#krauti

[reckonslepoisson]

La Jungle (2015), II (2016), Past // Middle Age // Future (2019), Fall Off the Apex (2021), Ephemeral Feast (2022), Blurry Landscapes (2023), La Jungle

I saw La Jungle on a tiny island thousands of miles from anywhere, blasting out tunes on a rickety makeshift stage in a fishing village. In that setting, the Belgian duo packed so much into so little time, drummer and guitarist frantically throwing themselves into a panicked and skilful blast of ferociously intense noisy-krauty-dance-punk. Sometimes a band can only be seen live. La Jungle, while never unenjoyable on record, has never quite matched that live ecstasy. The duo offer competent post-Lightning Bolt noise rock with bits of dance and electronics, but lack their live set’s mobility and glorious impatience. Some tracks will give you a taste of what La Jungle are about (the better albums are Past // Middle Age // Future and Ephemeral Feast), but they’re so much better in the flesh. 

Pick(s): ‘Ape in a Python’, ‘Hahehiho’, ‘The Invisible Child’, ‘Feu L’Homme’, ‘Hallow Love’, ‘La compagnie de la chanson’

[fuzzkaizer]

Sustainiac - Sustainiamp Model B

"... you can play every tone with an endless sustain on an electric guitar (similar to ebow)."

"...transducer that clamps on to your headstock with a 15ft. long cord. ... It vibrates the headstock to produce sustain indefinitely"

cred: reverb.com/Krauti's Boutique, rig-talk.com/sivad,

[resentfuljustice]

한국 pt. 10 - ar smalsumas yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė?

Dar nepraplėšusi akių, gulėjau ant antresolėje patiesto čiužinio ir girdėjau už lango šniokščiantį lietų. Snūduriavau susisukusi ant dešinio šono, lyg kokia perkepta krevetė – šalia manęs buvo pastatytas nedidelis naktinis staliukas, ant kurio gulėjo kriauklė iš vietinio paplūdimio, mažas apvalus veidrodėlis ir kalendoriukas. Viskas buvo tvarkingai sudėliota ant nedidelės staltiesės, kuri nedengė viso paviršiaus – belygindama medžiagoje susidariusias raukšles, pradėjau galvoti apie savo močiutės nertas servetėles. 

Pradėjau nežiūrėdama grabalioti grindų plotelį ties galvūgalio kampu mano pusėje – visame antrame aukšte buvo tik vienas dvigubas kištukinis lizdas, ir norint mums abiems per naktį krautis savo telefonus, teko atjungti šildomo čiužinio sistemą. Vis dar svarsčiau, ar Airbnb savininkas, detaliai pasakodamas kaip ja naudotis, iš tiesų tikėjosi, kad ją įjungsime tokioje šilumoje? Nusispyriau antklodę nuo savęs, nes pradėjo darytis karšta, bet po kelių sekundžių užsitraukiau ją atgal iki juosmens. Negalėjau ramiai gulėti lovoje su neuždengtomis kojomis – vis jaučiau nepaaiškinamą baimę, kad kažkas ateis, ir šiurkščiai čiupęs man už čiurnų, nusitemps laiptais žemyn. Svarsčiau, kiek įtakos tam galėjo turėti stiprus siaubo filmų perdozavimas ankstyvoje paauglystėje.

Šio Airbnb patalynė pasirodė itin keista – paklodė, antklodė, pagalvės apvilktos tamsiai pilkos spalvos medžiaga, kuri buvo sugarankščiuota kaip koks belgiškas vaflis – atrodė, kad kažkas kantriai per visą medžiagą praėjo su ankstyvaisiais 00-aisiais populiariu plaukų "vafliavimo" prietaisu. Mano plaukų sruogos vis įkyriai kibdavo už banguotų pagalvės kampų – bet pagaliau su kaire ranka užčiuopiau savo telefoną ir žvilgtelėjau į laikrodį.

Pradėjau už peties krutinti dar tyliai, bet palaimingai knarkiantį Karolį – jau buvo po 10 valandos ryto – pramiegojome nemažą gabalą savo laiko Jeju saloje, bet dėl to pernelyg nesijaudinau. Mūsų aktyviosios atostogos Korėjoje jau ritosi į antrą pusę, ir po truputį pradėjo reikštis nekviestas, bet neišvengiamas fizinis nuovargis. Džiaugiausi suplanavusi apsilankymą Jeju saloje viduryje mūsų kelionės – tai buvo teisingas sprendimas jau vien dėl to, kad turėjome galimybę bent šiek tiek patausoti savo kojas ir didesnius atstumus nuvažiuoti su mašina.

Paskubomis išsikrapštę iš savo bohemiškojo namelio, nusprendėme išbandyti korėjietiškas degalines, kadangi nuomojamą automobilį vis tiek turėjome grąžinti vėl su pilnu baku. Naver žemėlapyje visos degalinės buvo patogiai sužymėtos, net su tiksliomis kainomis – pravažiuojant vis patikrindavau, ir visi duomenys buvo kuo šviežiausi. Svarsčiau, ar kažkas programėlėje rankiniu būdu vis atnaujina šitą informaciją, ar viskas sukrenta automatiškai. Karolis vairuodamas ieškojo degalinės su "self-serve" ženklu – tikėjomės rasti kažką panašaus į mūsų Neste, bet paaiškėjo, kad tas "self-serve" absoliučiai nieko nereiškia. 

Vos tik sustojome prie kolonėlės, prie vairuotojo durų išdygo moteris, apsirengusi ryškiai raudonai oranžine striuke – prieš akis iškilo matytos Marlboro, Shell ir F-1 reklamos. Karolis bandė atidaryti dureles ir išlipti, bet jas blokavo tvirtai į šonus rankomis įsirėmusi degalinės darbuotoja.

– How much?

Uždarėme dureles, ir atidarėme tik langą. Per kelias sekundes nesulaukusi atsakymo, moteris nužingsniavo ir atidarė bakelio dangtį, prieš tai dar klausiamai pažvelgusi į mus – šiek tiek pasimetę stebėjome ją, iškišę galvas per langus – lyg kokie Jeju miniatiūriniai pudeliai. 

– Full tank, please.

Darbuotoja net nesulaukus atsakymo jau buvo įkišus pistoletą į bakelį, ir laikė pirštą ant gaiduko – jį spustelėjo tą patį akimirksnį, vos jos ausis pasiekė Karolio ištarti žodžiai. Nesitikėjau sulaukti tokio pat aptarnavimo degalinėje kaip kokioje Oregono valstijos gilumoje, kur degalinėje kuro pildytojais įdarbinami žmonės, neįgalūs dirbti bet kokį kitą egzistuojantį darbą. Visai žavėjausi JAV išmone sugalvoti veiklą kiekvienam dirbti norinčiam žmogui, bet Korėjoje šitas paaiškinimas visiškai netiko. Ši korėjietė sukosi taip greitai, profesionaliai ir su spinduliuojančia pagarba sau, kad būčiau laisvai patikėjusi, jog ji kažkada buvo įdarbinta į profesionalius lenktynininkus aptarnaujančią komandą boksuose. Darbuotojai atidavus kreditinę kortelę paskaičiavau, kad šioje saloje litras benzino kainuoja apie 1,27 EUR (tuo pat metu Lietuvoje – apie 1,45 EUR).

Tęsėme pačio gražiausio paplūdimio paieškas Jeju – tik šiandien mindžiodami drėgną, nuo lietaus patamsėjusį baltą smėlį, retkarčiais pasislėpdavom po lietpalčiais arba skėčiais. Oras, nepaisant purškiančio lietaus, vėl buvo neįtikėtinai malonios temperatūros. Stovėdama pačiame korėjiečių mėgstamiausiame Hyeopjae paplūdimyje, stebėjau tolumoje kyšančią vienišą Biyangdo salą. Man po kojomis kažkas nerūpestingai numetė žalius Adidas sportbačius – Karolis nebeiškentęs nusprendė patikrinti vandens temperatūrą – po kelių minučių jau mojavau jam, o jis tuo metu raitojosi savo šortus, bandydamas bristi dar gilyn. Svarsčiau, ar Korėjoje yra "ruonių", kurie, užsimaukšlinę vilnones pirties kepures, maudytųsi vandeniui vargiai besiekiant ir kokius +8°C.

Palikę išnuomotą automobilį Airbnb aikštelėje, popiet žingsniavome siauromis rajono gatvelėmis. Dauguma aplink įsikūrusių namų buvo aptverti dvimetrinėmis tvoromis – visiems Žaliakalnio triaukščiams "rūmams" iš baltų plytų būtų nušluostytos nosys privatumo klausimu – čia negalėjai net pasmalsaujant per kokį mažą plyšelį pažvilgčioti į vidinius gyventojų kiemus. Po dviejų posūkių dešinėn, priėjome iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantį, tradicišką korėjietišką namelį – tik šis buvo baltai nudažytomis čerpėmis dengtu stogu. Ties kampu buvo pritvirtinta mažytė iškaba, hangul rašmenimis skelbianti, kad atvykome į vietinį restoranėlį pavadinimu Ongpo83. Mus supo tik tylūs, privatūs gyvenamieji namai ir tuščios gatvės – jeigu Airbnb savininko svečių knygoje šita vieta nebūtų buvusi prie rekomenduojamų – netikiu, kad pati ją būčiau aptikusi netyčia. Įeinant pro duris, turėjome gerokai pasilenkti, kad neatsitrenktume į 180 cm nesiekiančią staktą – viduje išsitiesę pamatėme, kad visame restoranėlyje yra viso labo vos 5 staliukai – ir kaip tik vienas dvivietis buvo laisvas.

Meniu patiekalų buvo tiek pat, kiek staliukų. Nustebau, padavėjai atnešus šaukštą ir ŠAKUTĘ – atrodė, kad šito įrankio jau nebuvau regėjusi visą amžinybę – bet tuo pačiu įdėmiai nužvelgiau ir aplinkinius restorano lankytojus, norėdama įsitikinti, jog negavom tokio įrankio komplekto vien dėl to, kad esame akivaizdūs turistai. Lengviau atsikvėpiau pamačiusi, kad visų stalai buvo nukrauti tokiais pačiais pasirinkimais. Vėliau, lėtai kramsnodama savo aštrius spagečius su vietinėmis jūros gėrybėmis, ir kartkartėmis nugvelbdama vis po gabaliuką žymiosios, juodosios Jeju kiaulienos (mano manymu, tai tebuvo išradingai reklamuojama paprasčiausia šerniena) iš Karolio lėkštės, stebėjausi, kad tokiame pasaulio pakraštyje gali užsisakyti alaus, pagaminto trijose tokiose skirtingose lokacijose – Havajuose, Belgijoje ir vietinėje Jeju alaus darykloje. Bet paskui prisiminiau, kad jau pačią pirmą dieną Korėjoje, arčiausiai viešbučio esančioje 7-Eleven parduotuvėje, žiūrėjau į ilgą eilę sustatytų Volfas Engelman alaus skardinių.

Vakarop laukiant, kol nustos pliaupti įsisiautėjęs lietus, vaikštinėjome po klasikinių automobilių ir pianinų muziejų. Taip, perskaitėte teisingai – po vienu stogu glaudėsi praeityje populiariausi amerikietiški, europietiški ir korėjietiški automobiliai, o antrame aukšte galėjai akis paganyti po istorinius pianinus. Ai, dar prieš tai pamaitinęs lauke besiganančius stirniukus bilietų langelyje gautomis morkomis… Nežinau, nebesistebėjau. Dauguma korėjietiškų derinių – tiek maisto skonių, tiek veiklos atžvilgiu – man dažnai pasirodydavo šiek tiek chaotiški, bet tuo pat metu ir žavėjo savo kitoniškumu. Drėgmei pradžiuvus, iš lėto patraukėme pakrantės keliais be jokio plano.

Atsitiktinai atvažiavome į nedidelį žvejų miestelį, kurio prieplaukoje vyko vakarinė mugė. Šokinėdama nuo kioskelio link kioskelio – vienur buvo stendas su keistais drabužiais, kuriuos puošė aplikacijos, vaizduojančios įvairius tradicinius korėjietiškus patiekalus, kitur galėjau įsigyti gydančių akmenukų, kurie buvo padėti šalia šviežiai sugautos žuvies – vis artėjau prie gyvos muzikos koncerto pačiame prieplaukos gale. Scena buvo gausiai apdėliota medinėmis dėžėmis, lyg norint sukurti tvarkingos netvarkos įspūdį – ant tokių pačių buvo galima ir prisėsti, bet besiklausydama dainos norėjau žvelgti į nurimusį vandenį. Dabar rašydama pasvajoju, kad galėjau tada ir pashazaminti tą atlikėją – taip norėčiau dar bent kartą jį išgirsti.

Prieš grįžtant į mašiną ir patraukiant atgal namo, užšokau į tualetą. Pasirėmusi alkūnėmis į kelius, atrodo, šimtąjį kartą skaičiau tą patį korėjietišką pranešimą apie tai, kad reikėtų saugotis pasislėpusių vyrų su kameromis viešuosiuose tualetuose. Kaip ir kiekvieną kartą, dešinėje kabinos pusėje kabėjo pagalbos iškvietimo mygtukas – kurį turėjau spustelėti pamačiusi ne vietoje pasimaišiusi vyriškį su blogais kėslais, bet šį kartą net tualeto durys buvo paturbintos dar nematytu išradimu. Maždaug akių aukštyje (sėdint), buvo pakabintas tripusis veidrodėlis – kad net nepajudindama galvos galėčiau matyti, ar manęs niekas nestebi nuo kabinos durų viršaus, apačios ir šono. Svarsčiau, ar yra bent menkiausia galimybė, kad interneto platybėse jau egzistuoja koks video su manimi medituojančia korėjietiškoje tupykloje.

Tokiu atsitiktiniu būdu sužinojau labai intriguojantį faktą – pornografijos puslapiai Korėjoje yra ne tik nelegalūs, bet ir užblokuoti.

[bukimevieningi]

Norvegija persigalvojo - karinio amžiaus ukrainiečiai jau gali krautis lagaminus "namo"

“Pabėgėliai iš Ukrainos Norvegijai tapo rimta našta. Dabar Oslas imasi griežtų priemonių, kad sumažintų šių migrantų skaičių šalyje”, praneša Norvegijos portalas “NRK”. Karinio amžiaus vyrams gresia būti išsiųstiems namo. Nuo 2022 m. kovo mėnesio daugiau nei 77 000 ukrainiečių kreipėsi dėl vadinamosios „kolektyvinės apsaugos“ Norvegijoje. Užsieniečių reikalų direkcija pradėjo individualiai…

[rockislandadultreads]

National Vegetarian Month: Cookbook Recommendations

Curry Everyday by Atul Kochhar

Curry is one of the world's most popular dishes, and twice Michelin-starred chef Atul Kochhar's cookbooks have for the past decade made it easy to understand why. Now, Kochhar turns his attention to vegetarian curries, as he explores recipes from his native India to the Far East, via Africa and the Middle East and beyond.

Renowned for his pairing of the best and freshest produce with inspiration from India, Atul Kochhar takes the next steps in his gastronomic journey to showcase recipes ranging from quick and easy dishes to more elaborate feasts guaranteed to wow friends and family. From spicy cauliflower curry made in Korea, to sweetcorn in coconut curry made in Uganda, to pumpkin and mango curry made in West India, Curry Everyday provides home chefs an incredible range of delectable vegetarian dishes from all corners of the globe.

Simple, accessible, and endlessly inspiring, Curry Everyday is the must-have curry cookbook for beginners and experienced chefs alike.

Ever-Green Vietnamese by Andrea Nguyen

Although many people think of Vietnamese cooking as beefy pho and meat-filled sandwiches, traditional Vietnamese cooking has always involved a lot of plants and seafood and a little meat. In Ever-Green Vietnamese, Andrea Nguyen details how cooks in her home country draw on their natural resourcefulness and Buddhist traditions to showcase a wide array of herbs and vegetables in flavorful, comforting recipes.

Filled with the brilliant advice and exceptional teaching Nguyen is known for, the book offers recipes for flavor-boosting condiments and sauces (her incredible DIY vegan fish sauce), exciting ways to enjoy tofu, and dozens of vegetable-driven sides and mains, including a few that incorporate a bit of meat (many with vegetarian or vegan options). Home cooks will revel in Nguyen's ingenious recipes.

The Don't Panic Pantry Cookbook by Noah Galuten

As the world changes around us, we are constantly vacillating between two different versions of ourselves: the one who wants to be healthier and the one who wants to be excited, or comforted, by the food that we eat. We all want to eat "better," but what does that mean? This book is here to say: Don't panic.

Don't panic about learning how to cook; or environmental sustainability; or nutrition. Don't panic about what to make for breakfast or dinner or midnight snacks, because Noah Galuten has your back! In Noah's kitchen, trying really matters, perfection is overrated, and better is good enough. Noah gives you the tools to create kitchen staples and vegetable-and-bean-centric dishes (with just a little meat too) that will become the beloved, simple, everyday meals you will make over and over in your home.

Here are recipes for a "Chef Salad" with Cheddar Croutons and Probiotic Ranch; and three different versions of broccoli pasta (vegetarian, pescatarian or with rosemary-infused sausage) that you will put on weekly rotation. There are recipes for Noah's Instagram-famous Krauty Beans; a 30-second Vegan Tahini Dressing that will become your new favorite dip; a Miso Roast Chicken with Vegetables that you can prep in advance and leave in the fridge for several hours, or even a day, that makes dinner for your entire family using a single sheet pan. But there's also--for when you really need it--the fresh herbed panko-crusted Mozzarella Marinara that made Galuten's famously funny wife, comedian Iliza Shlesinger, break down in grateful tears. Here are your pantry staples for the future, to help you make cooking at home the tastier, more convenient, don't panic option.

The Green Barbecue by Rukmini Iyer

If prepping a meat-free bbq seems a challenge, think again: this collection of 75 flavour-packed and mouth-watering recipes is completely meat-free. Whether you're entertaining for vegetarian guests or you're preparing a flexitarian feast, these recipes are quick and easy to make, great for all the family and completely fuss-free.

With a wide range of veggie-friendly options, from griddled papaya and charred tenderstem to crispy barbecue tofu and dill-soused feta, this is the ultimate veggie book, to cook outdoors or in.

[elpisano1957]

Giusto un panino con salsicce per guardare la partita in TV #bypaolo#montelentiscal#chips#frankfurtfood#krauti#eurocopa#italia#austria# (en Santa Brígida, Canarias, Spain) https://www.instagram.com/p/CQm1950htCa/?utm_medium=tumblr

[theehorsepusssy]

DAMAGED BUG No One Notice the Fly

[anglerflsh]

You are so mean to sottilette and for what.

You are so mean to Berlin's cuisine and for what.

[the-holy-ghosted]

how the fuck is sauerkraut a word

[waveridden]

my favorite hot dog joint in undergrad was this greasy, actively gross little hole in the wall near campus that guy fieri went to once. it was my comfort food. discovering they do carryout was the best day of my life. they have this one hot dog - and i know this sounds gross but bear with me - that had mayo, sauerkraut, and shredded cheddar cheese. it was called the hairy brain. i was obsessed with it. well, folks, today i made my very own hairy brain with homemade kraut, and you know something? it is exactly as “what the fuck i guess this is good” as i remember

[reckonslepoisson]

Dirty Tracks For Clubbing (2023) Prata (2024) Maquina 

Lisbon trio Maquina, with their high-volume (and, on debut Dirty Tracks For Clubbing, long-form) blend of EBM and noisy industrial rock, don’t exactly offer much new (krauty-dance-noise-punk has been a thing for forty years or so), but it’s gloriously good fun. When done well, this is one of a few kinds of music that really unlocks something primal (ie sweaty, unhinged) in me – and Maquina certainly do that. 

Pick(s): ‘..’,  ‘subversive’

[sounds01014]

Refractions in the Plastic Pulse | Stereolab

[lovesongforthedeadche]

Every single discussion of this album is like. This sounds like mbv+stereolab mixed together. Without fail like even the label has it in their description of this album I think. But it literally does sound like pre-loveless mbv and krauty stereolab like transient random noise bursts kinda pre-space age lounge schtick….so I guess like. 1992 lol. Peel dream magazine hates music last 1992. Even the song titles I mean obviously the album title screams stereolab something like “pill” or “do it” sounds like it’d be off an early mbv EP then u have a song called fucking bertolt brecht society. Like dude. I mean I’d probably be as blatant with my inspiration if I was a musician but this is actually insane. I guess some originality at some parts bc they kinda sound like all natural lemon and lime flavors in some songs

[vefa321]

Il contrappeso...

Rudolf krauti, era nato nel circo, famiglia e dinastie circense, cresciuto con la casa sulle spalle come un carro di lumache.

Da subito, scelse la fune come arte per esibirsi, lui esile e gracile, leggiadro ed evanescente, un fisico da eterno ragazzo....

Finché incontro l' amore della sua vita, Katiuscia Bollainpentola, la cuoca delle cuoche, desiderosa di conoscere il mondo aveva decisa di arruolarsi tra le file del circo.

Si sa l'uomo si seduce in diversi modi, ma il più semplice era nelle sue corde.

Ogni giorno, lo riempiva di leccornie e manicaretti, da sfamare un reggimento di elefanti.

Non passò molto tempo, che da farfalla volteggiante sul filo teso , cominciò a faticare nel percorrere quei pochi metri di corda tesa.

Che sempre di più flettevano sotto il suo peso oramai degno di un mangiatore di fuoco, arrosticini compresi.

Ma l' amore non teme il peso dei giudizi altrui quanto il proprio, fu così che da funambolo , Rudolf si convertì in pagliaccio terra terra a pochi centimetri del suolo, unendo la sua passione equilibrista e la gioia dell' amore trovato.

Lui, l' attrazione più famosa per anni, al rischio e pericolo della sua vita, era adesso il clown barcollante più acrobatico di tutti i tempi...

Era anche ora di farsi mettere la corda al collo e di sposare la sua bella.

@vefa321

[burlveneer-music]

Holden & Zimpel - Long Weekend EP - James Holden and Waclaw Zimpel, two masters of modern minimalism, join forces & it’s everything you would hope for (Border Community)

Our resident synth wizard James Holden’s collaborative streak continues apace as he teams up with celebrated Polish clarinet guru Waclaw Zimpel for a four track EP of deliciously krauty in-the-moment improvisations, recorded over four days in Holden’s London studio back in the summer of 2018. The richly textured ‘Long Weekend EP’ pits Holden’s handmade modular synth rig against Zimpel’s multifariously expressive alto clarinet, judiciously supplemented by organ, voice, assorted percussion and (on ‘Tuesday’ & ‘Wednesday’) the Balearic-tinged guitar playing of Zimpel’s long-time collaborator Jakub Ziolek, making for an immersive and transcendent lost weekend of deep listening.

[advokatasbauza]

Kai žmogus kartą pradeda apgaudinėti, tai toliau jau norom nenorom turi vieną melą krauti ant kito.

- Honoré de Balzac. "Tėvas Gorijo" -