#suvokimas

[nezinaukamsitaspuslapis]

tu tik tapyk, tapyk, sakydavo man, kai trūko jėgų ir noro judėti toliau ar išvis pajudėti iš vietos. tai aš ir patapysiu.

prisipažinsiu, jaučiuosi atsidūręs aklavietėje. man gėda rašyti draugams ir kreiptis pagalbos. tiek laiko su jais nebendravau, o dabar rašyti tik tam, kad norėčiau kažkam išsikalbėti, atrodo šlykštu ir savanaudiška. apskritai, sunku su tais draugais, nes vieni keliauja aplink pasaulį ir nėra pasiekiami, kiti tapo tokiais retais pašnekovais, kad, rodos, nepridera su jais susisiekti dėl rimto pokalbio, su trečiais nuolat ir taip kažkas vyksta, todėl nenori jų varginti savo problemų svoriu.

labiausiai nenoriu klausytis patarimų, ypač, „gal nori susisiekti su savo psichologu?“ ne, dabar aš to nenoriu, dabar aš noriu pasijausti, kad turiu ryšį su kitu žmogumi, kuris klauso manęs atvira širdimi ir už tai neturiu jam mokėti pinigų. mes taip išsiilgę autentiškų santykių, bet vos kitas parodo savo pažeidžiamumą, jis diagnozuojamas, nukreipiamas pas specialistą, galbūt net apkaltinamas trauma dumping ar negatyviais vaibais.

iš to iškyla liūdnas suvokimas, jog kad ir kiek mes kalbame apie psichinę sveikatą, žmonių su psichinėmis ligomis mes vis dar vengiame. nes tai nepatogu, nejauku ir mes visi turime savo problemų. nes labai sunku mėgti negatyvius ir demotyvuotus žmones. tai nėra sexy, tai negamina dopamino. ir su jais yra sudėtinga. nesinori vadinti savęs našta, nes tai neproduktyvu, bet neišvengiamai kartais pasijaučiu, kad esu vargas kitiems, kuris turi tyliai privačiai išsispręsti savo problemas, kad vėl pasivyčiau kitus ir elgčiausi kaip visiškai sveikas ir kupinas meilės gyvenimui individas. ir taip vis iš naujo ratu.

[kaja-jarinaite]

Kajai metai ir 2 mėnesiai.

Lygiai su ta data Kaja žengė pirmus kelis žingsnelius! Na dar trūksta drąsos pasileisti, bet jau jau galim užskaityti kad vaikšto!

Tuo pačiu sutapo ir stiprus augimo šuolis. Pabiro daug naujų garsų ir “žodelių”:

Jaja - Tėja

Brbr - mašina, beje labai mėgsta tiek važiuot tiek rodyt į jas šiuo metu.

Auau - šuo

Te - ten

Aaaa - ačiū

Ma - Mango katinas

Pa - lempa

Pu - kepurė

Dede- diedukas

Ir daug kitų, kasdien mokosi atkartot mūsų sakomus žodžius.

Visiškai matome kad prasiplėtė pasaulio suvokimas.

Labai nori keliauti, draugauti, naujus dalykus pamatyti.

Bet atsirado ir keistų baimių, pvz musių bijo. Bijo sesės Marijos lakuotų nagų su įvairiais piešinukais.

Ne itin mėgsta maudytis. Nors pvz ežere taškytis ir braidyti labai patinka!

Sveria 10,380 kg, ūgis - 78 cm

Valgo gerai, ypač tai ką mėgsta. Arba ką mato valgant kitus.

Dabar visur sekioja Oliviją, nori visko ką ji turi, kuo žaidžia. Tas Olivijai nevisada patinka:) bet tenka susitaikyt.

[kotrynamauragyte]

Savo esme ezotericizmas yra sąmoningas suvokimas, kad visa esybė, begaline formų išraiška, tėra energijos išraiška. Ne tik visos sutvertosios formos, bet ir visos veiklos formos yra kilusios iš energijos srautų, išjudintų visaapimančio Priežasties ir Pasekmės dėsnio. Ezotericizmo tikslas - pažinti tas energijas ir, kiek leidžia psichinis ir dvasinis išsivystymas, jas panaudoti žmonijos labui, - kaip numatyta dieviškajame plane. Pradedantysis paklysta sąveikaujančių ir viena kitą veikiančių energijų labirinte, bet vėliau jis pradeda skirti:

grynąją fizinę energiją, susidedančią iš galių, kurios veikia ir įtakoja fizinį pasaulį;

emocines jėgas ir psichines galias sukeliamas energijos, tekančios per eterinį kūną į šias dvi plotmes;

varomąsias jėgas, kurias siunčia siela iš aukštesniųjų psichinių ir dvasinių lygių.

[bukimevieningi]

Vaidas ir Eglė apie grožį (video)

Vaidas ir Eglė apie grožį (video)

Šį kartą laidoje Vaidas ir Eglė kalbės apie grožį ir grožio sampratą – kaip moters grožio suvokimas su laiku keitėsi ir iki kokių grožio standartų atėjome dabar. Taip pat apie kvepalus bei jų tikrąją paskirtį, apie kurią šiuolaikiniai cheminių kvepalų gamintojai nutyli. Apie dirbtinumą, melo pasaulį bei daug kitų dalykų – šioje laidoje. Malonaus klausymo!

[miegantipanda]

Pasitikėk jausmais ir suprask save.

- -

“Visus kitus jausmus užgožia pyktis. Mes nekenčiame savęs, kad nesugebame būti kitokie negu esame. Nesugebame būti geresni.  Mes jaučiame neapykantą.

Jausmais reikia pasitikėti. Nesvarbu, ar jūs esate kokios nors ideologijos šalininkas, ar sensualistas, jūs paklūstate stimulams, manydami, kad jie yra jūsų kelrodžiai į pažadėtą žemę. Nieko panašaus. Jie yra rifai, pro kuriuos jums reikia praplaukti, į kuriuos jūs nusibrozdinate savo šonus. Praplaukę vieną, horizonte matote kitus. Bet žiūrėti teisybei į akis jūs negalite, todėl prisiverčiate tikėti visu tuo mėšlu, kurį skleidžia žmonės, nors instinktyviai laikote juos melagiais, bet jūs kartojate tą melą patys sau ir kitiems, tikėdamiesi, kad, kartodami tuos prasimanymus pakankamai dažnai ir nuoširdžiai, pasieksite tą dievišką būseną, kurį priskiriate tiems, kurie kartoja tuos prasimanymus dažniausiai ir aistringiausiai.

Bet jums nepasiekti to lygio, o jeigu net ir pasiektumėte, tai nevertintumėte šito, nes suvoktumėte, kad niekas jau nebetiki didvyriais. Mes žinome, kad jie paprasčiausiai nori įpiršti mums kažką, ko mums nereikia, ir neduoti to, ko mums iš tikrųjų reikia. 

Gal tai ir gerai. Gal mes galų gale pradedame suprasti save. Baisu, kad mes mirštame tokie vieniši, bet tai nėra baisiau už gyvenimą vienatvėje...” – Irvine Welsh (iš knygos “Purvas”)

- - 

Photo by Umberto Shaw from Pexels

[decadentgardenchild]

Sistema 30/9/20

Kas čia per sistema, kuria visuomenė remiasi? Viskas yra per daug sudėtinga ir komplikuota. Tikrai šitoks šablonas nėra natūralaus poreikio žmonėms tiesiog norintiems laimingai gyventi ir savęs nevaržyti. Kodėl šitaip trokštama būti švariais nuo emocijų, instinktų ir žmogiškų pojūžių. Šitoks šablonas yra žmonijos naikinimas ir įkalinimas. Šitaip užspaustam žmogui yra sunku susiprasti ir pamatyti tikrą situaciją, nes yra tiek dalykų (problemų) dėl kurių jis negali normaliai kvėpuoti ir pasivyti darbais tam, jog galėtų išgerti alaus ir paskęsti atsijungęs, nes pamatyti visą vaizdą yra per daug skaudu ir atrodo, beviltiška, nes išspaustas suvokimas apie absurdišką ir beprasmį gyvenimą iškeltų klausimą - ar verta toliau šitaip gyventi? Pakeisti gyvenimo būdą ir suvokimą yra neišvengiama dėl tiesiog noro gyventi, nes kur yra prasmė gyventi, jei visą gyvenimą esi tiesiog skolingas kažkam, kas nusipirko/pasisavino žemę, butą, namą, salą, biznį, maisto įmonę, vandenį - tai, kas niekam nepriklauso, nes kaip tu gali gimti Žemėje, kuri jau yra pasisavinta ir išpirkta.

[laiminga-karve]

Kol nugaros atremtos į visažines pušis,

Pabodusio civilizacijos ūžesio nebesigirdi,

Per ištiestų kojų atstumą ir minkštų samanų keliuką,

Guvios akys melsvu spinduliu iššnabdža:

Medžiai - užtikrinti, o tu - užsimerk;

Viršugalvį paliečia išsiilgta motiniška šiluma,

Per odą lyg lengvas vėjas pratipena suvokimas,

Dabar toks tolygus ir delnais paliečiamas -

Vienatvė - tik iliuzija;

Mintys nuklajoja į seniai paliktą,

Lyg iš gėdos sutręšusiais rudenio lapais uždangstytą

Nepaaiškinamo liūdesio žemę;

Paukščių klyksmas nebekrinta suderintais garsais,

Ir rankų pirštai mirtinai įšalę,

Užmarštin nusileido perbristas mėlynių laukas,

Lyg norėtųsi kur dingti, sprogti,

Bet gal gerai ir taip.

[paskendusimergaite]

Vienkartinis

Jau buvau pamiršusi, ką reiškia matyti tave kasdien. Tą jausmą tau prisilietus irgi buvau pamiršusi. Tavo šypseną ir akis. Bet tada... tada tu privertei prisiminti. Po tiek laiko, kai stengiausi pamiršti , tu vėl man apie tai priminei. Tačiau tada atėjo suvokimas, kad tai buvo tik laikina. Kaip vienkartinis puodelis. Vienam kartui. Lyg mūsų niekada nebūtų buvę ir daugiau niekada nebebus. O gal niekada ir nebuvo ?

[school-of-love]

pagalvojau

...

Manęs paklausia:

-Kas tu?

Cha, aš.

Aš visiška ekstazė užpildanti vidurius,

Aš akimirka, kai ištirpstu tavyje,

Aš kai vienas žodis vis pakeičia burnas,

Aš kai manau, kad suprantu,

Aš tai šiuolaikinė sąmojo deivė;

Aš tai amžinasis grožio etalonas;

Aš bundatis geismas, makiažu įkaitinęs lūpas.

Aš tai visi “uhhh”

Ir visi “o taip”

Ir visi “o, kaip aš šito noriu”;

Aš esu piršto galiukas, kylantis ausies krašteliu ;

Aš esu jaudulys, šiurpu išbėręs odą

Šiek tiek,

Tik truputį,

Įkvėpus tavęs,

Aš mūza;

Aš esu ritmas, pinantis dainos žodžius,

Teptukas, spalvomis prievartaujantis drobę,

Styga, išverkusi raudą ir giesmę,

Aš tai priklausomybė, kuri laukia maišelyje tavo rūbo kišenėje, 

ir aš priklausomybė nuo to, 

kas yra po rūbu.

Aš tai katė, kuri nuverčia stiklinę vazą žiurėdama tiesiai tau į akis

Aš tai pilvas,

ištekantis atsisegus kelnių sagai ir negailintis aplodismentų

Aš tai nevykęs ir neįvykęs orgazmas.

Aš tai “seen” po paskutine žinute,

Aš tai pastovus nerimas,

Pastovus nerimas dėl to, ko jau nėra ir/ar niekad nebuvo,

Aš esu noras, kad kas šautų tiesiai į galvą,

kylantis dėl to, kad pačiam šauti nesinori.

Aš tai persmelkęs skausmas,

Pirma galvoju, ar ranką, ar širdį maudžia,

O tada suprantu, kad problema visai ne kūne,

Aš tai visos tavo lūpų pozicijos,

Kai tari “Aš tavęs nekenčiu”

Aš esu baimė pripažinti, kad man nerūpi

Ir aš esu baimė parodyti, kad iš tiesų nėra nieko, kas rūpėtų labiau.

Aš tai nuolatinė abejonė.

Aš tai nuolatinis noras apirėžti.

Aš tai žodis tarpas žodis tarpas žodis taškas.

Aš tai savoka.

Aš tai savoka.

Aš tiktais savoka.

Aš tik raidė raidė.

Aš tik garsas

Ir garsas.

AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA!

Šššš...

Pagalvojus atsakau:

-Ai, aš Adė.

[nesapnuota]

Gražiausi gyvenimo įvykiai nutinka, kai žmonės susikimba rankomis - ne tik žengiant prie altoriaus ar tiesiog nutarus likusį laiką praleisti kartu, bet ir siekiant laisvės, norint sekančius ryto arbatos puodelius išgerti be baimės, kad šie bus paskutiniai.

Baltijos kelias visada buvo, yra ir bus ypatinga diena. Žinoma, aš ten nestovėjau ir gimiau laikais, kai laisva Lietuva buvo savaime suprantamas dalykas, tačiau vis tiek jaučiu tą dvasią ir suvokiu, kad kažkada buvo kitaip. Tas suvokimas ir žinojimas gyvena kažkur manyje - tas verčia dėkoti, kad galiu laisvai gyventi ir nebijoti.

Noriu pasidžiaugti, kad prieš 30 metų lietuviai, latviai ir estai jungėsi į grandinę bei kovojo už tai, kas jiems priklauso. Žinau, kad dėl savo šalies galiu daug padaryti ir vis dar nepasinaudoju ta proga, bet taip pat suvokiu vieną dalyką, kad labai myliu šią vietą, kurioje gimiau, šalį, kurią savo tėvyne vadinu, ir esu stipriai dėkinga, kad galima nebijoti puikuotis vėliava, kad galiu drąsiai pirkti knygas apie partizanus ir tiesiog tuo mėgautis.

Ačiū!

[zmona]

Kažkas dingo, kažkas pradingo. Tu praradai, kaip čia pasakius, gyvenimo pagrindą – ėmė trūkti to, kas atrodė, atrodo, tave iki šiol guodė, vertė širdį plakti - savo egzistencijos, netgi jos prasmingumo, suvokimas, jausmas, kad gyveni.

Žmogus, kuris miega, G. Perec

[bukimevieningi]

Eglė Jurėnaitė: Kiekvienas keičia pasaulį

Eglė Jurėnaitė: Kiekvienas keičia pasaulį

Aš vis galvoju, kodėl man skauda. Kodėl man skauda dalykai, kurie kitam visai neskauda? Kodėl man ir kodėl tai? Arba kodėl kažkieno kito problema kartais visai manęs neliečia. Būna ir taip.

Kiekvienas gyvenime turim kažkokį “skaudulį“, matom kažkokią problemą, kuri stipriai liečia. Kuri vis paspaudžia mumyse tą raudoną mygtuką kaskart, kai susiduriame su ja, ir skatina kažko imtis. Bet mes tą…

[kai-mirtinai-pailstu]

Saulė teka, net kai skauda.

Šiandien buvo tokia keistai įdomi diena. Atrodo, net fiziškai pajaučiau, kad judu savo tikslo link. Prieš tai sėdėjau visiškam dugne ir nebenorėjau nieko, savaitę laiko praleidau netflix'e depresuodama kaip tikras xanaxo vaikas ir net nebejaučiau noro gyventi. O gyvenimas, tas senas šmaikštuolis pargriovė dar stipriau, nors jau ir taip pažeme šliaužiau tarsi didysis sliekas. Ir vienu momentu, kažkokios neaiškios ligos patiesta, jausdama turbūt stipriausią kada nors patirtą skausmą, verkdama ir vieną po kitos gerdama nuskausminamuosius į savo pagalvę sugebėjau sušnibždėti: Aš noriu..gyventi. Ir tik ištarusi supratau, kad TAIP, po velnių, aš vis dar noriu gyventi! Sekančią dieną pakilau iš lovos, o dar kitą grįžau į darbą. Ligos išsilakstė kaip kiškių būrys. Nors sieloj man vis dar skauda, kažkur viduj nerimsta širdis: ar teisingai padariau palikdama man brangų žmogų, nors ir norėjom visiškai skirtingų dalykų? Ir klausiu savęs to kasdien, iš naujo baksnodama seną žaizdą.

Bet iš viso to patirto skausmo visgi atėjo šioks toks suvokimas: saulė teka, net jei skauda.

O tada nusprendžiau skausmą įdėti į dėžutę. Ir jį apsupti naujais prisiminimais. Kad nesimaišytų po kojom taip sakant. Ir matyčiau saulę kas rytą, bet ne skausmą. O ar teisingai pasielgiau? Nežinau. Bet klausiau savo širdies. Ir to man užtenka.

[antrojilytis]

„Kūnas nėra daiktas, tai yra situacija: tai mūsų suvokimas apie pasaulį ir mūsų projekto eskizas“

-Simone de Beauvoir 

[geriaujaupatyletum]

Labai užsimaniau pakataloginti. Nežinau, ką jaučiu, bet gal jausti dar per anksti. Mane tik erzina tai, jog iki šiol visuomet buvusi kontrolėje, šį kartą pernelyg baiminuosi sugadinti dalykus, kuriems šiaip ir reiktų leisti gadintis, leisti iširti, jei taip jau reikia, o jeigu ne, jeigu ne, ramiai plaukti pasroviui ant nugaros, mėgautis saule, mėgautis procesu. Bet aš kalkuliuoju. Nežaidžiu įprastų žaidimų, ne tik todėl, kad nesveika ir nereikia, bet kartu ir todėl, kad baiminuosi iš karto gauti kulką į kaktą. Ir gal viskas būtų neblogai, gal viskas būtų taip, kaip ir turi būti, bet aš bijau. Bijau, nes prieš beveik metus papuoliau į situaciją, kuomet mane pradėjo dievinti, prieš beveik metus, o praėjus pusmečiui staiga išmetė į tylą. Kartu su neblogu gabalu savivertės išsimetė ir suvokimas kaip veikia dalykai - tuomet ėmiau intensyviai ieškoti naujų priežastinių ryšių, naujai juos siuvinėti į sistemas, kurias dabar iš naujo turiu mokytis ir pritaikyti. Tebūnie šios baimės grįstos naujumu. Ir vėlgi, viskas būtų neblogai, tik aš, regis, vėl sabotažinu situaciją lygioje vietoje, tik šį kartą nebe todėl, kad siekiu dramos - šį kartą esu perdėtai atsargi ir savimi nepasitikinti. Karma police, arrest this girl she's planning to lose herself again

[nie-ko]

sedejom priesais “Du broliai”, pravaziuodavo tai eskes, tai penktukai/sestukai/septintukai, tai 911, o as buvau issisiepes kaip mazas suniukas: lupau arbata ir vedinau siandien visa diena it troskinyje mirkstancius savo kiausinius, turejau paprasta 3310 kuriuo skambinu artimiausiems draugams, maike uz tris eurus is lidlo ir skanios arbatos. zinojimas, kad turi artimus draugus, teike man vidines ramybes. ir galvojau, ar mano laimes supratimas pasikeite begant laikui. taip. laimes suvokimas siek tiek pasikeite, taciau liko daugiau ar maziau toks pat. prisiminiau tikraja prabangiu daiktu paskirti, kai pamaciau is eskes islipanti pacancika su noneiminiu treningu, paprastais nike pedalais, sypsena veide ir bybio dejimu akyse. paskui gavo bauda uz automobilio parkavima neleistinoje vietoje. bet kam tai rupi. siandien buvo be galo turiningas penktadienis, kuris man dave daug peno pamastymams, priverte permastyti savo tikslus, o kai kuriuos ir prisiminti. beje. siandien labai daug graziu vaizdu mieste. naujutelaitis Kawasaki Ninja, ledinis e34, Guoga su savo eske, f12, Brabus. siandien kazkaip derlius geras. buvo grazu. linkiu jums islaisvinti savo prota ir kirsti is peties. tiek siam kartui