#pyktis

[bukimevieningi]

Vaidas Žemaitis. Suklaidinti žmonės, pyktis ir atsakymai į jūsų klausimus (video)

Šį kartą apie suklaidintus ir piktus žmones, kurie nesupranta, kad tapo informacinio karo aukomis. Taip pat atsakau į jūsų besikartojančius klausimus.

[princesepersikas]

O žinot tą jausmą, kai tavimi nesidomi tau artimi draugai, tačiau vieną dieną žmogus su kuriuo nutrūko ryšiai ima ir paklausia tavęs: kaip tu?

Žiauriai keistas jausmas... Tarsi imi pykti ant savęs, bandai suvokti kodėl tas žmogus dingo iš tavo gyvenimo, gailiesi...

[resentfuljustice]

한국 pt. 6 - kelionių agentūros savanorė

Su nusivylimu nudelbusi akis nužvelgiau savo vienintelius džinsus – ir ką tik šviežiai išlygintą palaidinę trumpomis rankovėmis, tokią žavingos bananinio pieno spalvos, kurį čia pardavinėja kiekvienoje kampo parduotuvėlėje. Gerdama jį vis pagalvoju, ar kažkoks Pieno Žvaigždžių darbuotojas tiesiog netyčia užsuko į Korėją, pamatė kiek skirtingo "skoninio" pieno rūšių čia galima nusipirkti – ir jo smegenys pradėjo tinti nuo minties, kad tokioje pieno mylėtojų šalyje kaip Lietuva (netgi asmeniškai pažįstu iššūkius mėgstančių asmenybių, kurios vis dar perka pieną iš "močiučių", t.y. nepasterizuotą, tai grįžus namo stojasi prie puodų ir pradeda jį virti), tokio produkto vis dar nėra rinkoje?

Bet šį rytą mano žvilgsnis kliuvo ne už kokios genialios idėjos, kurią galėčiau parsivežti į gimtinę, bet už ryškiai oranžinių aštraus sultinio dėmių, be jokios tvarkos išsimėčiusių po visą mano šiandieninę turistės uniformą. Mačiau, kaip Karolis sustingo ieškodamas tinkamų žodžių išreikšti apgailestavimui – jo metaliniai pagaliukai vis dar buvo pakibę ore virš mano prabangiojo "bomžpakio", kuriame dabar maudėsi šaltas kiaušinis iš jo pusrytinių šaltų makaronų patiekalo.

Negalėjau dėl to pykti, mane labiau ėmė juokas – visi turime kažkokių keistenybių, susijusių su maistu. Pavyzdžiui, pati dažniausiai net bijau garsiai išsiduoti nevalganti nieko, kas susiję su burokėliais – kramtant šitą daržovę apima jausmas, kad žiaumoji pasaldintos žemės grumstelius, ir niekas mano nuomonės šiuo klausimu nepakeis. Tad stengiuosi patylėti, kai kalba pasisuka apie šaltibarščius – nežinau, ar Lietuvoje atiminėja pilietybes žmonėms už nederamą elgesį reprezentuojant savo šalies virtuvę, bet bijau, kad galėčiau būti pirmoji sulaukusi tokio atpildo. 

Taigi, Karolis daugybės patiekalų net neims į burną, kol nepasišildys – aš be jokių skrupulų galiu kirsti visiškai atšalusius ir net sukietėjusius vakarykščius maisto likučius, nepatogiai susilenkus tiesiai virš keptuvės, bet jis niekada nepagailės laiko viską tvarkingai pasišildyti. Net ne mikrobangų krosnelėje! Tik keptuvėje arba puode. Be išimties. V-i-s-a-d-a. Tai kategorijai priklausė ir virti kiaušiniai – tad aš maloningai pasiūliau jam juos panardinti savo verdančiame "bomžpakių" sultinyje, kurį užsisakiau iš išmaniojo kioskelio su paveiksliukais. Ties mūsų lėkštėmis ir vėl buvo tik dviejų rūšių įrankiai – šaukštai ir metaliniai pagaliukai. Nėra jokio logiško paaiškinimo (nebent savo įgūdžių pervertinimas?), kodėl Karolis pasirinko slidžius metalinius pagaliukus dar slidesnio virto kiaušinio transportavimui, bet kiaušinis pusiaukelėje išslydo ir iš aukštai tėškėsi į ryškiai oranžinį – gal net labiau raudoną – karštą skystį, kurio dalis pakilo į orą, ir "aplijo" mano aprangą.

Po keliasdešimt minučių, išsijuosę virš viešbučio kriauklės, komandiškai šveitėme mano džinsus ir palaidinę – iš pradžių su išmuiluotu dantų šepetėliu, vėliau ir su sudrėkintu rankšluosčio kampučiu, bet dėmės buvo kantresnės už mus. Pasidavę pakabinom šlapias kelnes ant evakuacinio kablio – pasirodo, kiekvienas kambarys turėjo tokius, o toji paslaptinga balta dėžė, stovinti kambario kampe buvo ne vaistinėlė ar šiukšliadėžė, o evakuacinė virvė, kurią apsirišęs ir prisitvirtinęs prie kablio, galėtum nelaimės atveju šokti pro langą. Žiūrėdama pro beprotiškai kontrastingą vaizdą pro langą – iš vienos pusės buvau apsupta senovinio turgaus stogų, o iš kitos naujų, dar statomų dangoraižių – svarsčiau, ar tos virvės atlaikytų vidutiniškai gerai įmitusį amerikietį, ir tuo pačiu ant viešbučio lovos kantriai lyginau savo atsargines kelnes. 

Kol aš grožėjausi Seoulo miesto savivaldybės pastato vidiniu vertikaliu sodu, už rankos mane vis timpčiojo Karolis ir bandė pasukti išėjimo link. Kitoje gatvės pusėje vyko kažkoks spalvingas paradas – eidama link jo ieškojau bet kokių anglų kalba parašytų ženklų, kurie paaiškintų kokia proga visi skanduoja, dainuoja ir kilnoja plakatus. Iš kažkur pradėjo vis garsiau ir garsiau groti Village People – YMCA daina, ir visi parade dalyvaujantys žmonės kuo puikiausiai mintinai ją mokėjo – ne tik žodžius, bet ir visą choreografiją. Tada pasipylė žmonės, mojuojantys Korėjos ir JAV vėliavėlėmis. Dar labiau pasimečiau, nes visi pojūčiai man tvirtino, kad garantuotai kažkokiu būdu atsiteleportavau į kokį Los Angeles Koreatown. Garsiai šnopuodama vos spėjau žygiuoti paskui Karolį, kai jis praktiškai bėgte pasileido link scenos, kur buvo sakoma iškilminga (pagal toną) kalba. Mačiau, kaip blizgančiomis akimis jis jau apžiūrinėjo parduodamas suvenyrines Korėjos ir JAV vėliavėles – "kaip fainai būtų jas abi prisitvirtinti prie kuprinės!" – kai tuo tarpu aš atidžiau apžvelginėjau ir įvertinau visą parado publiką. 

Pirmose eilėse prie scenos, vežimėliuose sėdėjo tikrai ne pirmos jaunystės korėjiečių vyrai, o už jų stoviniavo fiziškai sveikesni, bet irgi greičiausiai visko gyvenime matę stipriosios lyties atstovai. Visi jie buvo pasipuošę uniformomis, kai kurie visą krūtinę nusikabinę spalvotom juostelėm ir medaliais. Apsidairiusi aplink supratau, kad mudu esame jauniausi, bet turbūt entuziastingiausi viso karo veteranų parado stebėtojai – bet tuomet skubiai įsikabinau Karoliui į parankę, ir išsivedžiau jį centrinės stoties parko link. Prisiminus praeitų dienų patirtis nenorėjau rizikuoti, kad koks paradą prižiūrintis pareigūnas būtų palaikęs mane parado dalyve, ir pasiūlytų vežimėlį prisėsti. 

Sutemus kaip įgelti skuodėme per metro stotelių laiptų labirintus – nors kelionių dienotvarke ir lankomomis vietomis dažniausiai užsiimu aš, šio vakaro užbaigimu pasirūpinti pasisiūlė Karolis. Žinojau, kad mūsų apsilankymo Korėjoje datomis turėtų įvykti didelis fejerverkų festivalis, bet per daug tam dėmesio neskyriau. Karolis visą dieną nagrinėjo iš kurio parko turėtų geriausiai matytis visas šou, kaip iki ten reikės nuvažiuoti, kiek užtruks kelionė – o aš tik sėdėjau atsipalaidavusi ir mėgavausi atostogomis. Užkopę į viršų iš metro tunelių, pasukome link prieplaukos, kur buvo įsikūrusi eilė maisto, suvenyrų ir gėrimų palapinių – atrodo pasirodėme pačiu laiku, nors ir pagal Karolio žadėtą scenarijų turėjome šiek tiek pavėluoti – bet kai fejerverkai trunka pusantros valandos, nieko baisaus. Vaikštinėjome palei pakrantę, aplink buvo minios žmonių, įsitaisiusių ant pledukų ir piknikaujančių. Kai įsižiūrėjusi pastebėjau, kad dalis žmonių jau pakavosi savo mažus staliukus ir vyniojosi paklodes, šiek tiek sunerimau – galbūt sumaišėme valandas, ir fejerverkai jau seniai baigėsi? Karolis gūžtelėjo pečiais, ir vėl atsidarė straipsnį, kuriame buvo pateikta visa informacija apie renginį. Žvilgtelėjau į jo telefoną, ir pascrollinau į viršų, kur buvo parašyta tiksli fejerverkų data – taip, mėnesis, diena, valandos – viskas buvo teisinga!

Tik gaila, kad renginio metai buvo 2015.

[advokatasbauza]

Ten, kur yra pyktis, visada slepiasi skausmas. - Eckhart Tolle -

[nezinaukamsitaspuslapis]

kad jau užkūriau depresijos temą ir aspektus, apie kuriuos lievai ir nepatogu ir nefaina rašyt, tai jau ir tęsiu. noriu pasiskųsti.

nieko negali padaryti, galiausiai vis tiek tavo emocinė sveikata yra tavo reikalas ir atsakomybė. vieni kažkaip susiima, atranda jėgų ir prisiverčia per visa tai pereiti ir išbristi, kitiems tai sekasi sunkiau. niekad nesupratau, kodėl taip yra, galbūt vieną dieną atrasiu kokį stebuklingą straipsnį, kuris man tai detaliai paaiškintų, bet, ko gero, tada apskritai spręsti depresijos klausimą būtų paprasčiau pasauliniu mąstu. kažkokie bendriniai bandymai tai paaiškinti genetikos ir aplinkos skirtumais duoda mažai naudos.

taip erzina, kad su šia liga tu... nenori sau padėti. tu nenori egzistuoti. tiesiog nori, kad tos mintys, tos emocijos dingtų, kad tas akmenėlis šulinyje be dugno pagaliau į kažką atsimuštų. o dabar tau reikia eiti per ištisą biurokratinį pragarą, ieškoti duokdieve kompetencijų ir empatijos turinčio specialisto, tragiškų šalutinių poveikių neturinčių bent kažkiek veiksmingų antidepresantų, skelbtis savo draugams ir artimiesiems, kad jautiesi blogai ir nori sau kenkti, todėl nori su kažkuo pasikalbėti, kai metų metais į klausimą „kaip sekasi“ atsakydavai „gerai“, versti save valgyti, dirbti, išeiti iš savo kambario, išeiti iš namų, kai tu nenori nie ko. nieko.

ir neduok tu viešpatie, jeigu depresija lėtinė ir po kiek laiko ramybės ji atsinaujina, kas, iš tikrųjų, yra gan dažnas atvejis. bet kokia iš to gėda. taigi jau pasveikau, taigi jau tiek tų vaistų atsigėriau, tiek terapijos praėjau, tiek savo minčių patternų pakeičiau, tiek su žmonėm bendravau, ir tą dariau, ir aną, na, dievas mato, aš kažką dariau, bandžiau ir stengiausi, bet ne, vis tiek to nebuvo pakankamai, vis tiek viskas vėl iš naujo. mane apima liūdesys, pyktis ir nusivylimas apie tai susimąsčius. toks vaikiškas nenoras susitaikyti, kad ne, aš nebuvau ir nebūsiu normaliu, todėl turiu tai priimti ir toliau bristis, kad pakelčiau savo gyvenimo kokybę. ir galiausiai net neturėsiu su kuo pasidalinti tais mažais ar dideliais laimėjimais, nes kito žmogaus pasaulyje tai yra absoliutus minimumas ir ateina savaime, be kasdienių sąmoningų pastangų.

aš... galvojau, kad toli nuėjau. aš galvojau, kad man gerai sekasi, kad ateitis šviesi, kad aš esu padaręs milžinišką darbą ir progresą nuo tada, kai pirmą kartą kreipiausi pagalbos. bet... tai vis tiek yra per mažai, per lėtai, ne taip. vis tiek tie maži per tiek metų nueiti žingsneliai nesusikaupė į tokią sumą, kuri bent iš tolo pasiektų tikrą vidinę ramybę ar (kitiems) toleruotiną stabilumą. ir tokiomis akimirkomis man tiesiog kyla klausimas – na, ir kas toliau? aš tikrai labai pavargau.

[apsupta]

as nebenoriu sitoj skylej gyventi.

man taip bloga gyventi sitam mazam miestely, kur kiekviena pazisti, kur nieko naujo nepatiri, nepamatai, neisgirsti.

ir neturejau dar pirmos meiles, pirmo bucinio, as nezinau, ka reiskia myleti ir zinoti, ka reiskia jausti meile.

cia kiekviena diena gali isgirsti, kaip uz savo kampo savi stumia ant savu, ir zinai kiekvieno prisilietima, kiekvieno pykti, net kiekvieno pirstelijima.

as noriu eiti takais, kuriais nesu ejus, noriu pamatyti naujus veidus, maudytis kitoje upeje, isgirsti kitoki veja, primerkti akis del kitokios saules, sedeti kitoje tyloje, atsikelti del kitu pauksciu ciulbejimo.

as nebenoriu buti cia, nenoriu eiti tuo paciu taku i mokykla, atsikelti toj pacioj lovoj del to garsaus ciulbejimo..

as nebenoriu matyti taves, as zinau, ka jauciu.

[geriaujaupatyletum]

Pyktis yra mano legacy

[neidomiosmintys]

liūdesys. egzistencinis nuobodulys. grožis.

jaučiu emocinės būsenos pokyčius. nuo savaitgalio atgal į plaučius pradėjo grįžti liūdesys. nežinau ar pradėjo, ar tiesiog trumpam sugrįžo. faktas tas, kad kvėpuoti apsunko. liūdesio trupiniai įstrigo kažkur mano alveolėse.

įdomu, ar man liūdna, nes mano gyvenimas po truputį pradeda nusistovėti ir pradedu jausti šiokį tokį nuobodulį? kvaila, kaip gerai jaučiuosi pradžiose ir sąmyšiuose ir ten, kur visko tiek daug vienu metu vyksta, kad nespėju prisiminti, kas esu. nors ir greitai pavargstu nuo tokių gyvenimo etapų. užtai galiu jausti lyg apčiuopiu prasmę.

šitas nuobodulys verčia mane norėti žiūrėti filmus ir kitus kūrinius, kurie mano vidų sukratytų taip, kad pasibaigus filmui plaukiančius ekranu subtitrus stebėtų jau kitas aš. pats geriausias jausmas pasaulyje, kai kūrinys mane suplėšo. nepalieka nieko, kas kas primintų apie mane prieš pamatant filmą. prieš išgirstant dainą. prieš perskaitant eiles. nebūtinai turi suplėšyti, nes yra groteskiškas, ar į paviršių iškelia traumas. kartais kūriniai yra tokie gražūs, kad tas grožis paliečia mane iki ląstelių, ir jas transformuoja.

kas nors be manęs dar žino, ką reiškia jausti grožį? ne tai, kad „turėti grožio pojūtį“ ir nujausti, kurie dalykai gražūs, o kurie negražūs. taip, kaip jaučiamas džiaugsmas, kaip jaučiamas liūdesys, kaip jaučiamas pyktis… grožis yra toks pat jausmas: iš anksto nesuplanuosi, kada jį pajausi, nors ir gali daugmaž apie jį įtarti iš praeitų kartų, kuomet jį jautei. kaip ir su visais kitais jausmais.

dažnai grožis iškyla vaizdiniuose, kurie mena apie gyvenimo nuolatinį kontrastingumą ir dvilypumą. daina, kuri skamba nuotaikingai, bet jos žodžiai kalba apie be galo skaudžius išgyvenimus. kažkieno mėgstamiausias puodelis, kuris krito ir dabar jo briauna šiek tiek nuskilus ir tam tikru kampu iš jo gerti visai nepatogu. kai tikiesi blogiau, bet gaunasi geriau. balos ant asfalto iš mašinų išbėgusių tepalų, kurios blizga saulėlydžio spalvomis. mano kojų ir rankų randai.

gal ir mano nuobodulys gali būti gražus. nors ir kaip nekenčiu šito jausmo.

[asapiemane]

Kas būtų jei..

.. būtumem buvę laikų

.. žinotume vienas kita kaip dabar

.. vienas su kitu visur ir visada kartu

.. tikrai būtų viskas taip lengvai

Bet kas būtų jei..

.. ir tau būtų taip sunku su manim kaip sakau

.. reikėtu pyktis

.. mano galva man ir su tavim neleistu būti laiminga

.. reikėtų vienam iš kito gyvenimo dingt

.. nebutu taip smagu kaip dabar galvoju, nes abu esam panašūs

Kas būtų jei kažkada del kažko taves nebeturečiau.

[bukimevieningi]

Vaidas Žemaitis. Gyvenkime draugiškai (video)

Pastebėjau, kad socialiniuose tinkluose daugėja skundikų, taip pat gyvenimu nepatenkintų žmonių, kurie pavydi ir apsimeta draugais, bet pasitaikius progai, smeigia “peilį” į nugarą. Kodėl taip yra ir kodėl mes negalime visi su savo nuomonėms gyventi patys sau? Kodėl mes negalime vienas kito kritikuoti be pašaipų, įžeidinėjimų, menkinimų ir niekinimų? Apie tai vaizdo įraše. Paramos…

[nie-ko]

Rimtas klausimas.

Neradau tokio zmogaus da. Kuris turetu tokiu paciu interesu kaip as. Zinau kad yra tokiu, bet dauguma panu kiauros yra. Bet ei, negali pykti ant suns, kad jis loja - jo tokia prigimtis. Man ir vienam gerai. Gimsti vienas ir mirsti vienas.

[advokatasbauza]

Ten, kur yra pyktis, visada slepiasi skausmas.

- Eckhart Tolle -

[herkausmintys]

Odė Gerovei III dalis

Ir dar noriu pasidžiaugti mūsų keliais. Pravažiuoji nors kelis kilometrus ir matai - rūpinasi paprastu žmogumi valdžia, rūpinasi. Anksčiau, taryb… prakeiktais sovietiniais laikais būdavo kaip - sėdi į žiguliuką, prisipili nekokybiško (na ar gali kokybiškas daiktas kainuoti kelias kapeikas?) benzino ir važiuoji - o keliai lygūs, jokių duobių… Taip ir užmigti gali prie vairo. O tai jau atleiskit, bet labai nesaugu. Dabar, ačiū Kelių Direkcijai ir pačiam ministrui, žymiai saugiau. Išriedėjai su Askonija į plentą ir iš karto tik jobtararai - ratas į duobę pataikė. Bet koks snaudulys išlaksto. Saugu? Saugu. Ir taip visą kelią. Nepalakstysi, kaip jaunystėj su Zaporožiečiu, kiek traukia. Nes palėkus gali ir ratai, ir dantų protezai iškrist. Bet gi viskas dėl mūsų saugumo. Dėl to, kad saugo mūsų gyvybes. Lygiame kelyje tai kiek būtų kamikadzių su visokiom Tešlom ar Primusais… O čia valstybė pasirūpina, kad žmonės važinėtų saugiu greičiu… Ai, nebegaliu, prisiminus tarybų… nu tfu, kad tave kur Maskas, pinasi liežuvis (matyt dėl klimato kaitos)… sovietų valdžios nesąmones… Vien jau maistą prisiminus, pyktis ima. Kai studijavau politechnikume, tai nors ir buvau perspektyvus komjaunuolis, tačiau pinigų daug neturėjau (tėvai nors komunistai, bet paprasti kolūk… tfu… kolchoznikai buvo, tarybi… sovietų valdžia daug jiems nemokėjo, nors ir buvo Stachanoviečiai), todėl dažnai valgydavau tik baronkas su pienu. Prastas pienas buvo, prastas. Jei iš karto nesugeri, tai po poros dienų pienas ir sugįžta. Ne taip, kaip dabar. Buvau anundei pas anūkėlį, vardu Jurgita, pažiūrėt jo ir jo sužadėtinio Ingridutės pirmagimio Aurorytės (spitrus berniokas, jau studentas. Ir ne, nenusišneku - Aurorytė už mane didesnis ir stambesnis, pagal pasą - studentas Volodia, bet jis save naujagime Auroryte identifikuoja, taip net Baltarusijos pasieniečiams sakė, kai iš Minsko evakuavosi kartu su tikrąja Baltarusijos prezidente). Skant škias pirmagimę maitino, tai ir aš įsipyliau. Veiziu į etiketką, ogi pienas pagamintas dar pernai. Ir nieko, skanus. Va čia tai kokybė. Matyt karvutes šeria žole iš Amsterdamo, ne kitaip. Žodžiu tvarumas ir įtraukumas. Gerovė ir gamtosauga. Na gerai, užsikalbėjau aš čia… Privargau bemaigydamas guzikus… Teisus buvo mano mylimas ministras Simonų Gentvaliukas - klimato kaita nežmoniška, matyt dar per mažai medžių, išmetančių į atmosferą CO2, iškirto, kad man širdies permušimai dar didesni, nei mano mylimam ekspertui Striokui, didvyriškai atlaikiusiam Koronę… O Partijai, Europos Sąjungai ir JAM - Viciūnei Didžiajam - amžina šlovė ir pagarba. Už liberalią demokratiją - žmogos!

[pipirometos]

Keisti orai, keisti jausmai

Yra tokių jausminių būsenų, kurių neįmanoma apibūdinti vienu žodžiu – tuo pat metu koegzistuoja keletas jausmų. Ir ne šiaip puokštė derančių tarpusavyje emocijų kaip liūdesys, vienišumas, bevertiškumas ar nusivylimas, pyktis, bejėgiškumas ar – trečias variantas – laimė, džiaugsmas, viltis. Tokie deriniai, atrodo, lengvai vienas iš kito išplaukia ir įplaukia. Kalbu apie vos ne visiškai priešingus ir nesuderinamus jausmus tuo pačiu metu veikiančius žmogaus viduje: abejingumas ir troškimas gyventi, egzistencinis nuovargis ir gyvastis, norėjimas būti kartu ir norėjimas pabėgti, nusivylimas ir pamėgimas to, kas vis nuvilia.

Įvyksta tokios priešpriešos, kad, atrodo, sunku rasti žodžių, kurie galėtų atskleisti visą tokios nesuderinamos sąjungos subtilumą ir paradoksikalumą.

Savų žodžių gal ir stinga, tačiau muzika kartais tai padaro tokiu neįtikėtinu tikslumu, kad net visa oda pašiurpsta. Viena iš mano all time favorites atlikėjų yra korėjiečių psichedelinio ir alternatyvaus roko grupė pavadinimu Thornapple, kuri savo darbuose neretai gvildena sudėtingų jausmų paradoksikalumus. „Keisti orai” (angl. Strange Weather; kor. 이상기후) – vienas iš albumų, kuris ryškiausiai įgarsina tą ploną liniją tarp būti ar nebūti. Kaip tik priešpaskutinė šio albumo daina yra ta, kurios klausant visad persmelkia neapsakomos vilties šiluma ir kartu, tarsi, gali jausti pykinimą žadantį kartumą burnoje.

Thornapple – Mirgesys (kor. 아지랑이)

Dainos žodžiai iš korėjiečių kalbos išversti Pipiromėtų

녹아 흐르는 아스팔트 위에 귀를 기울여 들었던 소리 오늘도 지구는 나를 제쳐 두고 아무렇지 않게 돌아가 Virš besilydančio asfalto Kai įtempiau ausis, išgirdau kaip Šiandien ir vėl Žemė pamiršusi mane Sukasi lyg niekur nieko

따가운 날을 피해서 다니다 만나 버렸던 많은 사람들 어딘가 멀리에 멀고 먼 나라에 모두 잠을 자러 돌아가 Vengdami kaitrių dienų gyvena kaip gyvenę Daugelis žmonių, su kuriais teko prasilenkti Kažkur toli toli, šalyje už jūrų marių Visi nakties miegui vėl grįžta namo

나는 얼마나 더 달아날 수 있을까? 너덜너덜 헤진 몸뚱일 가누네 나는 얼마나 더 너의 까만 눈을 견뎌내야 제대로 설 수 있을까? Kiek dar kartų aš galėsiu pabėgti? Nudriskusį savo kūną suėmęs laikau Kiek dar kartų teks iškęsti tavas juodas akis Kad įstengčiau stovėti tvirtai?

나는 지금 여기에 살아있어 차는 숨을 내쉬며 살아있어 다신 그대와 느릿느릿하게 늘어져 가는 시간을 세어 볼 수 없어도 Dabar ir čia esu aš gyvas Sunkiai kvėpuodamas – esu gyvas Kaip visad su tavim laikas slenka iš lėto Net ir tokio jo nepajėgiu suskaičiuoti

당신의 체온을 느끼려 해도 여전히 이곳은 나쁜 날씨 좋은 시절들은 항상 끝이 날까? 마음만 잔뜩 커다래져 Galiu jausti tavąją šilumą Bet oras šičia vis dar nesitaiso Ar nėra taip, kad geri laikai visada baigiasi? Užtat mano jausmai vien vešėja

나는 얼마나 더 살아갈 수 있을까? 헤아릴 수 없는 내일이 불안해 나는 얼마나 더 돌아가는 땅을 견뎌내야 제대로 설 수 있을까? Kiek dar kartų man pavyks išgyventi? Nesuskaičiuojami rytojai kelia nerimą Kiek dar kartų teks iškęsti besisukančią Žemę Kad įstengčiau stovėti tvirtai?

나는 지금 여기에 살아있어 차는 숨을 내쉬며 살아있어 어지러워요 날 찾아내 줘요 꺼지지 않는 나의 두려움 Dabar ir čia esu aš gyvas Sunkiai kvėpuodamas – esu gyvas Man sukasi galva, prašau atrask mane Mano baimė nenumalšinama

새빨갛게 흐드러진 해 질 무렵 공기 하루만큼 늙어 버린 사람들의 냄새 무엇보다 숨을 참기 힘든 이 세계를 분명 나는 좋아한다 생각해 Ryškiu raudoniu sužydėjęs vakarėjantis metas Viena diena pasenusių žmonių kvapas Užtai šitas pasaulis, kur ilgai kvėpavimo nesulaikysi Jis tikrai patinka man, manau

나는 지금 여기에 살아있어 차는 숨을 내쉬며 살아있어 그대도 어딘가에서 살아가 꺼지지 않는 나의 그리움 Dabar ir čia esu aš gyvas Sunkiai kvėpuodamas – esu gyvas Nesvarbu, kur tu bebūtum Mano ilgesys nenumalšinamas

[princesepersikas]

- Kaip sužinosiu , ar darau kokią nors pažangą ?

- Tu žinosi , kai tai , kas anksčiau tave pykdė , kels juoką . 

[miegantipanda]

Pasitikėk jausmais ir suprask save.

- -

“Visus kitus jausmus užgožia pyktis. Mes nekenčiame savęs, kad nesugebame būti kitokie negu esame. Nesugebame būti geresni.  Mes jaučiame neapykantą.

Jausmais reikia pasitikėti. Nesvarbu, ar jūs esate kokios nors ideologijos šalininkas, ar sensualistas, jūs paklūstate stimulams, manydami, kad jie yra jūsų kelrodžiai į pažadėtą žemę. Nieko panašaus. Jie yra rifai, pro kuriuos jums reikia praplaukti, į kuriuos jūs nusibrozdinate savo šonus. Praplaukę vieną, horizonte matote kitus. Bet žiūrėti teisybei į akis jūs negalite, todėl prisiverčiate tikėti visu tuo mėšlu, kurį skleidžia žmonės, nors instinktyviai laikote juos melagiais, bet jūs kartojate tą melą patys sau ir kitiems, tikėdamiesi, kad, kartodami tuos prasimanymus pakankamai dažnai ir nuoširdžiai, pasieksite tą dievišką būseną, kurį priskiriate tiems, kurie kartoja tuos prasimanymus dažniausiai ir aistringiausiai.

Bet jums nepasiekti to lygio, o jeigu net ir pasiektumėte, tai nevertintumėte šito, nes suvoktumėte, kad niekas jau nebetiki didvyriais. Mes žinome, kad jie paprasčiausiai nori įpiršti mums kažką, ko mums nereikia, ir neduoti to, ko mums iš tikrųjų reikia. 

Gal tai ir gerai. Gal mes galų gale pradedame suprasti save. Baisu, kad mes mirštame tokie vieniši, bet tai nėra baisiau už gyvenimą vienatvėje...” – Irvine Welsh (iš knygos “Purvas”)

- - 

Photo by Umberto Shaw from Pexels