#prajuokino | Explore Tumblr Posts and Blogs

storymakeshistory · 4 years

Text

kopfkino

Pasileidau gyvenimo kalneliais be jokių saugos diržų. Lekiau it akis išdegus, aplinkiniams dalinau savo paviršinius sluoksnius, mainais tikėjausi išgirsti atsakymus, bet to padaryti nepavyko, nes net klausimo nebeturėjau. Kaskart prabudusi, tingėdavau keltis, apėmė stipri baimė sužinoti ir nesužinoti, tad taip tragiškai banaliai kaip ir bet kuris kitas bendraamžis pradėjau kęsti nuo depresijos. Šiuo gyvenimo momentu labiausiai patiko žiūrėti į veidrodį, ypač verkiant, juokiantis ar ištikus panikos priepoliui (priepuolis dažniausiai kildavo dėl to, kad per daug mąstydavau apie tai, ar panikos priepuolis išvis egzistuoja) - tai nutikdavo dažnai, tad taupant laiką ir darbo stalą teko pasistatyti tiesiai priešais. Džiaugiuosi, kad neturėjau kambariokų, nes veikiausiai, po poros juoko pro ašaras epizodų priešais veidrodį, kažkas būtų susiparinęs dėl mano būklės.

O jei būčiau pradėjus kuoptis smegenų kertes... Oi, šimtu procentu žinau, kad mano kūrybai, klausimo susigražinimui, o baisiausia - tavo idėjai būtų atėjęs galas - tą reikėjo iškęsti. Laviravau ant depresijos ribos, bet žinojau, kad tikrai nesižudysiu. Kartais, tik dėl dramos poreikio, sutiktam praeiviui pasiskųsdavau egzistencijos banalybe, o tada grįždavau namo ir gulėdama žiūrėjau į lubas ant kurių piešdavau to praeivio žvilgsnį, po to kiauras naktis rašydavau, rytais filmuodavau, o vakarais vėl sėsdavau piešti. Rašyti sekėsi neblogai - į stalčių atgulė šusnis popierių, popieriukų, popiergalių, laikraščių skiaučių ir kitos įstabios kūrybos, kuri grįžus į optimalią būseną pasirodė per daug gera, kad būtų kur nors paviešinta (niekas nepatikės, kad galiu taip rašyti). Per tuos keletą mėnesių prifilmavau tiek daug šarkų (arba varnų - aš neskiriu) gyvenimo, kad veikiausiai iš jų galėčiau susukti metamodernų filmą, kuris dėl subtilaus pataikymo į laikmetį atrodytų kaip didžiausias šedevras, gal net tapčiau naujos meno krypties pradininke - įsijaučiau, ko jau ko, bet šlovės tikrai nereikėjo.

Problema buvo su piešimu. Piešti aš nemoku, tiksliau, moku. Bet ne taip, kad kas nors suprastų, kad moku. Labiausiai mėgstu piešti žmones arba keverzoti linijas, kol jų kontūrai pradeda vaizduoti kažkokią tai būtybę. Per tą laikotarpį pripiešiau daugybę žmonių, bet kažkodėl įtikinamai atrodei tik tu. Viskas mano piešiniuose visuomet buvo 2D, o tu kažkodėl 3 – tai man suteikė vilties. Niekada nebūčiau patikėjus, kad būtent piešimas man taps geriausia izoliacine juostele susiklijuoti save atgal. Nusipiešus porą pleistrų ant kelių, alkūnių ir kaktos, pradėjau vėl lįsti laukan.

Šįkart nusprendžiau eiti pas tuos kurie puikiai apsimeta arba tikrai žino klausimus arba atsakymus, dėl to paklojau visus kažkada susitaupytos stipendijos pinigus spektakliams, o jiems pasibaigus radau būdą prasmukti teatran per bare sutiktą vyrą. Teatre nesisekė, nes priešingai nei tikėjausi, kaip tik pasiklysdavau kažkokioj kitų sukurtoje realybėje, kuri mane blaškė nuo pagrindinio uždavinio. Teatras mane užhipnotizavo, egzistuoti kituose gyvenimuose buvo palaiminga, lengva ir smagu - o turėjo būti priešingai! Dienų dienas sėdėjau teatro bufete, pora savaitgalių dirbau rūbinėj, retkarčiais išbūdavau visose repeticijose.

Tais metais prieš pat stojamuosiuos į LMTA, mečiau palaidą gyvenimą ir bandžiau perstoti į režisūrą, nes visa širdim norėjau sukurti savo realybę. Ėjau be jokio pasiruošimo, dėl to raiškiai skaičiau savo pačios prozą (jei būčiau įstojusi, baigiamajame darbe, veikiausiai, cituočiau save). Po kvapą gniaužiančio pasirodymo, komisijos narys paprašė per trisdešimt minučių paruošti etiudą, o kitas sakė pagalvoti apie aktorinį. Pastarasis taip mane prajuokino, kad paruošti etiudo nebesugebėjau, nes ištiko labai ilgai trunkantis juoko priepuolis. Vos pradėdavau mąstyti apie etiudą, išgirsdavau “aktorinis” ir vėl pradėdavau prunkšti. Nusiraminusi, išėjau pakelta galva ir nebegrįžau. Išėjus pro duris, sutikau kitus stojančiuosius – šie man aiškino, kad aš tikrai įstosiu, o jie – ne, palaimingai linksėjau galva, vis dar šiek tiek krizendama. Tada palaukiau, kol visi surūkys cigaretes, sueis laukti atsakymų, o aš tekina nubėgau į Marsą, bet jis dar buvo uždarytas, dėl to tą popietę – nei įstojau, nei pasilinksminau. Grįžau prie LMTA, nes mėgstu šalia jos esantį parkelį (ten parkelis ar kiemelis?). Sėdėjau ant suoliuko ir stebėjau praeivius, ieškodama mūzos – nesisekė, žmonės tą dieną buvo labai nuobodūs. Po to paslaptingai stebeilijau į pro duris išeinančius įstojusiuosius, kurie džiaugsmingai apsikabinėjo, purtė vienas kitam rankas ir įsivaizdavo, kad užaugs ir taps Koršais, gal net Nekrošiais. Tada penkias minutes rimtai pagalvojau ir supratau, kad noriu būti teatru, o ne statyti teatrą, tad amžiams užmiršau režisūros idėją. Nuo LMTA per Gedimino prospektą lengvu vasarinio šokio žingsneliu nuėjau į fiologyną, tik dėl to, kad šis buvo ne per toliausiai nuo LMTA. Ten visi manęs laukė, kaip šiandien pamenu, sakė: “ateikite, prašau, greičiau ateikite, pavaišinsime vynu ir sausainiais, mes jūsų taip laukėme”. Begurkšnojant vyną su sausainiais, laimingai įstojau, o ten - su niekuom nebendravau, ir visus keturis metus prasėdėjau Milošo skaitykloj, nes buvo gera atmosfera. Nesupraskite neteisingai, knygų daug neperskaičiau (nuo pradžios iki galo pabaigiau tik 3), nes vos pradėjus skaityti jau žinojau pabaigą – tiek akademinių, tiek grožinių (jei netikite, tai ir netikėkite). Milošo skaitykloje tiesiog būdavo tylu, ramu ir šilta. Ir šiaip, man senokai patiko Milošas, manau, jis buvo žiauriai mldc chebrantas.

Pirmąją paskaitą univere profesorius auditorijos paprašė pakelti rankas tuos, kurie rašo prozą ar poeziją. Rankas pakėlė kažkokie du debilai – ir nors veidų nesu linkusi prisiminti, šiuos įsidėmėjau puikiai - nuo jų reikia laikytis atokiau. Tuomet profesorius pareiškė, kad jei kas iki šiol kažką rašė, baigus šias studijas neberašys. Taip ir atsitiko, prieš filologiją buvau sukūrusi šedevrus (šitą tekstą, taip pat rašiau prieš studijas), o po jos - ilgą laiką neberašiau nei prozos, nei poezijos. Viskas atrodė per daug blogai arba per daug gerai, o labiausiai jau kažkur skaityta. Rasti pamestą klausimą ir kažkur paslėptą atsakymą visvien reikėjo, tad šįkart panėriau į asketinį akademinį gyvenimą ir pradėjau kalbėti paranormaliais žodžiais (kurių nerašysiu, nes nesuprasite), smegenis užgulė epifanijos ir litofanijos, defamilirizacijos ir genezės, hegemonijos ir kiti gilūs kvestionavimai, kurie žvelgiant iš banalinės erudicijos taško kontempliavo iliuzijų tendencijas. Pradėjau kalbėti akademine kalba, nors ir nenorėjau, bet kitaip nebepavyko. Kadangi daug akademikų draugų neturėjau, teko nebekalbėti, o pradėti klausyti. Filologija iš pradžių atėmė gebėjimą rašyti, po to kalbėti, bet sugebėjo įskiepyti klausą.

Vis dar piešiau, rašiau ir filmavau, bet sveikata jau buvo geresnė, dėl to iš turimos medžiagos nusprendžiau susikurti savo kaukę. Kitaip – taip akivaizdžiai visų klausinėdama “Koks tas klausimas? Koks atsakymas?”, jau būčiau pasmerkta kaip šizofreninė ragana degti ant visuomenės laužo.

Pirmiausia pagalvojau, kad kvailių niekas nebaudžia, tad palaimingai patapau naiviu charakteriu, užsidėjau akinius nuo proto šviesos, ir viešumoje pradėjau elgtis mažų mažiausiai neadekvačiai. Tai ką sugalvodavau, tai ir darydavau, tai kas atrodydavo baisiausia nesąmonė, tą ir pasakydavau pilna širdim tikindama, kad tai mano tiesa. Užsidėjus kaukę nebijojau nieko, dėl to prikrėčiau labai daug škadų, o kartu – po filologijos praradus kalbos dovaną – išgirdau stulbinančiai nuostabių kitų žmonių gyvenimo istorijų. Niekada negalvojau, kad žmonės yra tokie įdomūs. Praėjus šiek tiek laiko jų įdomios kontempliacijos ir nuolatiniai manęs kalbinimai užkniso, tai taip vargino, kad teko vėl pradėti kalbėti.

Pradėjus aušinti burną, žmonių ratas sparčiai susitraukė, o mano gyvenime vėl įsivyravo ramybė. Tik kurti staiga nebebuvo iš ko - mat visos užsidirbtos įdomių žmonių įdomios istorijos, gerai jas panagrinėjus, yra pastatytos ant to paties principo. Rašyti tą patį per tą patį nuvargino, o ir taip galvą vis dar slėgė daug kančių ir minčių.

Atsakymas vis dar tabalavo man nežinomoj vietoj, o Klausimas nesiteikė pasirodyti kada buvome susitarę, vėlavo jau pora metų ir rodėsi, kad niekada jo nebesutiksiu.

0 notes