#teisybė

[mamagrizknamo]

Nesaldus pyragas su varške

Kai suleidžia pirmąją nuskausminamųjų dozę, palengvėja. Nesvarbu, kad skausmas niekur nedingsta, bet dabar bent jau žinau, kad čia tikrai ne širdies reikalai, t. y., ne infarktas.

Infarktas ar ne, bet net kai negali kvėpuoti, vis tiek turi kuo nors užsiimti, todėl galvoju. O galvoju, nepaisant paryčiais ištikusių aplinkybių, pakankamai objektyviai - visi, aš taip pat, išeisime. Dabar ar kada nors vėliau, pvz., alyvoms žydint ar kirminų paėstiems obuoliams krentant.

Woody Allen filmų nemėgstu, bet mintį, kuri nėra filmas, prigriebiu: ,,Aš nebijau mirti. Tiesiog nenoriu tame dalyvauti”.

Vaje, taigi kaip pirštu į akį! 

Nes aš irgi nenoriu.

Tęsiant mintį, nors tekstas skirtas ne skausmui, o pyragui, žinau, kad jei reikės, galiu mirti už tėvynę, dėl teisybės ar tiesiog todėl, kad atėjo laikas. Bet tikrai nenoriu dalyvauti jokiame procese, susijusiame su išėjimu - nenoriu procedūrų, injekcijų, elgimosi su mano kūnu taip, tarytum tai viso labo purvina grindų pašluostė, nenoriu gyvenime padarytų nuodėmių perkratymo, pagaliau, nenoriu gėlių vainikų ir jau tikrai nepageidauju matyti nuoširdžiai ar tik todėl, kad taip reikia, ašarotų veidų. Ir net muzikos, gebančios nuskraidinti sielą į kitus pasaulius, ir tos nenoriu. 

Bet sukonkretinsiu - iš principo visa tai gali būti, bet jei įmanoma, ponai, apsieikite be manęs - kaip kad visad buvau didelė bailė, taip visad dar buvau ir didelė jautruolė. Todėl aš už tylų ir ramų pabėgimą į ten, kur niekas nieko neliečia, nepurto, negvildena ir gal net neglosto. Taškas.

Jau po visko - tyrimų, ilgo ir skausmingu kvėpavimu pažymėto sėdėjimo gyvoje ligonių eilėje, antros nuskausminamųjų dozės, kuri, kateteriu patekusi į veną pradės veikti gal tik po 6 gerų valandų, perkratinėju aplankiusias mintis ir sustingstu iš baimės - VISĄ TĄ LAIKĄ (kai prisiversdavau negalvoti, kad čia jau tikrai visa ko pabaiga) galvojau ne apie žmones, kurių neatsiprašiau ar kuriems už kažką nepadėkojau, ne apie nuodėmes ar akinamą šviesą, į kurią (galbūt) mane (po viso to) kažkas nuneš. Ne, mintys sukosi apie nepadarytus darbus - namuose liko taip ir nesupakuotos Kalėdinės dovanos (lyg jos, manęs nelikus, būtų dar kam nors reikalingos ir aktualios), neiššveista kriauklė, iki spintos nenukeliavę rūbai...Po paraliais! Ir sakau tai visiškai nuoširdžiai išsigandusiai, man ne su širdimi, o su galva yra negerai - tokiomis nemaloniomis aplinkybėmis plakti save už ne į vietą padėtą šluotą ar neišplautą puodelį yra mažų mažiausiai keista ir jau tikrai visai nepadoru.

Varškės pyragas nei su ligonine, nei su lašinėmis ir net su jokiu skausmu nėra susijęs jokiais saitais. Veikiau, atvirkščiai - kepu jį, kai prisimenu turinti tik vieną gyvenimą, kurio nevalia iššvaistyti daug darbo ir mažai naudos nešantiems rezultatams. Nes su tuo kepiniu viskas labai greitai ir paprastai - tešla suminkoma, o įdaras sumaišomas akimirksniu, realiai be jokių pastangų.

Jei dar niekad neminkėte tešlos iš viso grūdo kvietinių miltų, pats laikas tai padaryti, nes (tik mandagiai primenu), gyvenimo rytojaus planai gali smarkiai prasilenkti su jūsiškiais.

Iš viso grūdo dalių kvietinių miltų keptas pyrago pagrindas, jei viską padarysite teisingai ir nesukčiaudami, bus tokio pat purumo, kaip ir varškė - atsikandi ir jauti, kaip tas kąsnis, beveik be kramtymo, ima ir  ištirpsta burnoje. Ir ar tai nėra gėris ir džiaugsmas, vertas kad ir eilinės dienos? Tiesa, tešla bus tamsesnė, nei įprastoji kvietinė. Bet man gražus tas baltos varškės ir rusvos tešlos derinys, nors tu ką.

Pyrago gaminimui laiko sugaišite tikrai nedaug - įgudus tešlą suminkyti tereikės kelių minučių, o apie įdarą nėra net ką sakyti - tik sudedi ir sumaišai. 

Viršuje esančioje nuotraukoje beveik toks pat pyragas keptas naudojant kvietinius miltus - tešla kur kas šviesesnė.

Tešlai reikės:

- 200-230 g viso grūdo kvietinių miltų;

- 1 a. š. kepimo miltelių;

- žiupsnio druskos;

- 1 v. š. šalto vandens;

- 150 g kepinių margarino.

Įdarui:

- 400 g varškės;

- 100 g tarkuoto kietojo sūrio;

- 1-2 kiaušinių;

- 1 citrinos tarkuotos žievelės geltonojo sluoksnio;

- 0,5 a. š. itališkų žolelių mišinio;

- druskos pagal skonį;

- 4-5 nedidelių pomidoriukų.

Gaminimas:

1. Į miltus įmaišyti kepimo miltelius ir druską. Į dubenį berti miltus, ant viršaus sutarkuoti šaltą margariną. Pirštais viską sutrupinti iki trupinukų, įpilti šaukštą šalto vandens. Jei tešla per daug biri, įpilti dar šiek tiek vandens. Greitai užminkyti tešlą,  suvynioti ją į maistinę plėvelę ir pusvalandžiai, o dar geriau, valandai, dėti į šaldytuvą. 

2. Įdarui: viską, išskyrus pomidorus, dėti į dubenį ir sumaišyti. 

3. Tešlą, atgnybus gabaliuką papuošimams, iškočioti ant kepimo popieriaus. Kočioti reikia kiek didesnį lakštą, kad dar ir bortelius būtų galima pakelti. Iškočiotą tešlą (su visu kepimo popieriumi) įtiesti į kepimo formą. Ant viršaus sudėti įdarą, o ant jo - pomidorus. Jei pomidorai dideli, pjaustyti juos būtina, o jei mažučiai, sukaišiokite į varškę nepjaustytus. 

Jei tik norisi, iš to likusio tešlos gabaliuko formele ką nors išspauskite - tebus tai papuošimai. Sudėliokite juos ant varškės, šalia pomidoriukų - smarkiai prilipti gal ir neprilips, bet laikytis tikrai laikysis.

4. Kepti 180* C orkaitėje apie 25 minutes.

Prie pyrago valgantiesiems pasiūlyti jogurto ar šviežių daržovių salotų (dažniausiai man reikia ir to, ir ano).

Pabaigai: pyrago snaigėmis galite ir nepuošti - maniškės atsirado sinoptikams pranešus apie visiškai netikėtą žiemos pabaigą...vidury žiemos. Pamaniau, tegul bus kaip prisiminimas storai baltų patalų, kurie dabar upėmis ir purvynais pasruvo. 

Pyrago, žinoma, irgi galite nekepti. Ypač, jei žinote kitokių meilės ir dėmesio sau ir artimiesiems (draugams, tėvams) išraiškos būdų. Nes ne pyragai šiame gyvenime svarbiausi.

Beje, ar pastebėjot, šiandien sugrįžo žiema, todėl visai gali būti, kad ryt ir vėl kur nors prikaišiosiu snaigių :)

[miegantipanda]

Pasitikėk jausmais ir suprask save.

- -

“Visus kitus jausmus užgožia pyktis. Mes nekenčiame savęs, kad nesugebame būti kitokie negu esame. Nesugebame būti geresni.  Mes jaučiame neapykantą.

Jausmais reikia pasitikėti. Nesvarbu, ar jūs esate kokios nors ideologijos šalininkas, ar sensualistas, jūs paklūstate stimulams, manydami, kad jie yra jūsų kelrodžiai į pažadėtą žemę. Nieko panašaus. Jie yra rifai, pro kuriuos jums reikia praplaukti, į kuriuos jūs nusibrozdinate savo šonus. Praplaukę vieną, horizonte matote kitus. Bet žiūrėti teisybei į akis jūs negalite, todėl prisiverčiate tikėti visu tuo mėšlu, kurį skleidžia žmonės, nors instinktyviai laikote juos melagiais, bet jūs kartojate tą melą patys sau ir kitiems, tikėdamiesi, kad, kartodami tuos prasimanymus pakankamai dažnai ir nuoširdžiai, pasieksite tą dievišką būseną, kurį priskiriate tiems, kurie kartoja tuos prasimanymus dažniausiai ir aistringiausiai.

Bet jums nepasiekti to lygio, o jeigu net ir pasiektumėte, tai nevertintumėte šito, nes suvoktumėte, kad niekas jau nebetiki didvyriais. Mes žinome, kad jie paprasčiausiai nori įpiršti mums kažką, ko mums nereikia, ir neduoti to, ko mums iš tikrųjų reikia. 

Gal tai ir gerai. Gal mes galų gale pradedame suprasti save. Baisu, kad mes mirštame tokie vieniši, bet tai nėra baisiau už gyvenimą vienatvėje...” – Irvine Welsh (iš knygos “Purvas”)

- - 

Photo by Umberto Shaw from Pexels

[kai-mirtinai-pailstu]

nu blet, nebuvau tumblery gal pusę metų, bet atėjau paverkt, kad kokia nesamonė, kai kiti gauna tai, ko tu labiausiai trokšti. va taip visiškai lengvai kažkokie idiotai turi tavo tą nedidelę svajonę, o tau blt kalnus dėl jos nuverst reik. ir kur teisybė? dėjau aš ant to bandymo pasiekt kažką, noriu šuniuko, o negaliu, nes iš chatos išmes. zjbs gyvenimėlis.

[basomis-per-lietu]

O gal teisybė ką jie sako? Gal iš tiesų negali mylėti kito, jeigu savęs nemyli? Nes tuomet man būtų aišku, kodėl kiekvieną kartą sakydama "myliu", nieko nepajaučiu. Gal aš nemeluoju. Gal aš tiesiog negaliu mylėti, nes savęs dar vis nepamilstu.

-V.

[bukimevieningi]

XXI amžiaus kryžiuočiai: Prezidentė apdovanojo generalinį prokurorą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi

XXI amžiaus kryžiuočiai: Prezidentė apdovanojo generalinį prokurorą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Valstybės ir Tautiškos giesmės dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje įteikė valstybės ordinus ir medalius mūsų šalies ir užsienio valstybių piliečiams.

Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą Evaldą Pašilį Prezidentė apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju…

[pasauli-kur-tu-eini]

Ar nėra šlakelio teisybės?

[nesapnuota]

- Praėjusią savaitę buvau pasimatyme.

- Ir kaip sekėsi?

- Puikiai.

- Eisi dar kartą?

- Nežinau.

- Kodėl?

- Aš jai neskambinau.

- Tu visai žalias.

- Aš žinau, ką darau. Dėl manęs nesijaudink. Žinau, ką darau. Ta mergina gražuolė. Tikrai, labai. Ir protinga. Su ja smagu. Ji kitokia negu visos kitos.

- Tai paskambink jai, Romeo.

- Kam? Kad suprasčiau, kad ji visai nėra protinga, kad ji nuobodi? Dabar ji tobula, nenoriu to sugadinti.

- O gal tu dabar tobulas? Gal tu to dabar nenori sugadinti? Bet tai idealus požiūris. Taip gali nugyventi visą gyvenimą ir taip ir nepažinti nei vieno žmogaus. Mano žmona susinervinusi bezdėdavo. Ji turėjo daugybę mažų nuodėmių ir žavingų silpnybių. Vieną naktį bezdėjo taip garsiai, kad pažadino šunį. O tada pabudo ir paklausė: "Ar čia tu?" Atsakiau: "Žinoma, aš." Nedrįsau jai pasakyti teisybės. Ji mirė prieš du metus, o aš vis prisimenu tokius dalykus. Bet būtent tokių dalykų, nuostabių smulkmenų pasiilgstu labiausiai. Tų silpnybių, kurias žinojau tik aš. <... > Ji ir apie mane žinojo tokių dalykų. Ji žinojo mano visas nuodėmes. Žmonės tokius dalykus vadina trūkumais, bet tai ne trūkumai. Juose visa esmė. Mes patys renkamės, ką įsileisti į savo mažą pasaulėlį, o ko ne. Tu nesi tobulas. Ir leisk išgelbėti tave nuo nežinios - ta mergina taip pat ne tobula. Bet svarbu tik tai, ar jūs tobulai vienas kitam tinkate. Visa kita nesvarbu. Tai ir yra artumas.

Good Will Hunting (1997)

[captainwolfyblog]

Kas iš tavo teisybės, jei nedrįsi jos ginti

   Kas iš gyvenimo, jie gailiesi galėjęs gimti

   Žodis – niekas, jeigu pilkas

   Kas iš tavęs, jeigu silpnas?

G&G Sindikatas- Žaibo Rykštė

[ateitiskarantino]

Koncepcija

Kadangi filmas yra mokslinė fantastika ir veiksmas vyksta distopiniame pasaulyje, tai ir aplinka tai atspindi. Paskaitos erdvė sužadina modernaus ir novatoriškumo jausmą, bet tuo pačiu ir susvetimėjimo ir priešiškumo emociją. Viskas yra šviesu, švaru ir sterilu.

 Apranga - vienoda ar bent to pačio kolorito, taip stengiamasi pažaboti žmogaus individualumą ir unikalumą.

 Naudojama ateities technologija - holografinė lenta, išmani programinė įranga ir t.t. 

Dėstoma paskaitos medžiaga yra logiškai nesuvokiama, bet kadangi tiek masės, tiek elitas yra paveikti politinės ideologijos, jie nesuvokia skirtumo tarp teisybės ir melo. 

Dora ištrūksta iš sistemos ir gali rinktis -  leisti būti sistemai kokia yra arba ją keisti. Mergaitė ją pakeičia, nes nori būti laisva.

[advokatasbauza]

Manote, kad kalbėti tiesą - gerai?

Jus nuo vaikystės mokė kalbėti tiesą, nes taip tėvams, mokytojams lengviau kontroliuoti. Jeigu tokia kontrolė jums nebereikalinga, tai galite pradėti meluoti. Rimtai, jau galima.

“Ant tiesos nepykstama”, “geriau karti tiesa negu saldus melas”, “grubiai, bet teisingai” - tai tipiniai pavyzdžiai to, kas nuo vaikystės kalama į galvą, lyg sąžiningumas pateisina visą kitą. Vėjai.

Melas - nėra blogai, o teisybė - nėra gerai. Tai kaip karštas ir šaltas vanduo. Jo turi būti po lygiai ir naudotis reikia pagal situaciją. Pačiame tiesos fakte, kaip ir melo fakte, vienareikšmiškai teigiamo nėra, o neretai net priešingai,.

Tiesa, pavyzdžiui, labai smarkiai žeidžia. Sakoma, kad už tiesą nepykstama, bet tai melas, būtent ant jos ir pykstama. Sakyti žmogui į veidą viską, ką galvoji - tai chamiškumas. Suprantate skundus dėl dviveidžių žmonių, kurie, atseit, “plepa už nugaros”? Gal ir toliau tegul plepa? To dar betrūko, kad jie jums visą tai į veidą pasakytų.

Melas, savo ruožtu, dažnai pagelbsti. Daugelį problemų negalima išspręsti ir nėra jokio prasmės jas atvirai aptarinėti. Nėra prasmės sakyti savo moteriai, pavyzdžiui, kad jos kojų pirštai negražūs. Gal tegul gyvena mele, ką tai iš viso jaudina? Kam sakyti tiesą ir sukurti žmogui kompleksą?

Tuo pačiu nesakytina, kad tiesa - blogis. Ne, kodėl, būti sąžininguose ir atviruose santykiuose su žmonėmis - tai šaunu. Taip pat šaunu, kaip nusiprausti šiltu vandeniu. Tačiau tai ne pagrindas praustis verdančiu vandeniu.

Jūs neturite tikslo meluoti. Neturite tikslo kalbėti tiesą. Jūs turite tikslą tinkamai nugyventi savo gyvenimą, niekam nedarant žalos.

P.S. Jeigu paklausite, o kaip, pavyzdžiui, teisme, ten padėjus ranką ant Konstitucijos prisiekiama sakyti tiesą, įspėjama už atsakomybę dėl melavimo? Tikrai manote, kad visada kalbama tiesa, tik tiesa ir nieko daugiau negu tiesa?

[vgumbakis]

[:lt]Tiesa ir jos ieškojimas[:]

[:lt]Tiesa ir jos ieškojimas[:]

[:lt]Tiesa- toks atrodytų paprastas dalykas, aiškiai apibrėžiamas ir suprantamas. Ir visgi ar tikrai suvokiame, kas yra ta tikroji tiesa? Norint išsiaiškinti pravartu pažvelgti į stereotipus apie tiesą:

1. “Vienos teisybės nebūna, būna jo (jos), mano ir dar kitų žmonių atskiros teisybės”- tačiau tiesa yra viena , o tai ką mes laikome- tavo ir mano teisybe- tai tėra tavo ir mano požiūrių skirtumai.

[bukimevieningi]

Voldemaras Zacharka. Seniai laikas grąžinti aukščiausią bausmę

Voldemaras Zacharka. Seniai laikas grąžinti aukščiausią bausmę

Ir pirmiausia ją taikyti iš mūsų besityčiojantiems teisininkams. Turiu omeny kiek anksčiau nuskambėjusią rezonansinę bylą dėl išžaginimo ir jaunos merginos sadistiško sumušimo. O gal politikų sūneliams viskas leidžiama? Tik tada jie supras, kad valstybėje turi triumfuoti tiesa, o ne pinigai.

Kai supleškinsim bent kelis po teisingumo skraiste tūnančius niekšus, su korupcija iškart bus baigta.…

[pelenucka]

Kaip sekasi?

"Visi manęs klausia, kaip gyvenu, o aš, tiesą sakant, nė nežinau, ką jiems į tai atsakyti. <... > Mane baisiausiai sutrikdo šis klausimas. Maža to, po šio, rodos, visiškai nekalto ir draugiško klausimo paprastai seka griūtis kitų - kaip sekasi, kuo užsiimi, kur dirbi, ką šiaip veiki, ar dar neapsiženijai, kur eini, kodėl neužsuki, kodėl nepaskambini, ar turi telefoną, kur gyveni... Kur jau, kur jau man atsilaikyti nepabūgus tokios galybės entuziazmo mano paties atžvilgiu. Ir kuo gi aš nusipelniau kažin kieno atsitiktinai sutikto, kurio nė vardo gerai nežinau, nebeatsimenu, dėmesio, kad taip desperatiškai lyg šlapiu skuduru per nuogą užpakalį esu talžomas. Aš, dievaži, sutrinku. <... > Gyventi gerai ar blogai - tai ne atsakymas. Čia išvis velniai žino kas. Su žmogumi, kuriam iš tiesų rūpi, kaip tu gyveni, tu arba gyveni, arba susitikęs tyli apie tai. Arba kalbi apie visai ką kita, nuo ko viskas ir taip aiškėja. Arba gerdamas alų, vyną ar arbatą galiausiai apie visa tai, kas ant dūšios, pratrūksti. Tik taip. Tokie žmonės tavęs net neklausia, kaip gyveni. Jie visą atpažįsta iš tavo balso tembro, iš to, kaip prisidegi cigaretę, kaip eini, kaip sėdi, kaip kvėpuoji. Kalba čia iš vis mažai kas pasakoma. Tokie susitikimai neretai prasideda ir baigiasi tyla. O jei net ir pasakoma kokia banalybė, tai ji čia virsta didžiausia tiesa. Labas, kaip gyveni į tai nuoširdžiai negali atsakyti kiekvienam sutiktajam. Mažų mažiausiai tai būtų begėdiška savo paties atžvilgiu. Maža to, aš asmeniškai ne visada ir žinau, kaip gyvenu. Pats retai apie tai ir tesusimąstau. Gyvenu, ir tiek. O kaip? Kažkaip. Todėl per ilgą tokių susitikimų su bevardžiais pažįstamais istoriją bei visų jų nuolatinį klausinėjimą labas, kaip gyveni buvau susigalvojęs krūvą atsakymų į šį bereikšmį klausimą. Pavyzdžiui, paklaustas, kaip gyvenu, atsakydavau - "Gyvenu" arba "Normaliai", arba "Nežinau", arba "Kaip visi", arba, kaip iš vieno bičiulio išmokau - "Vargstu". Kartais į šį klausimą atsakydavau akivaizdžiu faktu, tai, ką tuo metu ir darydavau <... >. Tokie atsakymai neretai suglumindavo klausinėtoją. <... > Visi jo paruošti-į sikalti-išmokti-prisiminti klausimai po tokio lėkšto akivaizdumo nebeturi nė menkiausios galimybės būti ištarti. Jei banalumu pašvinkę atsakymai gerai ar blogai, tai atsakymas "geriu alų", kai tai ir darai, yra akivaizdus patvirtinimas, kaip gyveni, ir čia jau nėra apie ką ir kalbėti. Visų smagiausias atsakymas būdavo: "Mirštu". <... > Štai tau ir nuoširdumo viršūnė. Nei žodeliu, nei raidele nesumeluota. Grynų gryniausia teisybė. Po tokio mano storžieviškumo paprastai klausinėtojas, kuris ką tik rodė visus savo dantis ir, regis, būdavo pasirengęs man iškloti visą savo gyvenimo istoriją, staiga baisiausiai susikrimsdavo. Tai paprastai visada būdavo vieninteliai žodžiai, kuriuos mes ištardavome vienas kitam. Ir net kitą sykį, kai pasimatydavau su tuo pačiu klausinėtoju kad ir po poros metų, apsilenkdavome tik gražiai vienas kitam besišypsodami, ir tiek. Tokiu būdu pažįstamų skaičių savo gyvenime sumažinau iki minimumo. Tačiau ir to per maža. Kiekvieną kartą išėjęs į gatvę sutinku ką nors, kam tenka šypsotis, spausti ranką, meiliai apsikabinti, kartais net ir bučiuotis, ir visada - ieškoti išeities iš kebliausios pasauly situacijos - "Labas, kaip gyveni. " 

- Gediminas Kajėnas. Bernardinai.

[bukimevieningi]

Jei tai tikra???

Jei tai ką sako dabartiniai nepriklausomi istorijos tyrėjai. Jei mūsų akademinė istorikų šutvė tikrai yra parašiusi melo istoriją, tai reiškia teritorijų savininkai (korporacijos) mus gano kaip gyvulius, kaip darbinius arklius iš vienos teritorijos į kitą.

Reiškia viskas kas vadinam istorija tėra korporacijų žaidimas ir viskas daroma tam, kad mus valdyti. Jei tai tiesa. Reiškia visi karai, tėra…

[advokatasbauza]

Taikos sutartis

Raminančiai nuteikiantys žodžiai, ar ne?

Juk verčiau bloga taika negu geras karas, sutinkate?

Tačiau, šiuo atveju kalbėsime ne apie kažkokias tarptautines sutartis, bet apie Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) reglamentuojamas taikos sutartis.

Manyčiau, kad bet kokį tarp šalių kilusį ginčą geriausia yra išspręsti taikos sutartimi. Tokiu būdu šalys sutaupo laiko, pinigų ir nervų bei išvengia ilgo ir varginančio bylinėjimosi proceso.

CPK 42 straipsnio 1 dalis nustato, jog bylos šalys gali užbaigti bylą taikos sutartimi, o šio straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.

Kaip matome, teismas tik išimtinais atvejais nepatvirtintų taikos sutarties, nes tiek imperatyvios teisės nuostatos, tiek viešasis interesas yra nekonkrečios sąvokos ir retokai taikomos.

Mano praktikoje nebuvo tokio atvejo, kad teismas nepatvirtintų taikos sutarties vadovaujantis minėtomis nuostatomis.

Buvo viena byla, kai atstovaujamasis neturėjo mokėti pinigų už automobilio saugojimą, bent jau tikrai ne tokia didelę sumą, tačiau ar išsigandęs kitos šalies kalbų apie galimą ilgą bylinėjimąsi, moralizavimo, jog negražiai elgiasi ir t.t. ir pan., sutiko pasirašyti taikos sutartį ir sumokėti pinigus. Į mano kalbas, jog pagal įstatymą nėra taip, kaip kalba kita šalis, kad jie ne teisybės siekia, o nori nepagrįstai praturtėti jo sąskaita ir t.t., man buvo atsakyta – ai, tiek to, nenoriu bylinėtis. Man bandant teisėjai pasakyti, jog tokia sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, pasakyti kiek galima neutraliau, nes aš atstovauju kliento interesus ir mano nuomonė neturi prieštarauti kliento nuomonei, teisėja atsakė – tai pats klientas sutinka mokėti.

Taikos sutartis patinka ir teismams, nes nereikia nagrinėti bylos iš esmės, užtenka formaliai įvertinti byloje esančius įrodymus bei pasiūlytą taikos sutartį ir pasisakyti ar taikos sutartis neprieštarauja CPK 42 straipsnio 2 daliai.

Iš kitos pusės, teismai vykdo teisingumą, bet vykdo jį pagal byloje surinktus įrodymus, o ne teisingumą abstrakčiai. Kas geriau nei pačios šalys žino kokie tarp jų susiklostė teisiniai santykiai ir sudarydami taikos sutartį jie įtvirtina teisingumą pagal savo supratimą.

Be to, jeigu šalys sudaro taikos sutartį, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos.

Procesiniame dokumente, kuriuo teismo prašoma patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį, turi būti pažymėta, kad pareiškėjams žinomos taikos sutarties patvirtinimo pasekmės – teismas atsisakytų priimti naują ieškinį, jeigu yra įsiteisėjusi teismo nutartis patvirtinti šalių taikos sutartį.

Rašytinės šalių taikos sutarties tekstas pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas dėl taikos sutarties įrašomas į teismo posėdžio protokolą.

Tvirtindamas šalių taikos sutartį teismas priima nutartį, kuria nutraukia bylą.

Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo galią. Teismo patvirtinta sutartis yra priverstinai vykdytinas dokumentas.

Atstovavimo teismuose bei procesinių dokumentų rengimo klausimais teiraukitės el. paštu algirdas@bauza. lt arba telefonu 86 9921452, o taip pat Facebook paskyrose.

[bukimevieningi]

"Q" judėjimas: teisybės paieškos ar eilinis "feikas" naivuoliams?

“Q” judėjimas: teisybės paieškos ar eilinis “feikas” naivuoliams?

Amerikoje išpopuliarėjęs judėjimas “Q” (“Qanonas”) — vadinamosios COVID-19 krizės fone plinta ir tarp lietuvių. Todėl vertėtų išsiaiškinti, kas čia per judėjimas, apie ką jis kalba ir ko gi siekia

Kas yra “Qanonas”?

“Qanonas” — tai 2017-ųjų rudenį Jungtinėse Valstijose nuo internete “Q” pasirašinėjusio anonimo prasidėjęs Donaldo Trampo gerbėjų judėjimas, teigiąs, kad ir pasaulį, ir JAV valdo…