„LAIMINGASIS LAZARAS“ APIE GĖRIO (NE)BŪTĮ
Laimingasis Lazaras („Lazzaro Felice“, 2018) – ypač jaudinančiai užfiksuotas ant 16mm juostos filmas, savyje nešantis įvairiausių simbolių ir alegorijų kraitį, taip pat užduodantis sudėtingus klausimus, į kuriuos nežinia ar įmanoma rasti atsakymų. Pavyzdžiui – kokia yra gėrio pozicija mūsų pasaulyje? Ar mes jį tikrai galime priimti? Ar žmogus – vis dėlto tik gyvulys? Negana to, ši juosta yra geras pavyzdys italų neo-realizmo šakai, o taip pat ir gudriai peršokantis žanrus vos per duotas 128 minučių ekrane.
Dažniausiai gerus filmus vertiname pagal kelis kriterijus, kaip kad – ar buvo pakankamai vizualiai gražus arba, ar galima prijausti siužetui, ar patrauklūs veikėjai. Šiuo atveju, filmas turi tiek estetiškus vizualus, širdį liečiantį pagrindinį veikėją Lazzaro, įtraukiantį siužetą, kuris nėra perdėm dramatiškas, o tuo pačiu ir aiškią filosofinių minčių kryptį. Žiūrint filmą, nors ir sukuriama atmosfera, kurioje galima atsipalaiduoti, smegenys nenustoja veikusios ir persvarsto pateikiamas idėjas.
Vienas iš didžiausių filmo sėkmės faktorių – taiklus kastingo pasirinkimas. Aktorius Adriano Tardiolo, įkūnijantis Lazzaro, pasižymi išvaizda, kuri primena senuosius italų tapytojų paveikslų veikėjus. O ir pati režisierė pasižymi polėkiu į tradicinį ir liaudišką siužeto vaizdavimą – tokiu būdu stilius gaunasi vientisas, vieningas. Režisieriės sukurta filmo aplinka yra tvirtai prigretinta etniniams italų ypatumams, kultūros charakteristikoms – tai jau yra tapę jos braižu (panašiai atrodo ir filmas „La Chimera“ 2023). Lazzaro personažas nuo pat filmo pradžios pagauna žiūrovo dėmesį, mat jo visa esybė yra persmelkta gėrio. Iš pradžių tą gėrį galima sumaišyti su buvimu pastumdėliu, kvailiu; juk kas būtų toks atsidavęs padėti kitiems ir nusileisti akivaizdžiai nepagarbai? Vieno iš interviu su režisiere Alice Rohrwacher metu (užfiksuotas „International Confereration of Arthouse Cinemas“ CICAE), ji atvirauja savo filosofiniais apmąstymais filmo kūrimo metu, o vienas iš jų – buvimas geru. Dažnai gerus žmones visuomenė apibūdina, kaip kvailius, tačiau, kaip režisierė toliau aiškina, žodžio kvailys (it. stupido) etimologinė reikšmė italų kalboje – smalsumas, stebėjimasis. Tą sekdama ji kūrė Lazzaro veikėją.
Suprasti Lazzaro yra svarbus ir jo aplinkos kontekstas filme. Pirmoje filmo dalyje jis yra dalis 54-rių kitų žmonių vergovėje, jiems to net nežinant. Režisierės kuriama aplinka yra labai panaši į senus laikus, kuomet dar nebuvo technologijų, televizorių, o pirmas įspūdis pamačius šiuos veikėjus – kad jie baudžiauninkai. Jie atsiskaito visu derliu savo ponams, visuomet jiems lieka skoloje dėl neaiškių priedui prirašytų trūkumų. Sudėtingos gyvenimo sąlygos kartais kuria atskirtį – tai yra išgyvenimo žaidimas. Ponia de Luna (aktorė Nicoletta Braschi) stebėdama dirbančius vergus pasako svarbius žodžius sūnui Tancredi (aktorius Luca Chikovani): „Aš išnaudoju juos, jie išnaudoja tą vargšą vyrą. Tai yra nenutraukiama grandininė reakcija“. Iš esmės, filmas nagrinėja naudojimąsi gėriu iš skirtingų perspektyvų.
Įdomi santykių dinamika yra kuriama tarp minėto Tancredi ir Lazzaro. Nors, rodos, Tancredi kuria draugišką santykį su Lazzaro, jis vis tiek yra ponas, kiekvienas jo poelgis turi užkoduotą jo pasąmonėje kąstų skirtumą. Jis neatsiklausęs užima Lazzaro olą, naudojasi jo gėriu, kad nedorais būdais gautų pinigų iš šeimos, o galiausiai ir bando jį priversti jaustis blogai, kad turi atlikti savo pareigas vergovėje (ironiška, juk techniškai, pats Tancredi yra jo ponas). Jų santykis įgauna finalinę savo formą antroje filmo dalyje, kur viskas apsiverčia aukštyn kojom: Italijoje žiema, ji šalta, šiuolaikiška, o gyvenime verstis „įmanoma“ tik apgavystėmis. Lazzaro lygiai taip pat šiltai žiūri į Tancredi, kuris atrodo, irgi buvo pasiilgęs savo „netikro brolio“. Tancredi veikėjo užduotis filme yra veikiau ne atpirkti ponų klaidas, juos teisinti ar bandyti suprasti, o veikiau – atskleisti, kad žmonių tokia prigimtis. Gali mylėti, norėti gero, bet iš esmės mes nesame geri, tai yra režisierės požiūris į žmogiškumą. Ir visgi, Lazzaro Achilo kulnu tampa Tancredi.
Svarbiu simboliu tampa upė – ji skiria realų pasaulį nuo jų savotiškai mitologinio pasaulio, o ponai ir vergai, galima sakyti, yra atėję iš skirtingų pasaulių, turint skirtingus suvokimus apie pasaulį. Atėjus laikui vergams pereiti šią upę, jie jos bijo – jie įsitikinę jos mitiškumu, kad ji juos pražudys. Ją peržengus jie praranda dalelę savęs ir tampa to kito, šalto ir nepriimančio pasaulio dalimi. Jo atšiaurumas juos veda prie neetiško elgesio, atskirties nuo gamtos – nors kieme auga valgomi dalykai, jie jų nebenori, ryšys su gamta jiems tampa atgrasus, o laikraščio dalis apie jų buvusį gyvenimą – religija.
Apie filmą galima kalbėti ir rašyti ypač daug, tačiau neišduoti jo visų paslapčių ir palikti intrigą žiūrovui taip pat yra svarbu, todėl ties čia ir stabdau savo rašomą tekstą. Praėjo jau savaitė nuo pirmo karto žiūrint „Laimingasis Lazaras“, tačiau gilūs liūdesio jausmai vis dar yra persmelkę mano mintis, kai mąstau apie šią juostą. Liko svarbiausias klausimas: kiek gėrio yra kiekviename iš mūsų?
Žemės Laumė, 2023-10-15
4 notes
·
View notes
Būtis tarp/ant ribos – eksperimentinė dokumentika
Pav. 1 "Acheronas" (2023), režisierius Manuel Muñoz Rivas
Ar kada svarstėte apie tai, į kokio tipo transą įvestų filmas apie persikėlimą keltu? Kokias mintis apie vaiduoklius ir tarp ribų esantį pasaulį galėtų sukelti dokumentinis kinas? Eksperimentuojantys juostų kūrėjai narplioja vaidybinio kino ištyrinėtas temas, suteikdami joms naujų įžvalgų, apmąstymų, erdvės svarstymams ne tik menininkui bet ir žiūrovui.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) siūlo tris eksperimentinio žanro filmus šių metų programoje, iš eilės pradedant nuo „Azijietiška vaiduoklių istorija“ (režisierius Bo Wang, 2023). Trumpametražis 37 minučių trukmės filmas pasineria į gan aštrią temą – per ironijos pripildytą prizmę su vaiduokliškais elementais nagrinėja komunistinės Kinijos įtaką Hong Kongui, aplinkinėms Azijos šalims bei JAV istoriniame kontekste. Filmas pripildytas ne tik įdomios ir šokiruojančios informacijos apie 20-tojo amžiaus vidurio įvykius, bet ir įmantrių garso montažo savybių – persipinantys garsai suteikia pulsą ir ritmą dokumentinei archyvinei medžiagai, kurią papildo režisieriaus užfiksuoti momentai šių laikų kontekste. Šmaikštus režisieriaus požiūris į kūrybą apie politiką suteikia ganėtinai savitą charakteristiką dokumentiniam kinui, atliekantis uždavinį supažindinti su istorine medžiaga.
Kitas filmas vakaro programoje: „Žydėjimas“ (režisieriai Helena Girón ir Samuel M. Delgado, 2023). Per 17 minučių trukmės paieškas paslaptingosios ir mitinės salos pavadinimu San Borodonas kūrėjai supažindina su seniai ispanų kultūroje iš kartos į kartą Kanarų salų regiono gyventojams girdimu mitu. Patys kūrėjai jo paieškos klausimui suteikia kitokią spalvą: tikslas surasti salą yra savanaudiškas, mat tikrasis siekis yra ją pasisavinti. Kokia to prasmė ir kur slypi moraliai teisingas pasirinkimas? Kūrėjų rankomis apdirbta juosta (montaže maišyta su skaitmeniniai apdirbta juosta), kurioje slypi ne tik jų užfiksuoti kadrai iš Kanarų salų regiono bet ir intymumas užkoduotas unikaliame juostos spausdinime, užduos meditatyvią būseną, besitęsiančią iki kito filmo.
Paskutinysis darbas – ginčitinai hibridinis eksperimentinis filmas, esantis kažkur ant ribos tarp dokumentikos ir vaidybos – „Acheronas“ (režisierius Manuel Muñoz Rivas, 2023) geras 26 minutes nagrinės gyvenimo kelionės klausimą. Pats filmo pavadinimas duoda užuominą žiūrovams: Acheronas graikų mitologijoje, tai upė, kuria sielos plaukia į požeminį pasaulį. Taip ir keltu besikeliantys, ribinėje terpėje tarp būties ir nebūties estintys pakeleiviai keliauja link savo tikslo (kuris tikrai nėra pomirtinis pasaulis!). Sudėtingais rakursais papildančiais kasdienius, tačiau tarpusavyje nesusijusius ir žavius dialogus, 16mm juostoje užfiksuota dienos ilgio kelionė raminančiai veikia panašioje liminalioje erdvėje esančius žiūrovus. Kur prasideda matomo filmo realybė ir kur ji susijungia su pačiu žiūrovu?
Programos unikalią dvasią apibendrinant diskusija su trimis minėtų filmų režisieriais („Acherono“ ir „Žydėjimas“) susiguls mintys apie matytą eksperimentinę dokumentiką. VDFF kuratorių atrinkti filmai tarpusavyje sukuria ypatingą žanrinį žaismą – nors filmų istorijos ir temos skirtingos, žiūrint kartu jie prideda savito žavesio vienas kitam, perkeldami žiūrovą į ramius ir gilius apmąstymus. Paskutinis seansas 20-tajį kartą vyksiančio festivalio programoje rytoj 19 valandą „Skalvijos“ kino salėje.
Žemės Laumė | 2023-09-30
0 notes
no wonder Nora never took her jacket off; RNJR would have never gotten anything done.
i like to think this happens in v4 because Ruby makes an offhand comment about Nora and Jaune not having guns as part of their kits. and Nora whips off her jacket and cries "guns? oh i've got guns! 😏"
cue Jaune and Ren having a crisis. Ren is, to quote a friend, "experiencing emotions previously unknown, possibly shrimp ones".
redraw of this meme, because i wanted to draw best girl flexing and being admired, as she deserves.
renorarc et al. versions under the cut. :) image ID in alt text.
i don't have a twitter, so if you're inclined to share, please link back to this post rather than reposting it, thank you :')
392 notes
·
View notes