#sniegas | Explore Tumblr Posts and Blogs

resentfuljustice · 3 months

Text

Trapecija pt. 2 - "juk esu ant riedlentės stovėjus, neturėtų būti taip blogai?"

2024-01-28 13.44 Kauno Marios

Nuleidusi akis žiūrėjau į mano pėdas surakinusią snieglentę. Jaučiausi savotiškai įkalinta – nors ir žinojau, kad bet kada galiu ją nusisegti, mesti kur nors į kalno pašonę ir eiti suvalgyti kokios keptos duonos į itin užimtą Liepkalnio barą – viena mano sąmonės dalis mane vis stabdė. Lyg būčiau nepakankamai išragavus galimybių nuo veiklomis nukrauto švediško gyvenimo stalo, gazuotu vandeniu nenumalšinus viduryje nakties pažadinusio troškulio, tarsi varžyčiausi su savo pačios praeities ir ateities versijomis – tad besigrumdama su vidiniais prieštaravimais, su dešine koja pasispyriau lentą ir priartėjau prie kalno pakraščio. Norėdama pritvirtinti savo antrą pėdą prie snieglentės, staigiu judesiu dribtelėjau sėdimąją ant sniego. Pavydžiai nužiūrinėjau net metro nesiekiančius pyplius, kurie nė nemirkteldami atbulomis nusileidinėjo nuo to paties kalno, kuris vienam vakarui buvo pavirtęs mano asmeniniu Everestu. Kol galinėjausi su užsegimais, pajutau kaip kažkas pričiuožė man iš kairės pusės ir iš lėto, grakščiai gretimais prisėdo. Nuo naktinio žiemos šaltuko ir nuolatinio besišypsojimo man jau tempė skruostus, tad visu kūnu pasisukau į galimai patyrusį čiuožėją – ir mane pasitiko švytintis Alisos veidas. Jos jauduliu spinduliuojančios akys buvo įrėmintos balto slidinėjimo kostiumo ir šalmo komplekto, o ant kaktos buvo užkelti slidinėjimo akiniai su rožiniais rėmeliais. Ji skubiu judesiu prisisegė snieglentės batus, ir nei trupučio nesutrikusi atsistojo ant lentos. Jos kūnas kalbėjo man nesuprantama kalba – jaučiausi taip, lyg klausyčiausi su tirštu akcentu kalbančio indo mokymų Youtube – tik šį kartą man niekas automatiškai negeneravo subtitrų.

– Juste, varom nuo kalno iškart visi trys! Žilvinas atčiuožia link mūsų su kamera, padarysim kokį fainą video.

– Kokį video? Kaip mane su sraigtasparniu nukelia nuo Liepkalnio varlinyko?

Pasidavusi atsiguliau ant sniego, iškėliau snieglentę su abiem kojom link dangaus ir viena ausimi girdėjau Alisos krykštavimą. Kol žvelgdama tiesiai pro savo tarpkojį skaičiavau kylančius lėktuvus, mano regėjimo lauką neprašytai užtemdė barzdotas vyras. Mačiau nuo juoko drebančius skruostus, bet jo akys labai greitai surimtėjo.

– Kaip sekasi?

– Džiaugiuosi išmėginusi.

Jonas link manęs ištiesė storom slidinėjimo pirštinėmis apmautą ranką – vieną trumpą akimirką mes buvome lyg Mikelandželo freskos “Adomo sutvėrimas” herojai – tik šį kartą vietoj jo delne sugniaužto naujo, man paruošto nešiojamojo kompiuterio, jis bandė man įžiebti norą nepasiduoti. Arba bent pabandyti. Pavargusi nuo visą rytą, dieną ir vakarą mano galvoje viršvalandžius dirbančių aksonų, kurie nepailsdami vis pernešinėja bereikšmį nerimą iš vieno neurono į kitą, pasidaviau Jono pasiūlytai malonei. Po sekundėlės abu drebančiomis kinkomis stovėjome prie neįtikėtinai nestataus kalno keteros, kur priekyje mums inirtingai mojavo filmuoti pasiruošęs Žilvinas. Šį kartą joks treneris nelydės manęs besileidžiant kalnu, ir niekas garsiai nekomentuos į kurią pusę turėčiau (ar neturėčiau) virsti. Lėtai išpučiau plaučiuose užsistovėjusį orą, ir perkėlinėdama viso kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, pradėjau čiuožti žemyn.

Praslydusi maždaug pusę kalno, pradėjau su lenta pjauti sniegą ir nenorėdama nuo keltuvo nunešti niekuo nekaltų slidinėtojų, verčiausi tiesiai veidu į susikristalizavusį vandenį. Gulėdama ant pilvo lyžtelėjau Liepkalnio sniegą – ir suabejojau, ar jis tikras. Jo tekstūra, spalva ir skonis buvo panašesnis į sutarkuotą, papilkėjusį ir šlapią kartoną. Bet iš klajonių apie realybės tikrumą mane pažadino nuo keltuvo sklindantis padrąsinantis balsas.

– Pamatysi, kitą kartą bus lengviau! Visi mes po pirmų nusileidimų namo grįžom su mėlynėm. Praktika, praktika ir dar kartą praktika – paskui be kalnų gyvent nebegalėsi.

Žvelgiau į nepažįstamą veidą, kuris man atlaidžiai šypsojosi. Gal sniegas čia ir nebuvo tikras, bet tų žmonių nebūčiau išsigalvojusi.

***

Paskubomis kroviau daugkartinius Šilo maišus iš automobilio salono į bagažinę. Mačiau kaip nervingai trenkusi ofiso durimis link stotelės nužingsniavo Ina. Ji buvo apsirengusi man dar nematytą blizgančią striukę, ir ant pečių užsimetusi žalsvą kuprinę. Mąsčiau, ar ji mane pastebėjo – o jeigu ir pastebėjo, ar apsimetė, kad nematė? Prisiminiau kaip per žiemos šventę ji pritūpė prie mano kėdės viduryje mago pasirodymo, ir teiravosi kaip aš planuoju grįžti namo – nežiūrėdama man į akis. Ar ji jautė, kad aš nuo jos slapstausi? Tuomet vangiai jai atsakiau, kad namo šiąnakt negrįšiu – nakvosiu Vilniuje.

Ji nieko neatsakius iškart atsistojo ir kažkur išgaravo. Patyliukais džiaugiausi, kad su ja nebereikėjo tęsti net mandagiomis malonybėmis paremto dialogo. Aistringai beplodama pasibaigus mago pasirodymui su čirvų tūzu, pagavau Augio žvilgsnį ir pradėjau mąstyti, ar jis matė šitą greitą apsikeitimą informacija tarp manęs ir Inos – ir ar labai šaipysis kitą dieną, kai jam papasakosiu.

Bet tą vakarą iš po galinės sėdynės baltą šalmą ir pabirusius varžtus rankiojau ne dėl Inos. Paskutinę minutę su manimi į Liepkalnį važiuoti sugalvojo Rugilė ir Jonas – o per visą šlamštą jiems net kur kojos įkišti nebuvo. Nervingai apsidairiau aplink aikštelę, ir greitai nuskanavusi atstumus iki šalia priparkuotų mašinų buferių nusprendžiau, kad kaip nors apsisuksiu. Griebiau savo rožinį VS krepšį su slidinėjimo apranga, ir visa sušilusi įbėgau atgal į Trapeciją. Lifto veidrodyje nužvelginėjau savo atspindį – į mane spoksojo kažkokia surreali mano pačios versija – išsiplėtusiais vyzdžiais, raudonomis dėmėmis išmėtytu kaklu ir vis trukčiojančiu kairės akies viršutiniu voku. Jeigu iki tol ir galvojau, kad sėkmingai save įtikinau nebijoti slidinėjimo, mano kūnas išdavė mane pasitaikius pačiai pirmai progai. Neleidus įsisiūbuoti fantazijoms, kur į ryškiai oranžines slidinėjimo kelnes susisuku savo kumštį ir iš visų jėgų smūgiuoju į veidrodį tol, kol jis visas pabyra ant numindžiotų lifto grindų, susivaldžiusi išlipu antrame aukšte ir pridedu kortelę prie ofiso įėjimo durų. Dieve, kaip greitai praloščiau visus savo pinigus pokeryje.

Visi darbiniai stalai skendi tamsoje, ir sutrikusi sulėtinu žingsnius. Kiek laiko manęs nebuvo ofise? Keliauju toliau koridoriumi, link magnetinės lentos, kur abi su Rugile susėdusios ant tepalu ištepto kilimo, dar sausio pradžioje, pranašaudamos piešėm mūsų Liepkalnio nuotykį – kol ji vedžiojo greitosios autobusiuko kontūrus, aš pakėlusi galvą skaičiau lentos viršuje prikabintą prašymą nepirkti Viči produkcijos.

– Ar šitas žmogeliukas apsivertęs aukštyn kojom?

– Aha, jo galva įstrigus į pusnį, viršuje tabaluoja tik slidės.

– Tai čia tikrai ne Žilvinas. Ir ne Marius. Ir ne Pijus. Ir ne Alisa…

– Ne, čia kas nors iš mūsų grupuotei artimesnių.

Rugilė supratingai linktelėjo, ir susikaupus toliau bandė kruopščiai suraityti gyvatę ant greitosios šono. O tuo metu aš bandžiau suprasti, kokio velnio taip entuziastingai pasirašiau šitai slidinėjimo avantiūrai – jeigu ant slidžių stovėjau lygiai du kartus, ir vieną iš jų praleidau ašarodama dėl paniškos aukščio baimės ant keltuvo Šveicarijoje.

Dabar praėjusi magnetinę lentą, pasuku kairėn – link savo stalo. Netoliese pamatau garsiai bediskutuojančius Alisą, Rugilę ir Joną – išgirstu tik pokalbio nuotrupas.

– O už kiek laiko tavo draugas atveš tau aprangą?

– Prieš 10 minučių rašė, kad bus maždaug už 20.

– Jeigu ką, tai aš galiu Rugilę nuvežti – jūs su Juste galit mūsų nelaukti.

– Aš labai noriu picos.

– O tas restoranas tikrai dar veikia? Man atrodo ten jau trys maitinimo įstaigos spėjo bankrutuoti…

Moterų tualete skubiai įsliuogusi į savo neonu klykiančią slidinėjimo aprangą, grįžtu atgal, kur mane pasitinka Alisos pozityvus aiktelėjimas. Ji iš netikėtumo net suploja rankomis.

– Kokia tu ryški!

– Viskas tik dėl jūsų – kad tik patogiau būtų mane surasti ir ištraukti iš pusnies.

– Eik tu, aš irgi nesu nė karto ant snieglentės stovėjus. Tik slidės…

– Bet ne tu ką tik grįžai iš slidinėjimo kelionės po Alpes su draugais?

Alisa šyptelėjo ir lyg atsiprašydama gūžtelėjo pečiais. Tuo tarpu Rugilė mus maloningai informavo, kad jos draugas tikrai užtruks kamščiuose, ir pasiūlė susiruošusiems (t.y. man ir Jonui) lėkti atskirai ir jos nelaukti. Pasisukau į Joną.

– Varom?

Po kelių minučių, lauke, vos sukrovęs savo kuprines ant galinės sėdynės, neiškentęs pakomentavo.

– Mašina tai kaip tikros kaunietės.

– O negi tu kažko kito tikėjaisi?

Tramdžiau juoką, nes iškart prisiminiau Augio komentarą – “Jonui atrodo, kad visi BMW iš Kauno suvažiavo” – ir nusprendžiau išnaudoti progą pakamantinėti savo kolegą. Kai jis pradėjo pasakoti esantis kilęs iš kažkur tarp Utenos ir Anykščių, supratau, kad neturiu žalio supratimo, kur ta Utena.

– Kaip tai nežinai? Juk Utena vienas iš tų didesnių taškiukų Lietuvos žemėlapyje…

– O tu moki kaip nors tarmiškai šnekėt?

– Ne, Juste, nes ne žemaičiai kokie juk… – tą pačią sekundę dingtelėjo mintis, kad greičiausiai maišau Telšius su Utena.

– Gerai, o kuri čia Lietuvos pusė? Ar kažkur netoli Molėtų?

– Va, dabar jau panašiau.

Laužiau galvą bandydama mintyse nusipiešti didžiausių Lietuvos miestų žemėlapį, kai pastebėjau, kad Jonas labai susirūpinęs žiūri į spidometrą. Žvilgtelėjau į šalimais praskriejančius greičio ribojimo ženklus – jeigu ir viršijau ribas, tai tikrai iki visuotinai priimtino lygio.

– Žinok čia galima ant 90 km/h spausti.

– Kokiu greičiu manai mes dabar važiuojam?

– Oi, pas tave ten mylios. Kažkaip visai nesijautė…

– Niekas juk dėl tiek nestabdys. O jeigu ką – pabandysim liežuviu pamalti ir paverkšlenti, kad nebaustų.

– Tave tikrai ne dėl šnekėjimo paleistų.

Žiojausi prašyti patikslinti, ką jis turėjo omenyje – bet susitvardžiau, ir stovėdama prie raudono šviesoforo signalo perjunginėjau radijo stotis. Jonas nutilęs pasiėmė telefoną, ir pradėjo Google maps ieškoti mūsų posūkio į Liepkalnio parkavimo aikštelę.

***

Jaučiau, kad mano ryškiai oranžinis užpakalis riebiai aplipęs sniegu, bet kol išsivadavau iš snieglentės, nebeturėjau jėgų krapštyti ledo sluoksnio nuo savo sėdimosios. Atsidusus atsirėmiau į medinę tvorelę ir pradėjau šaukti Rugilę. Kai ji prie manęs pričiuožė ir iš arti pamačiau jos veido išraišką, suėmė juokas.

– Tu atrodai LABAI laiminga.

– Kad man tikrai patinka!

– Pameni, kaip bijojai? Dar per pietus rodei koks tavo pulso rekordas buvo užfiksuotas išmaniajam laikrodyje…

– Nenori pasikeisti snieglentės į slides?

– O galima? Ar dar laiko užteks?

– Sakė Marius, kad tikrai galima. Dar pilna to laiko, gera valanda, spėtume kartu pačiuožinėt!

– Nežinau žinok… Gal pradžiai aš karšto vyno susileisiu.

Keistai kilnodama kojas, įvilktas į milžiniškus snieglenčių batus, patraukiau link restorano įėjimo. Kadangi slidinėjimo šalmas labai nedėkingai slopino visus aplinkinius garsus – ir nelabai mokėjau jį atsisegti – neabejoju, kad užsisakinėdama karšto vyno prie kasos tikrai viršijau įprastus normalaus pokalbio decibelus. Po kelių minučių jau sėdėjau prie pradinukų kalno, ir kramsnojau iš vyno išsižvejojus raudonai nusidažiusią apelsino skiltelę. Mačiau, kaip prie manęs pradėjo grėsmingai artėti du besišypsantys sniego mylėtojai – Simonas su Pijum. Nujausdama, kas manęs laukia, skubiai užsiverčiau visą vyno likutį.

– Po vyno gal jau užteks drąsos ir nuo to rimtesnio kalno nusileisti bent kartą?

– Su snieglente? Kad aš nugriuvus net atsistot nemoku.

– Kodėl į slides nepasikeiti? Jonas nuėjo jau.

Ryžtingai pradėjau leistis nuo kalno link įrangos nuomos punkto. Krūtinėje maloniai teliuškavo ir po kūną skirstėsi vyno nešiojama šiluma – pagalvojau, kad pabandžiusi atsistoti ant slidžių nieko neprarasiu. Ilgai netrukus lipau atgal į tą patį nepatyrusių slidinėtojų kalną, tik šį kartą buvau apsišarvavusi šviesiai mėlynomis slidėmis – vos užkopusi iškart griebiau Simą už rankovės ir maldavau jo bent kelias minutes pabūti mano treneriu. Turbūt užkabinau kažkokią reikšmingą stygą Simo savimeilėje, nes jis šitą savo vaidmenį priėmė neįtikėtinai rimtai – pradėjo susirūpinęs man dėstyti picos / bulvyčių slidinėjimo teoriją, ir kantriai visus kartus pračiuožė priekyje manęs, stebėdamas ką darau ne taip – ir iškart taisydamas. Po gerų penkiolikos minučių jis garsiai pareiškė, kad esu absoliučiai pasiruošusi nusileisti ne tik nuo varlinyko kalno. O aš su juo ir nesugalvojau ginčytis…

…iki tol, kol nepamačiau apie kokį kalną eina kalba. Pradėjau buksuoti vietoje, bandžiau atrasti metodiką, kaip galėčiau čiuožti atgal neapsisukus ir pabėgti, bet iš nugaros mane iškart sustabdė Lina.

– Juste, jeigu tu čiuoži nuo šito kalno – čiuožiu ir aš!

– Ne, ne, nenene, tikrai nebandysiu – tu pažiūrėk, koks jis status! Ir dar kokie KELTUVAI po to laukia… – ranka mostelėjau jai į kairiame šone važinėjančius pagalius, kuriuos bus privaloma apžergti, jeigu ir gyva nusileisiu žemyn.

– Juste, visi taip sako pamatę šitą kalną – jis tikrai nėra toks baisus, kaip pasirodo iš pirmo žvilgsnio. Pažiūrėk, jis vos ne toks pats kaip pradinukų, tik ilgesnis – modamas arčiau pričiuožti, mane raminti bandė Simas.

Aš inirtingai purčiau galvą, tačiau mano kojos manęs nebeklausė. Iš visų jėgų bandžiau kiek įmanoma plačiau skėsti kojas, ir “gaminti” praktiškai šeimyninės picos gabaliuką, bet vis tiek nesustabdomai judėjau į priekį. Tiesiai į Simą.

– Simai, aš MIRSIU. Ir tave nusinešiu kartu!!! – šaukiau bandydama bent kiek pristabdyti save lazdomis, o Simas laikėsi įsirėmęs kumščiais į mano šonkaulius ir iš juoko negalėjo pratarti nei žodžio, – Kaip man sustooooti?! – bandydama suskersuoti slides kalnui, maldavau savo trenerio patarimų.

– Daryk posūkį kaip mokinau…! – nebegirdėjau tolimesnių Simo instrukcijų, nes pavirtau į didelį rutulį, visu greičiu riedantį nuo kalno – mačiau tik kaip į skirtingas puses nuskrido mano slidės, o viena iš jų pataikė kažkokiam mažamečiui į (mano laimei) šalmu apsaugotą galvą. Sustojau beveik pačioje kalno apačioje, ir išdrįsau atmerkti akis tik tuomet, kai pajutau tirpstantį ant mano nugaros sniegą. Sukaupiau visus orumo trupinius, ir bandžiau su neutralia veido išraiška išsipurtyti visą ledą iš savo striukės ir kelnių.

Nieko neapgavau, nes po kelių sekundžių prie manęs pričiuožė Simas su Jonu, nuo juoko net žagsėdami – bet jie bent jau surinko ant kalno išsimėčiusias mano slides, ir padėjo man jas vėl prisitvirtinti prie batų.

– O kodėl negaliu keltuvu pasikelti slides laikydama rankose?

– Su šitu keltuvu taip neišeina, turi užčiuožti.

– Nu bl…

– Tik keltuvo pabaigoje neskubėk nulipti, nes…

– Ką? Kodėl neskubėti? JONAI?

Nebeišgirdau patarimo pabaigos, nes pradėjau kilti tempiama keltuvo. Po minutės supratau, ką turėjo omenyje kolegos sakydami “neskubėk nulipti”, nes… paskubėjau. Tik šį kartą laiku atsiminiau Simo patarimą, kad su slidėmis patartina griūti ant šono.

***

Likus kelioms minutėms iki vienuoliktos valandos vakaro visi draugiškai užvėrėm Liepkalnio restorano duris – kadangi nesupratom (arba nenorėjom suprasti) jokių mandagių darbuotojų užuominų, kad jie užsidaro – “Gal dar kažko norėsite prieš atsiskaitant?” – jie turėjo pradėti akivaizdžiai kelti kėdes ant stalų ir plauti prie mūsų grindis. Visi buvom pasiskirstę ekipažais – maniškiame buvau aš viena, kadangi daugiau į Kauną keliauti norinčių nebuvo – tad patraukėm link savo mašinų. Mane palydėjo Jonas su Žilvinu – nes abu buvo šį bei tą palikę pas mane ant galinės sėdynės. Kai įteikiau paminkštintus slidinėjimo trusikus Žilvinui ir su juo atsisveikinau, savo rūbus rankiotis pradėjo Jonas.

– O tavo mašinos niekas nevadina gulbe?

Krūptelėjau iš netikėtumo. Ne, negali būti…

– Ir kodėl tavo numeriai K-J-Ū-T?

BINGO.

Gerai, gerai, GERAI, gal ir tikrai praeisiu aš tą bandomąjį periodą.

#life lately #new girl #spilled ink

3 notes · View notes

apkaartpasaulei · 15 days

Text

18.DIENA

LOVINA-UBUD

Cik mēs labi gulējām! Mazā fifīgā viesnīciņa ļoti labi dzesējās un nakti gulējām teju aukstumā. Arī draugs gekons bija žēlīgs un šo nakti dziedāja tikai vienu reizi. No rīta gardi pabrokastojuši sagaidījām savu vakardienas šoferi īpaši labā garastāvoklī. Sēdāmies auto un devāmies ceļā. Un vai Tu re - atkal braucam kalnā un jau atkal iebraucam mākonī. Šis mākonis bija jaukāks un pat atradām vienu skaistu caurspīdīgu punktu no kura pavērās fantastisks skats. Visu garo ceļu, teju 3h garumā nemērojām vinā piegājienā, bet bijām atraduši punktus apskatei. Luwak Coffee Bali Plantation bija ārkārtīgi jauka uzņemšana. Bez maksas tiekam izvadāti ekskursijā un notestējam aptuveni 20 dažādas tējas un kafijas, un, protams, arī dārgāko kafiju pasaulē, kuras tasīte mums izmaksā 50 000 IDR, jeb 2.80 EUR. Labi, labi, šī gluži nav dārgākā, jo nāk no Luwak fermas. Dārgākā ir tā, kuras kaķi dzīvo brīvā dabā (gluži kā mums - brīvībā turētās olas, kūtī vai būrī). Dodamies tālāk cauri nelielam ciemam, kur mēs varējām pieredzēt kas īsti notiek ciemā ceremonijas laikā - visur vietējie uzkodu tirgotāji, visi skaistos tērpos, sapucētām frizūrām, ziediem... Sajūta pēc svētku apjoma ciemā kā jaunajā gadā. Tur piestājam un nopērkam zemenes un sniega augli. Zemenes mums ir gardākas, bet sniega auglis gan ir kaut kas interesants.

Tālāk nolemjam doties uz Cocoa Land Bali, jo arī kakao pupiņas šeit ir bieži sastopamas. Tas gan ir galīgi garām un ātri no turienes pazūdam.

Ierodamies viesnīcā "Korurua Dijiwa Ubud". Tā, lai rastos iespaids kā mēs izvēlamies viesnīcas:

1. Booking.v 9.3 balles uz numuriņš uz nakti maksā 85 EUR. Ar Booking sāku, jo vismaz man ir vieglāk orientēties, vairāk novērtējumu.

2. Ieejam pārčekot Agoda (vietējais bookings) - tur viena nakts maksā 72 EUR, bet šeit dažkārt ir visvisādi super piedāvājumi, kuponi, personelizētie piedāvājumi, ja regulāri ko rezervē.

3. Ieejam VIX, kas ir kā salidzini.lv , tikai viesnīcām un BINGO - dabūnam uzklikšķinot caur šejienie viesnīcu pa 50 EUR.

Lūk tā! Viesnīca ir palietota, toties tīra, svaigs gaiss, daudz zaļumu, ūdens baseinā nav vannas temperatūrā un izskatās, ka būs super brokastis. Cenā iekļauta arī ir tēja, joga, uzkodas un profesionāls attēls :D

Es guļu pie baseina, Valērijs iet pa kāpnēm un kliedz - paskaties, reku čūska! Un tik tiešām, pa snienu lien čūska un ielien dušas spraugā. Saskrien visi viesnīcas darbinieki, VISI! Čūska ir ļoti, ļoti tieviņa, bet teju metru gara. Es parādu šķirbu un viņi iepūš kaut kādu līdzekli, kuram vajadzētu palīdzēt viņai iznākt ārā. Pa to laiku atbrauc mūsu pasūtītās kanēļmaizītes un mēs abi, protams, sēžam, ēdam un skatamies šķirbā. UN IR, VIŅA ATKAL IR ĀRĀ un mēs kliedzam. Atskrien atkal VISI un VISIEM ir bail :D Tas bija tāds cirks - viņš saķer čūsku ar to savu garo uzparikti un viņa ikrīt baseinā, atkal viņš saķer un viņa sāk līst pa to stieni. Labi, īsumā sakot - čūsku notvēra un droši pārvietoja citur un mēs bijām pārsmējušies!

Valērijs teica, ka ir pieguris un nolēmām neko nedarīt, atpūsties tuvākās 2 dienas... atpūšanās ilga tieši 20 minūtes, jo plāns rītdienai ir gatavs un tas teju nemaz neietver pūšanos! :D

!!! Internets saka, ka Bali kādreiz mējojuši tīģeri. Tie ir suga ir bijusi "Panthera tigris sondaica" un dēļ vietējo medībām, tie izmiruši 1950. gadā. Šāds ir interneta fakts, bet Balieši paši uzskata, ka tas ir safabricētos, jo nav ne fizisku pierādījumu, kā arī nav paaudzēs nodot šāda informācija. Lūk šāda mistērija šodien.

0 notes