#Recenzija

[carica-ficus]

Review: Harrow the Ninth

Author: Tamsyn Muir

Date: 24/02/2024

Rating: ⭐⭐⭐⭐⭐

________________________________________________________

My February has been very hectic (to say the least), but at least I finally managed to get my hands on "Harrow the Ninth" thanks to my wonderful boyfriend who ordered it for me. <3 And just in time too because I was in a mood to get back to The Locked Tomb. This series completely won me over.

"Harrow the Ninth" picks up sometime after the ending of "Gideon the Ninth", and follows Harrow as she tries to adapt to her new life as a Lyctor. Her powers are immeasurably stronger, but in comparison to the older Lyctors she is seen as feeble and incompetent. Even worse, she is seen as a liability to the Emperor. She needs to learn to defend herself and prove to be a valuable soldier to her God, but this all seems a menial task in comparison to more dire matters - the indescribable grief and significant vulnerability which render her useless.

The first thing that stands out in this book is the switch in narration. "Harrow the Ninth" is mostly narrated through a 2nd person singular and is only switched to 3rd person singular when referring to the events which happen at the Canaan house. It's certainly an interesting writing choice which might prove to be slightly confusing at first, but Muir's beautiful style and fantastic storytelling quickly compel the reader to simply accept the fact that this is how "Harrow the Ninth" will be told. If something, Muir has proven numerous times that her writing decisions are always made with a specific intention, so it's best to just accept them and enjoy her work as it is presented.

Even though the story is a bit convoluted at first, things slowly start falling into place. New characters are introduced and old characters are given enough space to grow and expand. Muir incredibly utilizes her universe and the story in order to create a completely new experience of the series, but also provides many scenes where it pays homage to the first book and its events. "Harrow the Ninth" is truly an upgrade from "Gideon the Ninth" in tension, emotion, depth and story.

On the other hand, I'd argue that its pace is slower than that of "Gideon the Ninth". Harrow is actively preparing for the most difficult fight of her life, but the process of it is relatively passive. There's a lot of things happening at the same time, but it feels like the plot isn't moving forward at all. This book focuses more on other elements, than on its story, up until the very end where it builds up to a thrilling finale. Taking into consideration the aforementioned switch in narration and unresolved questions, it is easy to understand why some readers find it all difficult to grasp. However, "Harrow the Ninth" is absolutely worth the time.

There's a lot of things to adore about this sequel, but the portrayal of Harrow's grief, feeling of inadequacy, and utter helplessness take the crown. "Harrow the Ninth" is a story about loss and about love, it's about desperately clinging to that which doesn't exist anymore - a home she cannot go back to and which will never be the same, a person who gave their life for hers, and to a version of herself that she no longer is. It is about change and the inability to finally accept it.

"Harrow the Ninth" is a worthy sequel to a riveting book such as "Gideon the Ninth" and provides a compelling foundation for the rest of the series. Although the novel might seem a little slow and complicated, my honest advice is to just leave all your expectations behind, keep reading, and accept everything as it is written. The book is highly rewarding and offers something new and different. Reading through it has been a beautiful experience and I cannot wait to continue with the series and to, one day, reread it and appreciate it even more.

[zemeslaume]

„LAIMINGASIS LAZARAS“ APIE GĖRIO (NE)BŪTĮ

Laimingasis Lazaras („Lazzaro Felice“, 2018) – ypač jaudinančiai užfiksuotas ant 16mm juostos filmas, savyje nešantis įvairiausių simbolių ir alegorijų kraitį, taip pat užduodantis sudėtingus klausimus, į kuriuos nežinia ar įmanoma rasti atsakymų. Pavyzdžiui – kokia yra gėrio pozicija mūsų pasaulyje? Ar mes jį tikrai galime priimti? Ar žmogus – vis dėlto tik gyvulys? Negana to, ši juosta yra geras pavyzdys italų neo-realizmo šakai, o taip pat ir gudriai peršokantis žanrus vos per duotas 128 minučių ekrane.

Dažniausiai gerus filmus vertiname pagal kelis kriterijus, kaip kad – ar buvo pakankamai vizualiai gražus arba, ar galima prijausti siužetui, ar patrauklūs veikėjai. Šiuo atveju, filmas turi tiek estetiškus vizualus, širdį liečiantį pagrindinį veikėją Lazzaro, įtraukiantį siužetą, kuris nėra perdėm dramatiškas, o tuo pačiu ir aiškią filosofinių minčių kryptį. Žiūrint filmą, nors ir sukuriama atmosfera, kurioje galima atsipalaiduoti, smegenys nenustoja veikusios ir persvarsto pateikiamas idėjas.

Vienas iš didžiausių filmo sėkmės faktorių – taiklus kastingo pasirinkimas. Aktorius Adriano Tardiolo, įkūnijantis Lazzaro, pasižymi išvaizda, kuri primena senuosius italų tapytojų paveikslų veikėjus. O ir pati režisierė pasižymi polėkiu į tradicinį ir liaudišką siužeto vaizdavimą – tokiu būdu stilius gaunasi vientisas, vieningas. Režisieriės sukurta filmo aplinka yra tvirtai prigretinta etniniams italų ypatumams, kultūros charakteristikoms – tai jau yra tapę jos braižu (panašiai atrodo ir filmas „La Chimera“ 2023). Lazzaro personažas nuo pat filmo pradžios pagauna žiūrovo dėmesį, mat jo visa esybė yra persmelkta gėrio. Iš pradžių tą gėrį galima sumaišyti su buvimu pastumdėliu, kvailiu; juk kas būtų toks atsidavęs padėti kitiems ir nusileisti akivaizdžiai nepagarbai? Vieno iš interviu su režisiere Alice Rohrwacher metu (užfiksuotas „International Confereration of Arthouse Cinemas“ CICAE), ji atvirauja savo filosofiniais apmąstymais filmo kūrimo metu,  o vienas iš jų – buvimas geru. Dažnai gerus žmones visuomenė apibūdina, kaip kvailius, tačiau, kaip režisierė toliau aiškina, žodžio kvailys (it. stupido) etimologinė reikšmė italų kalboje – smalsumas, stebėjimasis. Tą sekdama ji kūrė Lazzaro veikėją.

Suprasti Lazzaro yra svarbus ir jo aplinkos kontekstas filme. Pirmoje filmo dalyje jis yra dalis 54-rių kitų žmonių vergovėje, jiems to net nežinant. Režisierės kuriama aplinka yra labai panaši į senus laikus, kuomet dar nebuvo technologijų, televizorių, o pirmas įspūdis pamačius šiuos veikėjus – kad jie baudžiauninkai. Jie atsiskaito visu derliu savo ponams, visuomet jiems lieka skoloje dėl neaiškių priedui prirašytų trūkumų. Sudėtingos gyvenimo sąlygos kartais kuria atskirtį – tai yra išgyvenimo žaidimas. Ponia de Luna (aktorė Nicoletta Braschi) stebėdama dirbančius vergus pasako svarbius žodžius sūnui Tancredi (aktorius Luca Chikovani): „Aš išnaudoju juos, jie išnaudoja tą vargšą vyrą. Tai yra nenutraukiama grandininė reakcija“. Iš esmės, filmas nagrinėja naudojimąsi gėriu iš skirtingų perspektyvų.

Įdomi santykių dinamika yra kuriama tarp minėto Tancredi ir Lazzaro. Nors, rodos, Tancredi kuria draugišką santykį su Lazzaro, jis vis tiek yra ponas, kiekvienas jo poelgis turi užkoduotą jo pasąmonėje kąstų skirtumą. Jis neatsiklausęs užima Lazzaro olą, naudojasi jo gėriu, kad nedorais būdais gautų pinigų iš šeimos, o galiausiai ir bando jį priversti jaustis blogai, kad turi atlikti savo pareigas vergovėje (ironiška, juk techniškai, pats Tancredi yra jo ponas). Jų santykis įgauna finalinę savo formą antroje filmo dalyje, kur viskas apsiverčia aukštyn kojom: Italijoje žiema, ji šalta, šiuolaikiška, o gyvenime verstis „įmanoma“ tik apgavystėmis. Lazzaro lygiai taip pat šiltai žiūri į Tancredi, kuris atrodo, irgi buvo pasiilgęs savo „netikro brolio“. Tancredi veikėjo užduotis filme yra veikiau ne atpirkti ponų klaidas, juos teisinti ar bandyti suprasti, o veikiau – atskleisti, kad žmonių tokia prigimtis. Gali mylėti, norėti gero, bet iš esmės mes nesame geri, tai yra režisierės požiūris į žmogiškumą. Ir visgi, Lazzaro Achilo kulnu tampa Tancredi.

Svarbiu simboliu tampa upė – ji skiria realų pasaulį nuo jų savotiškai mitologinio pasaulio, o ponai ir vergai, galima sakyti, yra atėję iš skirtingų pasaulių, turint skirtingus suvokimus apie pasaulį. Atėjus laikui vergams pereiti šią upę, jie jos bijo – jie įsitikinę jos mitiškumu, kad ji juos pražudys. Ją peržengus jie praranda dalelę savęs ir tampa to kito, šalto ir nepriimančio pasaulio dalimi. Jo atšiaurumas juos veda prie neetiško elgesio, atskirties nuo gamtos – nors kieme auga valgomi dalykai, jie jų nebenori, ryšys su gamta jiems tampa atgrasus, o laikraščio dalis apie jų buvusį gyvenimą – religija.

Apie filmą galima kalbėti ir rašyti ypač daug, tačiau neišduoti jo visų paslapčių ir palikti intrigą žiūrovui taip pat yra svarbu, todėl ties čia ir stabdau savo rašomą tekstą. Praėjo jau savaitė nuo pirmo karto žiūrint „Laimingasis Lazaras“, tačiau gilūs liūdesio jausmai vis dar yra persmelkę mano mintis, kai mąstau apie šią juostą. Liko svarbiausias klausimas: kiek gėrio yra kiekviename iš mūsų?

Žemės Laumė, 2023-10-15

[radiogornjigrad]

GRAKALIĆEV ANTIMANIFEST: KAD OSVAJAČI PUTUJU INCOGNITO

Piše: Andrija Crnković Tromo i ne bez otpora, stara kabinetska poezija se povlači pred novom kozmičkom paradigmom. Potaknuta planetarnom žudnjom za emocionalnom cjelovitošću, kozmička se paradigma neupregljivo širi: od dijelova prema cjelini, od hijerarhije prema mreži, od samopotvrđujućih prema integracijskim vrijednostima, od numizmatike do burleske, od mizoginije prema ekofiliji, od kajgodizma…

[bobomeal]

Politički nekorektna recenzija filma

Malo sam smotrio o dobrom novom hrvatskom filmu “Smrt djevojčice sa žigicama” režisera Gorana Kulenovića.

[natiblogger]

Recenzija caja.

Caj je lep nije bas nesto ali je okej.

1/10

Meni je od 1 do 10 6.5

[simon-snowing]

recenzija antropocena by john green

[manitat]

[kafaiknjiga]

NOVA RECENZIJA!

Pred nama je nastavak jedne od najpopularnijih i najčitanijih knjiga iz oblasti psihologije na ovim prostorima.

Da li ova knjiga ima da ispriča još neke bitne stvari koje nisu bile u prethodnoj ("Odrasla deca emocionalno nezrelih roditelja")?

Ispostavilo se da ima, i to dosta bitnih stvari.

Bacite pogled na www.kafaiknjiga.com i vidite da li je i ova knjiga za vas.😎

Da li ste je već pročitali?

https://www.kafaiknjiga.com/knjige/oporavak-od-emocionalno-nezrelih-roditelja/

[motorista2w]

V-Strom 800 RE Recenzija - moja perspektiva nakon 4000 Km

[carica-ficus]

Review: "Gideon the Ninth"

Author: Tamsyn Muir

Date: 03/12/2023

Rating: ⭐⭐⭐⭐⭐

________________________________________________________

I'm going to be honest, I completely forgot I had to write a review for this book, which is weird for me because, first and foremost, I love writing reviews for the books I read and, second, I love writing reviews for the books I loved. But I found myself at a stalemate with this one, mostly because I'm not sure what to say. There's a lot of things to appreciate in "Gideon the Ninth", and I'm a little intimidated by the fact I have to try and do them justice in this short text. Still, I'm going to try.

"Gideon the Ninth" follows the story of a necromancer, Harrowhark Nonagesimus, and her cavalier, Gideon Nav, as they embark on a journey to the First House where Harrow has to find a way to ascend to Lyctorhood (which is something like becoming necromancer supreme). Of course, they're not the only ones who partake in the assignment - they are joined by the representatives of the other seven houses who are there for the same goal. Harrow and Gideon are forced to find the answer, while at the same time trying to best the others at the same game. They soon find out that a lot more is at stake than they originally thought, and the tension only grows as all of them realize they are also being hunted by someone or something.

The book starts off relatively slow, with a very long introduction which spaces off into multiple chapters. A gradual beginning might not interest every reader, but it proves crucial for this story. Muir carefully constructs the basis for her novel, at first offering little insight to all the numerous characters. By choosing Gideon as her narrator for the book - a character who is genuinely confused by the setting and isn't interested in dull formalities - Muir manages to portray everything in a very laic manner. Hence, the reader learns about the world and its characters at the same pace as the lead.

Furthermore, this also allows the reader to develop a strong connection with Gideon, whose laid back, facetious personality offers a lot of room for the reader to relate to her. She presents a stark contrast to Harrow, a focused and stubborn necromancer, which Muir consequently uses to create an interesting and exciting dynamic between them. Their relationship is a perfect blend of planned versus impulsive, where Harrow will act out of intelligence, and Gideon out of curiosity or instinct.

Characters are definitely Muir's specialty, and it is evident on her writing how much time and effort she puts into them. Even though all the side characters are also necromancers accompanied by their cavaliers, every pair offers a different dynamic. Moreover, every pair comes from a different planet, so their personalities, behavior and gestures directly add onto the worldbuilding in a way which is not forced, but still informative enough. On the other hand, sometimes the characters felt a little too over the top, feeling like a projection of an archetype, rather than lifelike peple. But I digress, in this specific novel it is more of an advantage, than a drawback.

The story structure is not revolutionary, nor is the idea behind it, but it is presented in an interesting and refreshing way. Similarly, there are a few cliché moments, especially between Gideon and Harrow, but they are incredibly well written, so they don't feel lax. Instead, they offer an exciting and emotional scene which only benefits from the use of a popular trope. Muir has an astounding ability to present something that has already been seen in a new light, which gives "Gideon the Ninth" a nostalgic and familiar note, without making it too analogous to other works of fiction.

High stakes, tension, and action definitely don't lack in this book. Even though the beginning is somewhat timid, the growing build up of mystery manages to completely overthrow the initial dreariness. There's quite a few well thought-out fight scenes, layered with striking moves and exciting moments. The very end of the book features an extensive, flashy final fight that spreads out onto dozens of pages. Needless to say, it is a perfect finish for such an thrilling novel and won't leave any reader unmoved.

I had very high expectations from "Gideon the Ninth" and I must say, it didn't disappoint. What's more, this is one of my absolutely favorite books I read throughout 2023. It offers so much, from an interesting story to a riveting resolution, but its gorgeous, compelling and engaging characters are undeniably its greatest asset. I warmly recommend it to anyone looking for an unforgettable sci-fi story packed with action and peppered with good, honest humor.

[zemeslaume]

Būtis tarp/ant ribos – eksperimentinė dokumentika

Pav. 1 "Acheronas" (2023), režisierius Manuel Muñoz Rivas

Ar kada svarstėte apie tai, į kokio tipo transą įvestų filmas apie persikėlimą keltu? Kokias mintis apie vaiduoklius ir tarp ribų esantį pasaulį galėtų sukelti dokumentinis kinas? Eksperimentuojantys juostų kūrėjai narplioja vaidybinio kino ištyrinėtas temas, suteikdami joms naujų įžvalgų, apmąstymų, erdvės svarstymams ne tik menininkui bet ir žiūrovui.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) siūlo tris eksperimentinio žanro filmus šių metų programoje, iš eilės pradedant nuo „Azijietiška vaiduoklių istorija“ (režisierius Bo Wang, 2023). Trumpametražis 37 minučių trukmės filmas pasineria į gan aštrią temą – per ironijos pripildytą prizmę su vaiduokliškais elementais nagrinėja komunistinės Kinijos ��taką Hong Kongui, aplinkinėms Azijos šalims bei JAV istoriniame kontekste. Filmas pripildytas ne tik įdomios ir šokiruojančios informacijos apie 20-tojo amžiaus vidurio įvykius, bet ir įmantrių garso montažo savybių – persipinantys garsai suteikia pulsą ir ritmą dokumentinei archyvinei medžiagai, kurią papildo režisieriaus užfiksuoti momentai šių laikų kontekste. Šmaikštus režisieriaus požiūris į kūrybą apie politiką suteikia ganėtinai savitą charakteristiką dokumentiniam kinui, atliekantis uždavinį supažindinti su istorine medžiaga.

Kitas filmas vakaro programoje: „Žydėjimas“ (režisieriai Helena Girón ir Samuel M. Delgado, 2023). Per 17 minučių trukmės paieškas paslaptingosios ir mitinės salos pavadinimu San Borodonas kūrėjai supažindina su seniai ispanų kultūroje iš kartos į kartą Kanarų salų regiono gyventojams girdimu mitu. Patys kūrėjai jo paieškos klausimui suteikia kitokią spalvą: tikslas surasti salą yra savanaudiškas, mat tikrasis siekis yra ją pasisavinti. Kokia to prasmė ir kur slypi moraliai teisingas pasirinkimas? Kūrėjų rankomis apdirbta juosta (montaže maišyta su skaitmeniniai apdirbta juosta), kurioje slypi ne tik jų užfiksuoti kadrai iš Kanarų salų regiono bet ir intymumas užkoduotas unikaliame juostos spausdinime, užduos meditatyvią būseną, besitęsiančią iki kito filmo.

Paskutinysis darbas – ginčitinai hibridinis eksperimentinis filmas, esantis kažkur ant ribos tarp dokumentikos ir vaidybos – „Acheronas“ (režisierius Manuel Muñoz Rivas, 2023) geras 26 minutes nagrinės gyvenimo kelionės klausimą. Pats filmo pavadinimas duoda užuominą žiūrovams: Acheronas graikų mitologijoje, tai upė, kuria sielos plaukia į požeminį pasaulį. Taip ir keltu besikeliantys, ribinėje terpėje tarp būties ir nebūties estintys pakeleiviai keliauja link savo tikslo (kuris tikrai nėra pomirtinis pasaulis!). Sudėtingais rakursais papildančiais kasdienius, tačiau tarpusavyje nesusijusius ir žavius dialogus, 16mm juostoje užfiksuota dienos ilgio kelionė raminančiai veikia panašioje liminalioje erdvėje esančius žiūrovus. Kur prasideda matomo filmo realybė ir kur ji susijungia su pačiu žiūrovu?

Programos unikalią dvasią apibendrinant diskusija su trimis minėtų filmų režisieriais („Acherono“ ir „Žydėjimas“) susiguls mintys apie matytą eksperimentinę dokumentiką. VDFF kuratorių atrinkti filmai tarpusavyje sukuria ypatingą žanrinį žaismą – nors filmų istorijos ir temos skirtingos, žiūrint kartu jie prideda savito žavesio vienas kitam, perkeldami žiūrovą į ramius ir gilius apmąstymus. Paskutinis seansas 20-tajį kartą vyksiančio festivalio programoje rytoj 19 valandą „Skalvijos“ kino salėje.

Žemės Laumė | 2023-09-30

[balkanmedia]

GOLDENITO RECENZIJA NA MERCEDESA-BENZ G 350D "rentovan"

[balkanskapravila1371]

Prvi put da su najbolji! - Xiaomi 14 Ultra recenzija (VIDEO) - Bajtbox

https://www.bajtbox.com/xiaomi-14-ultra-recenzija-video/

[natiblogger]

moja prva test recenzija. Ovo je samo test ne obracajte paznju