėpiau kaip reikiant - juk faktiškai net nebebuvo ką veikti. Bet kvailys myli darbą, o darbas myli kvailį, todėl susiradau papildomos veiklos. Viso to fone dar sprendėsi įvairios asmeninio gyvenimo peripetijos. O kai viskas atrodė jau nusistovėję, rami upeliuko tėkmė buvo įžūliai sudrumsta ir supurtyta epizodinio veikėjo. 

Esu iš tų, kurie iš paskutiniųjų gniaužia viską savyje. Esu iš tų, kurie vadovaujasi idėja “<vyrai> niekada neverkia” (nors ir nesu vyras). Esu iš tų, kurie nepasirodo silpni, nes galvoja, kad tai gėdinga. Ir vėlgi tik gerokai vėliau suvokiau, kad toks požiūris yra absoliučiai kenksmingas. Taigi, gyvenimo pastraipoje pasirodžius ir su trenksmu dingus epizodiniam veikėjui, nors ir laikiausi labai stoiškai, viduje kažkas ir vėl sulūžo. Normalus žmogus greičiausiai pasisielotų, galbūt paverktų ar padarytų kažką, kas jam padėtų išlieti susikaupusius jausmus. Aš to nedariau. Įsikandau į kumštį ir pareiškiau sau: ramiai, jokių čia verkšlenimų, nieko nenutiko, gyvenu toliau. Bet mano organizmas nesutiko su mano nuomone ir visą susikaupusį vidinio sielvarto, nuoskaudos ir dar kažin ko gniutulą pradėjo vynioti it kokį siūlų kamuolį aplink mane. Rodėsi, kad vienu metu užgriuvo visi bet kada patirti simptomai. Norėjau tik susiriesti ant grindų ir ramiai numirti. Jaučiausi lyg milžiniško tarantulo gniaužtuose, kuris su pasimėgavimu kankina savo auką, bet nepriveda iki išlaisvinančio finalo. Dusulys, derealizacija, širdies plakimas, galvos svaigimas, vaizdo mirgėjimas, deginimas, tirpimas, kelių valandų pauzė ir kartojam viską nuo pradžių. Buvo beprotiška karuselė. Karuselė, kurią valdė maniakas, jaučiantis orgazmą didinant greitį ir klausantis klykiančio žmogučio, sėdinčio joje. Buvo ne vienas momentas, kai galvodavau, kad aš pasmerkta ir šįkart jau nebesusitvarkysiu. Bet kiekvieną palūžimą lydėdavo proto balsas, sufleruojantis, kad visa tai jau buvo daug kartų, o aš vis dar gyva, pilnavertė (?) gyvenimo veikėja. Būtent tas proto balsas padėjo eilinį kartą išsikapstyti iš užsisukusio rato, neužsidaryti namuose ir stengtis kabintis į “normalią” būseną. Nuo to laiko, apėmus bet kokiam panašiam pojūčiui, kartoju sau kaip mantrą:”Man taip jau buvo daug kartų, tai tik nerimo priepuolis, nuo nerimo niekas nemiršta, nealpsta ir neuždūsta.”. Ir tai padeda. Netikit? Pabandykit patys. Protas yra neblogai dresuojamas šunytis, tik reikia jam parodyti, kaip jis turi elgtis. 

[bukimevieningi]

1720 Maras, 1820 Choleros protrūkis, 1920 Ispanijos gripas, 2020 Kinijos koronavirusas

1720 Maras, 1820 Choleros protrūkis, 1920 Ispanijos gripas, 2020 Kinijos koronavirusas

Kas šimtą metų, žmoniją užklumpa epidemijos ir virusai. 1720 maras, 1820 choleros protrūkis ir 1920 ispanų gripas, 2020 koronavirusas. Sutapimas?

1720 m.

1720 m. Įvyko paskutinė didelio masto buboninio maro, dar vadinamo Didžiuoju Marselio maru, pandemija . Įrašai rodo, kad bakterija Marselyje pražudė apie 100 000 žmonių. Manoma, kad bakteriją išplatino musės, užkrėstos šia bakterija.

1820 m.

Pir…

[miestonaujienos]

Apie muses namuose: kodėl jos erzina ir kaip jas pagauti?

www.van2o.lt | Turbūt daugelis žino vaikystės dainą apie mergaitę, kuri vasaroja kaime ir kurią erzina musė. Dainuojama, kad reikia tą musę mušti, kad ji nekeltų diskomforto. Viskas kaip ir realybėje. .... #Reklama